Pagrindiniai skirtumai tarp lyderiavimo ir vadovavimo
5 (100%) 1 vote

Pagrindiniai skirtumai tarp lyderiavimo ir vadovavimo

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………..…………………………… 3

1. VADOVAVIMO ESMĖ………………………………………………………………………. 4

1.1. Požiūriai į vadovavimą……………………………………………………………………………….6

2. LYDERIAVIMO SĄVOKA …………………………………………………..…………… 7

2.1. Lyderiavimui būdingi bruožai……………………..………….………………… 8

2.2. Bihevioristinis požiūris į lyderiavimą…………………………………………………………..9

2.3. Lyderiavimas atsitiktinumų požiūriu…………………………………………………………10

2.4. Situacinis lyderiavimo modelis pagal Hersey ir Blanchard……………………11

2.5. Lyderiavimas ir darbo situacija: Fiedlerio modelis……………………..….…12

3. PAGRINDINIAI SKIRTUMAI TARP LYDERIAVIMO

IR VADOVAVIMO………………………………………………………………………14

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………..17

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………..18

ĮVADAS

Lyderiavimas yra svarbi tema vadovams, nes lyderiai vaidina lemiamą vaidmenį, užtikrindami grupės ir organizacijos darbo efektyvumą. Lyderiavimą galima apibūdinti kaip procesą, kurio metu grupės narių darbas veikiamas ir nukreipiamas tam tikra linkme. Motyvacijos įgūdžiai – labai svarbi sudėtinė vadovavimo dalis, tuo tarpu valdymo dėmesio centras – planavimas ir administravimas.

Lyderiavimas artimai susijęs su valdymu ir yra jam svarbus, tačiau lyderiavimas ir valdymas nėra ta pati sąvoka. Iš tiesų, žmogus gali būti efektingas vadovas: geras planuotojas ir puikus administratorius, bet jam gali trūkti lyderiui būtinų sugebėjimų. Kiti gali būti efektyvū lyderiai: jie sugeba įžiebti kitų žmonių entuziazmą ir pasišventimą, tačiau jiems gali trūkti vadovo įgūdžių sužadintą kitų energiją nukreipti norima linkme.

Vadovavimas – tai sugebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus. Šio poveikio ištakos gali būti tiek formalios tiek neformalios. Svarbu skirti vadovą nuo lyderio. Vadovą palaiko organizacinė struktūra, iš anksto nustatytos taisyklės, o lyderis savo veikimo būdą kuria pats: inicijuodamas pokyčių viziją ir įkvėpdamas. Todėl didelė laimė, kuomet lyderis ir vadovas sutampa, t.y. sugeba koordinuoti iniciatyvas, formuluoti esminius klausimus.

Reikia pripažinti, kad ne kiekvienas žmogus nori ir gali būti vadovu. Ši veikla specifinė, reikalaujanti ne tik ypatingų žinių, pasirengimo, patyrimo, bet ir tam tikrų savybių. O greta įgimtų žmogaus savybių būtinos ir sąlygos, kurios leistų toms savybėms išryškėti, bręsti ir lavėti

Referato tyrimo objektas – vadovavimo ir lyderiavimo sąvokos;

Referato tikslas – išsiaiškinti pagrindinius skirtumus tarp šių dviejų sąvokų (lyderiavimo ir vadovavimo);

Referato uždaviniai:

1. apibrėžti vadovavimo bei lyderiavimo sąvokas nusakant pagrindines jų savybes;

2. apžvelgti vadovavimo ir lyderiavimo bruožus bei teorijas;

3. nustatyti pagrindinius skirtumus tarp vadovavimo ir lyderiavimo.

Referato tyrimo metodai – literatūros šaltinių analizė.

1. VADOVAVIMO ESMĖ

„Vadovavimas – tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus“ (Robbins, p.168). Šios vadovo galios ištakos atsiranda iš formalios jo padėties kaip asmens užimančio vadovaujančias pareigas organizacinėje struktūroje. Vien vadovo pareigos žmogui formaliai suteikia valdžią bei galimybę asmeniui imtis vadovaujančios veiklos organizacijoje.

Vadovavimas yra viena iš pagrindinių vadovo funkcijų, kuri yra susijusi su tarpasmeninių santykių ir bendravimo aspektais bei padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir skatinanti jų siekti. „Vadovas – atskirų individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe“ (Stoškus, p.160). Vadovai organizacijos valdyme užima ypatingą vietą: dažniausiai jie yra organizacijų savininkų samdyti darbuotojai, kurie turi realizuoti organizacijai keliamus tikslus ir tuo pat metu vadovauti kitų samdomų darbuotojų veiklai bei būti atsakingiems už darbo rezultatus. Patys tiesiogiai nedalyvaudami darbo procese, vadovai turi įgyvendinti organizacijos tikslus patys tiesiogiai nedalyvaudami darbo procese, bet vadovaudami ir derindami sau pavaldžių žmonių pastangas.

Vadovo veikla yra sudėtingas ir gana kūrybiškas procesas, kurio užduotis įmanoma apibūdinti tik bendrais bruožais, nurodančiais darbo tikslą. Vadovo darbas ir jam keliami reikalavimai priklauso ir nuo jo hierarchinės padėties. Aukščiausio lygio vadovai atsakingi už strateginių sprendimų priėmimą, viduriniojo lygio vadovams tenka priiminėti taktinius sprendimus, o žemiausiojo lygio vadovai atsako už tų sprendimų įgyvendinimą. Neatsižvelgiant į tai, jog vadovų veikla yra labai įvairialypė, H. Mintzbergas nurodo ir vieną bendrą nuo veiklos srities ir valdymo lygio nepriklausantį jų veiklos
bruožą – vadovo vaidmens sąvoką. „Vadovo vaidmuo – tai taisyklių visuma, kurių būtina laikytis, einant tam tikras pareigas, užtikrinimas“ (Stoškus, p.161). H. Mintzbergas išskiria dešimt vadovo vaidmenų, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes:

1) tarpasmeninių santykių palaikymas;

2) informaciniai vaidmenys:

3) vaidmenys, susiję su sprendimų priėmimu.

Vadovo organizaciniai sugebėjimai pasireiškia per jo gebėjimą įsivaizduoti save vietoj kitų, suvokti kitų žmonių psichologiją bei suprasti vidinę jų būseną ir charakterius. Vadovavimo organizacijai efektyvumas priklauso nuo vadovo mąstysenos ir vidinių nuostatų. Vadovo išankstinės nuostatos ir įsitikinimai gali turėti įtakos visos organizacijos sėkmei ar nesėkmei.

Vadovavimo grupei stilius gali nulemti jos veiklos sėkmę ar nesėkmę. Vadovavimo stilius yra vadovo įprastinė elgsena darbuotojų atžvilgiu, norint juos paveikti ir paskatinti siekti iškeltų organizacijos tikslų. Kiekvienas vadovas yra labai unikali asmenybė, tad yra ganėtinai sunku konkretų vadovą priskirti kuriai nors vienai kategorijai pagal vadovavimo stilių klasifikacijas.

Vadovavimas – viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais:

 tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minia paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe;

 tai ne kas kita, kaip žmonių nuteikimas dirbti, ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais;

 tai menas suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia ir ko jie nori, tuo pačiu metu gaunant tai, ko vadovui reikia.

Vadovauti – reiškia organizuoti žmonių veiklą, siekiant įmonės tikslų bei sukurti tos veiklos sėkmės sąlygas.

Vadovai – tai ypatingą vietą organizacijų valdyme užimantys žmonės. Viena vertus, jie yra organizacijų savininkų samdyti žmonės, turintys realizuoti organizacijų tikslus, antra, jie vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingi už sėkmingą jų darbą. Tokia vadovų padėtis sąlygoja jų veiklos sudėtingumą ir įvairiapusiškumą. Vadovai įgyvendina organizacijų tikslus, ne patys tiesiogiai dalyvauja darbo procese, bet vadovaudami ir derindami kitų, jiems pavaldžių žmonių pastangas.

Vadovavimui būdingos kelios pagrindinės savybės:

dinamiškumas

laiko spaudimas

įvairumas

rizika sudėtingumas

fragmentiškumas chaotiškumas kūrybingum

Vadovavimas – tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus. Vadovavimo sėkmė daugeliui atveju priklauso nuo vadovo gebėjimo naudoti motyvacines priemones ir pačių darbuotojų motyvacijos laipsnio.

Kai kurie žmonės turi įgimtų sugebėjimų vadovauti, tačiau vien jų nepakanka. Reikia įgyti papildomų įgūdžių ir toliau ugdyti jau turimus sugebėjimus – tik tuomet galima tapti kompetentingu vadovu.

1.1 Požiūriai į vadovavimą

Požiūris į vadovavimą kaip į įgimtą savybę – tai tradicinis, istoriškai seniausias požiūris. Šio požiūrio šalininkai mano, jog vadovais yra gimstama. Kaip yra pastebėjęs socialinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvoje žinomas valdymo mokslo specialistas Romualdas Razauskas, gimsta kūdikiai, o ne prezidentai ar banko valdytojai. Laikantis šio požiūrio, svarbiausia būtų ne tiek rengti žmones vadovais, kiek ieškoti tų, kurie turi vadovavimo sugebėjmų, ir skirti juos vadovais.

Kitas požiūris į vadovavimą teigia, jog svarbiausia – tinkamas vadovavimo stilius. Svarbiausia būtų žinoti, kaip tinkamai vadovauti, ir įgimti sugebėjimai šiuo atveju būtų mažai reikšmingi. Skiriami trys dažniausiai pasitaikantys vadovavimo stiliai:

1) autoritarinis, arba autokratinis.

2) demokratinis.

3) nesikišantis (anarchistinis).

Atlikta nemažai tyrimų, siekiant nustatyti, kuris vadovavimo stilius tinkamiausias. Nesikišantis vadovavimo stilius dėmesio centru padaro eilinius grupės narius, tačiau jis mažiausiai efektyvus. Autoritarinis valdymas leidžia pasiekti didesnio produktyvumo ir efektyvumo, tačiau teikia mažiausiai pasitenkinimo grupės nariams. Demokratiškas valdymo stilius sukelia didžiausią pasitenkinimą, tačiau neretai būna mažiau efektyvus darbo atlikimo prasme negu autoritarinis stilius.

Trečias požiūris į vadovavimą tarsi apibendrina pirmuosius du. Jis pripažįsta, jog kai kurie žmonės turi įgimtų sugebėjimų vadovauti, tačiau vien jų nepakanka. Reikia įgyti papildomų įgūdžių ir toliau ugdyti jau turimus sugebėjimus – tik tuomet galima tapti kompetentingu vadovu. Tiek įgimtų, tiek įgytų savybių svarbą lemia grupės pobūdis, jos tikslai ir aplinka, kurioje grupė gyvuoja ir veikia. Taigi vienų ar kitų vadovavimo ypatybių reikmė nėra absoliuti – ji priklauso nuo konkrečių aplinkybių.

Vadovavimas bus neefektyvus, jeigu jis nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu vadovo sugebėjimu sutelkti žmones tikslų realizavimui. „Tačiau ne visi lyderiai yra vadovaujantys darbuotojai, ir ne visi vadovaujantys darbuotojai yra lyderiai“ (Robbins, p.168).

2. LYDERIAVIMO SĄVOKA

Dažnai mokslininkų yra pabrėžiama, jog vadovas turi būti lyderis. A. Filley, R. House ir S. Kerr teigimu, valdymą galima apibrėžti kaip protinį ir fizinį procesą, priverčiantį pavaldinius atlikti oficialiai priskirtus darbus, o lyderiavimas yra procesas, kurio dėka vienas asmuo daro įtaką kitiems
nariams. Visi grupei vadovaujantys asmenys gali būti vadinami lyderiais, kurie yra skirstomi į formalius ir neformalius. Efektyviai dirbantys lyderiai ne visada gali būti gerais vadovais ir atvirkščiai. Kartais neformalūs lyderiai trukdo formaliam organizacijos valdymui. “Formalus vadovas turi organizacinį tikslą ir deleguotus įgaliojimus t.y. valdžią. Lyderiais yra tampama, neatsižvelgiant į organizacijos valią” (Seilius, p.152). Einantieji paskui neformalius lyderius, ne visada žino kas juos veda, tuo tarpu organizacijos nariai visada žino, kas yra jų vadovas.

Lyderiu vadinamas grupės narys, kuris tam tikroje situacijoje imasi didesnės už kitus atsakomybės, kad būtų įgyvendinti grupės uždaviniai, kuriam kiti grupės nariai pripažįsta teisę daryti sprendimus, susijusius su grupės veikla.

Pagrindinis lyderio atributas yra įtaka – vadovauja tas grupės narys, kuris turi daugiausia įtakos kitų grupės narių veiklai. Lyderis skatina veikti, duoda nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima sprendimus.

Žinoma keletas pagrindinių būdų, kaip tampama grupės lyderiu:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1535 žodžiai iš 5099 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.