Pagonys
5 (100%) 1 vote

Pagonys

Prieš nagrinėjant šią temą, buvo naudotasi nurodyta literatūra, ją pateikiame darbo pabaigoje. Analizuojant šią temą didelį dėmesį skyrėme pagoniškajai religijai. Pateikėme įvairių senovės tyrinėtojų ir metraštininkų užrašymus apie pagoniškąją religiją. Minėjome, įvairias pagonybės dievybes, jų garbinimo būdus. Aptarėme ir kryžių, kaip simbolių vaidmenį pagoniškoje kultūroje. Peršasi išvada, kad pagonybė labai įdomus ir mažai tyrinėtas Lietuvos istorijos aspektas. Būtent nuo šios religijos mes galime pradėti analizuoti ir suprasti tolimesnę Lietuvos kultūros istorijos raidą. Pagonybė tarsi padėjo pamatus, savitai lietuviškajai kultūrai.

Religija. Pagrindinis seniausios lietuvių religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Senovės lietuviai garbino augalus, gyvūnus, medžius, gamtos reiškinius. Kad lietuviai turėjo ir pagonybės laikais turėjo vieną aukščiausią Dievą, ir daug kitokių garbinamų būtybių, mini nemažai istorinių šaltinių. Jėzuitų kronikoje ( 1604 m.) minima, kad žmonės šalia dangaus Dievo, turi ir namų Dievus. Kuriems, tam tikru metu jie aukoja įvairias aukas. Pati aukščiausia dievybė buvo laikoma dangaus ir žemės tėvu. Tačiau ilgainiui įvairiose Lietuvos srityse, priskiriami vis skirtingi asmenvardžiai. Aukštaitijoje ir dalyje Žemaitijos bei Mažojoje Lietuvoje prie aukščiausio Dievo buvo pridedamas vardas – Praamžius, Suvalkijoje- Prakūrimas ( Prakorimas), tai reikštų- pradžios davėjas, sukūrėjas. Mažojoje Lietuvoje ir Vakarų Žemaitijoje Ūkoprimas ( Okoprimas) , t.y. pats pirmasis Visatai davęs pradžią. Tačiau vienas iš seniausių lietuviško Dievo vardų yra Praamžius. Jis minimas įvairiuose raštuose, sutinkamas tautosakoje. Štai Raseinių bažnyčios rankraščiuose buvo aptiktas raštas, kur rašoma, kad Praamžius buvo garbinamas tuo laiku, kai buvo statoma Vilniaus pilis. Pateikiame trumpą citatą: “ Šaukiame tavo galias Praamžiau Dieve, kuris karaliauji danguose ir žemėje. Pažvelk į mus, užstok ir apgink nuo svetimų piktų karaliūnų”. Matome, kad aukščiausias lietuvių pagonių Dievas, buvo laikomas pasaulio viešpačiu, kuris valdo dangų, žemę ir visas kitas gyvąsias būtybes. Visi jo sprendimai surašyti ant stebuklingo akmens. Tvarkydamas dabartį, jis viską žino apie ateitį ir gali ją nuspėti.

Lietuvių religijoje buvo garbinama Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis. Svarbiausias iš jų buvo Perkūnas. Jis valdė orą, vandenį, derlingumą, žmonių dorovę. Pateikiame ir keliautojo, istoriko, metraštininko S. Grunau teiginius, kuriuos jis užrašė “ Prūsijos kronikoje” ( XVI a.) Sakoma, kad prūsai turėjo šalia aukščiausio Dievo tris dievaičius. Jie visi atvaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio vėliavos. Dar Grunau teigia, kad teutonų ordino vokiečiai užgrobę Žemaitijos pajūrį XII a. rado ąžuolą, kurio kamiene buvo trys uoksai, ten stovėjo mediniai Dievų stabai: Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio ( dar kitaip vadinamo Patoliaus).

Motiejus Strijkovskis pateikia kitokius duomenis apie pagoniškuosius Dievus. Lietuviai, žemaičiai, sembai, latviai ir prūsai turėjo vienodus Dievus. Ukoprimas- žemės, Žvaigždiklis- šviesybės, paliegusių žmonių- Aušlavis, tvenkinių ir ežerų – Atrimpas, upių ir didžiųjų vandenų- Patrimpas, laivų- Gardaitis, žolių –Pergrūbė, Pilnitis- duodantis turtus, sniego ir lietaus- Perkūnas, Perūnas, požemių, debesų bei dvasių –Pikuolis. M. Strijkovskis sumini apie penkioliką atskirų dievų būdingų tik lietuviams ir žemaičiams. Žymiausias iš jų -Prakūrimas. Jam aukojamos baltos vištos. Vieną jų dalį valgydavo patys namiškiai, kitą- patys aukotojai, o trečioji dalis sudeginama, kaip auka. Rūgščių patiekalų dievas buvo Rugutis, jam aukota kuoduotus viščiukus. Žemės dievas- žemininkas. Jo garbei senovės lietuviai laikydavo žalčius ir maitindavo juos pienu. Javų deivė- Krūminė Varpų Pradžia. Jų garbei žmonės smulkiai kapodavo žemkuodes vištas. Nes norėjo, kad rugiai būtų tankūs ir neaukšti. Pušaitis- dievas gyvenęs po alyvų medžiu. Jam vakarais aukota duona ir alus, pagonys prašydavo, kad jis savo mažus žmogeliukus – barstukus- siųstų į klojimus javų skalsinti ir dauginti. Barstukams puotos buvo keliamos dukart metuose. Klojime pastatydavo stalą, padėdavo keturis kepalus duonos, virtos ir keptos mėsos, sūrio ir sviesto. Klojimo durys būdavo stipriai uždaromos ir barstukai galėdavo valgyti visus patiekalus. Rytojaus dieną, būdavo žiūrimą kokio maisto barstukai suvalgė daugiau. Jei duonos- augs javai, mėsos- bus geras prieauglis ir pan.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 735 žodžiai iš 1443 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.