Pagrindinių psichologijos krypčių palyginimas
5 (100%) 1 vote

Pagrindinių psichologijos krypčių palyginimas

112131

Turinys

Įvadas 3

Biheviorizmas 3

Psichoanalizė 4

Kognityvinė psichologija 5

Humanistinė psichologija 6

Apibendrinimas 9

Literatūra: 11

Įvadas

Psichologija yra gana jaunas mokslas, jam yra vos šimtas metų, tačiau užuomazgos buvo jau gerokai anksčiau, kaip filosofijos mokslo dalis. Nepaisant to, kad tai yra jaunas mokslas jis išsiskaidė į gana daug psichologijos krypčių. Formuojantis kiekvienai iš jų buvo rememasi įvairiais veiksniais, pvz.: elgsena, sąmonė, pasąmonė ir daugybe kt. Mes aptarsime keturias pagrindines kryptis: biheviorizmą, psichoanalizę, kognityvinę ir humanistinę psichologijas. Apibendrinime išskirsime svarbiausius jų bruožus, privalumus ir trūkumus, bei paliginsime jas. Taip pat paminėsime ir kitų psichologijos krypčių pagrindinius teiginius.

Biheviorizmas

Ši psichologijos kryptis atsirado XX amžiaus pradžioje šiaurės Amerikoje. Jos pradininkas J. Watson. Tai materialistinė psichologija, kuri psichologijos objektu laiko žmogaus elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijos į aplinkos stimulus visuma.

Ši psichologija atmetė visas prieš tai buvusias psichologijos sąvokas (pojūčio, jausmo, protavimo, atminties) ir žiūri tik į išorinį žmogaus elgesį, bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai teigia, kad išorinė aplinka sąlygoja žmonių poelgius. Psichinis gyvenimas grindžiamas paerzinimais ir reakcijomis.

Inrospekcijos metodą bihevioristai laiko netinkamu, nes jų manymu sielos ir sąmonės sąvoka yra miglota ir neįrodoma, savo tyrimams jie vartoja objektyviuosius metodus: eksperimentinį ir ekstrospekcijos metodą, kiti metodai jų nuomone yra subjektyvūs ir dėl to yra klaidingi ir nepatikimi.

Ši psichologija teigia, kad dirginimas sąlygoja žmonių veiksmus. Žmonių reakcijos būna dviejų rūšių: prigimtinės (būdinga naujagimiams) ir tų, kurios yra įgyjamos gyvenimo metu, o šios pasak J. Watson’o yra sukeliamos dėl įvairių aplinkybių. Bihevioristinė psichologija sutelkia savo dėmesį į aplinkybių sukeltas reakcijas, jomis bandydama paaiškinti, visą žmonių elgimąsi, veikimą ir psichinį gyvenimą. Instinktas laikomas viena iš tokių reakcijų.

Prigimtinės emocinės reakcijos (jausmai) būna trijų tipų: baimė, meilė ir pyktis, net naujagimiai jaučia šiuos jausmus. Visi kiti jausmai atsiranda iš šių pirmųjų, vystymosi metu.

Watson’as teigė, jog individualūs žmonių skirtumai atsiranda dėl trijų priežasčių: skirtingų gyvenimo sąlygų, skirtingo auklėjimo, taip pat dėl skirtingos žmonių fizinės bei cheminės struktūros.

Žymiausi atstovai abejojo ar sąmonės apraiškos gali būti analizuojamos objektyviai ir moksliškai, tačiau suaugusių žmonių, vaikų, gyvulių poelgiai ir išviršinis laikymasis galėjo būti analizuojami objektyviai. Iš pradžių savo tyrimus jie bandė atlikinėti su vaikais, bet po to tai buvo uždrausta, todėl jie ėmė naudoti gyvūnus, pvz.: viščiukus, peles. Atlikę įvairius tyrimus su gyvūnais bihevioristai padarė tokias išvadas, kad apdovanojimas padaro teigiama įtaką išmokimui. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Kai yra žinomas patyrimas galima nuspėti ir elgesį. Remdamiesi šiais tyrimais jie darė išvadas ir žmonių elgesio aiškinimui, bet už tai buvo labai kritikuojami, tai manoma yra esminis jų trūkumas. Nepaisant to šios psichologinės krypties atstovai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą, nes elgesys yra nustatomas daug sudėtingiau nei buvo manoma iš pradžių.

Vėliau atsirado neobiheviorizmas, kurio žymiausias atstovas Z. Tolman. Ši kryptis apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus, įvedant tarpinių kintamųjų sąvoka. Išmokimas, pasak šios krypties atstovų, yra pagrįstas universaliais mechanizmais, jis yra automatiškas nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir priklauso nuo subjekto valios ar nervų. Neobihevioristai padarė labai svarbias išvadas: Pasitelkiant stimulais ir pastiprinimu įmanoma suformuoti įvairų elgesį, manipuliuoti individu.

Psichoanalizė

Šios krypties pradininku vadinamas S. Freud. Jis buvo praktikuojantis psichiatras ir po ilgų tyrimų stebint pacientus, jis padarė tokia išvadą, kad žmonių elgesį sąlygoja pasąmoninės jėgos, vėliau pavadintos potraukiais, kurių pagrindą sudaro instinktai. Kadangi sąmonės lygmenyje instinktų pasirodymas yra uždraustas, jie pasireiškia pasąmonės lygmenyje, nors sąmonė to nežino. Potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsireiškimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio, tuo padarydami lemtingą įtaką asmenybės profesijos pasirinkimui bei kūrybai.

Pagrindinių instinktu psichoanalizės krypties atstovai laiko seksualinį, nes jis yra labiausiai ribojamas visuomenėje, todėl žmogaus sąmonėje jo trūksta ir jis ima vis labiau pasireikšti pasąmonėje. Šie psichologai perdaug sureikšmina žmogaus seksualinę prigimtį, nes ja grindžia visus žmogaus poelgius, įskaitant žmogaus mokslo pasiekimus, meno kūrinių ir netgi teigiama, kad žindantis kūdikis yra seksualinio susijaudinimo būklėje, kuri jam suteikia smagumo.

Nepaisant to, kad trūkumai yra gana ženklūs, šios krypties nuopelnai yra labai svarbūs. Kalbėdamas apie pasąmonę S. Freud’as bandė atskleisti dinamiškus
ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Asmenybės sąmonė pasidarė psichinės visumos dalimi, o ne uždara erdve. Jis pirmasis atkreipė dėmesį, kad žmogaus gyvenime labai svarbi yra seksualinė sfera. Taip pat seksualinės gynybos sąvoką, kuri šiomis dienomis tapo viena iš svarbiausiu psichoterapijos sąvokų.

Šiandien mažai kas galėtų ginčytis dėl to, jog mūsų pasąmoniniai procesai įtakoja mūsų elgesį, kad vaikystės patyrimai, išgyvenimai ir vidiniai konfliktai yra svarbūs asmenybės gyvenime. Tačiau prieš du trečdalius amžiaus tai buvo nepriimtina, nepaisant to S. Freud’as buvo populiariausias ir įtakingiausias XX amžiaus psichologijos mokslininkas.

Psichoanalizė – diagnostinis metodas tyrinėjantis psichiškai nenormalius žmones. Kadangi vaikai nėra pilnai susiformavusios asmenybės, tai yra nėra normalūs asmenys, todėl psichoanalitikai dažnai savo tyrinėjimams naudoja vaikus, bet tai sukėlė psichoanalizės kritikų pasipiktinimą, nes tai paneigia visas pedagogikos taisykles ir padaro didžiulę žalą vaiko vystymuisi. Psichoanalitikas, remdamasis laisvų asociacijų metodu, sapnų analize ir kt., analizuoja giliausius psichikos lygmenis, kurie slypi ne tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Psichoanalizė paprastai trunka 4-5 metus, o pacientas su savo psichoanalitiku susitinka ne rečiau keturių kartų per savaitę. Todėl laikoma, kad psichoanalizė yra pats giliausias ir sudėtingiausias savęs pažinimo ir gydymo būdas.

Psichoanalizės metodas vis dėl to tapo dogmatiška teorija, dėl tos pačios ydos, kad jis teigė jog pagrindinis instinktas valdantis žmogų visuose gyvenimo ir kūrybos srityse, yra seksualinis. Žinoma tai yra labai originali teorija, tačiau dėl savo kraštutinumų šiandien daugumos psichologu yra atmesta, nes trūksta moksliškų koncepcijų.

Kognityvinė psichologija

1 lentelė

Kognityvinė psichologija yra šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios žymiausias atstovas U. Neisser. Ši psichologijos kryptis kėlė tikslą – išanalizuoti, kas atsitinka su sensorine informacija po to, kai ji yra apdorojama receptoriuose. Žmogaus informacijos perdirbimo modelis atrodo taip kaip pavaizduota 1 lentelėje.

Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos klaidos – parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai dėmesio.

Šios psichologinės krypties atstovų tyrimams labai budingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, bei tikslus teiginių formulavimas. Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų laikas – t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). Praktinis tokių tyrimų pritaikymas gamyboje, buityje ir t.t.

Kas vyksta tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo – sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas – manipuliavimas mentaliniais vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip individo pažintinės veiklos procesas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. Kognityvinio požiūrio šalininkai teigia, kad net gyvūnai turi galvose kognityvinius žemėlapius ir operuoja ne su realia aplinka, o su mentaline tos aplinkos reprezentacija.

Kognitivistai daugiausia dėmesio skyrė mąstymo kaip psichinio proceso tyrinėjimams, jie tyrė tiek žmonių, tiek dirbtinio intelekto mąstyseną, bandė jas palyginti, surasti panašumų. Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt.

Bandyta ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Kognityvistai kurdami įvairius informacinius veikimo modelius, sukūrė didelę įvairovę pažinimo procesų blokų, kurie užtikrino informacijos saugojimą ir užduotų komandų vykdymą, šio proceso metu buvo išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes. Nors teorinių schemų skaičius didėjo, bet aiškumo, ne.

Tada buvo iškeltas tikslas parodyti, kad lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje vaidina pažinimo procesai. Šią esminę poziciją palaikė mokslininkai J. Piaget, J. Bruner, G Kelly, kurie daugiausia tyrinėjo vaizdinį mastymą, atminties organizacijos analizę, bei motyvacijos kaip “atrankos” mechanizmai supratimai.

Šios psichologinės krypties atstovai buvo labai kritikuojami, kadangi tūrėjo esminių ydų, kurias labai akcentavo jų kritikai. Kognityvistai labai sumenkino aplinkos vaidmenį žmogaus elgsenoje, tačiau dar didesnis jų trūkumas buvo tai, kad jie visiškai ignoravo pasąmonės procesus.

Humanistinė psichologija

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją,
atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta „trečiąja kryptimi“, priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1650 žodžiai iš 3180 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.