Paauglystė
5 (100%) 1 vote

Paauglystė

112131

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

TEORINĖS PSICHOLOGIJOS KATEDRA

PAAUGLYSTĖ

Dėstytoja: dr. doc. Bronislava Grigaitė

2004 m.

Kaunas

TURINYS

Požiūriai į paauglystės krizę………………………………………………………………….3

Fizinis vystymasis………………………………………………………………………………..4

Pažintinė raida……………………………………………………………………………………..6

Psichosocialinė raida…………………………………………………………………………….9

Išvados………………………………………………………………………………………………14

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………….15

POŽIŪRIAI Į PAAUGLYSTĖS KRIZĘ

Paauglystės amžius – savotiškas perėjimas iš vaikystės į jaunystę – pirmąją brandos pakopą. Tai – audringo ir prieštaringo vystymosi laikotarpis, pakeičiantis palyginti gana ramų jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų augimo ir jėgų kaupimo laikotarpį. Įvairios teorijos pateikia skirtingus paauglystės krizės paaiškinimus.

R. Pilkauskaitė (1999) pateikia Freudo požiūrį, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad visuomenėje egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Pagal psichoanalizės teoriją paauglystė yra neišvengiamai audringas ir konfliktiškas amžiaus tarpsnis, kurio metu svarbu padėti paaugliui kuo kryptingiau siekti savarankiškumo ir visapusės nepriklausomybės nuo šeimos. Jeigu paauglystės krizė sprendžiama nevykusiai, paauglys neatsiskiria nuo šeimos, jis ima jausti menkavertiškumą ir kaltę. Paauglystei būdingas triukšmingas šeimos nuomonės, įpročių, tikslų ir pan. neigimas. Paauglys, kuriam pavyksta savarankiškai įsitvirtinti ir nukreipti savo seksualinius poreikius į aplinką, esančią už šeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima.

Kultūrinės antropologinės krypties atstovai teikė gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystės, kaip stresų ir audrų periodui. Jų nuomone, paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu. (R. Žukauskienė, 1998)

Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Sėkmingumas visiškai funkcionuojančiai asmanybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmens pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti savo paties sugebėjimais. (R. Žukauskienė, 1998)

Pagal E. Eriksoną, paauglystė yra svarbiausias raidos etapas formuojantis žmogaus tapatumui. Paauglys, kuriam nesiseka sėkmingai išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai sutrikęs, aiškiai nesupranta, kas jis yra, kuo norėtų būti ir koks yra kitų žmonių akimis. (R. Pilkauskaitė, 1999)

R. J. Havighurst (cit. pagal R. Pilkauskaitę, 1999) mano, kad paauglys savo gyvenime susiduria su daugeliu pokyčių ir užduočių ir yra priverstas prie jų prisitaikyti. Sėkmingai besiformuojantis paauglys sugeba prie jų prisitaikyti ir įvykdyti jam keliamas užduotis. Teorijos autorius teigia, kad paauglystėje susiduriama su tokiomis užduotimis:

1. Suformuoti naujus ir brandesnius santykius su abiejų lyčių vienmečiais.

2. Įsisąmoninti vyrišką ar moterišką socialinį vaidmenį.

3. Priimti savo fizinės išvaizdos pokyčius ir išmokti veiksmingai naudotis savo kūnu.

4. Tapti emociškai nepriklausomam nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų.

5. Siekti ekonominės neriklausomybės pagrindų.

6. Pasirinkti profesiją ir jai ruoštis.

7. Rengtis santuokai ir šeimyniniam gyvenimui.

8. Ugdyti intekektualinius gebėjimus ir formuoti savybes, būtinas visuomeniniai kompetencijai įgyti.

9. Išmokti socialiai atsakingai elgtis.

10. Suformuoti vertybių ir etinę sistemas, kuriomis būtų vadovaujamasi gyvenime.

Psichologinių sunkumų turintys paaugliai įvaldę daug mažiau problemų įveikimo strategijų, yra nerimastingesni ir pažeidžiamesni. Jų savęs vertinimas dažnai neigiamas ir nestabilus. Jie taip pat yra mažiau pragmatiški ir mažiau orientuoti į realybę, paprastai vengia socialinės sąveikos, neieško socialinės paramos. Galbūt todėl tokie paaugliai konfliktiškesni, patiria daugiau stresų, baimės ir kitų neigiamų emocijų.

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos ir individualios. Pagal tarptautinį susitarimą, paauglystė apima 12 – 16-us žmogaus gyvenimo metus. Amžiaus tarpsnis nuo aštuonerių iki dešimties metų, pagal amerikiečių psichologą Stenli Chol, yra priešpaauglystės laikotarpis. Kitas amerikiečių psichologas A. Gazelo teigia, kad vaikystė baigiasi 10 metų, o vienuolikos – prasideda organimo persitvarkymas ir vaikas tampa lengvai pažeidžiamu paaugliu. (cit. pagal O. Kulikovskich, 1998) A. Gučas (1990) rašo, kad
lytinis brendimas gali prasidėti apie 7- us, vėliausiai apie 14-us metus. Skiriasi mergaičių ir berniukų perėjimo į paauglystę ribos: mergaitės – 12 – 15 m.; berniukai – 13 – 16 m..

Paauglystės laikotarpiu vykstantys žymūs pokyčiai vaiko organizme ir psichikoje reikšmingi formuojantis žmogaus asmenybei.

FIZINIS VYSTYMASIS

Paauglio organizme vyksta dideli pasikeitimai, be to, jie vyksta labai greitai, ir tuo skiriasi nuo kitų žmogaus gyvenimo etapų. Fiziologiškai paauglystės laikotarpiui būdingas intensyvus augimas, spartėjanti medžiagų apykaita, didėjanti vidinės sekrecijos liaukų veikla – tai lytinio brendimo pradžios periodas. (O. Kulikovskich, 1998) A. Gučas (1990) pažymi, kad dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai atsiranda maždaug dviem metais anksčiau, lyginant su tuo kaip yra buvę prieš keliasdešimt metų. Tai vadinama akceleracija.

Paauglystėje intensyviai auga kūnas, tobulėja raumenų aparatas, toliau vyksta skeleto kaulėjimo procesas. Šiame periode fizinis vystymasis pasižymi netolygumu: ypač intensyviai auga skeletas ir galūnės į ilgį, o krūtinės lastos vystymasis atsilieka. (B. Grigaitė, 2004) Todėl paauglio išvaizda tampa neroporcinga. Paaugliai tai suvokia, todėl drovisi, stengiasi slėpti savo trūkumus, kartais nenatūraliai, įmantriai pozuoja, dėmesį nuo savo išvaizdos bando atitraukti apsimestiniu šiurkštumu. Neretai net švelni ironija, apibūdinanti figūrą, laikyseną ar eiseną, sukelia audringą reakciją. (R. Pilkauskaitė, 1999)

Vyksta širdies ir kraujagyslių sistemos pakitimai: padidėja širdies apimtis, ji tampa stipresnė, dirba galingiau, o kraujagyslių diametras reikiamai nepadidėja. Tai dažnai sukelia laikinus kraujo apytakos sutrikimus, padidėja kraujospūdis, širdis verčiama dirbti įtemptai. (B. Grigaitė, 2004)

Pats svarbiausias paauglio amžiuje fizinio vystymosi faktas yra lytinis brendimas, lytinių liaukų funkcionavimo pradžia. Intensyviausias šis laikotarpis būna mergaičių 11 – 13 m. ir berniukų 13 – 15 m. (A. Gučas, 1990)

Paauglystės laikotarpiu intensyvią pertvarką patiria vidinės sekrecijos liaukos. Tyrinėtojai šiuos pokyčius vadina ,,hormonų audra‘‘. Pirmam lytinio brendimo etapui būdingi organizmo būklės nukrypimai, centrų aktyvumas auga, bet lytinių liaukų veiklos pertvarka dar nevyksta, nėra bendrų organizmo būklės pokyčių. Centrinė nervų sistema, hipotaliamas, hipofizė yra didesnio negu būtina aktyvumo būsenoje, o neretai yra ypač įaudrinta. Tai pasireiškia tuo, kad paaugliai pernelyg reaguoja į išorinį poveikį – į santykius su suaugusiais bei bendraamžiais, į supančio pasaulio reiškinius. Lytinio brendimo periodu pastebimas požievinių struktūrų veiklos pagyvėjimas, paauglio elgesyje išryškėja padidėjęs nervingumas, nesitvardymas, emocinių reakcijų nepastovumas. Kartais paauglys tampa abejingas viskam, net sau, jo niekas nejaudina, nedžiugina, tas pats paauglys gali nereaguoti į jam svarbius įvykius, bet pasipiktinti dėl niekų. Pasireiškia negatyvumo reiškiniai: į suaugusiojo prašymą atsako grubiai, nors vėliau dėl to labai apgailestauja. Mergaitėms dažniausiai būdingi emociniai pažeidimai – jos pernelyg greitai įsižeidžia, gali ,,nei iš šio, nei iš to“ pravirkti, nuolat keičiasi jų nuotaika. Berniukai tampa triukšmingesni: negali ramiai sėdėti, nuolat ką nors sukioja rankose. Ir berniukams, ir mergaitėms atsiranda judesių koordinacijos pažeidimai: judesiai kampuoti, nevikrūs. Pablogėja braižas raidės krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę, stebima daugiau vadinamųjų ,,akies klaidų“ taisymų. Paaugliai tampa mažiau vikrūs, kalbos tempas tampa lėtesnis, ne visada pakankamai greitai sureaguojama į suaugusiojo kreipimąsi. Krinta darbingumas, blogėja darbo kokybė. Padidėja klaidingų veiksmų procentas. Be to pastebimas nuovargis: pirmiausia atsiranda nerimastingas judėjimas (kadangi nervų sistemos centrai nepajėgūs sustabdyti nepageidaujamų judesių, kurie ir išryškina padidėjusį nervų sistemos jaudrumą); vėliau nerimastingą judėjimą keičia mieguistumas ar atvirkščiai – stiprus susijaudinimas, sujudimas. Visa tai neigiamai atsiliepia pažangumui ir elgesiui. Pastebimi somatinio pobūdžio nukrypimai, ypač pasireiškia intensyvaus augimo laikotarpiu. Šiuos nukrypimus lemia dvi priežastys: 1-oji – pažeistas bendras atskirų organų ir sistemų darbas; 2-oji – organizmas negauna pakankamai įvairių medžiagų būtinų šiam periodui. Pirmieji šio poveikio pavyzdžiai: alpimas, galvos svaigimas, temsta akyse. Šie požymiai atsiranda todėl, kad reguliavimo sistema, kuri palaiko pastovų arterinį kraujo spaudimą, vystydamasi laikinai atsilieka ir todėl atsiranda galvos smagenų anemijos požymiai. Antros priežasties poveikio pavyzdžiai – laikysenos pažeidimai, stuburo iškrypimai dėl mineralinių druskų stokos; ligos šiuo laikotarpiu trunka ilgiau. Organizme vykstantiems pakitimams priklauso ir temperatūros pakilimas, nes pažeidžiama termoreguliacija. Temperatūros pakitimai yra trumpalaikiai, bet reikšmingi. (O. Kulikovskich, 1998)

Lytinis brendimas pasireiškia intensyviais kūno konstitucijos pokyčiais, išryškėja antriniai lytiniai požymiai. Todėl paauglystėje būdingas padidėjęs rūpinimasis savo kūno išvaizda. (V.
Sikorskytė – Voišnienė, 1997) Paaugliai patiria didelį stresą, jei nepateikiama informacija apie lytinį bei fizinį brendimą, jo reikšmę. (R. Pilkauskaitė, 1999)

Paauglystėje atsiranda dideli išgyvenimai dėl per ankstyvo lytinio brendimo (mergaitėms) ir per vėlyvo fizinio brendimo (berniukų). (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997) Tyrimai rodo, kad augimo tempas turi įtakos socialiniam ir emociniam paauglių prisitaikymui. Vaikinai, kurių akceleracija prasideda anksti, tampa pranašesni už savo bendraamžius. Suaugusieji ir bendraamžiai į juos žiūri kaip į nepriklausomus, pasitikinčius savimi ir fiziškai patrauklesnius. Paaugliai, kurie fiziškai augti pradeda vėlai, dažnai vertinami kaip nemėgstami, nerimastingi ir siekiantys dėmesio. Panašūs tyrimai, atlikti su merginomis, rodo priešingus rezultatus. Anksti pradėjusios augti ir bręsti merginos neturėjo jokių socialinių pranašumų. Jų populiarumas tarp bendraamžių buvo mažesnis už vidutinį, jos atrodė nepasitikinčios savimi, nebuvo grupės lyderės. Lėtai pradedančios augti ir bręsti merginos buvo laikomos gražiomis ir socialiomis. Šie skirtumai turi įtakos savivaizdžiui bei socialiniai adaptacijai. (R. Pilkauskaitė, 1999)

PAAUGLIO PAŽINTINĖ RAIDA

Perėjimas į paauglystės laikotarpį sutampa su perėjimu iš pradinės mokyklos grandies į viduriniąją. Jėga, nuliamenti psichinius vaiko pasikeitimus, priklauso nuo realios vietos gyvenime pasikeitimo. Tarp vaiko gyvenimo būdo ir jo galimybių kyla preištaravimai, todėl ir jo veikla persitvarko, pereinama į naują gyvenimo vystymosi stadiją. Keičiasi sąlygos mokykloje – vaiką moko ne vienas mokytojas, kaip buvo pradinėse klasėse, bet daug. Tenka prisitaikyti prie mokytojų keliamų įvairių reikalavimų – atsiranda galimybė lyginti. Mokomoji medžiaga sudėtingėja, skatinamas jų suvokimas. Mokiniams būdingas tampa tiriamasis požiūris: jie linkę pateikti klausimus apie reiškinių priežastis, įdomu patiems daryti išvadas ir apibendrinimus, domina praktiniai ir laboratoriniai darbai. (O. Kulikovskich, 1998) Labiau domimasi procesu negu rezultatu. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997) Pastebimai auga savarankiškai įgytų žinių lygis. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus pabaigoje turėtų būti suformuoti nauji daviniai: valingumas, savireguliacija, refleksija. Visa tai sudaro sąlygas tolesniam vystymuisi. Vaikas tampa pajėgesnis sudėtingesniam analitiniam – sintetiniam daiktų ir reišinių suvokimui. Išaugęs proto smalsumas iš paauglio reikalauja aukštesnės ir labiau organizuotos veiklos. Vykstant tolesniam smegenų bei jų aukščiausiųjų struktūrų – kaktos sričių žievės vystymuisi, išsiplečia paauglio galimybės, auga sąmoningas suvokimas, jam lengviau sutelkti dėmesį.

Pagal J. Piaget, paauglystė yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. (R. Žukauskienė, 1998) Paauglystės slenkstį vaikai pereina turėdami įvairią patirtį, įpročius, polinkius, individualias ypatybes. Psichinių procesų – mąstymo, atminties, vaizduotės – vystymosi tempai skirtingų vaikų yra skirtingi.

Suvokimas darosi planingesnis, nuoseklus, visapusiškas. Didėja suvokimo apimtis. Atmintis darosi valinga. Medžiagos įsiminimui išmokstama naudoti įvairias įsiminimo priemones: lyginimą, sisteminimą, klasifikavimą ir pan. Platėja atminties apimtis, gerėja produktyvumas. Mechaninis įsiminimas keičiamas loginiu įsiminimu. Paauglių atmintis pasižymi sudėtingesnėmis asociacijomis, gebėjimu susieti naują medžiagą su jau žinoma, naujas žinias įtraukti į jau turimų žinių sistemą. Paauglys pasižymi turtinga vaizduote, kurios dėka gali kurti įvairius ateities planus. Formuojasi patvarus, valingas dėmesys. Paauglystės metais ryškus dėmesio atrenkamumas. Didėja dėmesio apimtis, gebėjimas perkelti dėmesį nuo vienos operacijos prie kitos, nuo vienos veiklos rūšies prie kitos. Stiprūs išgyvenimai, gausūs įspūdžiai paauglystėje yra dėmesio nepatvarumo, greito atitraukimo priežastis. Dėmesiui, kaip ir atminčiai, suvokimui didelės reikšmės turi jo interesai, aplinkybės, motyvacija ir pan. ( B. Grigaitė, 2004)

Žymiausi pakitimai vyksta mąstymo procesų vystymesi. J. Piaget nustatė, kad paauglystėje mąstymas pereina į formalių operacijų stadiją. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus. Skiriamasis paauglio mąstymo bruožas – pagrindinis dėmesys skiriamas ne realybei, o galimybei. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai 15 metų vaikui. Abstraktus mąstymas pasireiškia gebėjimu sukurti naujas, bendresnes logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas mintimis. Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai, paauglys sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo. (R. Žukauskienė, 1998) Gali analizuoti savo mintis, kalbėti apie tai, ko niekada nepatyrė, daryti prielaidas; žvelgti į situaciją kitu požiūriu; suvokti priežasties pasekmės ryšį, metaforas, dviprasmybes. Formuojasi sugebėjimas suprasti praeitį, planuoti ateitį, numatyti. Suvokia daugelį alternatyvų, kai priima sprendimus. (V. Sikorskytė
Voišnienė, 1997) Pradėję logiškai mąstyti, paaugliai pastebi kai kurių žmonių mąstymo prieštaringumą, supranta, kad kartais nesiderina žmonių idealai ir jų veiksmai. Naujai atsiradęs mokėjimas atpažinti veidmainystę skatina karštai ginčytis su suaugusiais. (D. Myers, 2000) Vystosi kritinis mąstymas. Būdingas kritiškumas suaugusiųjų atžvilgiu. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997)

Paaugliui būdingas formalus operacinis mąstymas pasižymi pagrindiniais požymiais: hipotetiniu – dedukciniu ir propoziciniu (teoretiniu) mąstymo būdu. Hipotetinis – dedukcinis mąstymo būdas pasižymi tuo, kad susidūrus su problema vadovaujamasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Ja remiantis, sukuriamos specifinės hipotezės, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai, ir po to sistemingai tikrinamos, ieškant, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės. Teorinis (propozicinis) samprotavimo būdas pasireiškia gebėjimu nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį loginį validumą, neatsižvelgiant į realaus pasaulio aplinkybes. Gebama samprotauti ne tik apie atskirus teiginius, bet tap pat apie tarpusavio ryšius, kurie yra tarp dviejų ar daugiau teiginių, ir tai, kaip vienas teiginys gali patvirtinti ar paneigti kitą. Be to, tvirtinamieji teiginiai gali būti visai neparemti realiais objektais ir įvykiais, ir jie iš tikrųju visai neturi būti teisingi. (R. Žukauskienę, 1998) Mąstymas tampa labiau probleminis, mažiau egocentriškas – po truputį tampa priimtinos kitų nuomonės. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997)

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2396 žodžiai iš 4779 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.