Paauglystė amžiaus tarpsnio pristatymas
3 (60%) 2 votes

Paauglystė amžiaus tarpsnio pristatymas

11213141

Turinys

1. Įvadas 2

2. Paauglystės amžiaus tarpsnio pristatymas 3

2.1. Fiziologinė paauglio raida 4

2.2. Pažintinė paauglio raida 6

2.3. Psichosocialinė paauglio raida 8

3. Išvados 11

Literatūra 13

1. Įvadas

“Baisus jaunimas”, “nepakenčiamas jaunimas”, “mūsų tauta be ateities”, “kas laukia Lietuvos?” – tai frazės, kurias dažnai girdime laisvoje visuomenėje. Net mūsų šventovių tarnai daugiau linkę turėti reikalų su suaugusiais ir pagyvenusiais žmonėmis, tarsi bijodami prisiliesti prie jaunosios kartos, kuri iš tiesų ir yra ateitis. “Blogas” jaunimas ar “geras” jaunimas – tai mes galime suprasti tik išanalizavę jaunystės – paauglystės amžiaus tarpsnį. Mūsų klaidinga sąžinė nuolat linkusi ieškoti kaltų. Ir didžiausias skausmas, kai tuo kaltininku tampa tautos ateitis – jaunas žmogus. Masinės informacijos priemonės, verslo šakos ir net kai kurios politinės kryptys piktnaudžiauja bręstančio žmogaus problemomis ir silpnumais.

Šiame darbe peržvelgsime, bandysime pateisinti ir apginti jauno žmogaus poelgius, jo pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje. Pažvelgsime į fiziologinę, kognityvinę ir psichosocialinę paauglio raidą. Skyrelyje apie fiziologinę raidą bus kalbama apie išorinius ir vidinius fizinius pokyčius, lytinį brendimą. Bręstant jaunam žmogui, keičiasi ne tik jo kūnas, bet ir mąstymas. Apie tai kalbėsime skyrelyje apie kognityvinį vystymąsi. Analizuodami psichosocialinius vyksmus, matysime, kaip fizinė ir kognityvinė paauglio raida įtakoja jo integraciją į visuomenę. Išvadose, atsižvelgdami į vykstančius paauglio raidos procesus, pateiksime reikalingos pagalbos, elgesio modelius, kuriais galėtume padėti jaunam žmogui lengviau įveikti savo laikotarpio krizes.

Paauglystės amžiaus tarpsnis yra plačiai ištirtas ir aprašytas, šia tema yra gausu literatūros. Darbe panaudota tiek chrestomatinė psichologinė literatūra, tiek specifinių tyrinėjimų išvados, mokslo darbai, tiek ir “populiariosios” psichologijos medžiaga.

Maištingi, prieštaraujantys, kartais drastiški “niolikmečių” žingsniai didžiąja dalimi daromi nesąmoningai, neatsižvelgiant į juos supančius asmenis, nes pagrindinis paauglio uždavinys – savianalizė. “AŠ” tampa elgesio, sprendimų, ieškojimų ir pasaulėžiūros išeities tašku. Tai yra natūrali žmogaus fiziologinio, psichinio vystymosi ir socialinės adaptacijos pasekmė. Nepažindami vystymosi proceso, negalime teigti, kad paaugliai “blogi”. Tai liudija psichologiniai stebėjimai ir net Biblija, kur rašoma, kad Dievas, apžvelgęs visa, ką sukūrė, matė, kad tai yra gera (Pr 1,31), įskaitant ir žmogaus raidą nuo gimimo iki mirties. 2. Paauglystės amžiaus tarpsnio pristatymas

Paauglystės amžiaus tarpsnio ribos gana sąlygiškos. Įvairūs mokslininkai turi skirtingus požiūrius. Visuotinai yra nusistovėjusi nuomonė, kad paauglystė apima 12 – 18 metų amžiaus periodą. Kai kurie mano, jog šis amžius prasideda nuo 10 – 11 metų ir užsitęsia iki 22 – 25, kai kalbama apie atskirus brandos veiksnius. Valstybiniai juridiniai dokumentai ir įstatymai (taikomoji teisė) paauglystės laikotarpiu įvardija amžių nuo 14 iki 18 metų, jei nėra nustatyta kitaip . Galime kalbėti apie statistinius vidurkius, tačiau kiekvienas atvejis yra unikalus, kadangi jaunuolio branda priklauso nuo klimatinių, etninių, socialinių, genetinio paveldimumo ir kitų veiksnių.

C.Rogers’as akcentuoja individualumo svarbą. “Funkcionuojanti asmenybė”, kuri turi pritapti suaugusiųjų pasauly. Vaikiškas pasitikėjimas tėvais nyksta, atsiranda eksperimentavimo laikas. Tai smalsavimo amžius. Paauglys viską nori išbandyti, patirti, išmėginti savo kūno galimybes, naujas emocijas . Tam jis ruošėsi nuo vaikystės – žaisdamas suaugusiųjų gyvenimą, tokius žaidimus, kaip “namai”, “karas” ir t.t. Kaip vaikas iki paauglystės sensomotoriniu būdu pažįsta pasaulį, esančius daiktus ir jų sąveiką, taip paauglys tiria savo intelekto ir pasaulio santykį.

Paauglystės laikotarpis skirstomas į ankstyvąją (12-14) ir vėlyvąją (16-18) paauglystę. Šis laikotarpis pasižymi fiziologine, psichine ir socialine raida. Ankstyvajame paauglystės etape ryškus kūno augimo pagreitėjimas, prilygstantis pirmiesiems gyvenimo metams, kognityvinių galimybių padidėjimas. Vaikas pradeda suvokti save kaip lytį, atsiranda priklausomumo, kitokio nei prieraišumas šeimai, poreikis, nepriklausomybės siekimas skatina įsijungti į bendraamžių grupes. Ankstyvuoju etapu paaugliams būdinga turėti tos pačios lyties draugus, priklausyti bendraamžių grupei. Svarbu yra tiesiog būti kartu, nesvarbu, ką veikti. Tokiose grupėse paauglys intuityviai siekia savo idėjų ir svajonių realizacijos. Noras būti suaugusiu skatina suaugusiųjų elgesio pamėgdžiojimą. Vėlyvojoje paauglystėje ryškūs kongnityvino mąstymo pokyčiai. Pagal Pulkkinen’ą, socialiniai lūkesčiai formuoja suaugusiojo elgesį – t.y. pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti įgūdžius, kurie reikalingi pasirinkti darbui, specialybei ar santuokai . Draugystės daug stabilesnės. Paauglių draugų grupelės jau neapsiriboja savo lytimi ir tik buvimu. Vis labiau išryškėja bendraminčių, su kuriais galima kažkuo užsiimti ar kažką nuveikti, svarba. Didėja
susidomėjimas priešingos lyties atstovais. Tęsiantis brandos procesui, iškyla savivertės ir integracijos į visuomenę reikšmingumas.

Paauglys ima suvokti save kaip unikalią asmenybę. Kaip vaikas supranta jam priklausančius daiktus, žaislus ir pagal prieraišumo dėsnį visą kontrolę atiduoda tėvams, taip jaunuolis pradeda išskirti kaip nuosavybę savo kūną, emocijas, požiūrius, kurie jokiu būdu nebepriklausys arba jau nebepriklauso gimdytojams. Todėl paauglystės laikotarpiui būdingas uždarumas, nauji išgyvenimai, baimė juos atskleisti verčia jauną žmogų veikti slaptoje. Ištikimų draugų ratas garantuoja slaptumą . Grupėje iškyla naujos vertybės – išlaikyti paslaptį, visiško pasitikėjimo vertybė, tarpusavio pagalba. Jei eksperimentavimas įgyja amoralumo atspalvį, neretai visa grupė palinksta į nusikalstamumą. Didžiausią įtaką daro idealai, kurie atitinka paauglio siekius, interesus, besiformuojančią pasaulėžiūrą. Kadangi vaizduotė nenustoja dominuoti, paauglys sukuria tobulą savo siekių atvaizdą.

Paauglys mokosi iš savo klaidų. Sėkmės ir nesėkmės padeda įvertinti situacijas, lavina pasitikėjimą savo jėgomis, o tai yra svarbu būsimai šeimai. C.Rogers’as teigia, kad be tiesioginės patirties pasitikėjimas savo jėgomis negali atsirasti. Iš to kyla daug problemų. Ericson’as mano, kad paauglystėje vyksta tapatumo ir vaidmenų sumaištis, krizė. Paaugliui liguistai rūpi, kaip jis atrodo kitų akimis, lyginant su tuo, kaip jis save įsivaizduoja. Neįveikus tapatumo krizės, paauglystė užsitęsia ir nusikelia į suaugystę. Toks žmogus ribotai atlieka savo pareigas ir gyvenime jaučiasi nestabilus. Tuo tarpu J.Bokemiūlis teigia, kad paauglys trokšta laisvės, tačiau kartu su tuo troškimu aiškėja ir vienišumo jausmas. Jausmai svyruoja nuo vieno kraštutinumo iki kito, šis vidinis sujudimas labai dramatiškas, kritinis. Jei raida nėra dramatiška ir nematyti jokių krizės požymių, tai gali būti prasidedančios ligos pavojaus signalas.

Kitų psichologų nuomone, paauglystė yra natūralus brandos procesas, kurio nederėtų sieti su krizėmis. Ir vis dėlto ant šio laikotarpio krenta tamsus polinkio į savižudybę šešėlis. Kūrusių planus arba bandžiusių nusižudyti yra apie 40%. “Vienuolikos metų berniukai pasižymi labai aušta suicidine rizika. Šiame amžiaus tarpsnyje berniukų aukštas suicidinės rizikos rodiklis yra didesnis, nei mergaičių.” Suicidinė rizika mergaičių atveju didėja pasiekus 15-16 metų amžių, ji išauga dvigubai. Priežastys, skatinančios polinkį savižudybėms, yra: nelaimingumo jausmas, vienišumas, bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo stoka, silpna vidinė darna. Kaip matome, paauglio gyvenime svarbiausią vietą užima asmeniniai vidiniai išgyvenimai, emocijos.

2.1. Fiziologinė paauglio raida

Kaip minėta, 12 – 18 metų tarpsnyje labai suintensyvėja kūno vystymasis. Kaip ir pirmaisiais žmogaus gyvenimo metais, paauglystės laikotarpiu jis paauga vidutiniškai 15-25 cm per metus. Šį augimą skatina vienas iš šimto aštuoniasdešimt aštuonių amino rūgšties vienetų susidedantis hormonas somatotropinas . Neproporcingai auga skeletas ir raumenys. Vyksta fiziologiniai kraujo spaudimo, kraujo sudėties pakitimai, taip pat cerebralinio aktyvumo struktūriniai ir funkciniai pakitimai. Organizmo augimas reikalauja didelio kiekio baltymų, riebalų ir kitų maistinių medžiagų, suaktyvėjusi veikla sąlygoja didesnes kalorijų sąnaudas, todėl nestebina padidėjęs paauglio apetitas. Taigi ir maisto porcija dažnai viršija vidutinę suaugusio žmogaus porciją, kartais net 2 – 3 kartus. Kūnas tampa fiziškai stipresnis, nors judesių koordinacija menkėja. Susilpnėja atsparumas ligoms, padidėja dirglumas. Atsiranda didesnis miego poreikis, didelis fizinis aktyvumas. Smegenyse tuo laiku dominuojantis centras yra hipofizė. Šis smegenų centras yra atsakingas už hormonų (tokių kaip androgenas, estrogenas, progesteronas ir kt.) gamybą. Hormonai ypatingai įtakoja paauglio lytinį brendimą.

Svarbu paminėti, kad hormonų įtakoje mergaičių ir berniukų fiziologinis vystymasis gana skirtingas. Skiriasi riebalinio, raumeninio audinio formavimasis, kūno formos. Vaikinai vis labiau įgauna “trikampio” formos figūrą, sparčiai auga pėdos ir delnai. Tuo tarpu mergaičių brendimas panašus į skleidimąsi – nematomiausiose vietose kūnas iškilėja ir apvalėja, išryškėja klubai, krūtys. Mergaitės vis labiau panašėja į moteris, berniukai palaipsniui tampa vyrais. Keičiasi balsas – berniukų pažemėja kartais net visa oktava, tuo tarpu mergaičių daug mažiau – pažemėja maždaug trim tonais. Dėl sparčių fiziologinių pokyčių paaugliams dažnai skauda galūnių kaulus, mergaitėms gali skaudėti krūtinės srityje. Dėl lytinės brandos paaugliams taipogi atsiranda odos problemų, todėl higiena šiuo laikotarpiu ypatingai svarbi.

Pakitus mergaičių kūno formoms, dažnai padidėja jų svoris ir tai tampa pagrindiniu jų rūpesčiu. Todėl paauglės dažnai laikosi sekinančių dietų, kurių pasekmėmis kartais būna net bulimijos ar anoreksijos susirgimai. Berniukai išgyvena diskomfortą dėl vėluojančio lytinio brendimo arba nepakankamo ūgio. Tarp mergaičių pastebėta didelė priklausomybė tarp fizinio patrauklumo ir kitų savojo “aš” aspektų subjektyvaus vertinimo. Tuo
šiuos aspektus aiškiai skiria – berniukas, neigiamai vertinantis savo išorę, gali didžiuotis kitomis savo savybėmis.

Fiziologiniu požiūriu, paauglystės laikotarpis prasideda mergaitėms su pirmųjų menstruacijų pradžia, o berniukams – su pirmuoju sėklos išsiliejimu. Menstruacijos mergaitėms statistiškai prasideda dvylikos metų, tačiau praktiškai visa dažniau jos atsiranda dešimtmetėms. Berniukams poliucijos prasideda apie tryliktus gyvenimo metus. Vidutiniškai pubertatinis (lytinio brendimo) periodas trunka nuo 3 iki 4 metų. Šiais laikais galime kalbėti apie akceleracijos fenomeną – dabar pubertatinė raida prasideda ir baigiasi anksčiau, negu buvo amžiaus pradžioje, tačiau su šiuo fenomenu sutinka ne visi mokslininkai .

Vykstantys kūno procesai kelia jaunuoliui ar jaunuolei didelį susidomėjimą savo kūnu. Taip kaip naujagimiui didžiausias atradimas yra jo paties rankos, vaikui – savo atvaizdas veidrodyje, taip paaugliui atradimas yra išryškėję jo lyties skirtumai ir naujų jausmų antplūdžiai. “Tyrimų duomenys patvirtina, kad visais laikais įvairiose pasaulio kraštuose masturbacijos patyrimą turėjo 20% dvylikamečių berniukų ir apie 85% penkiolikmečių. A.Kinsey 1953 m. duomenimis, apie masturbaciją žinojo 15% trylikamečių mergaičių, tuo tarpu amerikiečių tyrimuose, atliktuose po 20 metų (M.Hunt, 1974) šis rodiklis tarp trylikamečių mergaičių išaugo iki 33%. Aaron Hass 1981m. tyrimo duomenimis, masturbuojasi 75% berniukų ir 52% mergaičių nuo 15 iki 16 metų, šis skaičius didėja iki 80% berniukų ir 55% mergaičių, sulaukusių 18 metų.”

Vis labiau didėja atstumas tarp fizinio ir dvasinio vystymosi. Dėl šių raidos skirtumų atsiranda vidinės įtampos, kurios gali tapti pradine psichinės ligos priežastimi. Dėl šio atotrūkio tarp fizinės ir dvasinės raidos šių laikų paaugliai ir jaunuoliai patiria gerokai daugiau krizių ir dažniau serga psichiškai, nei prieš keletą dešimtmečių.

M. Mead ir R. Benedict mano, kad biologiniai veiksniai jauno žmogaus raidoje nėra patys svarbiausi. Jos labiau akcentuoja kultūrinių ir socialinių veiksnių įtaką. Jos teigia: “Raida yra nuolatinis vientisas procesas, kurio negalima griežtai suskirstyti į stadijas” ar priskirti vienai iš žmogaus savybių, šakai, pav. tik intelektui, tik biologiniam vystymuisi, tik emociniam vystymuisi ir t.t.

2.2. Pažintinė paauglio raida

Viena didžiausių klaidų, daroma pedagogų, yra ta, kad norima priversti vaikus kuo daugiau išmokti. Jiems atrodo, kad išmoktų dalykų kiekis nulems individo intelektualinį augimą ir subrandins visapusišką asmenybę. Tačiau išmokti mintinai – tai nereiškia suvokti. Tyrimai rodo, kad augant vaikui jo pažintiniai gebėjimai kinta ne tiek kiekybiškai, kiek kokybiškai. Įvairūs psichologai kalba apie asimiliacijos ir akomodacijos procesus, padedančius augančiam žmogui įsisavinti informaciją, ją priimant iš aplinkos ir pritaikant sau. Aprobuojant priimtą informaciją yra daromos naujos išvados ir veiksmai, kuriuos galima įvardinti patirties išraiška. Supantys asmenys gali tik prisidėti prie vaiko pažintinio vystymosi. Prigimtimi įdiegtu vystymosi gebėjimu žmogus tampa panašus į save tobulinančią kompiuterinę sistemą. Visuomenė tik sudaro aplinkybes, tarsi derlinga žemė, kurioje pasėta intelekto sėkla gali laisvai augti ir klestėti. Vaikų, augusių tarp gyvūnų, tyrimai rodo, kad, nesant šiai dirvai, pagal Dievo atvaizdą sukurtas žmogus lieka prigimtinių instinktų valdžioje. Šiuo atveju pažintinė raida yra didžiąja dalimi pristabdyta, nors vidinis potencialas išlieka. Kita vertus, intelektualiniai gebėjimai priklauso nuo genetinio paveldo, persirgtų ligų ir traumų ir kt.

Vaikystės “užsklandoje” arba ankstyvojoje paauglystėje abejonės tampa neatsiejama vaiko pasaulio dalimi.. Todėl abejonės, dvejojimai yra perėjimo į kitą mąstymo lygį postūmis. Tuo metu intelekto operacijos darosi atvirkštinės, prasideda formalaus operacinio mąstymo stadija, kuri įgalina jauną žmogų operuoti pačiomis operacijomis, sąvokomis ir veiksniais. Vaikas gali sukurti naujas, bendresnes logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją, manipuliuodamas mintimis.

Kognityvinės paauglio raidos tyrimuose labiausiai išryškėja J. Piaget. Jis išskiria tokias paauglio kognityvinio pažinimo charakteristikas, kaip galimybių ir hipotezių kėlimas ir taikymas. Vaikas mato kas yra, o paauglys – kas galėtų būti. Susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Jis sukuria tai situacijai pritaikomas hipotezes, po to sistemingai jas tikrina, ieškodamas, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju.

Kita savybė yra metakognicija, t.y. sugebėjimas mąstyti apie savo paties mąstymą ir kitų mintis. Tokio pobūdžio savireflekcija leidžia plačiai pasireikšti vaizduotei. Paaugliai gali suvokti ne tik, kad jie žino faktą, bet ir kaip jį žino. Dažnas atvejis, kai jie kalbasi su savimi. Šis procesas vadinamas vidiniu dialogu. Tai nėra komutacinis dalykas, bet balsi mąstymo išraiška. Šiuo būdu jie gali pasiekti naujų įžvalgų netikrindami kiekvieno sprendimo realybėje. Palyginimų ir asociacijų suvokimas, t.y. simbolinis mąstymas tampa natūralia paauglio mąstysenos dalimi. Jie natūraliai suvokia ženklų
prasmę ir gali juos kurti.

Dar viena paauglio mąstysenos charakteristika yra perspektyvistinis mąstymas. Suvokimas, kad apie tą pačią idėją arba situaciją skirtingi žmonės gali mąstyti skirtingai, yra artimas metakognicijos savybei. Čia išsivysto tam tikras reliatyvizmas. Nebėra vienintelio ir teisingo požiūrio. Vaikai linkę mąstyti, kad visi mato situaciją taip pat kaip jie, tačiau šio egocentrizmo nebelieka paauglystėje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2441 žodžiai iš 4767 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.