ĮVADAS 3
TEORINĖ DALIS
I. SKYRIUS. Neoklasikinė doktrina 4
1. Centralizuotos planinės sistemos samprata 4
2. Rinkos ekonomikos samprata 4
3. Pereinamojo laikotarpio neoklasikinė doktrina 5
4. Reformos principai ir prielaidos 8
II. SKYRIUS. Reformos Lietuvoje 9
1. Kainų reforma 9
2. Pinigų sistemos reforma 10
3. Finansų – kredito sistemos reforma 10
4. Užsienio ekonominių ryšių sistemos reforma 11
5. Administracinė reforma 12
6. Apskaitos ir statistikos sistemos reforma 13
7. Socialinio saugumo sistemos ir darbo rinkos sistemos reforma 14
8. Privatizacija 15
9. Struktūrinės reformos 16
10. Agrarinės politikos reforma 17
11. Prekybos reforma 18
III.SKYRIUS. Lietuvos užsienio prekyba………………………………………………………….….14
1. Užsienio prekyba 1998 m. ………………………………………………………………………..…14
1.1. Užsienio prekybos balansas…………………………………………………………………14
1.2. Užsienio prekybos balansas 1999 I ketv……………………………………………………15
1.3. Svarbiausi užsienio prekybos partneriai………………………………………………….…15
2. Paskutiniai Statistikos departamento duomenys susiję su Lietuvos užsienio prekyba……………….16
3. Eksporto – importo politikos vertinimas verslininkų akimis…………………………………………19
4. Užsienio prekybos įtaka Lietuvos įmonėms………………………………………………………….21
PRAKTINĖ DALIS
1. AB “Vilniaus baldų kombinatas” užsienio ir vidaus prekyba………………………………………….23
1.1. Importas…………………………………………………………………………………….23
1.2. Eksportas……………………………………………………………………………………24
REKOMENDACIJA…………………………………………………………………………………….27
IŠVADOS……………………………………………………………………………………………….28
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………….30
Į V A D A S
Ekonomikai pereinant į rinkos santykius ir įgyvendinant ekonominę reformą, Lietuvos Respublikos socialinėje ir gamybinėje sferose pradėjo formuotis naujo pobūdžio santykiai. Ekonominės reformos įgyvendinimas, kaip vidinis veiksnys, turėjo tiesioginės įtakos šalies ekonominei būklei ir gyvenimo lygio kitimui. Lietuvos geopolitinė ir geoekonominė padėtis leido reikštis išoriniams veiksniams, o tai veikė socialinę ekonominę būklę. Be to, kuro ir energijos išteklių, žaliavų kainų kitimas (artinimas prie pasaulinių kainų lygio) sukėlė didelius ūkio šakinės struktūros, produkcijos bei paslaugų savikainos pokyčius ir lėmė gyvenimo lygio nuosmukį.
Suprantama, ekonomika yra evoliucinis o ne revoliucinis procesas, teigiamiems pokyčiams reikia nemažai laiko, per kurį reikia parengti būtinas prielaidas ir sąlygas, kad pradėtų gerai funkcionuoti nauja ekonominė – rinkos sistema.
Visos Rytų Europos šalys patyrė panašias problemas:milžiniška infliacija, bevertė vietinė valiuta, neefektyviai dirbanti valstybinė pramonė, neegzistuojantis finansinis sektorius, ir kitos problemos.
Darbo tikslas – remiantis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis parodyti, kokios buvo pagrindinės pereinamojo laikotarpio (pereinant nuo planinės ekonominės sistemos į rinkos ekonomiką) ekonominės problemos Lietuvoje.
Pirmoje savo darbo dalyje naudojausi šiomis knygomis: E. Maldeikis ir kt., Kapitalo Lietuva. Sprendimų technologija,В.В. Радаев и др. Экономика переходного периода – Москва 1995
Antrame skyriuje trumpai apžvelgiau užsienio prekybą naudodamasis: Kuvykaitė R., Ryšių su užsieniu organizavimas (paskaitų konspektas); Bagdonas V., Verslas Europoje; Zaicevas S., Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas (paskaitų konspektas); Lietuvos informacijos institutas, Vadovams apie valdymą ir ekonomiką Nr.2 // Kaip patekti į tarptautinę rinką.
Trečią skyrių t.y. Lietuvos užsienio prekybą studijavau remdamasi Statistikos departamento prie LRV, parengtais duomenimis, o taip pat knyga Adlys P., Grigienė O., Jančauskas E., Verslo plėtra: nuomonės, tendencijos, problemos; bei dienraščiu „Verslo žinios“.
Kursinio darbo praktinę dalį parašiau remdamasi duomenimis gautais įmonėje kurioje dirbu.
T E O R I N Ė D A L I S
I. SKYRIUS
. Neoklasikinė doktrina
1. Centralizuotos planinės sistemos samprata
Paprastai prekyba suprantama ūkinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu, arba tiesiog prekiavimas. Tačiau mokslinė prekybos samprata yra daug išsamesnė, gilesnė ir nevienareikšmė.
Mokslinėje literatūroje skiriama prekybos funkcinė ir institucinė samprata. Pirmuoju atveju prekyba suprantama ūkinė veikla, pasireiškianti tam tikros ekonominės funkcijos (prekių mainų) vykdymu nepriklausomai nuo to, kas šia veikla užsiima (prekių gamintojai ar
tarpininkai). Antruoju atveju prekybos samprata siejama tik su specialių, tarpininkaujančių institucijų (prekybos įmonių, organizacijų) veikla.
Be to , skiriama prekybos samprata plačiąja ir siaurąja prasme.
Prekyba plačiąja funkcine prasme – tai ūkinių gėrybių mainai tarp ūkio subjektų. Ūkinės gėrybės – tai darbo produktai, reikalingi žmonių poreikiams tenkinti. Jie paprastai skirstomi į daiktines ūkines gėrybes (gamybos priemones ir vartojimo reikmenis), paslaugas ir teises (patentus, licencijas ir pan.).
Mainai – tai vienų pagamintų ūkinių gėrybių keitimas į kitas. Tiesioginiai prekių mainai, kai prekė mainoma į kitą prekę (Pr – Pr), buvo būdingi pradinei prekinės prekybos pakopai. Išsivysčiusiame prekybiniame ūkyje mainai paprastai vyksta tarpininkaujant pinigams (Pr – P – Pr). Būtent tokie mainai ir būdingi šiuolaikinei prekybai.
Ūkio subjektais, dalyvaujančiais ūkinių gėrybių mainuose, gali būti namų ūkiai, įmonės ir valstybės institucijos. Namų ūkiu suprantama asmenų, kurie kartu gyvena ir bendrai tvarko savo gyvenimo ūkinius reikalus, bendrija. Šie ūkiai gali būti daugiaasmeniai ir vienasmeniai. Namų ūkis dažnai sutampa su šeima. Įmonė yra ūkio vienetas, kuris gamina prekes ar teikia paslaugas rinkai. Organizuodama savo veiklą įmonė siekia tenkinti namų ūkių, valstybės institucijų, taip pat kitų įmonių paklausą.
Taigi šiuo atveju prekybos samprata labai plati. Ji apima ne tik prekybą vartojimo reikmenimis, gamybos priemonėmis, bet it paslaugų teikimą, teisių pardavimą.
Prekyba siaurąja funkcine prasme – tai tik daiktinių ūkinių gėrybių, t. y. gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų, mainai.
Prekyba institucine prasme – tai institucijos (prekybos įmonės, prekybos organizacijos), kurių ūkinė veikla išimtinai ar iš esmės yra prekyba siaurąja funkcine prasme. Šios įmonės įgyja prekes tam, kad jas vėl parduotų.
2. Prekybos funkcijos ir jų vykdymas
Prekybos funkcijomis suprantami uždaviniai, kuriuos ji turi spręsti ūkyje kaip gamybą ir vartojimą jungianti grandis. Svarbiausias prekybos uždavinys yra prekių paskirstymas, kurį reikia suprasti kaip prekių pateikimą vartotojui ūkine – organizacine ir fizine prasme. Specialiojoje ekonominėje literatūroje prekybos funkcijos pateikiamos daug išsamiau, detalizuojant prekių paskirstymo turinį.
Prekyba ūkyje atlieka šias funkcijas:
1) teritorinio išlyginimo,
2) laiko išlyginimo,
3) kiekybinio išlyginimo,
4) kokybinio išlyginimo,
5) informacijos.
Teritorinio išlyginimo funkcija susijusi su būtinumu pašalinti prekių gamybos ir jų vartojimo vietų neatitikimą. Minėtas neatitikimas reikalauja organizuoti prekių perkėlimą, jų transportavimą.
Šios funkcijos apimčiai didesnę ar mažesnę įtaką turi:
• nuotolis tarp gamybos ir vartojimo vietų,
• gyvenviečių dydis,
• susisiekimo keliai ir jų būklė,
• transporto priemonių vystymas,
• transportavimo išlaidos,
• atskirų prekių transportabilumas.
Laiko išlyginimo funkciją lemia tai, kad prekių gamybos laikas ir jų įsigijimo bei vartojimo laikas daugiau ar mažiau nesutampa. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o jų paklausa nuolatinė, kitų prekių gamyba pastovi, o jos perkamos ir vartojamos tik tam tikrą sezoną. Visa tai reikalauja kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.