Pagonybė
5 (100%) 1 vote

Pagonybė

11

Ar grįšime į pagonybę? Neseniai kai kurių partijų Seimo nariai nusprendė atkreipti į save visuomenės dėmesį ir paskelbti pagonybę tradicine Lietuvoje religija. Šis gudrus sumanymas patiko ne tik primityviai politikuojantiems partiečiams, bet ir daugeliui religines šaknis praradusių piliečių, nebenorinčių vadintis ateistais ar laisvamaniais. Dėl to žiniasklaidoje kilusi aštri polemika tarp politikuotojų ir religijotyrininkų būtų įdomi tik savo komiškumu, jeigu įstatymu virtę absurdiški nutarimai nekeltų grėsmės Lietuvos prestižui bei vidaus gyvenimo stabilumui. Atsižvelgus į kai kurių politikuotojų naivų bet grėsmingą atkaklumą, tenka dar kartą kuo paprastesniais žodžiais sugrįžti prie kalbų apie pernykštį sniegą. Kiekvienas save ir savo tėvus gerbiantis žmogus domisi savo kilme bei protėvių gyvenimu. Tuo labiau savo istorija ir tolimiausia praeitimi domisi savo asmeniškumą suvokianti tauta, ji gerbia protėvių atminimą, jų dvasinį, kultūrinį ir medžiaginį paveldą. Ypatingą tautos paveldo dalį sudaro religija, siekianti atskleisti žmogaus gyvenimo esmės ir prasmės klausimus: iš kur mes atėjome, kur turime eiti, kaip turime eiti? Pats žodis religija (iš lot. religare – vėl surišti) reiškia siekį atnaujinti bendrystę su dievybe, todėl religija yra žmogaus dvasinio vystymosi šaltinis ir kelias. Turėdama dieviškąjį savo esmės šaltinį, religija gali keistis ir turtėti priklausomai tiek nuo dieviškojo spinduliavimo, tiek ir nuo pačių žmonių sugebėjimo bei noro tuos dieviškuosius spindulius priimti. Todėl tikra religija yra lyg dvasinės brandos mokykla: sėkmingai praėjus vieną pakopą, įžengiama į naują lygmenį su aukštesniais dvasiniais siekiais, vedančiais prie dieviškosios esmės. Tokias dvasinio ir pasaulėžiūrinio vystymosi pakopas nuo vaikystės praeina beveik kiekvienas žmogus, atskiros tautos ir civilizacijos. Ne išimtis ir lietuvių tauta, jau praėjusi mažiausiai tris savo dvasinio brendimo etapus: matriarchalinių deivių, patriarchalinių dievų ir krikščioniškąjį. Kiekvienas iš šių tikėjimų paliko tautos sąmonėje, sieloje ir papročiuose savąjį atspaudą, kurių sintezė ir sudaro lietuviškojo būdo esmę. Tiesa, šiuos pasaulėžiūrinius, dvasinius ir kultūrinius klodus per 50 metų stengėsi sunaikinti ateistinis komunistų režimas, ir didele dalimi jam tai pavyko. Todėl šiandien daugelis žmonių jaučiasi lyg atsidūrę plyname lauke, lyg sugrąžinti į pirmapradę žmogaus dvasinio ir pasaulėžiūrinio vystymosi būseną. Vadintis ateistais nebepatogu, o priimti krikščionių Dievą ir jo mokymą – dar per sunku. Žinoma, galima pamėgdžioti krikščioniškus papročius ar net retkarčiais dalyvauti religinėse apeigose, bet visa tai gyvenimo iš esmės nekeičia ir net nepaguodžia. Belieka gręžtis į pagonišką tautos praeitį… Tuo tikslu 1992 m. susibūrė Baltų tikėjimo religinė bendruomenė “Romuva” Vilniuje ir Religine bendruomenė “Romuva” Kaune. LR Vyriausybės 1992 05 27 potvarkiu Nr.516p šioms bendruomenėms buvo suteiktas juridinio asmens statusas, nors jų deklaruojamo tikėjimo autentiškumo niekas netikrino. Dabartiniai Lietuvos Respublikos įstatymai faktiškai suteikia galimybę įregistruoti pseudoreligines organizacijas, kadangi nėra oficialių religijos požymius apibrėžiančių kriterijų ir nėra valstybinės institucijos, kuri galėtų identifikuoti religinės bendruomenės faktinį atitikimą deklaruojamam tikėjimui. Todėl keliolika ateistų gali sukurpti kvailiausią religinę doktriną, parašyti įstatus, ir ta neva religinė bendruomenė bus įregistruota valstybinėje įstaigoje. Kol tokių religinių ateistų veikla nepažeidžia valstybės įstatymų, jie gali ramiai savo tikėjimą vaidinti, panašiai kaip teatruose būna vaidinami išgalvoti scenarijai. Tačiau kai tokių aktorių arba religinių diletantų dirbtinai sukurta neopagonių bendruomenė pradeda reikšti pretenzijas į senovės baltų religinį paveldą ir tuo pačiu siekia tapti tradicine religine bendruomene, tuomet galima ir būtina nustatyti, ką bendra “Romuvų” neopagonys turi su senaisiais baltų tikėjimais, apie kurių mokymą, kultą bei moralines nuostatas yra sukaupta gana daug mokslinių, istorinių ir tautosakinių duomenų. Tad pabandykime ir mes aplankyti tolimą tautos vaikystę ir pabūvoti pradinėse mūsų tautos religinio mokymo ir auklėjimo klasėse, kurios baltų kraštuose atsirado prieš kelis tūkstančius metų. Matriarchalinių deivių epocha Pirmieji poledyninio laikotarpio mūsų krašto gyventojai, slinkdami iš vakarų ar pietų, čia apsigyveno X tūkstantmetyje pr.Kristų. Tai buvo matriarchalinės gyvenimo tvarkos atstovai su savuoju gamtos kaip dievybės kultu ir besąlygine pagarba genties motinai bendruomenės gyvenime. Šie sėslūs ir taikūs žmonės nemokėjo kariauti, jie negamino karo ginklų ir neturėjo žirgų. Tokia motininė santvarka ir Žemės Motinos kultas mūsų kraštuose dominavo visą akmens amžiaus laikotarpį iki III tūkstantmečio pr. Kr. Tos epochos aidas mūsų laikus pasiekė per tautosaką ir papročius, gerokai transformuotas kitų religijų ir kultūrų. Archeologija, etnologija, kalbotyra ir istoriniai šaltiniai padeda nustatyti medžiaginius deivių garbinimo atributus, to meto žmonių pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą. Pagrindine
dievybe buvo laikoma pati gamta kaip Žemės Motina arba Lada, vėliau baltų vadinama Žemyna, kurios cikliškai atsinaujinanti gyvybė pasireiškia žemėje, augaluose, gyvūnuose, šaltiniuose, akmenyse. Nuo jos priklausė augalų, medžių, vandenų ir javų derlingumas. Visa augalinė gyvybė iš motinos Žemės kyla ir vėl į ją sugrįžta. Kuo senesni medžiai, tuo jie yra šventesni, nes ilgiau Žemynos globojami, todėl niekas nedrįsdavo jų kirsti. Ypatingai jos galia pasireiškia miškuose, kalnuose, akmenyse ir vandenyse, tad jų garbinimas gali apsaugoti nuo nesėkmių, nuo ligų, padidinti vaisingumą. Žmonės sudaro šio ciklo sudėtinę dalį, o moteris-motina yra Žemės Motinos šventikė ir atgimimo tęsėja žmonių giminėje. Tokiame pasaulėvaizdyje genties motina atitinka bičių motinėlės vaidmenį, o vyrai tėra siaurą funkciją atliekantys tranai. Todėl ir genties struktūroje vyrų vaidmuo buvo mažareikšmis: jie tebuvo pagalbiniai darbininkai, kurie negalėjo paveldėti bendro turto – jo trečdalis iš šeimynos motinos atitekdavo vyriausiajai dukrai, o likusią dalį motina padalindavo kitoms dukroms. Mitologinė Žemės Motina turėjo brolį, kuris baltų kraštuose buvo vadinamas Žemininku, Žemėpačiu arba Zemnieku, kuriam buvo priskiriamos gyvulių arba sodybų globėjo funkcijos. Atitinkamai ir genties motinos žinioje esantį turtą valdė ne vyras, o jos brolis, kuris kartu buvo atsakingas ir už vaikų auklėjimą. Moterys rinkosi arba keitė vyrus savo nuožiūra. Vaikai savo vardus ir kilmę paveldėdavo iš motinos. Genties moterys rūpinosi žemės augalais, apdarais, puodų žiedimu ir religiniu gyvenimu. Probaltų kraštuose primityvi žemdirbystė atsirado IV tūkstantmetyje pr. Kr. Tuo metu tai buvo moterų veiklos sritis. Genties motinos brolis ir kiti vyrai užsiėmė medžioklės, žvejybos, būstų statybos ir mainų reikalais. Įvairios Žemės Motinos apraiškos buvo vadinamos motinomis: Bičių Motina, Žiedų Motina, Uogų Motina, Ugnies Motina, Vandens Motina ir t.t. Tačiau buvo ir atskiri tikriniai jų vardai. Pavyzdžiui, Laima buvo visažinė žmogaus gimimo ir likimo nulėmėja. Nuo jos priklausė kada žmogui gimti, kiek ir kaip gyventi. Jos pranašė buvo gegutė, skelbianti pavasario pradžią ir žmogaus likimą. Laimos sesuo Giltinė buvo mirties deivė – antroji Laimos pusė, vaizduojama kaip moteris su nuodingu liežuviu. Jeigu Laima lėmė žmogaus gyvenimo pradžią ir sėkmę, tai Giltinė atėjus laikui turi žmogų numarinti. Kaip mirties pranašė ji įsikūnija pelėdoje ir viešpatauja naktyje. Pelėda ir zylė pranašavo mirtį. Ragana – visa pramatanti mirties ir atgimimo deivė, pasirodanti kaip baisi moteris, skraidanti kaip paukštis. Ji stabdo augalų žydėjimą, varpų pilnėjimą, medžių lapojimą, atsiunčia sausrą, liūtį, ledus, naikina augaliją, atima javų derlių, karvių pieną, medžiotojams nubaido žvėris, žvejams – žuvis. Ragana perkerta pilnėjantį Mėnulį, sugavusi uždaro Aušrinę, savo šluota užtemdo Saulę. Žmones gali paversti akmenimis, medžiais ar gyvūnais. Ji gali atsiųsti ankstyvą senatvę, nesantaiką, sukelti skausmą, sielvartą ir kt. Ji gali pavirsti ir kitus paversti rupūžėmis, ožkomis, kiaulėmis, paukščiais ir kitokiais gyvūnais. Šiai sferai priklausė gyvybės ir atsinaujinimo deivė Gyvatė. Žaltys buvo sveikatos ir vaisingumo davėjas, todėl jo užmušimas prišaukdavo šeimos nario mirtį. Puškaitis – skleidžiantis kvapus žemės įsikūnijimas. Globoja šakninius vaisius. Jis puškuodamas po bezdais gimdo bezdukus – piršto dydžio vyriškos ir moteriškos lyties žmogeliukus, kurie gyveno netoli namų esančiuose miškeliuose po šeivamedžio arba bezdų krūmu. (Šie krūmai yra dviejų rūšių: skaniai kvepiantis syringa ir smirdintis sambucus). Bezdukai atsiranda iš kūdikių, abortuotų vartojant nuodingus augalus ar kitokiais būdais nužudytų. Žmonės žinojo, kad kartą gyvenimui leistas žmogus, nors ir gemalo pavidalu, turi kaip nors nugyventi jam skirtą gyvenimą, žmonėms darydamas gera. Miško bezdukai, priimti į žmonių būstus, tapdavo kaukais. Jie nėra dievybės, gali žūti ugnyje ar būti užmušti. Be pagrindinių deivių buvo daug antrinių dievybių. Laima ir Ragana veikė per žemės moterį Laumę, kuri duodavo gyvybę, vaisingumą ir atnešdavo mirtį; Vaižgantas – linų ir kanapių globėjas, mirtinga dievybė; Medeinė – miškų globėja; Lazdona – lazdynų globėja; Austėja – nėščių moterų globėja, ir daugybė kitų būtybių, nuo kurių priklausė gamtos ciklai bei žmonių gyvenimas. Kulto apeigos. Matriarchalinėje epochoje moterys iš gamtos reiškinių ir gyvūnų elgesio skaitė pranašiškus ženklus, o jų įgyvendinimui aukojo deivėms bei jas įkūnijančioms požemių (chtoninėms) būtybėms aukas: grūdus, maistą, audinius, linus, paukščius. Svarbesnes aukas – medžioklės laimikius, luotus, įnagius bei papuošalus – dažniausiai skandindavo vandenyje arba pelkėse, kuriose viešpatavo Pelkių Žemyna. Žemyna buvo laikoma šventa visų motina, todėl motiną Žemę didžiai gerbdami, žmonės jai lenkdavosi daug kartų per dieną. Pražydus pavasario augalams iki žemės lenkdavosi 7 kartus. Garbindami kalbėjo atitinkamus žodžius, kurie įvairiose vietose buvo skirtingi. Vasaros pabaigoje, kai subręsdavo pirmasis derlius
būdavo suneštas medus, buvo atliekamos padėkos apeigos deivei Ladai-Žemės Motinai. Jai, o kartu ir Austėjai buvo aukojami pirmieji vaisiai, pirmosios daržovės ir javų varpos. Buvo draudžiama šias Lados dovanas valgyti, kol nebūdavo atiduotos padėkos aukos. Vėlesniais laikais labiau buvo gerbiama deivė Laima – mirties ir atgimimo deivė, visos gyvybės žemėje davėja ir globėja. Nuo jos priklausė Mėnulio fazių kaita, Saulės šviesa, audros ir žaibai. Laimos įsikūnijimu buvo laikoma gegutė, kuri buvo žmogaus gyvenimo ir mirties lėmėja – ji praneša apie gimimą, santuoką ir mirtį. Laimos-Gegutės buveinė buvo liepa, todėl po liepomis moterys melsdavosi ir aukodavo prašydamos visokio vaisingumo ir sėkmės. Nelaimėje su liepomis kalbėdavo prašydamos jų globos. Kai kur iš akmens ar molio padarytos Laimos statulėlės buvo laikomos akmeniniame soste. Buvo garbinami ir stabai – mediniai stulpai, turintys paukščio (gegutės) bruožų. Lygius akmenis, ant kurių buvo Laimai aukojamos aukos, vadino deivėmis. Tokie akmenys būdavo šalia šventųjų liepų, kurių šventė buvo švenčiama vasarą – žydint liepoms. Gimdymo metu Laimai aukodavo vištą ir gerdavo kūdikio midų, o vištos kaulus užkasdavo į žemę. Žaltys, rupūžė ir kiti ropliai buvo namų dievybės, kurios duodavo vaisingumą, sveikatą ir gerovę. Juos laikydavo būstuose ties sutuoktinių gultu, prie maisto arba kampe. Šie šliužai buvo laikomi pagarboje ir maitinami pienu. Buvo tikima, kad kam nors įžeidus roplį juos ištiks nelaimė. Žalčiai buvo laikomi požemių valdovais, gyvulių ir šeimos globėjais, turtų saugotojais, žmonių ir gyvulių gydytojais – teikiančiais jiems gyvybę iš žemės. Jie visa žinojo ir mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove, todėl jie buvo maitinami, jiems buvo aukojami gaidžiai ir viščiukai. Moterys-šventikės ne tik nuolat saugojo židinio ugnį, bet ypač rūpinosi šventojo gyvūno žalčio priežiūra, nes jo buvimas reiškė, kad tame būste yra Žemyna. Lados duktė, nakties šviesos deivė Lela Menėlė (vėliau – Mėnulis) tvarkė augalijos augimą. Senieji probaltai ją vadino dievaite, o jaunos Menėlės pasirodymą laikė jos gimimu. Buvo tikima, kad naktį Menėlė gali žmones apsaugoti nuo visokių pavojų; atsisukus į ją buvo atliekami užkalbėjimai nuo įvairių ligų. Visos iškilmingos apeigos ir svarbios sueigos vykdavo mėnesienos naktimis, nes matriarchate naktis yra labiau vertinama už dieną – ji pagimdo dieną, kaip kad Žemė pagimdo dangų. Todėl ir laikas buvo matuojamas ne dienų, bet naktų skaičiumi pagal mėnulio atmainas. Mėnulis matriarchate buvo žymiai svarbesnis negu Saulė. Vaižgantų garbinimo apeigos buvo skirtos išmelsti gerą linų ir kanapių derlių. Apeigas atliekanti mergina, ilgai stovėdama ant vienos kojos, pamaitindavo vaižgantus išliedama žemėn ąsotį gėralo ir numesdama paplotėlį. Žemynos brolį Žemininką gerbė kiekvieni namai. Šis dievas gyvenęs žemėje ar po girnų akmeniu, iš kur jis kartais išlįsdavęs žalčio pavidalu, todėl buvo vadinamas Pagirniu. Toji žemė, kurioje gyveno Pagirnis, būdavo apdengiama dangčiais arba atitveriama tvorele. Jam tris kartus per metus aukodavo miltus, kartais gaidį, paršą ar net jautį. Kai kur Žemynos brolis buvo vadinamas Žemėpačiu, o jo garbinimas buvo artimas žalčio kultui. Susirgę žmonės Žemėpatį meldė sveikatos, jis buvo laikomas namų dievu. Siekdami jo palankumo, kasmet trumpiausią metų dieną jam ruošdavo vaišes. Ant žemės uždegę tris žibintus visi Žemėpačiui meldėsi, rankose laikydami dubenį gėralo. Po to su lazda užmušdavo gaidį, atsigerdavo iš dubens gėralo, po to užmušdavo ir vištą. Visa tai paaukoję, išgerdavo iš dubens likusį gėralą. Vietovardžiuose ir tautosakoje išliko daug deivės Laumės pėdsakų. Saulės spektras lietui lyjant buvo vadinamas laumės juosta, kai kur – laumės Vaivos rykšte. Laumės turėjusios baisią išvaizdą – didelius dantis ir susivėlusius plaukus. Jos draskydavo ir ėsdavo vyrus bei vaikus. Norėdami laimėti laumių palankumą, žmonės kas rudenį skandindavo į liūną visokių javų, o pavasarį – gyvulinio maisto. Saugodami nuo laumių naujagimį, būstuose visą naktį degindavo žiburį. Jei vaikas nekalbėdavo ir nevaikščiodavo, jį laikydavo laumės pakeistu. Tokį vaiką mušdavo su laumės šluota, kad laumė jį atkeistų. Raganos buvo tarpininkės tarp deivių ir žmonių. Jos galėjo sukelti nelaimes, bet ir palankiai sutvarkyti gamtos reiškinius, numalšinti priešus, išgydyti ligas. Ragana galėjo žmones paversti įvairiais gyvūnais, o pati dažniausiai pasiversdavo rupūže ir galėdavo skraidyti. Jos skrisdavusios į raganų susirinkimus per Rasos šventę. Pavirtusios rupūžėmis jos naktimis tvartuose ir ganyklose žįsdavo karvių pieną, kol karvės sunykdavusios. Raganų-rupūžių kenkimą žmonės numaldydavo tik žmonių krauju. Norėdami apsisaugoti nuo visokių blogybių, žmonės nešiodavo rupūžės atvaizdus, padarytus iš vaško ar medžio. Norėdamos įgyti daugiau galių, moterys užsiimdavo raganavimu – veiksmų ir žodžių magija. Žodžio magijai priklausė užkalbėjimai ir užbūrimai. Medžiotojai garbindavo raganų deivės Ragės statulą, padarytą iš akmens: pavasarį jai degindavo pirmuosius kiaušinius, moterų plaukus,
avių vilnas, sūrius. Buvo tikima, kad moteriškoji dievybė glūdi akmenyse, todėl ant jų buvo dedamos aukos siekiant sugrąžinti moterims vaisingumą. Kai kurie akmenys buvo apdengiami šiaudais ir garbinami kaip javų ir gyvulių globėjai. Puškaičiui du kartus per metus buvo rengiamos vaišės. Atsiradus žemdirbystei, kluone palikdavo įvairius žemės produktus, po to apeigomis pasikviesdavo kaukus ir išeidami užremdavo durų angą, kad šie niekur neišeitų, bet visą naktį vaišintųsi. Kitą dieną pagal suvalgytą maistą šeimininkai spręsdavo apie būsimąjį derlių, o kitoms vaišėms dėdavo daugiau to maisto, kurio kaukai daugiau dabar suvalgė. Bezdukus maldų ir apeigų pagalba galima pririšti prie namų, tada jie, vadinami kaukais, apsigyvena svirnuose ar kluonuose. Apie savo pasirodymą kaukas praneša numesdamas kokį ženklą, dažniausiai skiedrą. Ją priimdami šeimininkai išreiškia kvietimą, o šeimininkė delčioje per naktį turi nuogam kaukui pasiūti lino drabužį. Jei drabužio nespėja pasiūti, grūdai iš aruodų gali persimesti pas kaimynus. Kauką šeimininkė kas naktį maitina jam padėdama augalinio maisto. Nemaitinamas kaukas supyksta ir gali susideginti kartu su svirnu. Jeigu maldų pagalba kaukas nepasirodo, jį galima išperinti iš kuilio pautų. Kuilys, kaip chtoninės dievybės įsikūnijimas, nuolat knisantis žemę, turi didelį vaisinimo pajėgumą ir gali pagimdyti net kauką. Kadangi žmogiškoji motina atsisakė kūdikį gimdyti, tai motina Žemė tą kūdikį iš naujo gimdo kauko pavidalu per patiną-kuilį. Tam reikia paskersti kuilį jo septintąjį gimtadienį, išpjauti pautus ir padėti juos perėjimui ant pūkų į skylę gyvenamojo būsto angoje ir ją užkimšti. Kaukas beldimu praneša apie savo gimimą. Rudenį derliaus šventėje kaukas kviečiamas prie stalo dalyvauti vaišėse – pažymėti kūdikio atgimimui iš kuilio. Jis tą naktį būdavo maitinamas vėdarais, pagamintais iš meitėlio žarnų, kraujo ir miltų. Kaukams buvo skirtos Pavasario šventės, kurių metu kaukininkai vaikščiodavo užsidėję negimusių kūdikių ir kuilio kaukes. Jau prieš daug tūkstančių metų kiaulė buvo Žemės Motinos šventas vislus gyvulys. Per kai kurias šventes Žemės Motinai buvo aukojama ir šokama užsidėjus kiaulės kaukes. Kuilys ir kiaulė turi artimą ryšį su žeme, jos deivėmis ir požemio pasauliu, todėl siekiant sėkmės reikia su kiaulės kaulais apeiti aplink lauką ir juos užkasti keturiose vietose, o dar geriau – visą paršelį. Žemę dirbančios moterys rudeninės sėjos metu ant aukos altorių sunešdavo tris mėnesius žemėje palaikytus paršiukus, po to juos sumaišydavo su sėklomis ir kišdavo į žemę. Aitvaras – slibino ar gyvatės pavidalo orinė būtybė, atsirandanti Mėnuliui susijungus su moterimi. Kai vyras šviečiant Mėnuliui nusišlapina ir po to mylisi su moterimi – gimsta aitvaras. Jį taip pat galima išperėti iš 7 metų juodo gaidžio padėto kiaušinio. Tai lobius ir javus nešanti, bet pavydi ir kerštinga būtybė, kuri dar buvo vadinama lietuoniu, pūkiu, lietuvenu. Apie savo buvimą aitvaras praneša prie namų numesdamas gabaliuką anglies. Namuose jis maitinamas virtu arba keptu maistu. Lauke norint sustabdyti lobį nešantį aitvarą, reikia jį pamačius perplėšti savo marškinių sterblę, kad jis pamatytų lytinius organus, arba jam parodyti nuogą subinę. Tai atlikus būtina pasislėpti pastogėje – tada aitvaras supykęs paberia lobį, o jei prašantysis nėra pastogėje, tuomet jis aptenka niežais. Aitvaras gali įvaryti kaltūną – suvelti plaukus, suskeldėti nagus, susukti žarnas ar akis. Susirgimas kaltūnu nustatomas pilant ištirpintą vašką į vandens dubenį, laikomą virš ligonio galvos. Aitvaru atsikratyti galima sudeginant savo namus, bet reikia žiūrėti, kad aitvaras kartu su šeimininkais nepersikeltų į naująjį būstą. Matriarchatinės gentys nebuvo agresyvios, jos neturėjo ginklų nei gynybinių įtvirtinimų, nes iki 3000 m. pr. Kristų Baltijos rytiniame pakraštyje į jų gyvenimą niekas nesikėsino. Jų kapinynuose nerandama smurtinės mirties atvejų. Kartais mirusiuosius keliems mėnesiams palikdavo lauke, kad paukščiai ir vabzdžiai apnuogintų jų kaulus, kurie po to būdavo laidojami atgimimui kiaušinio pavidalo duobėse, juos dar apiberiant spalvotu moliu. Tai buvo kaulų grąžinimo protėviams apeigos. Kai kur mirusieji būdavo atiduodami Pelkių Žemynai, juos nugramzdinant į pelkių gelmes. Eglė buvo Pelkių Žemynos ženklas, per ją reiškėsi Žemynos amžinumas. Laidojimas reiškė grįžimą į Žemės Motinos kūną, iš kurio mirusysis turėjo atgimti tobulesnis, todėl pagarba mirusiesiems buvo didesnė negu gyviesiems. Buvo tikima, kad palaidotos moterys atgimstančios liepomis arba eglėmis, o vyrai – beržais, ąžuolais ar uosiais, todėl palaidojimų vietose išaugę medžiai ar gojai buvo laikomi šventais ir neliečiamais alkais; už gojaus įžeidimą ateidavusios ligos ir nelaimės. Palaidotieji taip pat galėjo atgimti paukščiuose ir žvėryse. Vaikų ir moterų kaulus kartais laidodavo po gyvenamaisiais būstais, kad jie atgimtų namų chtoninėse būtybėse ir išliktų šeimos nariais. Visą matriarchatinės epochos gyvenimą, metų laikus ir buities darbus globojo Lada-Žemės Motina ir kitos ją atstovaujančios deivės bei joms
būtybės, kurios tvarkė gimimo, mirties ir gyvenimo atsinaujinimo ciklą, todėl joms buvo meldžiamasi ir aukojama. Žmogus šioje sistemoje buvo ne savarankiška asmenybė, o tik gamtos dėsniams pavaldi ir paklusni būtybė, žemesnė už kai kuriuos gyvūnus, todėl juos dievino ir garbino. Šio žmogaus rūpestis buvo ne kūryba, ne aplinkos keitimas pagal žmogaus mintį, bet nuolatinis stengimasis apeigomis ir aukomis imituoti gyvūnų ir gamtos reiškinius, kuriuos valdo Žemės Motina. Jis visiškai pakluso jos globai, o jo veiksmus buityje nurodinėjo genties motina-šventikė. Čia nebuvo vietos individualiam sąžinės sprendimui, nes tai būtų reiškę pasipriešinimą Motinai, o kartu atsiskyrimą nuo bendruomenės ir genties. Tokiu būdu žmogus kūrybingai netvarkė aplinkos, bet lanksčiai taikėsi prie jos, nes matriarchato pasaulėvaizdyje visa būtis buvo dieviška ir šventa, o žmogus joje turėjo elgtis kaip šventovėje. Net leidžiamų medžioti gyvūnų mėsos valgymas ir jų kraujo gėrimas reiškė susijungimą su tuose gyvūnuose esančia dievybe, todėl einant medžioti buvo atliekamos apeigos. Buvo tikima, kad tikroji kūryba vyksta per moteris šventikes, kurios vadovavo įvairioms apeigoms, skatinančioms augalų augimą, gyvulių dauginimąsi, o taip pat jaunimo iniciacijoms, laidojimo ritualams ir kt. Gimdžiusios moterys užėmė privilegijuotą vietą, jos sudarydavo kulto apeigų palydą. Genties narių bendravimas buvo pagrįstas kiekvieno nario paklusimu motinai-šventikei, atitinkamai šeimyniški turėjo būti ir visų genties narių tarpusavio santykiai. Matriarchatas buvo žmonijos vaikystės amžius, todėl motinos gamtos ir genties motinos globą bei vadovavimą žmogus išgyveno kaip būtinybę, kaip šventą dalyką. Tokia gamtos dėsnių ir genties motinos valdomų bendruomenių epocha baltų kraštuose tęsėsi visą akmens amžių – kelis tūkstančius metų. Mūsų laikus pasiekė to lėtai besikeičiančio žmonių pasaulėvaizdžio aidas, atsispindintis dalinai matriarchalinėje ir net vaikiškoje mūsų tautos pasaulėjautoje bei papročiuose. Patriarchalinių dievų epocha III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje į dabartinės Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo indoeuropiečių gentys, atsinešdamos tobulesnius žemdirbystės įnagius, kviečių ir miežių kultūras bei galvijus, o taip pat patriarchalinę santvarką, dangaus dievybių kultą ir savąją kalbą, kuri, šiek tiek sumišusi su vietinių gyventojų kalba, tapo baltų prokalbe. Ateiviai turėjo žirgus ir vartojo kovos kirvius bei ietis, todėl be kliūčių nuslinko visu rytiniu Baltijos pakraščiu iki pietų Suomijos, o rytuose – iki Okos ir Volgos upių, juolab kad taikūs vietiniai gyventojai tuomet gyveno retai išsibarsčiusiomis salomis prie vandens telkinių. Šiaurinėse ir rytinėse srityse indoeuropiečiai ištirpo tarp gausesnių ugrofinų, palikdami jų kalbose nemažai buitinių žodžių. Tuo tarpu pietiniame rytų Pabaltijy šių ateivių įtaka buvo žymiai didesnė: čia prigijo naujoji žemdirbystė ir gyvulininkystė, o kartu įsigalėjo naujoji kalba, patriarchalinė gyvenimo tvarka, kunigaikštukų valdžia ir vyriškų dangaus dievybių kultas. Matriarchato šviesiaplaukių žmonių kalbos pėdsakai ligi šių dienų išliko baltų kraštų vandenvardžiuose, seniausių vietovių pavadinimuose, kai kurių deivių varduose ir pagonybės laikų prastuomenės išlikusiuose asmenvardžiuose. Jeigu kunigaikščių vardų indoeuropietiška kilmė nekelia abejonių, tai daug liaudiškų asmenvardžių su sanskritu nieko bendra neturi. Būdinga, kad pietinių baltų – prūsų ir jotvingių – kalbos buvo žymiai artimesnės sanskritui, negu mažiau asimiliuotų latvių. Taip pat pietų baltuose daugiau įsigalėjo indoeuropietiški, vyriški dievai, o šiaurėje, dabartinės Latvijos teritorijoje – išliko moteriškos deivės. Lietuvoje liaudis išlaikė žemės deivių garbinimą, bet lygiagrečiai išplito ir vyriškųjų dangaus dievų kultas, palaikomas kunigaikščių. Ateiviams indoeuropiečiams, priešingai negu matriarchate, visų dievų vyriausiasis buvo dangaus šviesos dievas, kurį baltai vadino šviesos buveine – dangumi. Latviai dar ir dabar pasako: “Saulė eina dievu”, tai yra, dangumi. Taip pat ir senovės indai dangų vadino “djaus”. Jis dar buvo vadinamas Praamžiumi, Aukopirmu, Prakorimu, Labdariu, Sutvaru, Pergrudžiu, Žemperiu. Didele dalimi jis užėmė Laimos vietą, bet visiškai jos išstumti nepajėgė. Praamžius turėjo sūnus Perkūną, Patrimpą ir Pikuolį. Baltų gentys šių dievų bijoję ir tikėję, kad jų garbintojai po šio gyvenimo gausią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, baltų vasaros drabužių, šiltų žiemos apdarų ir minkštus guolius miegoti; jie turėsią gerą sveikatą ir gyvensią nuolat džiūgaudami. O tiems, kurie neteikė dievams tinkamos pagarbos, bus atimta jų nuosavybė, jie bus smarkiai mušami pagaliais ir turės verkti bei vaitoti iš didelio skausmo ir baimės. Todėl dangaus dievams buvo aukojami naminiai gyvuliai, ypač jaučiai, tačiau ne skandinami kaip deivei Žemynai, bet deginami ant aukuro laužų. Norėdami padėti žmogaus sielai greičiau atsiskirti nuo kūno ir patekti į dausas, patriarchato žmonės stengėsi sudeginti ir žmonių kūnus. Perkūnui priklausė atmosferos tvarkymas, žemės
priežiūra, jos globa, vaisingumas – javų derlingumas ir vaisių gausa ant medžių. Žmonių bendruomenėje – teisingumo saugotojas, vagių ir melagių baudėjas. Jo jėga persiduoda per ąžuolą ir per žaibo trenktus daiktus. Antrasis Praamžiaus dievaitis Patrimpas, dar vadinamas Antrimpu, Natrimpu ar tiesiog Trimpu, buvo upių, ežerų ir šaltinių dievas. Jis duodavęs pavasarį, globojęs gyvulius, arimus ir javus. Trečias Praamžiaus dievaitis Pikuolis (Pikulas) buvo pykčio, požemių, tamsos ir nelaimių dievas. Siejosi su mirusiųjų pasauliu, laidojimo apeigomis ir papročiais. Jis dar buvo laikomas debesų, užtemimų ir velnių dievu. Istorikų aprašytasis jo stabas buvęs lavono veido, su didele žila barzda, o galva aprišta su balta skara. Velinas (velnias) – Pikuolio antrininkas, piktas ir žiaurus požemio karalystės ir mirties vienaakis dievas, juodų gyvulių ir paukščių kūrėjas, galintis pasiversti vilku ar piktu šunimi. Jo senoviniai ginklai – ietis ir kilpa, mėgiami medžiai – spygliuočiai. Lietuviai su dangaus šviesos dievu tapatino Saulę, kuriai melsdavosi. Ji buvo laikoma gyvybės teikėja ir palaikytoja. Iš didelės pagarbos buvo draudžiama rodyti į Saulę pirštu; į ją, kaip ir į debesį, buvo galima rodyti tik veidu. Aušrinė buvo saulės spindulių ir meilės dievybė. Lietuvių tautosakoje ji įsikūnija kaip karvė, kuri Indijoje ligi šiol laikoma šventu gyvuliu ir vadinama ušas (= aušra, karvė). Kulto apeigos.. Apeigoms vadovaudavo vyrai žyniai, aukodami vyriškiems indoeuropietiškiems dievams ožius, bulius, žirgus, galvijus ir net žmones. Žirgai ir jaučiai buvo Praamžiaus gyvuliai. Jaučiai buvo aukojami prašant gero derliaus. Siekiant sėkmės jaučio arba ožio krauju buvo šlakstomi žmonės ir gyvuliai. (Kunigaikštis Kęstutis, pasitepęs jaučio krauju, pasirašė sutartį su Liudviku Vengru). Praamžius dar buvo vadinamas Prakorimu, kuris buvęs žymiausias lietuvių ir žemaičių dievas; jam aukodavo baltus kastruotus gaidžius: vieną dalį tų gaidžių suvalgydavo patys namiškiai, kitą dalį aukotojai, o trečia dalis buvo sudeginama kaip auka. Dievui Sutvarui aukodavo įvairių spalvų kastruotus gaidžius. Praamžiaus jėga buvo įsikūnijusi arkliuose ir jaučiuose, todėl šių gyvūnų atvaizdai būdavo statomi ant stogų, kad apsaugotų nuo gaisro ir kitokių blogybių. Yra užrašyta liudijimų apie XII amžiaus Parusnės šėtrą, kur po dideliu ąžuolu žyniai kūreno amžinąją ugnį. Ąžuolo kamieno įdubose stovėję Perkūno, Pikuolio (Patoliaus) ir Patrimpo mediniai stabai. Perkūnui dažniausiai buvo aukojami buliai ir ožiai. Po Mindaugo nužudymo jo pradėtoji statyti Vilniaus katedra buvo perdaryta į žynyčią be stogo ( kad galėtų išeiti aukai deginamų gyvulių tvaikas), kurioje stovėjęs medinis Perkūno stabas, laikantis rankoje didelį titnago gabalą – kaip žaibo skiltuvą. Šventąją ugnį čia nuolat prižiūrėdavęs žynys. Vaidila ar žynys šventąją ugnį uždegdavo iš ąžuolo, trinant jį Perkūno akmeniu. Perkūnui taip pat buvo aukojami javai, drabužiai ir gyvuliai, surinkti iš aplinkinių kaimų. Išgirdę Perkūno trenksmą žmonės puldavo ant žemės garsiai šaukdami: “Dieve Perkūne, apsaugok mus!” Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos linksmos vaišės kartu aukojant žirgus, jaučius ir belaisvius. Besiartinant audros debesims su perkūnija, kartais žmonės išėję iš namų lauke keldavo triukšmą, smarkiai rėkdami ir trankydami medinius ar metalinius daiktus. Tai buvo solidarumo išreiškimas Perkūnui ir blogio nuo savęs nukreipimas. Buvo kalbama ir speciali malda į Perkūną, kartu pasižadant jam paaukoti lašinių paltį. Jei kurį žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jį pasiėmė dievai, todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos ugnyje. Patrimpui buvo aukojami javų pėdai, vaškas, gintaras ir kt. Patrimpas mėgo žmogaus kraują. Aukojant Patrimpui vyriausiasis žynys turėjo tris dienas pasninkauti, gulėti ant plikos žemės ir barstyti smilkalus į amžinąją ugnį. Šalia Pikuolio stabo ant ragotinių buvo pamautos žmogaus, jaučio ir arklio kaukolės. Pikuolio permaldavimui puodelyje buvo deginami taukai. Lydint mirusįjį žmonės mosuodavo kardais arba peiliais šaukdami: “Bėkite, bėkitė, Pikuoliai!” Jei šeimos narių aukos nieko nepadėdavo, tuomet kreipdavosi į krivių krivaitį prašydami patarimo, kuris nurodydavo kokios aukos reikalauja Pikuolis. Jeigu Pikuolis reikalaujamos aukos negaudavo, vėliau jį buvo galima numaldyti tik kraujo auka. Pikuolį džiugino žmonių vargai, skausmai ir rūpesčiai, todėl jo numaldymui buvo aukojami gyvuliai – arkliai, ožiai, kiaulės, kurių krauju buvo šlakstomas šventasis ąžuolas. Pikuolis baudė ir kankino tuos, kurie neklausę dievų arba aukodami šykštavę. Šiam dievui buvo aukojama visame baltų krašte. Žynyčiose ąžuolo malkomis buvo kūrenama amžinoji ugnis. Apeigas su ugnimi atlikdavo vyrai. Pačią amžinąją ugnį saugojo merginos-vaidilutės. Jeigu ugnis užgesdavo, vaidilos arba žyniai ją įkurdavo iš naujo, išskeldami iš švento titnago, stovinčio prie Perkūno stabo. Po to žyniai įvykdydavo mirties bausmę ir sudegindavo tą, dėl kurio kaltės šventoji ugnis užgeso. Vaidilutės dėvėjo baltus drobės drabužius, su vainikais ant
galvų. Jos buvo prisiekusios skaistybę, už kurios sulaužymą, kaip ir už ugnies užgesinimą, būdavo deginamos ant laužo, gyvos užkasamos į žemę arba nuskandinamos odiniame maiše drauge su katinu, šunimi ir gyvate. Kriviai, žyniai ir vaidilos rūpinosi apeigomis ir amžinąja ugnimi, o jai užgesus – turėjo nubausti kaltininką mirties bausme. Jie aukodavo aukas, gydydavo ligonius, pranašaudavo žmonėms ateitį, burtais lemdavo karus ir juose dalyvaudavo. Vieną karo grobio dalį reikėjo atiduoti dievams, antrą kunigams (kunigaikščiams), o trečia likdavo grobio paėmėjui. Vaidilos gyvendavo būstuose prie žinyčių, apdainuodavo karo žygius, buvo kunigaikščių patarėjais. Lietuvoje jiems buvo duodama dešimtinė – grūdų, gyvulių ir paukščių dešimtoji dalis. Prūsuose vyriausiasis, vadinamas krivių krivaičiu, buvo ypatingai gerbiamas, jam aukščiausia dvasinė valdžia buvo suteikiama iki gyvos galvos. Jis buvo vyriausias dvasininkas. Lietuvoje didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir kt. kartu buvo ir aukštieji kriviai. Baltų gentys namų židinio ugnį, vadinamą Gabija, laikė gyva būtybe, dieviškos jėgos išraiška. Namuose Gabijai, esančiai židinyje, buvo aukojamos aukos, jai klojamas patalas išlyginant žarijas, nakčiai užklojama pelenais, nusiprausimui prie židinio pastatomas švaraus vandens puodelis. Visa tai atliekant Gabijai buvo meldžiamasi. Stropiai buvo saugoma, kad namų židinys neužgestų, nes jo mirtis užtraukdavo nelaimę visai giminei. Buvo draudžiama į ugnį spjaudyti, mėtyti nešvarumus, ją spardyti ir nepagarbiai elgtis. Už nepagarbų elgesį ugnis keršydavusi. Namų židinį ypatingai saugojo per žiemos šventę, kuri truko kelias savaites tamsiausiu metų laiku. Patriarchato laikais greta deivės Gabijos buvo dievaitis Gabikis, o greta jaujos ugnies globėjos Gabjaujos – darbo dievas Gabjaugis, kuriam buvo aukojamas baltas arba juodas gaidys. Tą gaidį namų vyresnysis turėdavo su lazda užmušti, pats išvirti ir kalbėdamas maldą mėtyti į ugnį mėsą bei laistyti gėralą. Svarbiausi žygiai ir darbai buvo pradedami burtų pagalba, per burtus “sužinodavo” priešų veiksmus. Žyniai būrė iš kraujo, iš paukščių ar gyvulių vidurių, vaško liejimo, žvakių degimo, žalčių elgesio, vėjo, oro, žvaigždžių ir kt. Per burtus buvo sužinoma dievų valia, ir pagal ją buvo privalu elgtis. Kadangi vėlesniais amžiais aplinkiniuose krikščioniškuose kraštuose burtininkavimas buvo draudžiamas, todėl lietuviškų genčių burtininkai ir spėjikai buvo plačiai žinomi. Prūsai retai kada imdavosi kokio svarbesnio darbo, prieš tai nemetę burtų. Ateitį numatydavo burdami iš kiaulės mentikaulio, iš paukščių giesmių spręsdavo apie būsimojo žygio sėkmę. Lietuviai, paėmę belaisvius, kartais perpjaudavo jiems gerkles ir iš kraujo čiurkšlių spėdavo ateitį. Net kunigaikštis Žygimantas, vadovaudamasis žynių ir raganų pranašavimu, išžudęs daug nekaltų žmonių. Kadangi karo veiksmai visada derinami su dievais, todėl kiekvienas karas yra dievų valios vykdymas. Išsyk po laimėto mūšio krivis burtų keliu parenka vieną belaisvį ir pasiunčia dievams, o kartu paaukojamas ir vienas trečdalis grobio. Papildoma dalis grobio buvo aukojama sugrįžus į namus. Saulė buvo mylima ir gerbiama. Žmonės tikėjo, kad rudenį dienos trumpėja dėl to, jog Saulė nusilpsta bekovodama su tamsybių dvasiomis. Todėl žiemą, likus dviems Mėnulio atmainoms ligi trumpiausios dienos, buvo atliekamos Saulės grąžinimo apeigos ir magiški veiksmai, kurie padėdavo Saulei sustiprėti. Ilgiausia žiemos naktis buvo skirta kočių (vėlių) vaišinimui. Maistas vėlėms būdavo pagamintas iš įvairių grūdų. Visus patiekalus suvalgydavo kaip auką, o likučius išdrabstydavo irgi vėlėms. Kai pamatydavo jog dienos jau ilgėja, pradėdavo švęsti džiaugsmingą Saulės sugrįžimo šventę. Buvo tikima, kad po žiemos saulėgrąžos Saulė sugrįžtanti su auksiniais ratais ir šyvais žirgais. Pagerbiant Saulės sugrįžimą per vasaros saulėgrąžą, ant karčių buvo uždegami neva Saulės vežimo ratai arba stebulės, o kartais lauže buvo deginamas ir vežimas su keturiais ratais. Nuo kalnelių buvo ridenami uždegti ratlankiai, vaizduojantys Saulės vežimo ratą. Tą naktį plaukiodavo upėse ir ežeruose gėlėmis ir vainikais išpuoštomis valtimis. Šiokiadieniais Saulei tekant buvo atliekami svarbiausi darbai, o jai nusileidus nebuvo dirbama, nes tada prasidėdavo velnio viešpatavimas. Saulei leidžiantis buvo žadinami ligoniai, kad ji nenusineštų jų gyvybės. Buvo meldžiamasi: “Saule močiute, pastiprink mus”. Buvo meldžiamasi ir Aušrinei, o tokiai maldai buvo priskiriama ypatinga galia: kas tokią maldą tris kartus sukalbėdavęs – nei ugnyje degdavęs, nei vandeny skęsdavęs, nei staigia mirtimi mirdavęs. Per vasaros darbymečius buvo garbinama Vakarinė žvaigždė: jai buvo kalbamos maldos, giedamos giesmės; rugių pjovėjos ir rišėjai vyrai, tris kartus nusilenkę besileidžiančiai Saulei, giedodavo Vakarinei skirtą giesmę. Kovas buvo karo dievas. Eidami į karą kariai šaukdavosi jo pagalbos, jam aukodavo juodus žirgus ir gaidžius. Atsidėkodami už sėkmę Kovo garbei ant laužo sudegindavo paimtą karo belaisvį. Su Velino ar Velionos vardais siejosi vėlių
vaišės, kurios buvo keliamos pavasario ir rudens lygiadieniais prosenių vėlėms. Indoeuropietiškame pasaulėvaizdyje žmogus turi vėlę, kuri jam mirus atsiskiria nuo kūno. Buvo tikima, kad vėlės atsiskyrimas nuo kūno yra pavojingas gyviesiems, todėl imta ją baidyti ugnimi, triukšmu, šauksmais ir raudomis, o taip pat stengiamasi ją palenkti vaišėmis ir dovanomis. Mirusį žmogų kelias savaites laikydavo nedegintą. Lavono artumoje nuolat būdavo giminės ir draugai, kurie, pasidalinę mirusiojo turtą, triukšmingai vaišindavosi. Siekiant apsisaugoti nuo vėlės keršto buvo rengiama šermenų puota, kurioje dalyvaudavo ir mirusysis. Jam būdavo padėta midaus ir duonos. Kai kur nupraustą ir aprengtą numirėlį pasodindavo ir jį užgerdavo kaušu gėralo: „Aš tave užgeriu. Kam tu numirei?“ Giminės ir draugai kartu gerdavo ir linksmindavosi. Deginimui mirusįjį paguldydavo į šiaudinę lovą, užnešdavo ant sukrauto laužo ir uždegdavo amžinosios ugnies liepsna. Į laužą mesdavo vanagų, kačių ir kitų gyvūnų aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo kabintis lipdamas į dausas. Išlydintieji tą vėlės kopimą patvirtindavo garsiais šauksmais. Karį degindavo kartu su ginklais ir apranga. (Kunigaikštis Kęstutis buvo paguldytas ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis, sakalais, lūšies ir lokio nagais. Kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas kartu su 18 karo žirgų, medžioklės šunimis ir paukščiais). Kartu su didžiūnais degindavo jų žmonas, tarnus ir vergus. Krikščionybės įsigalėjimo laikotarpiu nebuvo deginamos kunigaikščių žmonos krikščionės. Laužo pelenus su kaulų likučiais palaidodavo žemėje. Į kapą mesdavo akmenis, kad vėlė nebegrįžtų ir negąsdintų gyvųjų. Ant kapo užrisdavo didelius akmenis. Per šermenis ir po jų kurį laiką buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes buvo tikima, kad vėlė, pavadinta vardu, turinti pasirodyti. Ligoniai patys turėję susideginti; jeigu jie nepajėgdavę to padaryti, tuomet tai padaryti turėjo jų giminės. Rudeninėms Velino ir vėlių vaišėms, dar vadinamoms Ilgėmis, skersdavo gyvulius ir su mėsa kapuose vaišindavo mirusiuosius. Kiaulę skersdavo vyriausias žmogus, dalyvaujant kaimynams ir talkininkams. Skerdėjas ir namų šeimininkas išgerdavo po samtį kraujo, pasemto iš kiaulės krūtinės. Kuiliui buvo išimami jo kiaušai, iškepami ir suvalgomi – tai suteikdavo šeimai sveikatą ir laimę. Vaišinant vėles maistas puoduose buvo nešamas į kapus, tariami maldų žodžiai, laistomas vėlėms gėrimas, po to maudomasi pirtyje, sukama žvakė apie savo ir kiaulės galvą. Kitą rytą pjaudavo gaidį, kurį virdavo su koše. Pradėdėdami valgyti nuo kiekvieno patiekalo numesdavo pastalėn maisto vėlėms. Patriarchališkuosius dangaus dievybių atstovus vienijo ne paklusimas gamtos ritmui, ne gyvybės globa, bet visuomenės tvarkymas pagal dievų valią, sužinomą per žynius. Dievai nori, kad nemirtingos žmonių vėlės patektų pas juos į dausas, tačiau narsiai kovodamos už tą teisę ir garbę. Todėl žyniai visais atvejais įvairių burtų pagalba stengiasi sužinoti dievų valią. Tą valią jėgos ir prievartos būdu įgyvendina kariai, vadovaujami kunigų-kunigaikščių. Kova už galimybę patekti į dausas vyksta kovojant su kitų tikėjimų ir genčių atstovais, todėl pagrindinė veikla būna nukreipta ginklų įsigijimui, karių išlaikymui, piliakalnių įrengimui, pilių statybai ir požeminių tunelių kasimui. Tam tikslui buvo grobiami belaisviai, kurių dalis būdavo paaukojama dievams, o kiti atliko vergų darbą. Tačiau karinės jėgos niekas nekontroliavo – ji dažnai buvo naudojama ne dievų nuorodų vykdymui, bet vadų įgeidžiams tenkinti ir jų užmačioms įgyvendinti, kas labai atsispindėjo baltų kraštų kunigaikščių ir kunigaikštukų tarpusavio kovose. Iš dalies tą sąlygojo ir tariamos dievų valios atskleidimas per burtus, kurių lėmimas iš daugelio atvejų visada galėjo būti toks, kokio pageidavo užsakovas. Žmogaus likimas buvo savivaliautojų vadų rankose. Lyginant su matriarchališkaisiais žemės deivių garbintojais, baltiškieji patriarchato atstovai buvo žymiai kūrybiškesni, labiau organizuoti ir ekspansyvūs. Kova dėl įtakos ir plėšimai buvo jų nuolatiniai siekiai, todėl nepasižymėjo pagarba nei moteriai, nei iš viso žmogui. Jie maloniai bendravo su tais svetimšaliais, iš kurių buvo galima įsigyti svarbių prekių. Turėjo savo nustatytą bendruomeninio gyvenimo tvarką, kurią palaikydavo griežtomis bausmėmis, tačiau neturėjo dvasinių paskatų tobulinti pačios bendruomenės socialinį, ekonominį ar kultūrinį gyvenimą, kuris brendo krikščioniškos pasaulėžiūros visuomenėse. Krikščionybė Krikščionybė iš esmės skiriasi tiek nuo matriarchalinių deivių, tie nuo patriarchalinių dievų tikėjimų. Čia yra vienas Dievas-Sutvėrėjas, kuris, kaip visagalė Dvasia, kuria pasaulį ir protingus bei laisvus žmones, su jais bendrauja, jiems per Kristų duoda neribotas galimybes dvasiškai tobulėti ir amžinai bendrauti su savo Kūrėju. Krikščionybė iš esmės yra misijinė religija, kurios skelbėjai vykdo Kristaus priesaką: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”. Jiems buvo nurodytas ir skelbimo būdas: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus”. Būtent
būdu skelbdami Evangeliją, pirmieji krikščionys per 300 metų išplatino krikščionybę visoje Romos imperijoje. Tačiau, kai krikščionybė tapo dominuojančia imperijos religija, karaliai ir didžiūnai ėmėsi ją platinti ne dvasinės, bet išorinės jėgos priemonėmis. Tokiu būdu naujoji religija, kaip doktrina ir kaip bažnytinė struktūra, išplito į visus Europos kraštus, bet gyvas evangelinis tikėjimas, kaip dvasinis reiškinys, per skelbėjus plito daug silpniau. Nepaisant to, naujasis tikėjimas pradėjo iš esmės keisti Europos gyventojų pasaulėžiūrą ir gyvenimą, nes pradėjo keistis požiūris į žmogų – mažėjo teisinis skirtumas tarp vyro ir moters, tarp skirtingų tautų atstovų; buvo privalu rūpintis vaikais, ligoniais ir vargšais, todėl pradėtos steigti ligi tol nežinomos globos institucijos. Turimi duomenys leidžia spręsti, kad baltų gentims krikščionybę pirmieji mėgino skelbti ne ginkluoti užkariautojai, bet aukšti dvasininkai ir vienuoliai. Pirmasis toks misionierius buvo Prahos vyskupas Adalbertas-Vaitiekus, kuris buvo išgarsėjęs tuo, kad įšventintas vyskupu į Prahą įžengė basas ir tuojau ketvirtį visų vyskupijos pajamų paskyrė vargšų šelpimui. Norėdamas užmegzti ryšį su pagonimis, jis su dviem vienuoliais benediktinais 997 m. atvyko į prūsų gyvenamą Sembos sritį. Prūsai vyskupui nukirto galvą, o kiti du vienuoliai suspėjo įšokti į laivelį ir pabėgti. Kadangi šv.Adalbertas-Vaitiekus buvo imperatoriaus giminaitis, kilęs iš žymios Bohemijos kunigaikščių giminės, tai jo nužudymas to meto Europoje buvo didelis įvykis, paskleidęs apie Baltijos pagonis labai prastą nuomonę. Kitas misionierius, arkivyskupas Brunonas-Bonifacas 1009 m. pradžioje atvyko pas prūsus, galimai pas jotvingius, gyvenusius Rusios ir Lietuvos pasienyje. Jis drauge su 18 savo palydovų taip pat buvo nužudytas. Vargu ar šie misionieriai svetimame krašte galėjo rodyti kokį nors agresyvumą, išprovokavusį tokį pagonių nuožmumą. Greičiau taip buvo pasielgta vadovaujantis pagrindine prūsų ir lietuvių religinės ištikimybės nuostata, pagal kurią visi kaimynai, kurie garbino jų dievus ir teikė jiems aukas, turėjo būti mylimi, gerbiami ir aukštinami, o tie svetimšaliai, kurie dievų negerbė ar įžengdavo į šventuosius alkus, turėjo būti naikinami kuokomis ir ugnimi. Tokia nuostata padėjo baltams išlaikyti pagonybę ir kultūriškai atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio, tačiau šitokia pozicija negalėjo būti perspektyvi gyvenant to meto Europoje, kur kaimyninės šalys jau kūrė mokyklas, valstybinės teisės normas, turėjo išvystytą prekybą ir sudarė savotišką Europos sąjungą. Krašto tvarkymas burtų pagalba, belaisvių ir savų žmonių aukojimas, naujovių vertinimas žiūrint tik į savo protėvių praeitį, – vedė į neišvengiamą žūtį atsidūrus visapusiškai stiprėjančių valstybių apsuptyje. Juolab, kad burtų praktika darė avantiūristiškais karo ir taikos santykius su kaimyniniais kunigaikščiais bei gentimis. Pavyzdžiui, nuo 1200 m. iki 1236 m. lietuviai surengė 42 karo žygius, iš jų 23 buvo nukreipti prieš kalavijuočius ir latvius, o 15 – prieš rytinius rusus. Ne mažiau intensyvūs puldinėjimai buvo nukreipti į pietus: apie jų mastą galima spręsti iš to, kad Gediminas, išleisdamas savo dukrą Aldoną už Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero, lenkams sugrąžino 24 000 belaisvių. Apie lietuvių agresyvumą rašė Henrikas Latvis: Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose…Palikę savo namus, visi slėpdavosi miškų tankumynuose, tačiau nė tokiu būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių Toks pagonių aršumas palengvino vokiečių ordinams telktis į pagalbą Europos šalių riterius siekiant savų tikslų. Kuomet kunigaikštis Mindaugas ryžosi sujungti baltų gentis, jam priešinosi ir prieš jį vienijosi žemaičiai, Livonijos ordinas, jotvingiai ir Voluinės kunigaikštystė. Mindaugas suprato, kad lietuvių laukia prūsų arba latvių likimas, todėl jo krikštas 1251 m. iš dalies pašalino kraštui gresiantį pavojų: katalikiškų šalių tarpe buvo įteisinta Lietuvos monarchija, ji įgijo tarptautinį pripažinimą, karas su Livonija buvo nutrauktas. I253 m. Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi, o 1255 m. jam popiežius suteikė teisę vainikuoti Lietuvos karaliumi savo sūnų – tuo praktiškai buvo pradėta karališkoji dinastija. Mindaugo nužudymas ne tik atidengė Lietuvą kryžiuočių bei Livonijos ordino puldinėjimams, bet ir sutrukdė Lietuvai europiniu pavyzdžiu įsteigti vietinį episkopatą, rengti savus kunigus, sukurti lietuvišką raštą ir mokyklas. Valstybė buvo atsilikusi ne tik kultūrinių pasiekimų, bet ir pilių statybos srityje: po perversmo, nuo 1269 metų didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis, kurio pilis Kernavėje tuo metu buvo gal didžiausias ir įtakingiausias Lietuvos miestas, tačiau toje sostinėje taip ir neatsirado nei vieno mūrinio pastato. Europoje jau buvo 36 universitetai, vien Paryžiaus ir Prahos universitetuose mokėsi apie 30 000 studentų, o lietuviai dar tebebuvo visiški beraščiai, neturėję net pradinių mokyklų. Matydami beviltišką kultūrinį ir socialinį sustabarėjimą bei neišvengiamą valstybės silpnėjimą, Lietuvoje katalikybę įvedė ir jai suteikė valstybinį statusą savi apsikrikštiję valdovai – karalius Jogaila
didysis kunigaikštis Vytautas, bei kartu su jais apsikrikštiję Skirgaila, Švitrigaila, Kaributas, Vigantas, Karigaila, Lengvenis ir Vladimiras. Kadaise nepanorę paklusti savajam karaliui Mindaugui, lietuviai Jogailos asmenyje tai turėjo atlikti po 135 metų. Deja, šį kartą karaliaus karūna Lietuvos valdovui buvo uždėta ne Lietuvoje, o kaimyninėje Lenkijoje. Nenorėdami kiršinti pagonių, Lietuvoje įvedant krikščionybę sąmoningai nedalyvavo oficialūs lenkų atstovai – nei karalienė, nei metropolitas, nei kiti Lenkijos Bažnyčios vadovai, bet tik krikšto apeigoms reikalingi kunigai bei vienas juos kuruojantis vyskupas. 1387 metų vasario-kovo mėnesiais į Vilnių krikštui buvo sukviesti ponų ir bajorų atstovai, po to sekė miestiečių ir kitų gyventojų krikštas. Buvo apkrikštyta pusė Vilniaus gyventojų (kitą miestiečių pusę galėjo sudaryti stačiatikiai ir svetimšaliai atvykėliai). Vokiečių ordinui ir toliau tęsiant agresiją, popiežius Bonifacas IX 1403 m. rugsėjo mėnesį uždraudė Ordinui kariauti su krikščioniškąja Lietuva. Po Lietuvos krikšto kunigaikščio Vytauto laukė svarbūs vidaus darbai, nes lietuviškoji pagonybė Europoje jau buvo tapusi atsilikimo, primityvumo ir barbariškumo sinonimu. Rytų Pabaltijo pagonių nuolatinė tarpusavio nesantaika ir karai Europoje buvo žinomi dar nuo anglų karaliaus pasiuntinio Wulfstano kelionių aprašymų. Kunigaikščių vaikai paveldo ir pirmumo klausimus sprendė burtų ir kuokų pagalba, todėl joks valdovas savo giminaičiais negalėjo pasitikėti. Vytautas, iš asmeninės patirties visa tai žinodamas, savo apsaugai 1397-1398 m. iš Krymo Solchoto miesto perkėlė 380 karaimų šeimų – kaip ištikimus sargybinius ir narsius karius. Juos apgyvendino savo gimtinėje Trakuose, į salos pilį vedančioje gatvėje, iš kurios tik ir buvo galima per tiltą patekti į pilį. Tokiu būdu Vytautas užsitikrino sau apsaugą, nes karaimai nesivadovavo pagoniškais burtais ir pasižymėjo ištikimybe. Papildomai Vytautas Lietuvoje įkurdino kelis tūkstančius sau pavaldžių totorių, kurie buvo apgyvendinti tiek pasienyje, tiek valstybės viduje, šalia miestų ir pilių – nuolatinei karinei tarnybai atlikti. Jie su Vytautu dalyvavo ir Žalgirio mūšyje. Galima sakyti, kad šių atkeltų tautų ištikimi kariai per 30 metų buvo Vytauto asmeninė atrama, be kurios vargu ar jam būtų pavykę išvengti žūties. Šių mažų tautų atstovai padėdami Vytautui tuo pačiu įnešė svarbų indėlį įjungiant Lietuvą į tuometinę Europos valstybių bendriją. Jeigu karalius Mindaugas būtų turėjęs tokią nelietuvišką apsaugą, tuomet gal ir Lietuvos karalystės savi pagonys nebūtų sunaikinę… Pirmiausiai Vytautui teko skubiai organizuoti valstybės struktūras, šalies ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Siekdamas ištirpdyti pagoniškąjį mentalitetą, Vytautas Lietuvoje įsteigė tris naujas vyskupystes, įkurdino keletą vienuolijų, pastatydino virš 30 bažnyčių, prie kurių buvo steigiamos mokyklos. 1427 m. Vilniuje buvo pastatyta didelė Šv.Jono parapijinė bažnyčia ir mokykla, kuri vėliau tapo Vilniaus akademijos bažnyčia. To meto beraštė Lietuva neturėjo jokių galimybių įsteigti savą aukštąją mokyklą, todėl norintiems studijuoti teko naudotis Krokuvos universitetu, kuriame buvo laisvųjų menų arba filosofijos, teisės ir medicinos fakultetai. Tuometinės Europos valstybė jau nebegalėjo apsieiti be raštvedybos, bet pagoniška šalis neturėjo nei metraščių, nei istorinio kalendoriaus. Manoma, kad Gediminas vargu ar ką nors tikra žinojo net apie karalių Mindaugą – nebent iš nuogirdų. Tik Vytauto laikais atsirado pirmosios Lietuvos kronikos, bet nesant lietuviško rašto, jas teko rašyti gudų kalba. Kultūrinis kelių šimtų metų atsilikimas kaip šešėlis lydėjo kiekvieną naujovišką Didžiosios kunigaikštystės lietuviškosios dalies žingsnį. Vytautas stengėsi iš viršaus, administracinėmis priemonėmis įdiegti Lietuvoje krikščioniškosios Europos politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo principus. Gyventojų teisės ir pareigos valstybėje turėjo būti sunormintos ir nepriklausyti nuo burtų ar laukinių papročių. Net pati krikščionybė buvo skleidžiama ne evangelizaciniu, bet administraciniu būdu – pirma įsteigus vyskupiją ir parapijas, o tik po to evangelizuojama. Dėl misionierių stokos krikščionybės esmė buvo atskleidžiama ne per žmogaus protą ir sąžinę, ne per nuodėmės, atpirkimo ir atgailos bei žmogaus dvasinio tobulėjimo išaiškinimą, bet daugiau stengiantis parodyti pagoniškojo tikėjimo ir jų dievų bei stabų bejėgiškumą. Tokiu būdu viešajame, oficialiame gyvenime stabų kultas greitai išnyko, bet gyventojų kasdienybėje išliko daugybė pagoniškų papročių. Krikščioniškoje terpėje pradėjo atgyti ir vėl sutvirtėti šeimyninė bei visuomeninė moters padėtis, kurią jai kadaise buvo suteikęs žemės deivių tikėjimas ir matriarchalinė santvarka. Dangaus dievų patriarchate šeimos galva ar genties vadas turėjo absoliučią valdžią, o moterys užėmė antrinę, daug žemesnę padėtį. Net po mirties moteris turėjo lydėti vyrą į dausas susidegindama, bet to neturėjo daryti vyras po žmonos mirties. Tačiau įsigalint krikščionybei tokia lyčių nelygybė gana greitai pradėjo mažėti, daugelyje šeimų moterų įtaka
pasidarė didesnė už vyrų, o Lietuvos Statute net atsirado nuostata, kad už moters galvą mokėtinas didesnis išpirkos mokestis negu už vyro. Probaltų genčių matriarchalinėje kultūroje žmonės pakluso gamtos dėsniams, kuriuos laikė deivėmis ir su jomis bendradarbiavo. Jiems priežasčių ieškojimas arba mokslas galėjo būti lyg šventvagystė – įžūlus brovimasis į dievybės sritį. Todėl jų gyvenimas buvo monotoniškas gamtos ciklo pamėgdžiojimas ir jo garbinimas, be ieškojimų ir kūrybinės minties. Sutelkti kūrybinę mintį priversdavo tik ieškojimas išeities iš įvairių nelaimių. Baltiškoje patriarchalinių dievų kultūroje žmonės klausė ne gamtos dėsnių, bet dangaus dievų nurodymų, gaunamų per žynius ir burtus. Čia reikėjo ne tik nuolat sutelkti kūrybinę mintį, bet ir laikytis griežtos hierarchinės drausmės, tačiau visa tai buvo daroma, kad būtų įvykdyta neprognozuojama dievų valia, už paklusimą atlyginanti dausomis. Abiejų kultūrų atvejais tai buvo ne laisvų asmenybių saviraiška, bet aplinkybių ir atsitiktinumų valdomų žmonių elgesys, todėl šios gentys negalėjo sukurti nei asmenybių kultūros, nei civilizacijos, galinčios konkuruoti su krikščionišku pasauliu. Lietuviškieji pagonys dėl stipraus kunigaikštukų individualizmo ir dėl atsitiktinumais sąlygoto radikalizmo negalėjo sukurti civilizacijos, kurioje dominuotų ateities vizija, o praeitis būtų tik atramos taškai. Remdamiesi prosenių kultu jie ateities viziją turėjo dausose. Jei žemės deivių tikėjimas žmones laikė gamtos dėsnių ritmo dalyviais, tai dangaus dievų išpažinėjai radikaliai krypo į dausas. Krikščionybė šias abi kryptis savotiškai susintetino: nors jos galutinis tikslas Dievo Karalystė, tačiau toji karalystė pirmiausiai turi būti sukurta žmogaus sieloje, o kartu neturi būti paniekinamas žmogaus kūnas, bet skatinama žmogiškoji kūryba dvasinėje, socialinėje ir medžiaginėje sferose. Katalikybė patriarchalinio tipo lietuviams suteikė daug pavyzdžių ir galimybių kurti civilizaciją – įvairias valstybines, religines, kultūrines ir socialines struktūras. Matriarchalinio tipo lietuviams katalikybė buvo paskata atsigręžti į asmens dvasinį gyvenimą bei kūrybą, be kurios netenka prasmės visas civilizacijos kūrimo triūsas, nes civilizacija be dvasinės vizijos tampa tikslu pati sau, todėl neišvengiamai išsigimsta ir susinaikina. Žemės deivių, dangaus dievybių ir krikščionybės sambūvis Svarstant naujos religijos Lietuvoje priėmimo ar jos atmetimo priežastis, reikėtų dar kartą atkreipti dėmesį į tą faktą, kad lietuvių tauta nebuvo monogeninė nei fiziškai, nei dvasiškai. III tūkstantmetyje pr. Kristų į rytinį Baltijos pakraštį atslinkę indoeuropietiškos kilmės ekspansyvūs ateiviai visapusiškai skyrėsi nuo vietinių matriarchatinės santvarkos gyventojų, kurie garbino Žemę ir jos chtonines dievybes, tikėjo atgimimu medžiuose ir gyvūnuose, todėl pakluso genties motinai, kaip Žemės Motinos atstovei. O indoeuropiečių Dievas buvo dangaus šviesa, jo sūnus Perkūnas reiškėsi žaibais ir griausmais, dangaus šviesos nešėja buvo Saulė, žmonės po mirties ne atgimdavo, bet eidavo į dausas, o aukas dievams ne kur nors skandindavo, padėdavo ar suvalgydavo, bet ant aukurų ir laužų degindavo. Todėl ir bendruomenę valdė ne gimdančios Žemės, bet valdančio Dievo atstovai kriviai ir kunigaikščiai, kurie gyvenimą centralizavo, statė pilis ir gyvenvietes apie jas, įkūrė pastovias dievų garbinimo vietas. Jie vadovavo visam viešajam gyvenimui ir buvo kunigaikščių dinastijų pradininkai. Iš esmės tai buvo tam tikras gyventojų antsluoksnis arba aukštuomenė, su savuoju kultu ir papročiais. Šio indoeuropietiško antsluoksnio kiekybinė persvara buvo ryški pietinių baltų gentyse – prūsuose ir jotvingiuose, todėl ir jų kalbos artimesnės sanskritui, jų dievybės vyriškos, o gyvenimo būdas žymiai nuožmesnis. Šioje santvarkoje visuomenė buvo susiskirsčiusi į dvasininkų, vadų ir karių sluoksnį, dirbančiųjų sluoksnį, vergų ir belaisvių sluoksnį. Šiaurinėse baltų gentyse atvirkščiai – dominavo matriarchalinių deivių kultas ir mažiau centralizuotas gyvenimas. Dabartinės Lietuvos teritorija buvo tarpinėje padėtyje. Nors viešasis gyvenimas buvo tvarkomas pagal patriarchalinės santvarkos principus, tačiau gyventojų dauguma išlaikė daugelį matriarchato papročių, tame tarpe ir senąjį religinį kultą. Ateiviai indoeuropiečiai su senuoju vietiniu tikėjimu turbūt aktyviai nekovojo, o ir negalėjo kovoti, nes matriarchato deivių kultas nebuvo centralizuotas: kiekvienos šeimynos moterys namuose, giraitėse, prie vandenų ir akmenų galėjo aukoti aukas visų motinai Ladai-Žemynai, Laimai, Žemėpačiui, Pagirniui, žalčiams, laumėms, rupūžėms ir t.t. Visa tai uždrausti ir išgyvendinti nebuvo pajėgūs jokie valdovai. Nors indoeuropietiškasis dangaus dievybių tikėjimas buvo visiška priešingybė senajam Žemės kultui, bet jie abu sutilpo sumišusių gyventojų, vadinamų baltais, gyvenime. Žyniai, vadai, kariai ir amatininkai garbino dangaus Dievą, o žemdirbiams buvo artimesnės chtoniškos dievybės. Tačiau kartais šie abu kultai sudarydavo sinkretiškus, idėjiškai nelogiškus junginius. Pavyzdžiui, įsigalėjus patriarchatui, Laimos vietą užėmė
šviesos Dievas arba Saulė, o deivė Laima tapo lyg pagalbininke. Tačiau Saulė lietuvių gentyse nepajėgė visiškai išstumti nei Mėnulio, nei Laimos garbinimo. Atsirado įsitikinimas, kad matriarchalinės laumės bendrauja su dangaus dievais Praamžiumi ir Perkūnu, todėl norint apsaugoti gyvulius nuo laumių kenkimo, tvartų duris reikia išpinti Perkūno medžio – šermukšnio šakomis. Jeigu žaibas pridarydavo aiškių nuostolių, tai kaltę suversdavo aitvarui, nes Perkūnas juk negali kenkti… Dievo Patrimpo garbei dideliame inde, išklotame varpomis, žyniai laikė žaltį, jį maitino ir lakino pienu. Kai kur pasikeitė ir dubenuotųjų akmenų turinys: senovėje į jų įdubas dėdavo maisto chtoninėms sodybų dievybėms, o vėliau – prosenių vėlėms, kuriuo maitindavosi žalčiai. Tikėjimas, kad žalčio užmušimas užtraukdavo šeimos nario mirtį, Lietuvoje išliko iki XX amžiaus. Kai kuriuos akmenis vadino deivių arba dievų akmenimis, todėl baigę pavasario darbus prie tų akmenų aukodavo duoną, mėsą ir midų, prašydami saugoti derlių. Nors ateinant krikščionybei vyrai žyniai vadovavo patriarchalinėms pagonių apeigoms ir aukojo dievams, bet tuo pačiu metu kai kur buvo ir matriarchalinių šventikių moterų, kurios atlikinėjo apeigas ir aukojo deivėms Žemynai ir Laimai. Religinis sinkretizmas ryškiausiai pasireiškė baltų buityje: jie lygiagrečiai praktikavo šventų vietų arba alkų kultą, burtus ir mirusiųjų deginimą. Patriarchališkieji burtininkai ir vaidilos kartais šaukdavosi matriarchalinių deivių Lados ir Lelos. Užgimusį jauną Mėnulį patriarchališkieji pagonys sveikindavo jau ne kaip deivę Lelą, o kaip dangaus dievaitį: vyrai jam lenkdavosi nusiėmę kepures, kalbėdami protėvių maldas; kai kur stovėdavo kaip stulpai prašydami jauną Mėnulį, kad sergėtų nuo ugnies degimo, nuo vandenio skendimo, nuo dantų skaudėjimo. Naktį moterys slėpdavo linų kuodelius, kad laumės (matriarchalinės) nepriterštų; neidavo kulti, kad velniai (patriarchališkieji) netalkintų. Jei pirminiame tikėjime žaltyje gyveno pramotė, tai vėliau jame įsikūnijo protėvio vėlė, kuri miegančius žmones pastiprina gyvybe iš žemės. Krikščionybės nešėjai XIII-XIV amžiuose Lietuvoje pirmiausiai susidūrė ne su deivių, bet su patriarchalinių dievų garbintojais kunigaikščių asmenyje, kuriems protėvių tikėjimas buvo neatsiejamas nuo karo žygių, per kuriuos buvo patenkama į dausas. Šiose kovose karingieji pietų baltai žuvo, šiauriniai ir rytiniai deivių išpažinėjai pasidavė, o Lietuvoje buvo pasiektas nelengvas kompromisas: palikuonys tų pačių indoeuropiečių, kurie kadaise į Baltijos kraštus atnešė dangaus dievų tikėjimą, dabar patys to tikėjimo atsisakė, susidūrę su galingesnio krikščionių Dievo atstovais. Tai iš tiesų karių mąstysenos išdava: jeigu negali priešo nugalėti, tuomet tenka žūti arba pripažinti priešininko pranašumą. Lietuvos kunigaikščiams drąsos kovoti ir žūti būtų užtekę, tačiau nugalėjo racionalūs argumentai: tie kunigaikščiai, kurie nuolat bendravo su Europos šalimis, aiškiai matė, kad pagonybė yra praeitį įtvirtinusi pasaulėžiūra, todėl jos laikymasis reiškė atsilikimą ir susinaikinimą. Įžvalgūs valdovai ryžosi patys žengti būtiną žingsnį į to meto Europą. Tuo pačiu jie tapo naujosios religijos-krikščionybės pagrindiniais nešėjais ir įtvirtintojais. Nors kunigaikščių ir karių luomas išpažino patriarchalinius dievus, bet kiti gyventojai daugiau buvo religinio sinkretizmo išpažinėjai, nes genetiškai jau buvo sumišę. Vyrams psichologiškai buvo artimesnis dangaus dievų kultas, o moterų kasdienybė buvo artimiau susijusi su deivių pasauliu. Su šių dviejų tikėjimų praktika vėliau susidūrė krikščionybės skleidėjai, siekdami įtvirtinti naująją religiją. Centralizuotą patriarchalinių dievų kultą buvo nesunku išnaikinti, nes patys kunigaikščiai buvo to kulto atlikėjai. Jų nurodymu buvo nugriauta pagonių šventykla Vilniuje, 1285 m. pastatyta Mindaugo katedros vietoje, iškirsti garbintieji ąžuolai ir gojai, užgesintos amžinosios ugnies saugojimo vietos, sudeginti Perkūno ir kiti stabai. Senųjų dievų ir jų stabų bejėgiškumas pagonims buvo akivaizdus, todėl nesunku buvo priimti galingesnio Dievo religiją, kurios kultą kunigaikščiai stengėsi įtvirtinti visoje Lietuvoje. Tai buvo ne tik religinio kulto, bet pasaulėžiūros ir papročių perversmas. Pagoniškojo substrato matriarchalinis ir patriarchalinis pradai prie krikščionybės adaptavosi skirtingai. Krikščionių Dievo kultas nebuvo labai tolimas patriarchalinei dangaus arba šviesos Dievo sampratai: gailestingas Kristus nesunkiai užėmė grėsmingo Perkūno vietą, o jo Dangaus karalystė įsiviešpatavo vietoje Perkūno karalystės; žynius ir vaidilas atstojo kunigai ir vienuoliai, žinyčios ir amžinoji ugnis persikėlė į bažnyčias, o vietoje vaidilučių atsirado vienuolės. Katalikybės mokymas apie sielos nemirtingumą irgi nebuvo tolimas indoeuropietiškajam, bet samprata apie vėlių pomirtinę būseną ir laidojimo apeig