Pagalbinės istorijos disciplinos
5 (100%) 1 vote

Pagalbinės istorijos disciplinos

Pagalbinės istorijos disciplinos

1. Pagalbinių istorijos disciplinų samprata. Terminų atsiradimas. Pagalbinių istorijos mokslų sisteminimo problema. Įvairūs sisteminimo būdai (A. Brand,R. Delort, B. Kurbis, J. Szymanski). Pagalbiniai istorijos mokslai istorijoje.

Pagalbiniai istorijos mokslai padeda susidoroti su info srautu. Pagalbinių istorijos mokslų – diplomatikos ir sfragistikos – pradininku laikomas benidiktas Ž. Mobiljonas. Jis XVII a. (1681) įvedė p. i. m. sampratą. XVIII a. imta taikyti jo metodus naujiems atrastiems dokumentams.

XIX a. Teodoras Siokelis įvedė p. i. m. terminą.

Kritiška šaltinių analizė – pagrindinis p. i. m. uždavinys. (Lorenco Walo kritiškai išnagrinėjo „Konstantino dovanojimą“ ir įrodė , kad dokumentas buvo falsifikatas.)

7 disciplinos:

 Paleografija (raštas, rašto raida, raidės kilimas – mokslas apie raštą);

 Diplomatika (mokslas apie istorinį dokumentą);

 Sfragistika (mokslas apie antspaudus);

 Chronologija (mokslas apie istorinio laiko skaičiavimą);

 Numizmatika (mokslas apie monetas);

 Heraldika (mokslas apie herbus);

 Genealogija (aptariama žmogaus kilmė giminės kontekste);

t. p priskiriama archyvistika, istorinė geografija. Visos pagalbinės disciplinos atsiranda viduramžiais.

Skirstymo variantai:

– 1958 m. Brantas skiria į dvi dalis – mokslai kurie aiškina istorinio proceso faktorius (chronologija) ir šaltinių tipus.

– 1969 m. Delortas skiria 3 dalis – mokslai, kurie padeda suprasti šaltinius, mokslai, aiškinantys istorinius proceso faktus ir mokslai, kurie padeda suprasti patį žmogų ir visuomenę.

– 1972 m. Kurbis skiria į 5 dalis – mokslai, kurie nagrinėja istorinio proceso faktorius, mokslai, kurie užsiima pačiais šaltiniais (raštais), mokslai, kurie aiškina kalbą ir literatūrą, mokslai, kurie aiškina materialinius kultūros dalykus, mokslas, kuris nagrinėja šaltinius apie simbolinius daiktus.

– Szymanskis skirsto mokslus į 3 dalis – mokslas tyrinėjantis žmogų, laikus, vietą, mokslas tyrinėjantis kalbą ir raštus, mokslas nagrinėjantis objektus ir atvaizdus.

Renesanso epochoje buvo bandyta įvertinti rašytinę literatūrą. Pagr. darbas – L. Valas „Konstantino dovanojimas“. Valas XV a. išaiškino, kad šis dokumentas yra klastotė. Ėmė vystytis šaltinių kritikos pagrindai.

XIX a. pagalbiniai istorijos mokslai tampa atskiru mokslu.

2. Dplomatika –istorinių dokumentų mokslas, kritiška jų analizė.

– Diplomas gr. – lentelės, kuriose surašomi duomenys (Graikų laikais);

– Humanizmo laikotarpiu – diplomas – iškilmingas valdovo raštas;

Rašytinis dok. atsiranda Romos imperijos laikais. Tuo laiku jau egzistuoja tiek juridiniai tiek privatiniai dok. (didesnę reikšmę turėjo žodiniai susitarimai, liudininkų paliudijimas, rankų paspaudimas). Dokumento vertė sumažėja po Romos imperijos žlugimo. Tačiau jo vėl suklesti Karolinių laikais 6 – 8 a. XI a. ima formuotis dok. susiję su krikščionybe. Lietuviškų dokumentų pradžia laikomas 13 a. – Mindaugo laikai.

Diplomatika susiformuoja XVII a. Jos pradininku laikomas Mobiljonas, kuris savo darbu bandė įrodyti, kad Benediktų ordino dokumentas nėra falsifikatas („Diplomatika). Mobilyn pradėjo klasifikuoti dokumentus, tyrinėti raštą, nustatinėti laiką.

XIX a. su diplomatika daug dirbama Vokietijoje.

Diplomatika apima dok. kilmę – kada ir kur buvo sudarytas (datavimas). Bandoma nustatyti dokumento tvirtinimo būdus – liudininkai. Kitas tvirtinimo būdas – parašai. Ankstyvaisiais vid. dok. nebuvo pasirašinėjami. Antspaudas t. p. priklauso tvirtinamajam būdui. Diplomatika daugiausiai tiria viduramžių dokumentus. Diplomatika t. p. nagrinėja dok. patikimumą (falsifikatus). Patikimumas nustatomas pagal popierių, pergamentą, vandens ženklus, raštą (ar atitinka raidžių rašymo būdai to meto būdus), rašalus, antspaudus. Dipl. nagrinėja tiek falsifikatus, tiek originalus.

Dipl. nagrinėja sudėties dalis.

Dokumentų skirstymas:

1) juridinio ir nejuridinio pobūdžio dok. Juridiniai – sutartys, dovanojimai, testamentai (jie yra patvirtinami). Nejuridiniai dok. – tai laiškai.

2) Pagal akto davėją: viešieji (valdovo, valstybės) ir privatieji (pr. asmens).

Vidaus dokumentai: privilegijos, teismų sprendimai, dovanojimai, restitucijos aktai (grąžinimo), mainų aktai, testamentai, tvirtinimo aktai (sutartys, apdovanojimai).

Išorės dokumentai: tarptautinės sutartys (amžinosios ir Laikinosios taikos sutartys), apsaugos raštai ( išduodavo pats valdovas), kredencialai ( įgaliojimų davimas), arbitražiniai sprendimai (spręsdavo ginčus tarp šalių).

Teisiniai dokumentai – 1)dispoziciniai (privilegijos) 2)liudijantys dok. (liudija jau esantį teisinį stovį).

Popiežiaus kanceliarijos dokumentai – nuo XII a. dokumentai, kurie buvo su šilkiniu siūlu – iškilmingi. Antspaudai kabinami ant kanapinės virvelės – mažiau reikšmingi. XIII a. – bulės – iškilmingi popiežiaus aktai. Suplikos – prašymai popiežiui. Nuo XV a. pab. atsiranda dok., kuriuose nelieka popiežiaus antspaudo, bet atsiranda parašas.

Diplomatika tirianti dok. išsiskiria į dvi dalis – išorinės ir vidinės žymės.

Išorinės žymės – rašomoji medžiaga, raštas, antspaudas. Vidinės žymės – akto parašymo procedūra, akto sudėtinės dalys.

Pagrindinės dokumento dalys
– dokumento sandara:

1) protokolas (formalioji dalis):

 Invokacinė dalis (šaukimasis į dievą) – labai retai rašoma laiškuose. Galėjo būti tekstinė, ženklinė ir raidinė invokacija. Lietuvių aktuose dažniausiai buvo žodinė.

 Intituliacija – akto davėjo vardas ir titulas )kuo svarbesnis dok., tuo daugiau surašyta titulų, žemių pavadinimų). Intutuliacijos buvo išskiriamos raidžių paryškinimais.

 Inskripcija ir salitacija (pasveikinimo forma) – kam skiriamas aktas (asmens vardas, titulas) , (baigiasi protokolas).

2) teksto ir konteksto dalys

• Arenga (prologas) – išdėstymas formalių motyvų dėl kurių surašytas dok.

• Publikacija (pramogaciju) – pasakoma, kad šitas aktas skiriamas tam ir tam. – „brangiausiam iš brangiausiųjų karaliui“).

• Naracija – atpasakojimas aplinkybių, dėl ko buvo sudarytas aktas.

• Peticija – adresato prašymas sudaryti aktą.

• Dispozicija – koks tai aktas, ką jis numato (skirtinga visiems aktams).

• Sankcija – nurodo bausmes.

• Koroboratio – patvirtinimas (kuo dok. patvirtinamas – parašu, liudininkais…).

3)eschatokolas – liudininkų sąrašas, dok. surašymo vieta, data. (M – 1000, D – 500, c – 100, L – 50).

4) aprekacio – dar kartą dokumento patvirtinimas Dievo vardu.

Dok. formos – falsifikatas – vienalaikis (su originalu vienu metu) dok. Jei dok. buvo parašytas vėliau – tai klastotė. Kopija – akto davėjo kopija (metrika – turėjo teisinę galią) ir gavėjo kopija (teisės galios neturėjo. Nuorašai, praėjęs tam tikras laikas, kai ant atnaujinamas raštas. Protografas – motininis rankraštis. Rankraštis iš kurio buvo nurašyta.

Išorinės žymės:

Rašomoji medžiaga: papirusas iki XI a. – popiežiaus kanceliarijoje; pergamentas (XIII); popierius. Popieriaus gamybos procese dominavo Italija XIV a., Prancūzija – XV a.

1524 m. pastatytas pirmasis popieriaus malūnas Lietuvoje.

Vytauto laikotarpio diplomatika:

Aktai – ilgalaikė galia; laiškai – neturi juridinės galios (trumpalaikė galia).

Aktai, laiškai buvo rašomi lotynų, vokiečių, gudų kalbomis.

Laiškai buvo kitaip antspauduojami kitaip nei aktai. Atviras laiškas turėjo juridinę galią. Jis galėjo būt ir aktas, ir laiškas. Laiškus sulenkdavo per pus ir uždėdavo antspaudus. Atviro laiško antspaudas kabinamas apačioje. Kitoje laiško pusėje rašomas adresatas; laiške laiško rašytojo titulas rašomas atskirai nuo teksto. Laiške nėra liudininkų išvardijimo, yra nurodyta tik vieta ir data.

Laiškai skirstomi į 3 dalis:

1) siaurąja prasme surašyti laiškai;

2) aktai surašyti akto forma;

3) mišrios formos laiškai;

Didžiąją Vyto dok. dalį sudaro 1) kredencialai (įgaliojimai);

2)apsaugos raštai – tai tam tikra prasme garantas (taikos garantija);

3)sutartys – laikinoji, amžinoji taikos sutartis; belaisvių pasikeitimo s., prekybos s., muitų s. ir kt. kiekviena pusė sudarydavo dok., patvirtindavo juos savo atributais. Sudarant sutartis galėjo dalyvauti liudininkai. Sudarius sutartį, senoji sutartis negaliodavo.

4)radikaliniai dok. – valdovo patvirtinimas.

5)pažado aktai:

-asmuo pasižadėdavo už save;

-asmuo pasižadėdavo už kitą;

6)kompromiso aktai, arbitražiniai aktai – kai nepavyksta sudaryti sutarties;

Vidaus valstybės aktai (rašomi gudų kalba, l. Retai lotyniškai):

– kunigaikščio, teismų sprendimai (buvo daromi netik raštu, bet ir žodžiu);

– dalinis dovanojimas (beneficija) – už gerą tarnybą. Dovanota žemė buvo dalinė – negalima jos buvo niekam atiduoti ar perleisti. Susaikstyta su gavėju.

– Sąlyginiai dovanojimai (nurodomas laikas iki kada galima naudotis tuo ką padovanojo). Susaikstymai su davėju.

– Visiškas dovanojimas (alodas);

– Dovanojimo aktai bažnyčioms:

*fundaciniai a.

*prezentaciniai a. – valdovas skirdavo kandidatą į bažnyčią.

Įtvirtinimo aktai – bajorai dovanojo bažnyčiai turtus.

-mainų aktai;

-žemių privilegijos ir kt. privilegijos (liberum veto); privilegijas dažnai bandydavo falsifikuoti. Privilegijos tai tie dok., kurie privedė bajorus prie politikos ir atitolino nuo absoliučios valdžios kunigaikštį. Privilegijomis buvo normuojamas visas gyvenimas. Privilegijos bažnyčioms; miestams (Magdeburgo teisė).

Gudai (XV – XVIII a.)

Rytų Slavų tautos – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Senojoje Rusioje gyvavo rytų slavai. XIII a. Rusia susiskaldė. XIII a. į Kijevo Rusios teritoriją ima skverbtis lietuviai, vengrai bei lenkai. XV – XVI a. iškeltas Rusijos vienijimo šūkis.

Rytų slavų tautos, kurios yra Liet. Įtakoje, įgauna lietuvių dinastijos orientaciją (rusėnai, gudai). Rusai gyvenę Maskvos teritorijoje vadinosi maskvėnais. Pietinė Gudija (Ukraina) atitenka Lenkija. Šiaurinė Gudija atitenka Lietuvai (1569 m.). Nuo XII imta vartoti Ukrainos terminą. Ši samprata iš pradžių buvo paplitusi tarp kazokų. Ukraina ima save vadinti Pietų Gudija. Nuo XVIII a. susiformuoja Ukrainos tautinė savimonė.

Šiaurinėje Gudijoje nesusiformavo joks tautinis elitas. Tik XIX a. susiformuoja buržuazija, kuri pradeda formuoti Baltarusijos tautinę savimonę.

Rytų slavai – iš jų išsiskiria rusai, iš kurių atsiranda gudai, kurie išsikelia į pietus ir šiaurės G (XV – XVIII a.).

Kanceliarijoje LDK buvo rašoma gudiškai (granata litovskaja – laiškai). LDK rusų kalba skyrėsi nuo
Maskvėnų kalbos. Labai dažnai įsipindavo lietuvybės. Gudų kalba nėra rusų kalba (šnekamosios ir kalbomosios kalbos mixas). Gudu kalba surašyti teisiniai aktai, statutai ir kt. dok.

Tautinės mažumos

Žydai anksčiausiai išsirūpina sau privilegijų. Manoma, kad žydai į Lietuvą atkeliauja XIV a. pab. Vytautas pirmasis išleido žydams privilegiją. Žydai iki XVIII a. daugiausiai kūrėsi valdovo žemėse (Trakai, Brasta). Sinagoga ir laidojimo apeigos – žydų bendruomenės ženklas. Bendruomenė steigiam tada, kai yra 10 vyrų. Vaadas – tai buvo kaip savivaldos institucija (aukščiausia žydų valdžia). 1388 m. žydų privilegija. Ž. Augustui valdant ši privilegija skiriama visiems žydams. Per šaaba (sekmadienis) negalima kreiptis į žydus. Žydų seniūnas sprendė visus teisinius klausimus. Šia privilegija žydai turėjo žemęs disponavimo galią (turėjo žemės nuosavybės). Žydai daugiausiai veikė mieste. Nors pakilt politinėje veikloje žydas negalėjo tol kol nepriimdavo krikščionių tikėjimo.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1620 žodžiai iš 5095 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.