Pagrindiniai psichikos sutrikimai
5 (100%) 1 vote

Pagrindiniai psichikos sutrikimai

PAGRINDINIAI PSICHIKOS SUTRIKIMŲ POŽYMIAI

SUVOKIMO SUTRIKIMAI

Suvokimas – tai procesas, kurio metu suvokiami jutimo organų fiksuo-jami pojūčiai. Pojūčiais ir jų suvokimu žmogus pažįsta aplinką daiktiškai. Sugebėjimas mintyse atkurti anksčiau patirtus pojūčius, vaizdus, tikrus įvy-kius vadinamas vaizduote. Kartais šis sugebėjimas būna labai ryškus ir de-talus – kaip fotografijoje. Tai – eidetinė vaizduotė (eidelizmas). Vaizdinius galima valingai sukelti ir nutraukti. Ryškios vaizduotės žmogus vaizdinius malo realių objektu (tapetų, debesų ir pan.) fone. Toks reiškinys vadina-mas pareidolija. Kartais pareidolija pasireiškia karščiuojant. Suvokimas gali būti skirtingo stiprumo ir kokybės. Įsitempęs, pavargęs, nerimo apimtas žmogus realų dirgiklį suvokia aiškiau ir stipriau. Toks perdėtas jautrumas, jutimo išraiškingumas vadinamas hiperestezija. Susilpnėjęs jautrumas vadi-namas hipestezĘa. Liguistai pakilios (maniakinės) nuolaikos ligonis viską suvokia ypač aiškiai, stipriai. Toks reiškinys vadinamas hiperpatija. Apėmus prislėgtai nuotaikai, visa aplinka alrodo pilka, blanki, neryški. Tai hipopa-tija. Kai kurių psichikos sutrikimų melu susilpnėja hipalgezija arba visiškai išnyksta skausmo jausmas, jutimai. Toks reiškinys vadinamas analgezija. Kartais ligonis nepajėgia suvokti, pažinti daiktų, kūno dalių ir pan. Tai ag-nozija. Pasitaiko, kai vieno jutimo organo sujaudinimas perduodamas ki-tam. Toks reiškinys vadinamas sinestezija. Pavyzdžiui, pojūčiai neturi so-matinio pagrindo.

Suvokimo kokybės pokyčiai. Sergantiems kai kuriomis psi-chikos ligomis, o kartais ir sveikiems tam tikromis sąlygomis (išvargus, su-mažėjus sensorinei stimuliacijai, pvz., prieblandoje) pakinta pojūčiu koky-bė. Aplinka suvokiama iškreiplai, neteisingai. Toks iškreiptas realių išori-nių dirgiklių suvokimas vadinamas iliuzijomis. Iliuzijos pagal jutimo orga-nus skirstomos į regos, klausos, uoslės, skonio, lietimo. Iliuzijoms atsirasti turi reikšmės afektinė būsena, pavyzdžiui, nuošalioje vietoje prietemoje krūmo kontūras sukelia betykančio plėšiko, prievartautojo vaizdinį – afek-tinės iliuzijos.

Tikrovėje nesančiu, nerealių objektų arba vaizdinių suvokimas vadina-mas haliucinacijomis. Haliucinacinių objektų vaizdiniai dažnai tokie pat ryškūs kaip ir tikrų, o kartais – dar ryškesni. Haliucinacijų negalima valin-gai nutraukti kaip paprastų vaizdinių, jos kyla nevalingai ir ligoniai daž-

niausiai nesuvokia jų liguisto pobūdžio. Paprastai haliucinacijos kyla sutri-kus psichikos veiklai.

Pagal sudėtingumą haliucinacijos skirstomos į paprastas (elementarias) ir į sudėtingas (kompleksines). Paprastų haliucinacijų melu ligonis mato šviesos blyksnius, žiežirbas (fotopsijas), girdi ūžesį, švilpesį ir pan. (akoliz-mai), sudėtingų – veidus, žmones, velnius ir ištisas scenas, girdi balsus, mu-zika. Kartais haliucinacijos jaučiamos išorėje – tikrosios haliucinacijos, kartais – kūne, o dažniausiai galvoje – psettdohcdutcinacijas. Paga! jutimo organus haliucinacijos skirstomos į regos, klausos, lietimo (laklilinės), uoslės, skonio bei somatines (visceralines). Kartais ligoniai ir mato, ir girdi, ir jaučia (pvz., kūnu šliaužiančia šnypščiančia gyvate). Tokios haliucinacijos vadinamos kombinuotomis. Kartais ligonis mato arba girdi haliucinacijas už jutimo organų ribų, pavyzdžiui, mato už savo nugaros, girdi už keliu kilo-metrų. Tai ekstrakampinės haliucinacijos. Pasitaiko, kad haliucinacijos kyla užmiegant – hipnogoginės haliucinacijos arba atsibundanl – hipnopompinės haliucinacijos. Haliucinacijos, kurių priežastis – stiprūs stresai, išgyvenimai, vadinamos afektogeninėmis. Rejlvksines haliucinacijas sukelia koks nors realus dirgiklis, pavyzdžiui, lašančio vandens garsai sukelia balsus. Nustojus vandeniui lašeli, balsai išnyksta.

įteigtos (sukeltos) haliucinacijos. Tai hipnozės seanso metusukellos haliucinacijos. Esant kai kuriems sutrikimams, yra padidėjęs polinkis atsirasti haliucinacijoms. Tada jas galima išprovokuoti. Pavyzdžiui, ligonis, paspaudus jam akiu obuolius ir paklausus, ką mato, pradeda regėti nesamus vaizdinius (Lipmano simptomas) arba gavės tuščią popieriaus lapą ir paprašytas perskaityti, kas jame parašyta ar ką jis jame mato, prade-da skaityti tekstą arba matyti įvairius vaizdinius (Reinharto simptomas). Kartais paduodamas telefono ragelis ir siūloma pakalbėti (AŠafcnburgo simptomas) arba duodamas nesamas plaukas, siūlas ir prašoma jį paimti, suvynioti. Ligonis mato, girdi, kalbasi, Čiuopia, vynioja. Toks padidėjęs po-linkis nustatomas, kai ligonis yra priešdelyrinės būklės, taip pat įtaigioms liguistoms asmenybėms.

Pagal jutimo organus dažniausiai pasitaiko:

1. Regos haliucinacijos. Jos būna paprastos (žiežirbos, blyksniai, lieps-nos, dūmai). Tokios haliucinacijos dar vadinamos fotopsijomis ir komplek-sinėmis. Pastarųjų metu matomi nesantys gyvūnai (zoopsijos) arba žmonės (pažįstami ir ne), jų kūno dalys (akys, veidai ir pan.), įvairios scenos, pla-čios panoramos -panoraminės haliucinacijos. Haliucinaciniai vaizdiniai gali būti normalaus dydžio, mažesni (mikropsijos) arba didesni (ma kropsi j oš).

Matomos mažos figūros dar vadinamos iiliputinėmis haliucinacijomis. Nors ir retai, bet pasitaiko autoskopinių haliucinacijų – kai ligonis mato save priešais, šalia savęs –
dvynio, antrininko haliucinacija. Dažniausiai haliuci-nacijų turinys ligoniui yra nemalonus, grėsmingas, bauginantis.

2. Klausos haliucinacijos. Elementarių klausos haliucinacijų metu girdi-mi triukšmai, švilpesiai, ūžesiai, šūviai, bildesiai ir pan. Kilaip elementarios klausos haliucinacijos dar vadinamos akoazmomis. Sudėtingos klausos ha-liucinacijos – muzika ir(arba) haliucinaciniai balsai. Verbalinės haliucina-cijos – tai atskiri garsai, šūktelėjimai, žodžiai, sakiniai, monologai, dialogai ir pan. Jie gali hūli neaiškūs ir aiškūs, kartais tie balsai kreipiasi į ligonį -antro asmens klausos haliucinacijos. Balsai gali būti pažįstami arba nepa-žįstami, komentuojantys. Garsai kaip aidas gali atkartoti ligonio mintis (minčių skambėjimas). Tai ligoniui ypač nemalonu, nes jis įsitikinės, kad aplinkiniai girdi visas jo slapčiausias mintis. Kilus imperatyvinei haliucina-cijai (girdimi įsakinėįanlys balsai), ligoniui liepiama padaryti kokį nors veiksmą, dažnai labai nemalonų (k;Į nors sumušti, užmušti, nusižudyti). Kartais ligonis girdi kelis balsus, kurie tarp savęs kalbasi apie ligonį kaip trečia asmenį, vadindami jį „jis’L arba „ji“, komentuoja jo elgesį, smerkia, kaltina jį. Tai trečio asmens klausos haliucinacija. Kartais balsai numato ligonio mintis arba pranašauja ligoniui jo ateilį – pranašaujančios haliuci-nacijos.

3. Taktilinės haliucinacijos. Jų metu ligonis ant odos, odoje arba po oda jaučia lietimą., spaudimą, dūrimą, kutenimą, draskymą, deginimą, šaldymą (terminės taktilinės haliucinacijos). Pacientui atrodo, kad per jo odą kažkas šliaužia, rėplioja, skverbiasi į audinius. Ligonis jaučia judesius po oda, jau-čia, kad kažkas liečia, čiupinėja, griebia jo lytinius organus (haptinės haliu-cinacijos). Neretai ligonis ne lik jaučia, bet ir mato jį puolančius vabalus, skruzdėles, renka juos, stengiasi numesti (kombinuotos haliucinacijos).

Rečiau pasitaiko uoslės ir skonio haliucinacijos. Jų metu dažniausiai užuodžiami nemalonūs kvapai (sugedusio maisto, puvėsių, degėsių, dujų), jaučiamas nemalonus skonis (kartumas, aitrumas). Šios haliucinacijos daž-nai kyla kartu.

Somatinių (visceralinit[) haliucinacijų metu ligonis savo vidaus organuo-se jaučia esanl kokius nors daiktus, gyvūnus (gyvates, kirminus), savo pilve, krūtinėje, smegenyse – velnią. Šie liguisti vaizdiniai dažnai sukelia nemalo-nius pojūčius (scnestopatijas). Ligoniui gali atrodyti, kad vidaus organai suirę, kad jis yra lytiškai dirginamas, prievartaujamas ir pan.

Suvokimo sutrikimais laikomi ir kūno schemos sutrikimai. Jų metu ne-bejaučiamos kūno proporcijos, kūno dalys atrodo pernelyg didelės arba

mažos, labai lengvos arba sunkios. Pavyzdžiui, ligoniui atrodo, kad jo ran-ka, plaštaka didėja, užstodama visą aplinkinį vaizdą.

Dažniausiai suvokimas sutrinka sunkių afektiniu sutrikimų, šizofrenijos ir kliedesinių sutrikimų, alkoholinių ir kitų intoksikaciniu, organinių sutri-kimų, rečiau-disociacinių sutrikimų atvejais.

Suvokimo sutrikimai nustatomi iš paties ligonio kalbos ir(arba) jo elge-sio. Kartais ligonis slepia savo suvokimo sutrikimus, vengia apie juos kal-bėli arba kategoriškai juos neigia. Tada šiuos sutrikimus galima nustatyti stebint ligonio elgesį. Karlais ligonis kažką seka akimis, įsiklauso, o kartais kalbasi vienas, „pals su savimi“. Karlais ligonis nevalgo, nes jam atrodo, kad jo maišias kartus, užnuodytas (skonio haliucinacijos). Pasitaiko, kad ligonis, norėdamas susilpninti klausos haliucinacija, užsikiša ausis vata. Jei haliucinacijos tampa ypač intensyvios, kankinančios, net persiduria ausies būgnelį, išplėšia, sužaloja sau akį. Haliucinacijų užvaldytas ligonis dažnai būna atsiribojęs, atsiskyręs nuo kitu. Pasilaiko, kad ligonis pasako visiškai nerealu dalyką, pavyzdžiui, kad mirė jo motina. Paklaustas, iš kur jis tai sužinojo, teigia, kad tai jam buvo perduola telepatijos būdu.

MASTYMO SUTRIKIMAI

Mąstymas – tai sudėtingas psichinis procesas, kurio metu nustatomi daiktu, vaizdiniu, reiškinių ryšiai, jų atsiradimo priežastys. Mąstymas pa-grįstas pojūčiais, suvokimu, vaizdiniais ir sprendžia praktinį arba abstraktų uždavinį. Mąstymo procesas susideda iš keleto operacijų – analizės, sinte-zės, palyginimo, apibendrinimo ir abstrahavimo. Šių operacijų padarinys -sąvokos, kuriu turinys atsispindi sprendime. Iš kelių sprendimų daroma išvada arba išprotavimas. Skiriamas abstraktus ir konkretus mąstymas. Abstrakčiam mąstymui būdingas apibendrinimas arba abstrahavimas, tai -logiškas mastymas. Konkretus mastymas pagristas konkrečiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, atsakydamas į klausimą, kuo panašūs avis ir dramblys, žmogus, kurio mąslymas konkretus, išvardys išorinius konkrečius bruožus – 4 kojos, 2 ausys, uodega. Abstrakčiai mąstantis žmogus nurodys apibendrintą, abst-raktų, esminį jų panašumą – kad tai gyvūnai.

Mąstymo sutrikimai atpažįstami iš kalbos bei rašymo (rašto), iš nesuge-bėjimo atlikti pateiktos užduoties ir iš specialių psichologinių mėginiu (testu) rezultatų. Mąstymo sutrikimai gali pasireikšti įvairiomis formomis:

1. Minties eigos, asociacinio proceso greičio (mąstymo greičio) ir min-čių kiekio sutrikimais.

2. Minčių formos (mąstymo nuoseklumo, minčių rišlumo’) sutrikimais.

3. Liguistomis („nenormaliomis“)

(kliedesiais, įkyriomis min-timis, patologiniais fantazavimais).

4. Minčių ncsavumo, svetimumo jausmu arba liguistu įsitikinimu, kad mąstymas priverstinis ir kad mintys yra valdomos.

Minčių tėkmės ir kiekio sutrikimai. Tai tokie mąstymo sutrikimai, kai pakinta minčių kiekis ir jų tėkmės greitis. Kai kurių psichi-kos sutrikimų metu (pvz., manijos) minčių padaugėja ir jų tėkmė pagreitė-ja. Minčių esti labai daug ir įvairių. Jos plaukia, bėga greitai. Tai vadinama pagreitėjusiu mąstymu. Kitų sutrikimu metu (pvz., depresijos) minčių suma-žėja, o jų eiga sulėtėja. Tai vadinamasis sulėtėjęs mąstymas. Karlais mintys staiga nutrūksta, jų nebelieka, mastymas lyg sustoja. Ligonis sako, kad jo galva ..tuščia“, o pašnekovas pastebi, kad ligonis staiga nutyla, lyg užsigal-voja. Toks staigus ir visiškas mastymo nutrūkimas dar vadinamas „minčių bloku'“ (sperungu). Karlais ligonis pareiškia, kad jo mintis kažkas atėmė. Tai – minčių atėmimas. Dar apibrėžiamas mąstymo paviršutiniškumas, smulkmeniškumas. Karlais esti nukrypstantis, o kai kada – simboliškas mąstymas (kai iigonis vartoja tik jam suprantamus simbolius). Inertiškas (klampus) mąstymas būdingas ligoniui, kuriam sunku pereiti nuo vienos minties prie kitos. Jis lyg užstringa prie vienos temos.

Minčių formos sutrikimai. Minčių formos sutrikimai skirs-tomi į tris pogrupius:

1. Kartais ligonio mintys, kalba greitai pereina nuo vienos temos prie kitos. Vienai minčiai nesibaigus, kyla kila, minčių labai daug. Toks minčių antplūdis vadinamas minčių Suoliavimu (fuga idearum). Ligo-nio mastymas tampa paviršutiniškas, neproduktyvus. Kalboje tai pa-sireiškia nesuvaldomu kalbėjimu (logorėja).

2. Perseveracija – nuolatinis, nereikalingas tų pačių minčių kartojimas, pavyzdžiui, individas gali teisingai atsakyti į pirmą klausima, bet, at-sakydamas į kilus klausimus, jis kartoja ta patį atsakymą. Toks me-chaniškas vieno arba keliu žodžių kartojimas vadinamas slereotipija arba klampumu.

3. Asociacijų laisvumas rodo, kad nutrūko minčių ryšys. Tai matyti iš pokalbio su ligoniu. Pokalbis būna sujauktas, nelogiškas, neaiškus. Kuo labiau pašnekovas stengiasi išsiaiškinti ligonio mintis, tuo ma-žiau jis jas supranta. Tai – paralogtškas mastymas. Paralogiškai mąs-tančio ligonio sprendimai logika nepagristi arba pagrįsti iškreipta lo-gika. Ligonis mąsto nerišliai, nenuosekliai, nuo vienos temos netikė-tai pereina prie kitos. Karlais nebūna loginio ryšio tarp sakinių arba sakinio dėmenų. Nelieka ryšio tarp sąvoku, sutrinka gramatinė saki-

nio slruktura. Toks kraštutinis variantas vadinamas padriku mąstymu, žodžiu mišraine (šizofazija). Verbigeracijos terminu apibūdinamas reiškinys, kai ligonis kartoja panašius pagal skambesį, bei tarp savęs nesusijusius žodžius. Kitas asociacijų laisvumo variantas – kalbėjimas „pro Šalį“, kai ligonis negali į klausimą atsakyti iš esmės.

Rezonieriškas mąstymas kilaip dar vadinamas tuščiu samprotavimu, iš-vedžiojimu. Ligonis, neturėdamas jokių filosofinių žinių, neatsakingai sam-protauja apie gyvenimo prasme, gvildena sudėtingiausius gamtos evoliuci-jos klausimus. Užuot atsakęs į paprastą klausimą, kaip jaučiasi, jis pradeda aiškinti, kad jo sveikata vertintina keliais aspektais – biologiniu, psicholo-giniu, socialiniu ir kl. Paprašytas įvertinti biologiniu aspektu, ima sampro-tauti apie gyvosios gamtos evoliuciją, Darvino teoriją. Toks mąstymas bū-dingas šizofrenijai. Ligai progresuojant, mastymas tampa padrikas. Nebe-lieka ryšio tarp atskirų minčių ir net žodžių. Visiškai beprasmiškas, chao-tiškas mąstymas vadinamas inkoherentišku.

Dar pasitaiko autistinis mąstymas, kai ligoniui tikrovė yra jo mintyse su-kurtas pasaulis. Pasinėręs į ta pasauli, ligonis ignoruoja tikrovę. Jam tikra tik lai, ką jis galvoja. Tokio ligonio elgesys tampa neadekvatus, neteisingas.

Nelogiškų minčių gali kilti ir dėl sąvokų išplėtimo, t.y. dėl tarpusavyje nesusijusių objektų sujungimo į vieną sąvoką.

Šiame mąstymo sutrikimu pogrupyje galima paminėti ir neologizmus. Tai nesuprantami kiliems žodžiai, kuriuos ligonis sukuria aprašydamas li-guistus potraukius. Šis sutrikimas pasitaiko sergant lėtine šizofrenija.

Liguistos mintys, arba kliedesiai. Tai klaidingas įsitiki-nimas, paremtas liguistais, neteisingais samprotavimais ir sprendimais. Li-gonis nesupranta, kad jo mintys, įsitikinimai yra liguisti, neteisingi ir yra jiems nekritiškas. Jo neįmanoma įtikinti, kad jis neteisus. Ligonio neįma-noma paveikti protingais argumentais arba įrodymais. Pavyzdžiui, ligonio, įsitikinusio, kad jo mintis, judesius valdo kitas asmuo telepatijos būdu. ne-paveiks jokie moksliniai argumentai, kad lai neįmanoma. Tie liguisli įsili-kinimai sutrikdo ligonio adaptaciją visuomenėje. Nereikia skubėti vertinti keistų ir, atrodytų, nerealiu įsitikinimų kaip vien tik liguistų. Pavyzdžiui, haliucijų apimtas ligonis tvirtina, kad jį apnuodijo bendradarbiai, o vėliau paaiškėja, kad ligonis Iš tikrųjų buvo apnuodytas durnaropių sėklų nuoviru, kurio poveikis sutrikdė jo suvokimą ir sukėlė kilus simptomus.

Kai kada liguistos mintys kyla staiga, o kai kada – formuojasi pamažu. Sveikslanl jos taip pal nyksta pamažu.

Kartais kliedesiai ne iki galo užvaldo ligonį, paveikia jo elgesį bei emo-cijas. Toks kliedesių atskyrimas
emocijų ir elgesio vadinamas dviguba

orientacija. Jis pasitaiko sergant lėtine šizofrenija. Kai kada ligonis stengiasi kliedesius nuslėpti nuo gydytojo ir(arba) aplinkinių – mėgina apsimesti sveiku (disimuliuoja). Aplinkiniai tokj ligonį laiku keistuoliu.

Kliedesius gali priminti rim-ertės idėjos – tai izoliuotas Įsitikinimas, kurį galima suprasti įsigilinus į ligonio praeitį. Pavyzdžiui, ligonis, kurio motina sirgo vėžiu, o vėliau ir jo sesuo, įtikėjo, kad vėžys užkrečiamas ir kad jis taip pat serga vėžiu. Tačiau tai izoliuota idėja. Visais kitais atvejais tokios as-menybės veikla nesutrikusi. Kliedesiai visada sukelia kitus psichikos sutri-kimus, jie pakeičia ligonio asmenybe, jo elgesį, sutrikdo funkcionavimą.

Kliedesiai esti pirminiai, antriniai ir indukuoti. Pirminiai (autochtoni-niui) kliedesiai atsiranda staiga, visiškai susiformavę, ligonis jais visiškai įtiki. Nebūna jokių jį sukėlusiu psichologiniu priežasčių, pavyzdžiui, ligonis staiga ir visiškai įsitikinęs pajunta, kad keičiasi jo lytis, nors niekada anks-čiau apie tai negalvojo ir nebuvo jokių su tuo susijusių įvykių, kurie galėtų paaiškinti tokį įsitikinimą. Tai – pirminis požymis. Kartais toks požymis pasireiškia ne kliedesiais, o kliedesine nuotaika ir kliedesiniu suvokimu (apie juos vėliau).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2518 žodžiai iš 8297 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.