TURINYS
1. INFLIACIJA
2. 2001M. INFLIACIJA ATITIKO PROGNOZES
3. INFLIACIJA IR DEFLIACIJA
4. ĮMONIŲ BANKROTAS
5. BANKROTO PROCEDŪROS
6. NEDARBAS
7. NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS
8. NEDARBO LYGIS 2003M. GRUODŽIO 1 DIENAI
9. SITUACIJO DARBO RINKOJE TRUMPA APŽVALGA
10. DIDĖJANTIS BANKRUTUOJANČIŲ ĮMONIŲ SKAIČIUS IŠŠAUKIA NEIGIAMAS EKONOMINES IR SOCIALINES PASEKMES
11. PENSIJOS
ĮVADAS
Valstybė ir jos žmonės susiduria ir sprendžia dešimtis klausimų, nuolat susiduria su sudėtingomis problemomis. Ekonomikos mokslas mums leidžia susipažinti, ir pasirinkti kuo geresnį variantą. Visi mes svarstome: kokį darbą pasirinkti, kodėl ir kiek už jį apmokama, kodėl ir kokius mokesčius turime mokėti valstybei, galiausiai – kaip naudingiau panaudoti savo pajamas.
INFLIACIJA
Pastaraisiais metais Lietuvoje išlaikytas žemas infliacijos lygis. 1998m. Gruodį infliacija buvo 2,4 proc. (palyginti su ankstesniu metu gruodžio mėnesio kainų lygiu). 1999m. gruodį dvylikos mėnesių infliacija sudarė 0,3 proc., 2000m. gruodį – 1,4 proc. (vidutinė metinė infliacija 2000m. buvo 1 proc.).
Infliacijos sulėtėjimą tiesiogiai lėmė JAV dolerio vertės kilimas euro atžvilgiu ir sumažėjusi maisto produktų paklausa Rytų rinkose.
Metinė infliacija Lietuvoje buvo 0,1 proc., o per septynis šių metų mėnesius užfiksuota 0,9 proc. defliacija.
Infliacija Lietuvoje ir toliau lieka gana žemame lygyje. Tikriau tariant, vyksta defliacija. Per 2002 metų sausio – birželio mėnesius vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje sumažėjo 0,7 procento (2002 metų birželis palygintas su 2001 metų gruodžiu);
Nuo 1997m. Lietuvoje laikosi žema infliacija. 1999-2000m. dėl eksporto sumažėjimo į Rytų rinkas ir sumažėjusios vidaus paklausos kainos ėmė mažėti. Todėl metinės infliacijos lygis 1999m.-pirmąjį 2000m. pusmetį buvo ties defliacijos riba. Be šių veiksnių, analizuojamu periodu infliacijai įtakos turėjo JAV dolerio stiprėjimas euro atžvilgiu bei santykinė kainų konvergencija dėl nepakankamai įvertinto lito kurso.
1 lentelė. Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai 1994-2000m.
Rodiklis 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Infliacija (gruodžio mėnesį palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėnesiu), procentais
45,1
35,7
13,1
8,4
2,4
0,3
1,4
Vidutinė metinė infliacija, procentais
72,2
39,6
24,6
8,9
5,1
0,8
1,0
Bruto vidutinis atlyginimas, procentais vidutinis metinis prieaugis
95,9
47,8
28,6
25,9
19,5
6,2
2,1
Prognozuojama, kad 2001m. pabaigoje infliacija turėtų būti tarp 2,2 ir 2,6 proc., 2002m. – tarp 1,9 ir 2,3 proc., 2003m. – tarp 1,8 ir 2,1 proc., o 2004 ir 2005m. pabaigoje turėtų nusistovėti apie ECB siektiną 2 proc. lygį.
2001m. INFLIACIJA ATITIKO PROGNOZES
2001m. metinė infliacija sudarė 2% – beveik tiek, kiek ir prognozavo dauguma finansų analitikų. Užpernai ji buvo kiek mažesnė – 1,4%.
Statistikos departamento duomenimis, 2001-ųjų metinės infliacijos lygiui daugiausia įtakos turėjo per praėjusius metus 6,2% pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 21,1% – ryšių grupės prekės ir paslaugos.
2001m. vidutinė metinė infliacija (pernai, palyginti su 2000m.) sudarė 1,3%, tuo tarpu užpernai, palyginti su 1999m., – 1%.
Vadimas Titarenko, Vilniaus banko (VB) vyriausiasis analitikas, teigė, jog infliacijos dydis normalus, jokio stebuklo neįvyko – kainos turėjo truputį didėti.
Gruodį kalbėjo pats Titarenko, infliacija, jei ne pigę degalai, galėjo būti dar didesnė.
2002m., anot VB analitikų, infliacija turėtų būti 2,8%, TVF prognozuoja 2,2%.
INFLIACIJA IR DEFLIACIJA
Gyvenime šie terminai nusako daugelį ekonominių ir politinių sąlygų, vidinių ir išorinių priežasčių. Praktinėje ūkinėje veikloje ilgesnis kainų kilimo laikotarpis, kai piniginio vieneto, pavyzdžiui, lito, vertė kinta, vadinamas infliacija, o kainų mažėjimo laikotarpis, kai lito vertė kyla, vadinamas defliacija.
Stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu įmonės produkciją gamina visu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius, tai šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir viltimi, kad, kylant šalies ekonomikai, geriau bus kiekvienam piliečiui. Tačiau per greitai auganti ekonomika, ypač po nepakeliamos, žmones išgąsdinusios pastarųjų dešimtmečių infliacijos, kai kainos pasidarė nereguliuojamos, kaop pripažino vyriausybės ir centriniai bankai, gali būti ir blogas reiškinys. Sumažėjus nedarbui, firmos būna priverstos mokėti didesnius atlyginimus net prastiems darbuotojams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusias jų gamybos išlaidas. Šis ryšys tarp nedarbo ir infliacijos yra didžiausia valstybių vidaus politikos našta jų prezidentams ir ministrams pirmininkams, o makroekonomikos teorijoje – tai atkakliausių ginčų ir mokslininkų nesutarimų arena. Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir
fiskalinės politikos vadovams.
I n f l i a c i j a – piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį.
Infliacija yra pastebimas ir ilgai trunkantis kainų kilimas. Kol kainos didėja nedaug,tarkime, ne daugiau kaip 1 procentą per metus, nėra prasmės kalbėti apie infliaciją, panašiai kaip neverta žmogui rūpintis dėl padidėjusio svorio, jeigu jis ėmė sverti 100 gramų daugiau negu rekomenduojama sveikatos norma. Be to, kainų indeksai nėra labai tikslūs, nes nepakankamai atsižvelgiama į kokybės gerėjimą ir tą naudą, kurią suteikia naujos prekės. Taigi jei vartojamų kainų indeksas (VKI) per metus padidėjo, tarkime, 5 procentais, tai anaiptol dar nėra tikra, kad vyksta infliacija. Nors daugelis žmonių bet kurį pastebimą kainų padidėjimą ir vadina infliacija, tačiau ekonomikos teorijoje šis terminas vartojamas tiktai ilgai trunkančiam kainų kilimui apibūdinti. Kiek ilgai kainos turi kilti, kad jau būtų galima kalbėti apie infliaciją, – gana subjektyvus dalykas. Vieni ekonomistai mano, kad tai turi trukti bent jau trejus metus, kiti linkę apsiriboti vieneriais metais. Ilgai trunkantį kainų kilimą būtina skirti nuo epizodinio dėl to, kad vienu atveju remiamasi viena teorija, kitu atveju – kita. Daugelis veiksnių, sukeliančių epizodinį kainų padidėjimą, visai nedaro poveikio ilgai trunkančiam kainų kilimui.
D e f l i a c i j a – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį.Kitaip tariant, defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą. Jeigu valstybės infliacijos tempai yra per greiti arba prekybos deficitas per didelis, tai vyriausybė gali nuslopinti ekonominį aktyvumą, padidindama mokesčius ir sumažindama vartojimą. Defliacijos metu menkiau skatinamos išlaidos, todėl sustabdomas kainų kilimas, sumažėja importas. Taigi defliacija gali privesti prie deinfliacijos – kainų kritimo, t.y. priešingo infliacijai proceso.
Kainų kritimas, jeigu jis toks didelis, kad pasireiškia kaip defliacija, šalies ūkį taip pat veikia neigiamai, nes slopina jo aktyvumą, kenkia verslui. Sumažindamas arba išvis likviduodamas pelno galimybę, kainų smukimas slopina verslininkystę, verčia siaurinti gamybą ir didina nedarbą. Kai kainos ima mažėti, jau pagamintos prekės turi būti parduotos mažesnėmis kainomis, nei buvo manyta imantis gamybos. Numatytas pelnas sumažėja arba jo visai nelieka, gamyba apribojama, įmonėms darosi sunku išmokėti atlyginimus, nes jie nemažėja taip greitai kaip kainos, pridėtinės išlaidos, skaičiuojant produkcijos vienetui, ir gamybos išlaidos, palyginti su realizavimo kainomis, santykiškai padidėja, gamyklos lieka nevisiškai apkrautos, didėja nedarbas ir sumažėja dividentai. Todėl apskritai mažėja visuomenės bendroji perkamoji galia ir gamyba ima smukti. Skolų grąžinimas ir palūkanų mokėjimas tampa didele našta kaip tik tuo metu, kai gamintojai mažiausiai pajėgūs tai daryti, todėl nemažai jų bankrutuoja.
Tačiau yra viena visuomenės dalis, kuri turi iš to naudą. Fiksuotas pajamas gaunantys žmonės dabar gali pirkti mažesnėmis kainomis daugiau, ir jų gyvenimo lygis turi tendenciją kilti. Taigi tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės ūkį veikia neigiamai. Tik pinigų perkamosios galios pastovumas gali laiduoti viso valstybės ūkio ir jo atskirų narių gerovę.
ĮMONIŲ BANKROTAS
Pastarųjų 3 metų laikotarpiui būdinga tendencija – greitais tempais augantis bankrutuojančių įmonių skaičius – išlieka. 1998m. bankrutavo 99 įmonės, 1999m. – 250, o 2000m. – 415. Tačiau dėl ilgai trunkančių ir neefektyvių bankroto procedūrų vis didėjo neužbaigtų bylų skaičius. Šiuo metu yra iškeltos 1005 bankroto bylos. Didėjantis įmonių bankrotų skaičius darbui imliuose sektoriuose (apdirbamoji pramonė, prekyba),kuriose dirba daug moterų, veikia kaip papildomas faktorius, komplikuojantis situaciją darbo rinkoje.
Nuo 1993m. iki 2001m. rugpjūčio 1d. bankrutavusių įmonių turtaspagal bankroto pradžioje apskaičiuotą balansinę vertę sudarė 3,6 mlrd. litų, tačiau turtas paprastai parduodamas 2 – 2,5 karto mažesne verte.
Pagrindinės bankroto procesų nepakankamo efektyvumo priežastys: netobuli teisės aktai, nepakankamai išplėtota turto rinka, neatitikimas tarp parduodamo turto pasiūlos ir paklausos.
BANKROTO PROCEDŪROS
Per 2001 metus bankrotas inicijuotas 587 įmonėse, iš jų 573 įmonėms iškeltos bankroto bylos teisme, o 14 įmonių bankroto procedūra taikoma ne teismo tvarka. Lyginant 2001 metus su 2000 metais bankrutuojančių įmonių skaičius padidėjo 42%, o baigtų bankroto procedūrų padaugėjo 123%.
Palyginus kelių pastarųjų metų bankrutuojančių įmonių skaičių pastebimas ženklus didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių bankrotų skaičiaus augimas, o pramonės įmonių – keliais procentais mažėjimas.
Nuo 1993 metų iki 2002m. balandžio 1d. bankrotas buvo paskelbtas 14 bankų ir 1771 įmonėse, iš jų 538 įmonėse bankroto procedūros jau baigtos (510 likviduotos, 4 reorganizuotos, 9 sanuotos, kitose 15-oje bankroto bylos nutrauktos arba
taikos sutartys). 2002m. balandžio 1d. bankroto procesas vykdomas visuose 14 bankų ir 1233 įmonėse, kuriose likvidavimo procedūra vyksta 833 įmonėse, reorganizavimas – 3 įmonėse, bei sanavimas – 3 įmonėse, 394 įmonėse sprendimas dėl bankroto procedūros vykdymo dar nepriimtas.
Iš visų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių š.m. balandžio 1d. 1704 įmonėms iškeltos bankroto bylos teisme (t.y. 96%), o 67 įmonėms bankroto procedūra taikoma ne teismo tvarka.
Preliminariais duomenimis per 2002 metų I ketvirtį bankrotas inicijuotas 165 įmonėse, iš kurių visoms įmonėms iškeltos bankroto bylos teisme. Iš šių įmonių 5 įmonėms jau taikoma likvidavimo procedūra.
Lyginant 2002 metų I ketvirtį su 2001 metų I ketvirčiu, bankrutuojančių įmonių skaičius padidėjo 33%,o lyginant su dar ankstesniais 2000m. – 54%. Tačiau prognozuojama, kad šiais metais bankrutuojančių įmonių skaičius dar augs.
Išankstiniais duomenimis baigtų bankroto procedūrų per šių metų I – jį ketvirtį buvo 91įmonėje, iš jų 19 įmonių, kurioms bankroto procesas buvo pradėtas 2001 metais. Lyginant 2002 ir 2001 metų I ketvirčio baigtas bankroto procedūras, šiais metais jų padaugėjo beveik 1,8 karto.
Įgyvendinant naujai priimtą įmonių bankroto įstatymą, kuris įsiteisėjo 2001m. liepos 1d., greitėja bankroto procesai ir dabartiniu metu daugiausia bankrotas tęsiasi tik du (39%) arba tris (35%) metus. Per visą laiką nuo 1993 metų iki š.m. balandžio 1d. 10% bankrutavusių įmonių bankroto procesas užtruko ilgiau kaip 5 metus. Šiuo metu vis dar yra užsitęsusių bankroto bylų skaičius. Bankroto procesai pradėti 1993-1997 metais iki šių 2002 metų balandžio 1dienos dar yra vykdomi 102 įmonėse.
Per 2002 metų I ketvirtį bankroto procesų daugiausia pradėta didžiųjų Lietuvos miestų apskrityse: Vilniaus apskrityje – 23% ir Kauno apskrityje- 21%. Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse bankrutuojančios įmonės sudaro po 10%. Taip pat didelis bankrutuojančių įmonių skaičius (15%) yra Telšių apskrityje.
NEDARBAS
Ūkio restruktūrizavimas, privatizavimas, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo užimtumo sumažėjimą bei nedarbo, pirmiausia struktūrinio, augimą. 2000m., skaičiuojant TDO metodika, nedarbas sudarė 15,4 procento, darbo biržoje registruotas nedarbas – 11,5 procento. nedarbas visų pirma palietė neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be tinkamų įgūdžių ir kvalifikacijos.