Paauglystė1
5 (100%) 1 vote

Paauglystė1

1121314151

Įvadas

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiųjų žmonių amžių, nuo žaidimų, nerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio. Paauglys – tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės.

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 – 18 metų. Šiuo periodu vyksta visapusiškas paauglio vystymasis, apimantis anatominius – fiziologinius, intelektualinius pokyčius, paauglio požiūrių į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt.

Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu taip pat įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Emociniu požiūriu paauglystė gali būti netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir nerimu dėl ateities, ar jaunas žmogus bus pejėgus patenkinti suaugusiųjų viltis, suvaidinti savo naujus vaidmenis.

Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato perspektyvą.

Dažniausiai šiame amžiuje paaugliams iškyla daug problemų bendraujant su suaugusiaisiais, daugiausia įvairių konfliktų su tėvais. Pastarieji į savo atžalą vis dar linkę žiūrėti kaip į vaiką, o jis bando ištrūkti iš tėvų globos. Tačiau tėvai yra svarbiausi asmenys paauglių gyvenime. Paauglystėje tėvai turi skirti didelį dėmesį savo vaikams. Jo tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, kiek jis šeimoje gaus meilės, rūpestingumo, supratimo. Paaugliams reikia ir jie nori gauti pagalbos iš tęvų, nors to aiškiai neparodo. Tėvai yra savo vaiko ekspertai. Niekas kitas nepažysta savo vaiko taip kaip tėvai, niekam kitam nerūpi vaikas kaip tėvam. Tėvai gali vaikui suteikti laimingą paauglystę, ir tai yra geriausias apsaugojimas nuo narkotikų, alkoholizmo, ankstyvo lytinio gyvenimo, nėštumo ir t.t.

Šiuo metu yra daug kalbama, rašoma, atliekami tyrimai apie paauglių priklausomybes, konfliktišką elgesį namuose, mokykloje, su draugais ir t.t. Tačiau ganėtinai mažai kalbama apie lytinį auklėjimą/švietimą , nes ši tema mūsų visuomenėje yra tabu. Tėvai gėdijasi apie tai kalbėti, nes jų pačių šeimoje to nebuvo. Šią atsakomybę palieka mokyklai. Yra ir tokia tėvų dalis, kuri mano, kad lytinis švietimas gali kaip tik pakenkti jų vaikams: pagreitinti paauglių lytinį gyvenimą.

Mūsų darbo tikslas pakalbėti apie paauglystę, jos problematiškumą, santykius ir lytinį švietimą. Pastaroji tema mums pasirodė mažiai gvildenama; su šia tema bus susijęs ir mūsų atvejis.

Paauglystė

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Paauglystės amžiaus ribos labai sąlygiškos. Kai kurie asmenys nurodo jas esant tarp 12 ir 18 metų. Po to eina jaunystės periodas. Kai kurie asmenys šį ilgą paauglystės periodą vadina adolescencija: 12 – 14 metais matyti spartus lytinis brendimas (ankstyvoji adolescencija), 15 metai lyg pereinamasis tarpsnis, jame prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16-18 metais paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė (vėlyvoji adolescencija). Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti negalima. Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu taip pat įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa.

Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo poreikių, bet jie vis dar tebėra pereinamojo laikotarpio vaikai. Jie nėra jauni suaugusieji. Jų poreikiai, net ir emociniai, yra vaikiški. Viena iš dažniausių tėvų, mokytojų ir kitų žmonių klaidų yra laikyti paauglį jaunu suaugusiu. Dauguma žmonių, atsakančių už paauglius, nepastebi jų vaikiškų poreikių jausti meilę ir supratimą, rūpinimąsi ir domėjimąsi jais. Suaugusiųjų pasaulis yra iššūkis vaikams ir jų tėvams. Šis perėjimas vaikams reiškia atsiskyrimą nuo tėvų ir tapsmą nepriklausomais suaugusiais žmonėmis. Tai tampa kovos tarp vaikų ir jų tėvų priežastimi, kurią stiprina taisyklių laužymas, vertybių sistemų neatitikimai. Dalis kaltės dėl paauglių emocinio nestabilumo tenka hormonams, tačiau dar didesnė – bandymas susitvarkyti su užimtu, komplikuotu socialiniu gyvenimu. Jie mano esą visatos centras ir visi juos stebi, todėl atsiranda nesaugumo jausmas. Vaikai išgyvena emocinius pokyčius, kurie juos gąsdina. Jie jaučiasi izoliuoti, nes yra jau ir ne vaikai, bet dar ir ne suaugę, todėl nežino, kuriam pasauliui tinka.

Paauglys šeimoje

Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis
tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko. Čia vaikas girdi, kas dedasi aplink jį, čia vertinami ir jautriai išgyvenami įvykiai, kuriems nelieka abejingas ir vaikas. Čia jis girdi gimtosios kalbos garsus, tarmę, perima šeimos tradicijas.

Šeimoje visada kartu gyvena dvi kartos – tėvai ir vaikai, o kartais ir trys – tėvų tėvai (močiutė, senelis ar abu kartu). Šeimos struktūra ir jos narių tarpusavio santykiai taip pat itin svarbus veiksnys, nes kiekvienas jų atskirai ir kaip vientisa struktūra veikia vaiką, formuoja jo santykius su kiekvienu ir su šeima kaip visuma. Šeimoje gali būti darnūs santykiai, vieni jos nariai remia kitus, sutartinai tvarko šeimos reikalus, derina auklėjimo tikslus bei principus arba, priešingai, gali dominuoti viena kuri pusė (tėvas arba motina) ir besąlygiškai visus valdyti. Kai šeimoje yra daugiau vaikų, reikšmės turi ir vaiko eilė tarp kitų (pirmasis vaikas, vidurinis, jauniausias). Iš dalies tai turi įtaką tėvų pažiūrai ir jų reikalavimams vaikui, be to, patys broliai ir seserys veikia vienas kitą, auklėja savo pavyzdžiu.

Šeimos viena nuo kitos skiriasi auklėjimo normomis, įsitikinimais, nuostatomis. Be šių veiksnių, turi reikšmes ir konkreti auklėjimo praktika, auklėjimo priemonės. Pvz., trejų metų vaikas, prišlapinęs į lovą, nebaudžiamas, o ieškoma kitos išeities, dešimtmetis, parnešęs iš mokyklos pažymių knygelę su pastaba, nebaudžiamas (arba baudžiamas— neleidžiant eiti į kiną). Auklėjimo nuostatos ir praktika sudaro auklėjimo stilių.

Auklėjimo stilius gali būti labai įvairus, nes jis priklauso nuo tėvų išsilavinimo, šeimos socialinių kultūrinių normų, pedagoginės intuicijos. Auklėjimas šeimoje gali būti palaidas, su prieštaringais reikalavimais, vaikams pataikaujama, tenkinamos jų užgaidos. Nors tėvai kartais būna griežti, bet vaikai nekreipia dėmesio į tėvų nuomonę ir pan. Galimas daiktas, kad taip vaikai auklėjami anksti vedusių, patyrimo neturinčių tėvų šeimoje, ypač jei jie patys augo be brolių ir seserų. Antras atvejis — vaikams duodama visiška, laisvė, jie gali „eiti galvomis“. Taip atsitinka arba dėl tėvų apatijos, nusivylimo, nesidomėjimo vaiku ir jo likimu, arba dėl per didelio optimizmo, tikint, kad tokia laisvė išplėtos vaiko gabumus. Tokie tėvai vadovaujasi subjektyviai suprasta laisve arba savo socialiniu prestižu („mano vaikams viskas galima“). Gali būti ir vadinamasis viltingas auklėjimas. Tėvai, tikėdami vaiką turint didelių gabumų (arba jų neturint, nes gabumai klaidingai įvertinami), siekia jį padaryti žmogumi su aukštu socialiniu prestižu, nenorėdami nusileisti savo pažįstamiems ar kaimynams. Yra ir psichologijos bei pedagogikos žiniomis grįstas auklėjimas, kai tėvai, patyrę auklėjimo nesėkmių ar neturėdami intuicijos, stengiasi atsakymo ieškoti atitinkamoje literatūroje, radijo ir televizijos laidose ir kt. Tai, žinoma, gali padėti tėvams geriau susiorientuoti kai kuriose auklėjimo nesėkmėse ir, be to, geriau pažinti vaiko psichiką.

Auklėjimo stilius formuoja vaiko elgesį, siekius ir jo asmenybės bruožus. Dažniau aptinkami auklėjimo kraštutinumai pasireiškia arba dideliu liberalizmu, arba griežtumu, autokratizmu.

Griežtas tėvų elgesys, fizinės bausmės, vaikų sumanymų atmetimas ugdo jų nepasitenkinimą kitais ir savimi, agresyvumą, stipresnių, su didesnėmis vertybėmis susijusių siekimų stoką. Tėvų palankumas vaikui, jo interesų supratimas, rėmimas ir meilė ugdo savarankiškumą, padeda atsirasti aukštesniam aspiracijų lygiui ir pan. Ilgai trunkantis priešiškumas tarp tėvų ir vaiko žalingai veikia jo asmenybės formavimąsi. Bendroji emocinė šeimos atmosfera ir tėvų asmenybė, ypač motinos, yra svarbesnė už auklėjimo techniką.

Vienaip vaiką veikia, kai šeimoje yra švelni, jį globojanti motina ir šiurkštus tėvas, kitaip, kai abu tėvai yra arba šiurkštūs, arba švelnūs. Veiklios ir kritiškos motinos vaikai turi panašių ypatumų, nors vėliau ir jai pačiai tenka patirti tą vaikų kritiškumą. Nekontroliuojanti jausmų motina nepritaria vaikų sumanymams, nepasitiki jais. Toks vai¬kas išaugęs gali turėti nerimo, agresyvumo bruožų. Motina, kuri visur ir visados globoja vaiką, gali užauginti savimeilį, be vidinės kontrolės individą. Labai griežto, valdingo tėvo vaikams gali trūkti pasitikėjimo savo jėgomis. Jie nemokės tvarkytis gyvenime, jiems stigs stipresnių, veiklą skatinančių ir remiančių motyvų.

Nesant tėvo, vaikas turi augti netekimo situacijoje (netenka atitinkamų emocinių išgyvenimų, nebeturi su kuo save identifikuoti, neturi „vyriško“ mąstymo ir elgesio pavyzdžio). Tokiomis sąlygomis neišvengiamai turi persitvarkyti motinos ir vaiko santykiai. Svarbu, kaip tie nauji santykiai susiklosto. Iš dalies naujiems santykiams įtaką daro visuomenėje arba aplinkoje vyraujanti pažiūra į vyro ir moters vaidmenį šeimoje, į vyro netekimą (skyrybos, vieniša motina ir t. L). Labiausiai vaiko psichiką paveikia ne natūralaus tėvo ar jį pavaduojančio vyro netekimas, bet nauji tarpusavio santykiai šeimoje ir su tuo susiję socializacijos poveikiai.. Tėvai skirtingai elgiasi su berniukais ir mergaitėmis. Berniukams duoda daugiau laisvės, pabrėžia jų savarankiškumo reikšmę, o mergaites labiau varžo.

Vaikų ir tėvų tarpusavio

svarbiausiais veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. Šis savarankiškas, atsiskyrimo nuo šeimos poreikis sustiprėja paauglystėje. Šis atsiskyrimas paprastai susiduria su tėvų bandymais stipriau jį kontroliuoti, su emocinėmis liūdesio, nerimo reakcijomis. Paaugliai mėgsta peržengti ribas, ypač saugumo. Tai tėvams labai „nepatogu“, jie priversti balansuoti tarp noro, kad vaikai elgtųsi teisingai ir laisvės leisti jiems spręsti patiems.

Kai vaikai įžengia į jaunystę, jiems reikia daugiau laiko su šeima, o ne mažiau. Kadangi paaugliai greitai tampa vis labiau nepriklausomi ir atrodo norintys vis daugiau laiko praleisti ne šeimoje, taip lengva pamanyti, jog turėtumėme praleisti su jais vis mažiau laiko. Tai viena iš labiausiai niokojančių klaidų, kurias šiandien daro tėvai. Paaugliai tai suvokia kaip jų atmetimą, jaučia, kad tėvai vis mažiau ir mažiau jais rūpinasi, taip kartais vaikai ir atitrūksta nuo tėvų. Augant vaiko protiniams sugebėjimams atsiranda kritiškumas tėvams. Vaikau stebėdami tėvus, aptinka tokių jų bruožų, kurių anksčiau nepamatydavo. Lygindami juos su kitais suaugusiais žmonėmis – neretai nusivilia. Tėvai tampa vaikų akyse paprastais žmonėmis su ydomis, darančiais klaidų ir pan. Vaikai nustoja pasitikėti tėvais, ieško supratimo tarp bendraamžių. Pažindami ir stebėdami juos supantį pasaulį randa nemažai prieštaravimų tarp jiems primetamų normų ir to, kaip tų pačių normų laikosi suaugę – tarp jų ir tėvai. Tarpusavio santykių „krizė“ ryškiausiai pasireiškia turint 12-15 metų, vėliau ji silpnėja, ir apie 18 m. vaikai lyg ir vėl ..grįžta“ prie tėvų ir šeimos. Tačiau tokie jaunuoliai jau kitaip pradeda traktuoti tėvus – daugiau kaip draugus. Sugeba jiems atskleisti jų trūkumus ir ydas. Silpnėjant emociniams ryšiams su tėvais, vaikai ima vengti jų draugijos, užsiskleidžia savyje, darosi abejingi tėvų rūpesčiams, atsisako jiems padėti. Pasitaiko, kad elgiasi prieštaringai – kartais gerai sutaria, kitą kartą visai nusigręžia nuo tėvų.

Paauglio interesai

Paauglystėje atsiranda naujų interesų, jie pasidaro pastovesni ir tvirtesni. Paaugliui kyla noras nuodugniau pažinti pasaulio reiškinius ir tas gyvenimo sritis, kurių neaprėpia mokyklos programa, todėl jo interesai ima nebesutapti su mokykla. Kai kurie mokiniai pradeda apsileisti mokslus, neišmoksta pamokų. Atsiranda „tinginių“ kategorija, kuriai kartais priskiriami ir gabūs mokiniai, besigilinantys į kurią nors specialią mokslo ar technikos šaką. Nusižengiama mokyklos reikalavimas. Dėl įvairių priežasčių kylantys konfliktai yra per didelis neigiamas krūvis besiformuojančiai asmenybei. Nuolatiniai barimai, bausmės, varžymai kelia natūralų priešinimąsi – afektines reakcijas. Tokiomis sąlygomis paauglys ima nebepasitikėti savo artimiausiais žmonėmis, nepasakoja jiems savo nuoskaudų, negali pasiguosti sunkiais išgyvenimais mokykloje.

Paaugliai ima reikalauti, kad kiti pripažintų jam teisę laisvai reikšti savo pažiūras bet kuriuo gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti su jais laiką ir t.t. Šis procesas dėl savo teisių užtikrinimo šeimoje ir mokykloje trunka ilgesnį laiką, kol iš tikrųjų pripažįstama, kad paauglys gali reikšti savo nuomonę, ta nuomonė imama gerbti.

Paauglystės laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendimo elementus, o ne apie visišką subrendimą. Paauglio reikalavimai: 1) jie nori ir reikalauja, kad kiti su juo elgtųsi ne kaip su vaiku o kaip su suaugusiu. Tai reiškia, kad suaugusieji turi jį gerbti, pasitikėti, būti taktiški, pripažinti jam žmogaus orumą ir tam tikro savarankiškumo teisę. Kai suaugusieji tų reikalavimų nepripažįsta ir nesilaiko paauglys jaučia nuoskaudą ir protestuoja įvairiais galimais ir negalimais būdais: neklauso, užsispiria, nemandagiai, šiurkščiai kalba.2) paauglio stengimasis užsitikrinti tam tikrą veiklos savarankiškumą, apginti kai kurias savo gyvenimo sferas nuo suaugusiųjų kišimosi. Tai gali būti santykiai su draugais, berniukais arba mergaitėmis, laisvalaikio leidimas, pamokų mokymasis. Kai kurie paaugliai nenori, kad suaugę kontroliuotų juos.3) paauglys jis gali turėti savo elgesio nuostatas tam tikras pažiūras, įvykių vertinimą, gali ginti savo nuodėmę tuo klausimu, nors suaugusieji arba draugai prieštarautų.

Paauglystėje plečiasi interesai, gilinamasis į įvairias tikrovės bei veiklos sritis turtina vaiko pažinimą, lavina mokėjimą ir patikrina jo sugebėjimus, padeda rasti save. Tariamasis vaiko blaškymasis šiuo metu leidžia jam visapusiškai išbandyti savo ketinimus. Jo negali patenkinti vien pamokos, jis ieško ir kitų kelių save realizuoti. Vaiko interesai ir siekimai ne visada sutampa su suaugusiųjų siūloma veiklos kryptimi. Tėvai ir mokytojai ypač domisi, kaip paauglys mokosi, bet jiems per mažai rūpi, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, koks jo turinys ir kaip jis formuojasi. Mokyklinės – žinios tik dalis paauglio asmenybės, tik pažintinis sluoksnis ir tai ne pagrindinis. Svarbų asmenybės struktūros komponentą sudaro emocijos ir valia, moralinės nuostatos ir vaiko planuojama ateities perspektyva.

Paauglių šiuolaikinės problemos

Šeima – yra pirmoji socialinė grupė su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo
kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko.

Šeimos viena nuo kitos skiriasi auklėjimo tikslais, normomis, įsitikinimais, nuostatomis. l)auklėjimas šeimoje gali būti palaidas su prieštaringais reikalavimais vaikams pataikaujama, tenkinamos jų užgaidos.2)antras atvejis-vaikams duodama visiška laisvė, jie gali „eiti galvomis“.

Griežtas tėvų elgesys, fizinės bausmės, vaikų sumanymų atmetimas ugdo jų nepasitenkinimą kitas ir savimi, agresyvumą. Tėvų palankumas vaikui jo interesų supratimas rėmimas ir meilė ugdo savarankiškumą.

Elgesio sunkumai ir asmenybės problemos. Prie elgesio sunkumų priskirsime bėgimą iš namų, mokyklos, vagiliavimą, muštynes, melavimą, neklusnumą. Antra ypatumų grupė – asmenybės problemos. Tai jautrumas, nesugebėjimas dirbti, bloga nuotaika, nerimas, žemas savęs vertinimas.

Didelių auklėjimo nesklandumų yra nedarniose šeimose, kurių tėvai skiriasi arba gyvena išsiskyrę. Ilgalaikiai tėvų konfliktai iki skyrybų labiau žaloja vaiko asmenybę negu pačios skyrybos.

Meilė – Meilė yra dvipusė. Mes ir mylime, ir esame mylimi. Dažniausia mylėti nemoka tie žmonės, kurių pačių niekas nėra mylėjęs. Bet štai čia taip dažnai ir taip sunkiai klysta paaugliai: jie sviedžia save vienas kitam, švaisto save, nors dar tebėra nesusidėstę, nesusitvarkę, susijaukę… Jauni žmonės, viską vos pradedantys, dar nesugeba mylėti: jie turi mokytis meilės. Mokymosi metas visuomet yra ilgas, uždaras laikas, todėl ir meilė ilgam laikui į priekį ir lig tolimo gyvenimo taško yra: vienatvė, padidėjusi ir pagilėjusi vienuma tam, kuris myli. Jaunimas vis dažniau patiria meilės nesėkmes, o tai daugelį priveda į savižudybę, narkotikus, alkoholizmą.

Ankstyvi lytiniai santykiai – žaloja psichiką, trukdo normaliai organizmo raidai, o kontracepcija tiesiogiai žaloja jauną organizmą. Apie abortų pasekmes ir lytiniu būdu plintančias ligas, kurių išvengti nepadeda net moderniausia kontracepcija paaugliams mažai teikiama informacijos. Dar fiziškai ir dvasiškai nesuformavęs žmogus verčiamas užsikrauti jam nebūdingą ir visiškai nereikalingą rūpestį – atsakomybę dėl galimos gyvybės atsiradimo. Jeigu kai kurie tėvai neskiria jokio dėmesio lytiniam švietimui, tai nereikia manyti, kad visi tėvai tokie. Normalioje šeimoje tėvai domisi savo vaikais ir teikia jiems reikalingą nekompetentingumą ir nesugebėjimą išaiškinti savo vaikams iš kur ir kaip atsiranda vaikai, ir kiek metų sulaukus verta pradėti apie juos mąstyti. Tėvai rengdami savo paauglius šeimai ir kalbėdami apie lytinius santykius, vis dar sieja juos su meilės jausmu, su abipuse pagarba ir atsidavimu, apie lytinį aktą kalbama ne vien tik kaip apie fiziologinių poreikių tenkinimą.

Kodėl paaugliai pradeda ankstyvus lytimus santykius? Bendraamžių spaudimas. Daugelis jaunuolių jaučia bendraamžių spaudimą tapti seksualiai aktyviais tarytum vien tik seksualiniai santykiai yra subrendimo požymis, partnerio spaudimas ,noras, kad kiti į tave žiūrėtų kaip į“ normalų „. Netinkamas seksualinis švietimas. Vienas paauglys apie seksualinį švietimą pasakė: “ mus moko faktų apie seksą. Bet nemoko jokių taisyklių ‘“.

Alkoholio vartojimas – beveik visi Lietuvos paaugliai girtuokliauja. Paauglių girtavimui taip pat būdingi tam tikri dėsningumai.

Paauglių gėrimas dažnai prasideda nuo noro išbandyti, kaip alkoholis keičia

nuotaiką. Paaugliams gali būti smagu, bet gali būti ir bloga išgėrus. Jei alkoholio

sukeliami pojūčiai yra malonūs, jie skatina pomėgį gerti.

Įsitraukimo pakopa. Pradedama gerti siekiant malonių pojūčių. Pavyzdžiui, į

šokius einantis paauglys išgeria norėdamas pasidaryti sau “ šventę“.

Narkotinės medžiagos – labai dažnai, paaugliai galvoja, kad narkotikai padės išspręsti jų psichologines problemas. Jaunuoliai jų gauna baruose, klubuose, gatvėse, mokyklose. Paaugliai pradeda vartoti narkotines medžiagas nuskriausti gyvenimo. Jaunoji narkomanija vartodama nori atsipalaiduoti nuo kasdienybinės rutinos, nuo tėvų, mokytojų, draugų. Kodėl pradeda vartoti?

Smalsumas ir nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų. Dažnai narkotines medžiagas paaugliai vartoja iš smalsumo, norėdami patirti tai, ką draugai jau patyrė. Jie trokšta pajusti narkotinių medžiagų poveikį ir siekia malonumo.

Noras būti kitokiu, madingu, laisvu, parodyti, kad esi „kietas“‘ ar „krūtas“. Paprastai jaunimas linkęs sekti pripažinimą turinčių jaunimo lyderių pavyzdžiu.

Nesuvokimas, ką daro ir kad tai yra pavojinga ir rimta. Neretai paaugliai teigia apie narkotikus girdėję tik iš „gerosios“ pusės- kokį malonumą jie teikia.

Geriama ar vartojami narkotikai norint pamiršti problemas, užuot jas išsprendus. Dažnai paaugliai geria ir vartoja narkotikus tam, kad užmirštų savo problemas. Jie nesugeba susitvarkyti su savo išgyvenimais, vidinėmis problemomis.

Vidiniai emociniai išgyvenimai. Paaugliai, kurie turi polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, skalė yra labai plati. Kaltę bando suversti tėvams, draugams.

Nenorėjimas išsiskirti iš draugų. Paaugliai ir jaunimas nori priklausyti kokiai nors bendraamžių grupei, joje praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų.

Vienišumo jausmas. Jis aktyviai slopinamas, tačiau nepasitenkinimas, priešiškumas aplinkai ir visuomenei
nuolat stiprėja.

Neturėjimas ką veikti, neužimtumas. Nenoras mokytis, pomėgių neturėjimas ir neužimtumas, taip pat narkotikų vartojimas gali tapti laisvalaikio leidimo forma.

Noras greičiau tapti suaugusiu, gyventi pagal suaugusiųjų elgesio normas, protestuoti, įrodyti savo nepriklausomybę.

Atsakomybės ir Įsipareigojimų vengimas. Dažnai narkotikai pradedami vartoti norint atsikratyti atsakomybės ir įsipareigojimų, kurių bijoma.

Žemas savęs vertinimas. Dažniau narkotikus vartoja tie, kurie dėl žemo savęs vertinimo jaučiasi nereikalingi ir nevykėliai.

Jausmų reguliavimas. Paprastai rinkdamiesi narkotikus, jaunuoliai atsižvelgia į tai, kokius jausmus nori slopinti.

Piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais šeimoje. Šeimų, kuriose nuolat girtaujama arba vartojamas kitos narkotinės medžiagos, vaikai dažniau linkę vartoti narkotines medžiagas.

Tėvai leidžia vaikams ragauti svaigalus namuose. Tyrimai rodo, kad jaunuoliai, kuriems vaikystėje tėvai neleido gerti, kur kas rečiau vartoja alkoholinius gėrimus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3470 žodžiai iš 6931 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.