Pagyvenę žmonės ir savižudybės mastai ir priežastys lyginamoji analizė pagal amžių socialinės ekonominės charakteristikos
5 (100%) 1 vote

Pagyvenę žmonės ir savižudybės mastai ir priežastys lyginamoji analizė pagal amžių socialinės ekonominės charakteristikos

112131

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………… 3

TEORINĖ DALIS……………………………………………………………………………… 4

1. PSICHOLOGINĖS SAVIŽUDYBIŲ PROBLEMOS………………………………………………… 4

1. 1 Suicidinių elgsenų dinamika………………………………………………………………………………… 7

1. 2 Savižudybių klasifikacija…………………………………………………………………………………….. 9

2. SAVIŽUDYBIŲ PLITIMAS LIETUVOJE……………………………………………………………… 11

IŠVADOS……………………………………………………………………………………… 15

LITERATŪRA………………………………………………………………………………… 15

PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………………………. 16

ĮVADAS

Problemos aktualumas.

Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją stiprinančios mintys. Galų gale užtenka paskutinio lašo – kokios konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta greitai.

Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o dešimt kartų daugiau, tai yra per 17000, kasmet mėgina nusižudyti. Kasdien Lietuvoje nusižudo 4 – 5 žmonės. Tai daugiau, negu žūsta avarijose. Kiekviena savižudybė labai stipriai emociškai paveikia mažiausiai šešis su nusižudžiusiuoju susijusius žmones.

Savižudybių skaičius – šalies dvasinės sveikatos rodiklis. Šia prasme Lietuva kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių rodiklis pats aukščiausias Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje. Nuo mūsų ne daug atsilieka Estija, Latvija, Rusijos Federacija. Savižudybių gausa visada garsėjusią Vengriją mes pralenkėme jau prieš keletą metų. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje savižudybių įvyksta tris kartus mažiau.

Tiesa, epidemiologinių duomenų tikslumas visada kelia nemaža problemų: dėl daugelio priežasčių toli gražu ne visos įvykusios savižudybės oficialiai užfiksuojamos; taip pat gali būti, kad dėl registravimo procedūrų netikslumo ar kitų motyvų kai kurios smurtinės mirtys nepagrįstai priskiriamos savižudybėms (Gailienė D., 1998).

TEORINĖ DALIS

1. PSICHOLOGINĖS SAVIŽUDYBIŲ PROBLEMOS

Daugelį žmogaus išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Plužek Z. (1996) teigė, kad vienas iš tokių išgyvenimų, be abejonės, yra savižudybės arba mėginimas atimti sau gyvybę. Kaip stipriai turi būti geidžiama mirties, jei žmogus, suaugęs, jaunas, subrendęs ir, atrodytų, pačiame psichinių ir fizinių jėgų žydėjime, nugali stiprų gyvybės instinktą ir ryžtasi pakelti ranką prieš save patį? Kokie sunkūs turi būti individą užklupę išgyvenimai, kurie pastūmėja jį prie tokio sprendimo?

Savižudybė yra labai sudėtingas išgyvenimas, todėl ja domisi daugelis mokslo disciplinų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija ir teologija. Šį dėmesį rodo ir moksliniai tyrimai, ir steigiami Savižudybių profilaktikos centrai, kuriuose teikiama pagalba asmenims su aukštais savižudybės rizikos rodikliais arba tiems, kuriems po nepavykusio mėginimo nusižudyti reikia ilgalaikės pagalbos ir terapijos.

Paskutiniais dešimtmečiais išsiskyrė dvi mokslo disciplinos, kurių pagrindinis domėjimosi objektas ir yra savižudybės, suicidinės elgsenos tipai. Viena iš jų – suicidologija (pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio suicidium – savižudybė), mokslas apie savižubybes, o kita tanatologija, mokslas apie mirtį, – ir natūralią, ir savižudišką.

Savižudybė yra tipiškas pavyzdys tokio reiškinio, kurį tirti reikia interdisciplinariai, siekiant išsiaiškinti šios elgsenos motyvus ir profilaktikos, ir gydymo tikslais. Ypatingas vaidmuo čia tenka psichologams, psichiatrams ir dvasininkams. Jų supratimo ir pagalbos kartais tikimasi net labai dramatiškais gyvenimo momentais.

Taigi kodėl kai kurie žmonės nenori gyventi?

Tai vienas iš pagrindinių klausimų apie savižudybes – tai klausimas, kokia yra tokios elgsenos motyvacija. Suicidinių elgsenų motyvacija galima domėtis dviem aspektais:

1. Pirmasis aspektas siekia išsiaiškinti, kodėl žmogus mėgina nusižudyti ir kodėl jis nori atimti sau gyvybę, kas jį link to stumia ir kokį vidinį pasipriešinimą jis turi nugalėti, kad įveiktų baimę ir stiprų gyvybės instinktą?

2. Antrasis aspektas siekia išsiaiškinti, kodėl kitas žmogus, atsidūręs subjektyviai labai sunkioje situacijoje ir ištiktas stiprios psichologinės krizės, vis tiek nori gyventi?

Pirmasis klausimas liečia mirties pasirinkimo motyvaciją, o antrasis – sunkaus gyvenimo pasirinkimo motyvaciją. Abu šiuos klausimus galima traktuoti ir kaip du tos pačios problemos aspektus, kai turima omeny
žmogaus gyvenimo vertės bei garbingumo ir mirties garbingumo problema.

Ieškant atsakymo į šiuos klausimus reikia pažinti ir aprašyti patį savižudybių reiškinį – tokį sudėtingą ir sąlygišką, koks jis yra, – ir tik tada bus galima mėginti suprasti, kodėl kažkam savižudybė gali tapti ilgai ieškotu būdu sunkiai situacijai įveikti. Kartais žmogus to kaip reikiant nesuvokia, kartais kažkas visai nerūpestingai rizikuoja savo gyvybe, kartais savižudybė būna įrankis, padedantis manipuliuoti aplinkiniais, kartais – pagalbos šauksmas. Tačiau nepaisant visų čia suminėtų suicidinės elgsenos skirtingumų, visos savižudybės turi kažką bendrą, kas sieja savižudybes į didelę bendrą elgsenų grupę.

Edvinas Shneidmanas, vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos kūrėjų, Los Andžele esančio Kalifornijos universiteto instituto direktorius, pateikė 1980 metais 10 visoms savižudybėms bendrų charakteristikų.

1. Bendras savižudybių tikslas – rasti problemos sprendimo būdą.

2. Bendra savižudybių užduotis – atimti sau sąmonę, kad galima būtų negalvoti.

3. Bendras savižudybes sukeliantis dirgiklis – tai dirgiklis, teikiantis nepakeliamą psichinį skausmą.

4. Bendras savižudybes sukeliantis stresorius – frustruoti psichiniai poreikiai.

5. Visoms savižudybėms bendra emocinė būklė yra bejėgiškumo ir nevilties pojūtis.

6. Visoms savižudybėms bendra vidinė pozicija – ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu: potraukiai gyventi ir negyventi susilygina.

7. Visoms savižudybėms bendra pažinimo sferos būklė yra horizontų susiaurėjimas.

8. Visose savižudybėse pasirenkama veiklos rūšis – pasitraukimas.

9. Visoms savižudybėms bendra tarpasmeninio komunikavimo forma yra atskleidimas kam nors savižudybės plano.

10. Visoms savižudybėms bendra priežastis, dėl kurios atsiranda vidinis sutelktumas, yra ryšys tarp būdų, kuriais žmogus visą gyvenimą kovojo su sunkiomis situacijomis.

Plužek Z. (1996) teigė, kad šie savižudybių panašunų sugretinimai rodo, kad nepaisant didžiulės įvairovės, vis dėlto galima rasti visų kultūrų suicidentams bendrų bruožų, yra ir tam tikrų plačiai suvokiamos motyvacijos prielaidų.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos priimtą klasifikaciją savižudybės priskiriamos prie autodestruktyvių elgsenų, kurių esama įvairių tipų.

Autodestruktyvi elgsena gali būti tiesioginė ir netiesioginė žiūrėti 3 priedą. Tiesioginė autodestrukcijos atveju asmuo jaučia norą, o kartais net vidinį poreikį nužudyti save arba suluošinti savo kūną, kas gali, nors ir nebūtinai, baigtis mirtimi. Tuomet mirtis būna numatytas ar bent jau numanomas tikslas. Jei autodestrukcijos forma netiesioginė, žmogus sąmoningai nesirenka mirties ir sąmoningai neapsisprendžia suluošinti savo kūną. Tačiau jis sukelia riziką savo gyvybei ar sveikatai liaudamas rūpinęsis sveikata arba atsiduodamas sveikatai ir gyvybei kenksmingų priemonių poveikiui.

Plužek Z. (1996) teigė, kad autodestrukcijos schemą galima išplėsti priėmus, tokį apbrėžimą, pagal kurį autodestrukcija taip pat būtų laikomas kenkimas savo psichinei sveikatai bei asmenybės raidai. Šitaip sau kenkti galima apleidžiant saviauklos darbą; taip pat galima savo asmenybės raidą užblokuoti, tokiu gyvenimo stiliumi, kuris neleis iki galo išnaudoti visas savo galimybes.

Tiesioginės autodestrukcijos atveju asmuo turi aiškią motyvaciją atimti sau gyvybę ar bent jau viduje neatmetama, tokios galimybės. Netiesioginės autodestrukcijos atveju, tai nėra suvokiama. Asmuo nesiima jokios veiklos aiškiais savižudiškais tikslais.

Taigi savižudybė – sudėtigas išgyvenimas, turintis 10 bendrų charakteristikų, būdingų visoms savižudybėms. Tai autodestruktyvi elgsena, kurios metu žmogus pasitraukia iš gyvenimo. Nors šia pasitraukimo forma domisi daugelis mokslo sryčių, tačiau savižudybės vis dar apglėbtos paslaptingumo skraiste.

1. 1 SUICIDINIŲ ELGSENŲ DINAMIKA

Suicidinės, t. y. prie savižudybės vedančios elgsenos yra nepertraukiamai besirutuliojąs vyksmas, kurį bet kuriuo momentu galima užblokuoti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais. Krizinė situacija sukelia mažų mažiausiai nenorą gyventi arba mintis apie savižudybę. Visa tai lydi mintys apie savo mirtį kaip apie kažką geidžiama, prabėgom gali kilti noras „ne – gyventi“, užmiršti rūpesčius, pabėgti nuo sunkumų ir skausmo. Tačiau nieko nedaroma ir neplanuojama, kaip tas mintis ir fantazijas galima būtų įgyvendinti. Jeigu pereinama į kitą – savižudybės tendencijų – etapą, grėsmė gyvybei padidėja. Tada jau rimtai mąstoma apie savižudybės galimybę. Pradedama planuoti, kokiu būdu galima tai padaryti, numatomos ir aplinkybės, pasirenkami asmenys, kuriems dera apie tai pranešti, ruošiamas pakankamas kiekis priemonių savižudybei įvykdyti, rašomi atsisveikinimo laiškai, užbaigiami pradėti darbai ir panašiai. Kyla minčių apie laidotuves, kartais joms netgi ruošiamasi.

Savižudybės tendencijos jau kelia rimtą grėsmę, kadangi padidėja savižudybės rizikos rodiklis. Dar trūksta galutinio apsisprendimo imtis šio veiksmo. Šiuo laikotarpiu taip pat stiprėja baimė ir ambivalentiškas požiūris į gyvenimą. Šiame etape dažnai dar atsisakoma planuojamos savižudybės, jeigu kas nors ištiesia pagalbos
ir sužiba bent menkutė vilties kibirkštėlė, jog pavyks teigiamai išspręsti savo problemas. Būtent šiuo laikotarpiu labai svarbi Savižudybių profilaktikos centrų veikla. Dvasininkai šituo metu irgi turi didelių galimybių išgelbėti žmogų.

Suicidinių elgsenų grandinėlės paskutinioji grandis yra savižudybės aktas, prieš kurį įvyksta apsisprendimas. Savižudybės aktas, nors suplanuotas kaip savęs numarinimas, ne visada baigiasi būtent taip. Taigi susiduriame arba su įvykdyta savižudybe, kuri baigėsi mirtimi, arba su mėginimu nusižudyti. Pastarasis ne visuomet būna taip pat suplanuotas. Kartais tik dėl atsitiktinumo mėginimas baigiasi mirtimi. Kartais priemonės, pavartotos žudantis, pasirodo nepakankamos, kartais laiku pavyksta suteikti efektyvią pagalbą. Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad tam tikras nusižudžiusių asmenų procentas, tokios mirties neplanavo, tai liudija jų palikti laiškai arba užrašai. Jie tik ketino įvykdyti dramatišką nevilties ar pagalbos šauksmo aktą, atkreipti į save dėmesį, nes jautėsi bejėgiai padėti patys sau. Lauktoji pagalba, deja, atėjo per vėlai. Negalima kategoriškai teigti, kad visada, kiekvienu atveju savižudiška mirtis iš tiesų buvo taip apgalvota ir suplanuota. Galima dar atkreipti dėmesį į kitą faktą: kartais savižudybė yra ilgai planuotas, ilgai ruoštas aktas, kai žmogus grūmėsi su savižudybės tendencija, kol pagaliau ryžosi jai, tačiau nereta savižudybė yra impulsyvus, neapgalvotas veiksmas, staiga kilusios desperacijos aktas.

Žmonės, išgelbėti po geriau ar prasčiau suplanuoto mėginimo nusižudyti, dažnai būna labai dėkingi už išgelbėtą gyvybę. Jie dėkoja už suteiktą pagalbą ir džiaugiasi gyvenimu. Bet būna ir taip, kad išgelbėtasis dėl to piktai protestuoja. Tačiau po kuriuo laiko ir jis pradeda džiaugtis, kad liko gyvas. Klinikiniai tyrimai leidžia padaryti įdomių išvadų, jog net tada, kai mėginimas nusižudyti ne pataisė, o tik dar pablogino situaciją, kurioje atsidūręs suicidentas, gyvybės išgelbėjimas pažadina gyvenimo džiaugsmą ir norą gyventi. Gyvybės inkstinktas stipresnis už mirties inkstinktą.

Išplėstinė savižudybė yra retas reiškinys, žinomas teisminei psichiatrijai. Pvz., gilios depresijos apimtas pacientas yra tvirtai įsikalbėjęs, kad žmonėms gresia kažkoks kataklizmas. Jis nemato sau kitos išeities, kaip tik savižudybę, tačiau rūpindamasis artimiausių žmonių – dažniausiai mažų vaikų ar vaikaičių – likimu, kokiu nors būdu „pasiima“ juos su savimi, kitaip tariant, pirmiausia įvykdo žmogžudystę, o paskui mėgina nusižudyti pats. Išgelbėtas toks žmogus dažniausiai gydomas psihiatrų. Šitoks savižudybės aktas, jei jis reikiamai įrodytas, kvalifikuojamas kaip išplėstinė savižudybė, o ne žmogžudystė. (Plužek Z., 1996)

Taigi žmogus, kuris žengia link susinaikinimo, pirmiausia išgyvena kažkokią krizinę situaciją, neradęs savyje jėgų, jis ima galvoti apie savižudybę, rašo atsisveikinimo laiškus, priima galutinį sprendimą ir galiausiai įvykdo savižudybės aktą, tačiau sulaukę pagalbos, bet kokiame etape, daugelis džiaugiasi, kad nepasitraukė iš gyvenimo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1972 žodžiai iš 3915 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.