Paauglystės ypatumai
3 (60%) 2 votes

Paauglystės ypatumai

112131415161

T U R I N Y S

I. ĮVADAS 3

II. FIZIOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI 4

III. PSICHOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI 5

1 Paauglio reakcija į fizinį brendimą. 5

2. Tapatumo raida 6

2.1. Paauglio poreikiai 6

2.2. Psichologiniai paauglystės sunkumai 8

3. Mąstymas, būdingas paaugliui 10

4. Emocijos paauglystėje 11

5. Elgesio ypatumai 12

IV. ASMENYBINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI 13

V. PAAUGLYSTĖS RAIDOS YPATUMAS 16

NAUDOTA LITERATŪRA 20

I. ĮVADAS

Kiekvienas amžiaus tarpsnių turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė vadinama paauglystė.

Paauglystės amžius gana sąlygiškas. Kai kurie autoriai nurodo jas esant nuo 12 iki 18 metų. Po to eina jaunystės periodas. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės laikotarpį dažnai vadina adolescencija: 12-14 metų laikotarpis yra ankstyvoji adolescencija, 15 metai laikomi pereinamaisiais ir vėlyvoji adolescencija nuo 16 iki 18 metų. Paauglystės , arba adolescencijos , pabaigos tiksliai nurodyti negalima, tad ir jaunystės pradžios tiksliai negalima nurodyti. Kai kuriose šalyse laikoma, jog paauglystė baigiasi, kai individas visiškai subręsta lytiškai ir gali reprodukuoti naują kartą. Kitose šalyse, tai savaime suprantamas perėjimas į subrendimą, teisė kurti šeimą. Paauglystės periodizacijos sudėtingumas susijęs su nesinchroniška socialine ir psichine raida. Ankstesnis, lyginant su berniukais, mergaičių brendi-mas taip pat kliudo nustatyti vienodas paauglystės amžiaus ribas. Todėl net juridiniuose dokumentuose to paties amžiaus žmogus gali būti traktuojamas kaip ribotos atsakomybės nepilnametis ir kaip pilnateisis. Jungtinių Tautų organizacijos Vaiko teisių konvencijoje, galiojančioje ir Lietuvoje, teigiama, kad „vaiku laikomas žmogus, neturintis 18-os metų, jeigu pagal taikomą įstatymą jo pil-nametystė nepripažįstama anksčiau.“

II. FIZIOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI

Paauglystės pradžia yra ir sparčių fizi-nių kūno kitimų pradžia. Ryškiausi jų kūno proporcijų ir ūgio. Lytinis brendimas skirstomas į 3 fazes: prepubertetą ( brendimo įžangą), pubertetą ( tikrąjį brendimą) ir postpubertetą (brendimo pabaigą). Paauglystėje augimo tempas toks pat kaip pirmaisiais gyvenimo me-tais (15-25 cm per metus). Augant kūnui keičiasi jo proporcijos, paauglys tampa fiziškai stipresnis, nors jo judesių koordinacija lai-kinai menkėja.

Nustatyta, jog lytinis brendimas gali prasidėti apie 7 metus, o vėliausiai apie 14 metus. Nuo metų berniukams pradeda smarkiai augti sėklidės, ypač padidėja 11-12 metais, paauga ir varpa, o 13 metais atsiranda gaktiplaukiai, plaukai pradeda augti ir pažastyse. Intensyviausias brendimas yra 13-14 metais. Mergaičių pirmieji lytinio brendimo požymiai matyti jau 7-9 metais. Jos sparčiai bręsta nuo 11 iki 12 metų, kartais iki 13 metų visiškai subręsta. Mergaičių lytinį brendimą rodo antriniai lytiniai požymiai ( gaktinių ir pažastinių plaukų augimas), klubų suapvalėjimas, krūtų augimas, o būdingiausias iš jų yra apie 11 metus, tai staiga padidėjęs ūgis. Šiuo metu mergaitės pralenkia berniukus. Vėlyvosios paauglystės laikotarpiu toliau vyksta lytinis brendimas, kuris maždaug trunka iki 17 metų. Berniukams atsiranda poliucijos, mergaitėms- mėnesinės. Krūtys ir klubai pilnėja iki 16 metų. Berniukai 13-14 metais ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Paauglystė baigiasi lytinių liaukų subrendimu, jų funkcionavimu, kuris dažnai sąlygoja ir vaisingumą.

Dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai pasirodo maždaug dviem metais anksčiau nei prieš keliasdešimt metų. Šis brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija.

Fizinis atskirų organų bei jų sistemų brendimas paaug-lystėje yra netolygus. Tai kartu su objektyviais sunkumais paaug-liui kelia ir psichologinių sunkumų naujai suvokiant ir įvertinant save. Intensyvus brendimas paauglystėje susilpnina atsparumą li-goms, padidina dirglumą.

PSICHOLOGINIAI PAAUGLYSTĖS YPATUMAI

1. Paauglio reakcija į fizinį brendimą

Paauglys suvokia, kad jo kūno pokyčiai yra greitai pasibaigsiančio tapsmo suaugusiuoju požymiai. Jis (ji) ban-do save įvertinti, kaip atitinka suaugusio vyro ar moters vaidme-nis, lygina save su bendraamžiais. Taigi ypatingai domisi savo kū-nu ir net nežymius nukrypimus nuo jam neaiškios bei sunkiai nu-sakomos „normos“ suvokia kaip grėsmę. Kūno pojūčių įsisąmoninimas ir įtraukimas į kūno schemą savojo kūno vaizdinių ir nuo-statų į jį visumą – viena svarbiausių paauglio asmenybės tapatumo problemų. Dėl brendimo variacijų ir paaugliams būdingo savęs ly-ginimo su bendraamžiais ar kokiais nors etalonais jiems sunku sa-ve adekvačiai vertinti, o pernelyg aukštas ar žemas vertinimas gali tapti agresyvaus ar depresyvaus elgesio paskata, lemti neurotiškas reakcijas, anoreksiją. Abiejų lyčių paaugliai savo antrinius lytinius požymius laiko visavertiškumo patvirtinimu, tačiau gali
negatyviai reaguoti į pirminių lytinių požymių raidą. Psichologiniai fizinių pasikeitimų aspektai:

1. Labai svarbu, kad pirmųjų menstruacijų ir poliucijų pasirodymą paaugliai ir jiems artimi suaugę žmonės ( tėvai, mokytojai) priimtų kaip normalų, būtiną reiškinį.

2. Jeigu tėvai nepaaiškins, kas tai yra, paaugliai ilgai gali bijoti naujų lytinio brendimo pasirodymo požymių.

3. Padėti įveikti baimę gali ne tik tėvai, bet ir klasės auklėtojai, bendraamžiai.

4. Dauguma paauglių, kaip taisyklė, patiria neigiam jausmą pasirodžius pirmosioms menstruacijoms ar poliucijoms.

5. Normaliai į šį reiškinį reaguoja tie paaugliai, kurių tėvai juos ruošė brendimo periodui.

6. Pernelyg greitas fizinis paauglių vystymasis sudaro daug sunkumų ne tik pačiam paaugliui, bet ir tėvams.

7. Bet kuriuo atveju, kai besivystantis paauglys “eina koja į koją”su bendraamžiais – anksčiau ar vėliau bręsta, – dėl viso to jis gali rimtai sielotis ir rimtai gali nuspręsti, jog yra sergantis ar nepilnavertis žmogus.

8. Prie neigiamų ankstyvojo fizinio išsivystymo pasekmių galima priskirti per didelį suaugusiųjų reiklumą: jiems sunku suprasti, kad nepaisant ūgio, vyriškos veido išraiškos, susiformavusios eisenos, – vis tiek jie dar vaikai.

9. Lėtai bręstantiems paaugliams labai sunku varžytis su bendraamžiais, pvz., nedidelis ūgis neleidžia pasiekti gerų rezultatų sporte. Bendraamžiai ignoruoja paauglį, vadina “vaiku”, iš jo šaiposi.

10. Ankstyvas brendimas mergaitei tampa našta. Ji išsiskiria iš kitų. O jai norisi būti tokia, kokios yra bendraamžės. Dėl to ji gali susirgti anoreksija arba bulimija.

2. Tapatumo raida

Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškas, atsikratoma vaikiškos priklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęs vaizdo sudarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas psichologų vadinamas identiškumo (tapatumo) formavimusi.

Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji leidžia pasirinkti ištęstą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę.

Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.

Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas, ir socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina šį perėjimą. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą pasiekti būna lengviau arba sunkiau.

Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda paaugliui užmegzti ryšius su priešingos lyties asmenimis.

Šeima taip pat yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę.

1.1. Paaug1io poreikiai

Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo po-reikių. Remiantis A. Maslovo siūloma poreikių klasifikacija, pa-auglio poreikius galima apibūdinti kaip:

a) fiziologinius, tarp kurių stiprėja fizinio ir seksualinio aktyvumo poreikis;

b) saugumo,kurių sustiprėjimą lemia paaugliui keliančios nerimą fizinės ir

psichologinės permainos, o tenkinami jie nebe tik šeimoje, bet ir bendraamžių grupėse;

c) nepriklausomybės, kurie remiasi naujomis paauglio kognityvinėmis ir fizinėmis

galimybėmis;

d) prisirišimo (meilės), kurie remiasi atsiskyrimu nuo tėvų ir lytiniu brendimu;

e) pasiekimų, kurie gali turėti skirtingą pagrindą realizuoti naujas kognityvines

galimybes, padaryti įspūdi priešin-gai lyčiai, pakelti savo statusą bendraamžių grupėje; pasiekimų po-reikis gali ir susilpnėti, jei paauglys priklauso grupei, pasižyminčiai menka motyvacija;

f) savirealizacijos, kurie siejami ir su pasieki-mais, ir su įsitvirtinimu visuomenėje.

Nurodytų poreikių reikšmė paauglystės laikotarpiu skirtinga. 12–14 metų paaugliai yra komformistiški, jie labiau orientuojasi į ben-draamžius, o todėl jų savirealizacijos poreikis silpnesnis. Poreikiai priklauso ir nuo lyties. Antai mergaitės jaučia stipresnį saugumo poreikį nei berniukai.

Paauglio psichologiniai poreikiai . Paaugliui reikia tėvų meilės. Nepaisant to, kad fiziškai sūnus ar dukra jau gali atrodyti subrendę, emociškai jie tebėra vaikai, kuriems reikia jausti, kad yra mylimi ir svarbūs savo tėvams net ir tada, kai jų elgesys yra nepakenčiamas. Paauglys – kaip veidrodis: jis daugiau atspindi jam teikiamą meilę, negu pats ją skleidžia.
paaugliui rodoma meilė – jis ją grąžina, jei pyktis – jis ir gražina pyktį.

Paauglys nori jaustis saugus, bet nevaržomas. Paauglystė – savo nepriklausomybės ribų plėtimo amžius. Protestas prieš tėvų įkyrią kontrolę, griežtų taisyklių laužymas yra būdas įrodyti pasauliui, kad jie yra, nes kitaip to išreikšti dar nesugeba, bet protingos, argu-mentuotos taisyklės, užtikrinančios paauglių saugumą, parodo, kad jie tėvams rūpi. Per didelė kontrolė skatina protestą ar pasyvumą, visiška laisvė – palieka paauglį vienišą ir pažeidžiamą.

Paauglys nori gerbti savo tėvus. Paauglystė – santykių šeimoje pertvarkymo laikas. Jei vaikas klausė tėvų todėl, kad jie yra tėvai, tai paauglys klausys tik tada, jei reikalavimai bus logiški ir argumentuoti. Priversti galima tik bijoti, o pagarbą reikia nusipelnyti.

Paauglys nori būti vertinamas ir gerbiamas. Ko jie bijo labiausiai – tai ne nuomonių skirtumo, o pykčio, pajuokos, nuvertinimo. Jei į netinkamą sūnaus ar dukros elgesį sureagavote grubiai, per stipriai, dera atsiprašyti. Nuoširdumas, drąsa pripažinti savo klaidas, sugebėjimas nekritikuoti yra elgesio stilius, kurio paaugliai išmoksta iš tėvų. Jausdamas tėvų pagarbą sau, paauglys išmoksta gerbti ir vertinti save bei aplinkinius.

Paauglys turi teisę atvirai ir tiesiogiai reikšti savo jausmus. Jei nuolat kartosite savo supykusiam paaugliui „Nedrįsk su manimi taip šnekėti!“, jis liausis tą sakyti tiesiogiai, bet išreikš, pats to nesuvokdamas, jus liūdinančiu elgesiu: iššaukiančia šukuosena, blogais pažymiais mokykloje, galbūt alkoholiu ar narkotikais. Paaugliai dažnai netinkamu elgesiu netiesiogiai išreiškia priešiškumą mums, kai draudžiame jį išreikšti žodžiais.

2.2.Paauglystės psichologiniai sunkumai

Paauglystės raidos apžvalga atskleidė ir kai kuriuos paaugliui būdingesnius sunkumus. Dalis jų susijusi su raidos variacijomis (pvz.: spartesnis ar lėtesnis nei bendraamžių kūno augimas paprastai ap-sunkina fizinių pokyčių priėmimą, stabdo asmeninio tapatumo pa-ieškas; spartesnis lytinis brendimas skatina aplinkinius griežčiau kontroliuoti paauglį ir kliudo šiam eksperimentuoti autonomija ir atsakomybe). Kokių nors brendimo normų nustatymas yra itin są-lygiškas, ir daugelis paauglių vienu ar kitu brendimo aspektu išsiskiria iš bendraamžių, tad su paminėtais, tačiau skirtingo masto sunkumais susiduria kone visi paaugliai. Dėl šių priežasčių sudėtin-ga vienareikšmiai atskirti paauglių psichinę normą ir patologiją, nes ir statistiniai, ir idealios raidos kriterijai paaugliams sunkiai pritaikomi. Subjektyvūs paauglių išgyvenimai taip pat nėra pakan-kamas psichinės patologijos rodiklis.

Paaugliai taip pat išgyvena ir nemažai psichosocialinių konfliktų. Nagrinėjant pastaruosius pirmiausiai dera pastebėti, jog savaran-kiškumo įgijimo laikotarpis nuolat ilgėja, todėl psichologinė, fizinė ir socialinė brandos raida gali būti netolygi. Tai skatina konflik-tus, kuriuos, kalbant apie paauglystę, reikėtų vertinti kaip normą. Paauglys paprastai konfliktuoja su artima socialine aplinka. Tad šeima, mokykla, religinė bendruomenė gali sėkmingai spręsti šiuos konfliktus, ir tik atskirais atvejais jų sprendimui prireikia profesio-nalios paramos.

Psichologinė parama paaugliams. Nors psichologinio paauglių konsultavimo, psichologinės para-mos jiems praktika remiasi skirtingais teoriniais modeliais, ją vie-nija vienodi paramos tikslai vidinių problemų įveikimas, santy-kių su bendraamžiais korekcija, socializacijos skatinimas. Ben-driausia prasme psichologinė parama paaugliui turi skatinti kon-struktyvų jo prisitaikymą ir sunkumų įveikimą.

Šiuos tikslus paauglys dažnai netiksliai suvokia. Todėl psichologas susiduria su priešiškai nusiteikusiu arba nemotyvuotu konsultuo-jamuoju, lengviausiu atveju konsultuojamuoju, kuris dėl nepakan-kamo savęs pažinimo ar drovumo nurodo savo sunkumus perne-lyg apibendrintai, nepilnai ir iškreiptai. Be to, paauglys gali pri-skirti psichologą prie „suaugusiųjų“, kuriuos jis vertina kritiškai ar negatyviai. Todėl psichologui svarbu parodyti, jog jis domisi ne tik paauglio sunkumais, bet ir jo asmenybe ir vertybėmis, parodyti pagalbą paaugliui, pripažinti iš pirmo žvilgsnio menkas jo proble-mas, garantuoti prielaidas, kurios padėtų paaugliui įsisąmoninti, kad psichologinis konsultavimas remiasi psichologo ir konsultuo-jamojo ryšiu, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka konsultuojama-jam, t.y. paaugliui.

Psichologo ir paauglio bendradarbiavimas yra esminė paauglio sun-kumų įveikimo sąlyga. Kadangi į šį bendradarbiavimą neretai tenka įtraukti kitus asmenis, psichologinę paramą paaugliams tikslin-ga skirstyti į kelias kryptis.

Psichologinė parama paauglio šeimai. Paauglys emancipuojasi nuo šeimos ir tuo pat metu patiria stiprią jos įtaką. Dauguma šeimų augina nepakankamą gyventojų atkūrimui rei-kalingą vaikų skaičių (taigi joje augantis paauglys nepatiria įvairiapusių globos ir globojamojo santykių, neįgyja pakankamos patirties); daug šeimų yra nestabilios arba išyra (taigi paauglys gyvena aplinkoje, nepalankioje jo emocinei raidai ir lytinei iden-tifikacijai); daug šeimų nepakankamai materialiai aprūpintos (tai-gi paauglys negali pilnavertiškai ilsėtis, plėtoti savo gabumus, o kartais net nepakankamai tenkinami jo fiziologiniai poreikiai).
tokių šeimų dažniausiai ir reikia psichologo pagal-bos. Psichologinė parama paaugliams, patiriantiems bendravimo su bendraamžiais sunkumus

Santykiai su bendraamžiais savita pasirengimo gyventi visuomenėje „mokykla“. Paauglystėje bendraamžių grupės įtaka itin iš-auga, nesutarimai su ja išgyvenami ypač skaudžiai. Antra vertus, paaugliui reikia įgyti ne tik priklausymo grupei, bet ir konfliktų su bendraamžiais ir jų sprendimo patirties. Tad daugeliui paauglių praverstų specialus apmokymas bendrauti grupėje, bendrai veikti, siekti kompromiso, vadovauti ir paklusti.

Paauglystėje ypač suaktyvėja ir pasidaro aktualus savęs vertinimas ir savo kūno vaizdo formavimasis. Vaikinai ir merginos paprastai turi savo idealą, į kurį nori būti panašūs. Matydami, kad neatitinka idealo, labai dėl to kremtasi. Dažnai paaugliai nerealiai save vertina: pirmiausia mato trūkumus, idealo neatitikimą`, nevertina ir nemoka parodyti savo gerųjų savybių.

Paaugliui vis svarbesnis darosi vienmečių vertinimas. Savęs vertinimas būna jau iš dalies susiformavęs tėvų, kitų suaugusiųjų vertinimų ir paties vaiko patirties įtakoje. Jis kai kada trukdo teisingai suprasti draugų vertinimus. Kartais paauglys net ir teigiamą draugų vertinimą gali suvokti kaip neigiamą, jei jau iš anksčiau yra įsitikinęs savo menkavertiškumu. Dar blogiau, kai dėl savo nepasitikėjimo savimi jis nedrįsta padaryti to, ką sugebėtų. Būna ir priešingų atvejų: įsitikinęs esąs teisus ir neklystantis, paauglys gali nesuvokti, kad draugai jį kritikuoja ir net juokiasi.

Kita šios paramos krypties atmaina bendravimo su priešinga lyti-mi tobulinimas. Kad ši problema pakankamai aktuali, patvirtina ir demografinė statistika, kuri leidžia konstatuoti, jog mažėjant ben-dram gimstamumui, jo rodikliai didėja 15-18 metų amžiaus moterų grupėje. Tai tarsi kraštutinė problemos išraiška, patvirtinanti, jog bendravimo su kita lytimi sunkumai būdingi didelei daliai jaunimo. Paaugliams reikia spręsti asmeninio tapatumo, o drauge ir lytiškumo suvokimo uždavinius, įgyti bendravimo ir bendradarbiavimo su kita lytimi patirties, susikurti santuokinio partnerio idealą. To-dėl psichologinė parama, padedanti paaugliui įveikti bendravimo sunkumus, neretai persipina ir su kitų paauglio problemų sprendimu.

Psichologinė parama įveikiant vidinius paauglio sunkumus. Nuo gimimo būdamas tam tikroje šeimyninių ryšių sistemoje, nesąmoningai perėmęs jai įprastus emocijų reiškimo būdus ir ben-dravimo stereotipus, vaikas negali turėti didelės įtakos šeimos situ-acijai. Paauglio galimybės tai padaryti taip pat nėra didelės. Dides-nės įtakos jis gali turėti mokyklai, nors ir šiuo atveju paauglio spren-dimai didesnės reikšmės neturi, tačiau jis bent jau gali pasirinkti kitą mokymosi įstaigą. Paauglio įtaka bendraamžiams lygi pastarų-jų įtakai jam, o bendraudamas su kita lytimi paauglys jau sąmo-ningai renkasi tam tikrą elgesį ir vaidmenį. Dar didesnės jo galimybės įveikti savo vidinius sunkumus. Tačiau juos atskirti nuo psichosocialinių paauglio sunkumų galima tik sąlygiškai.

Toks atskyrimas pasiteisina dėl skirtingų psichologinės paramos metodų, nors visi jie remiasi unikaliu, emociškai reikšmingu, in-tensyviu psichologo ir paauglio bendravimu, sukuriančių prielai-das paaugliui keistis. Pastarosios atsiranda dėl asmeninio ryšio, už-simezgančio tarp psichologo ir paauglio, bei specialių psichologinio poveikio paaugliui procedūrų. Tai neatsiejami dalykai, nors vieni teoriniai psichologinio poveikio, konsultavimo, psichologi-nės paramos modeliai labiau akcentuoja asmeninį psichologo ir konsultuojamojo kontaktą, o kiti tikslų poveikio metodų panau-dojimą. Pirmieji kelia didesnius reikalavimus psichologo asmeny-bei, o antrieji jo profesinėms žinioms bei įgūdžiams. Pirmuosius sunku tiksliai aprašyti ir apibendrinti, o antruosius pavyksta nuo-sekliai išdėstyti, todėl toliau ir aptarsime specialius psichologinės paramos paaugliui būdus.

Paauglio psichologiniai sunkumai gali būti ir jo brendimo, ir jo asmenybinės krizės ar konflikto, kilusio bendraujant su reikšmingais paaugliui žmonėmis, pasekmė. Būdingos paauglio krizės tai savęs ir savo galimybių suvokimo bei vertinimo sunkumai, nevisavertiškumo jausmas, identiteto problemos, disfunkcinė patirtis. Be subjektyvių nepasitikėjimo savimi ir savo unikalumo perdėjimo jaus-mų, paauglys susiduria su ilgalaikių tikslų pasirinkimo, dorovinio apsisprendimo, santykių su bendraamžiais, kita lytimi, šeima ir mokymosi institucijomis problemomis, kurias dar pagilina paaugliui būdingos protesto reakcijos, autoritetų neigimas ir lojalumo paieškos. Paauglys paprastai nesuvokia visų savo disfunkcinės patirties as-pektų, o kaip tik šie turi įtakos jo elgesiui ir savijautai. Todėl psichologinių sunkumų turintis paauglys dažnai reaguoja ne į realy-bę, bet tik į kai kuriuos jam reikšmingus, savaip susietus su jo pa-tirtimi esamos situacijos elementus.

3. Mąstymas, būdingas paaugliui

Formalus operacinis mąstymas. J. Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu 11-16 gyvenimo metais. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas. Formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo
vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai : hipotetinis-dedukcinis ir propozicinis mąstymas. Paauglystėje įsisavinamas naujas hipotetinis–dedukcinis mąstymas, sugebėjimas vadovautis bendresnėmis teorijomis ir jomis remiantis kurti dalines hipotezes, pritaikomas kon-krečiu atveju. Kitas svarbus mąstymo pasikeitimas propozicinio mąstymo raida. Paauglys išmoksta vertinti žodinius teiginius, jų vidinį neprieštaringumą ir tikslumą, kurio gali nebesieti su realy-be, išmoksta samprotauti apie teiginių sąsajas. Taigi tiksliau ir vi-sapusiškiau naudojasi kalba. Pažintinė raida lemia didėjantį paaug-lio gebėjimą stebėti save. Jis analizuoja nuosavas mintis, jausmus bei poelgius, o tam būtina patį save suvokti ir kaip subjektą, ir kaip objektą. Savistaba leidžia paaugliui geriau pastebėti prieštara-vimus tarp minčių, žodžių ir poelgių, o tai skatina kurti idealus, kuriuos nebūtina tuoj pat išdėstyti ar įgyvendinti.

Paauglio idealizmas ir egocentrizmas. Paauglio sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo , kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Kitas paauglių egocentrizmo tipas kyla dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos pradeda manyti, jog jis yra aplinkinių psichologinio pasaulio centre.

4. Emocijos paauglystėje

Paauglystė, jaunystė – jausmingiausi žmogaus gyvenimo periodai, o jausmai tuo tarpu tokie nauji, anksčiau dažnai dar nepatirti, dažnai gąsdinantys, dėl ko daugiausiai ir slepiami.

Emocijų požiūriu paauglystė gali būti netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir su nerimu dėl ateities. Iš jaunimo reikalaujama išmokti susidoroti su atsirandančiu seksualumu, kurį komplikuoja rūpesčiai dėl galimo nėštumo ir AIDS; didėjantis noras atsikratyti tėvų kontrolės; daugeliui kylančiu rūpesčiu dėl bedarbystės; dėl pinigų. Tačiau kai kuriems šis perėjimas įvyksta visai sklandžiai, kitų beveik niekas nemotyvuoja, mažai kas remia, ir jie kartais išgyvena didelę depresiją ir neviltį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3422 žodžiai iš 6821 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.