ĮVADAS
Paleolotas ir mezolitas mums yra svarbūs todėl, kad būtent tada į Lietuvą atsikėlė pirmieji gyventojai – šiaurės elnių medžiotojai. Tai įvyko po paskutiniojo ledyno pasitraukimo. Ledynas pradėjo trauktis apie XIV tūkstantmetį pr. Kr., o galutinai pasitraukė apie XI tūkstantmetį pr. Kr. Būtent tada susidarė sąlygos nuolatos gyventi, nes klimatas žymiai atšilo. Todėl apie XI tūkstantmetį pr. Kr. į Lietuvos teritoriją atsikraustė pirmieji žmonės – nuolatiniai gyventojai. Vidutinė metinė temperatūra buvo tik 60C žemesnės už dabartines, buvo paplitęs retas miškas, tačiau ima daugėti pušų. Vasaros buvo drėgnos ir gana šiltos, vidutinė liepos mėn. temperatūra turėjusi būti apie 11 –120C. Vėliau klimatas truputį atšalo, bet žmonės gyventi pasiliko.
Trys vėlyvojo palelito kultūros – Svidrų, Arensburgo ir Liungbiu – Bromės padėjo pagrindus mezolito kultūroms, iš kurių išaugo ankstyvosios baltų kultūros. Taigi, ir paleolito, ir mezolito kultūros mums yra labai svarbios, nes ant jų formavosi baltai.
Archeologija Lietuvoje remiasi trimis mokslininkais, kurie tyrinėja šio laikmečio kultūras. Tai R.Rimantienė, A.Girininkas ir M.Gimbutienė. Jie yra plačiausiai aprašę šias kultūras. M.Gimbutienė knygoje “Baltai priešistoriniais laikais” apžvelgia baltų etnogenezės ir mezolito bei nelito kultūras. A.Girininkas knygoje “Baltų kultūros ištakos”, kaip ir M.Gimbutienė, apžvelgia mezolito ir vėlesnių laikotarpių kultūras, daugiausiai dėmesio skirdamas Narvos kultūrai. R.Rimantienė knygoje “Akmens amžius Lietuvoje” pateikia daug platesnį vėlyvojo paleolito kultūrų vaizdą, neužmiršdama ir mezolito kultūrų.
Išstudijavus šiuos tris veikalus, susidaro daug aiškesnis vaizdas apie pirmąsias Lietuvos kultūras, jų kilmę, raidą, tarpusavio santykius ir kontaktus bei kultūrinį palikimą vėlesnėms kultūroms. I.Paleolitas
1.Liungbiu-Bromės ir Arensburgo kultūros
Kilmė
Visi aptikti šių kultūrų radiniai yra ant aukštųjų upių terasų. Stovyklos nedidelės ir trumpalaikės, todėl kultūrinis sluoksnis neišlieka. Šių kultūrų radinių kartu su hibridiniais žinoma iš 40 Lietuvos vietovių. Didžiausia buvo Vilniaus stovykla, susidedanti iš 6 aikštelių – sankaupų. Kitos dažniausiai buvo tik vieno mažo lizdelio. Pavienių radinių pasitaikė ir ilgai gyventose kitų kultūrų stovyklose. Tai reiškia, kad šios kultūros turėjo kontaktų su kitomis kultūromis. Įvairių laikotarpių radiniai susimaišę, tačiau patys ankstyviausi skiriasi savo tipais ir apdirbimu.
“Pačių Bromės-Liungbiu ir Arensburgo kultūrų kilmė neaiški, nors pastebima genetinių ryšių su Madleno IV tarpsnio kultūromis. Manoma, kad pasitraukus Hamburgo kultūros žmonėms, aleriode atėję visai naujų kultūrų gyvntojų, kurių kultūrų centras buvo dabar nusmegusioje Šiaurės jūros pakrantėje. ”1 Taigi galima manyti, jog žmonės į Lietuvą atėjo iš Vidurio Europos. Kita iškelta hipotezė, kad į Lietuvą žmonės atėjo iš pietvakarių Europos, nes ir ten randama kultūrinių panašumų.
Inventorius
Labai svarbus šios kultūros požymis yra yra skaldytiniai. Būdingiausi yra vienagaliai piramidiniai arba laivelio pavidalo skaldytiniai. Tačiau tai nėra vienintelė forma. Net tokiose etaloninėse stovyklose kaip Bromės ar Bru pasitaiko dvigalių ar kitokios formos titnago dirbinių. Ruošiniai būdavo nuskeliami titnaginiu skeltuku.
Strėlių antgaliai gana įvairūs. Juos galima sugrupuoti į keturias grupes, tarp kurių bus ir pereinamų formų.
Gremžtukai paprastai yra platūs ir gana trumpi. Pailginiais yra laikomi tie, kurių plotis mažesnis už ilgį. Tačiau būdingiausi yra vienodo ilgio ir pločio.
Rėžtukai šiose stovyklose – gana dažnas radinys, jų beveik tiek pat kiek ir gremžtukų. Pagrindinis yra kampinio rėžtuko tipas – rėžiamoji briauna būna stačiajame kampe, kai kada dviejuose ar net trijuose kampuose. Retušuota briauna būna ir įstriža. Antrasis tipas yra vidurinis rėžtukas, kurio rėžiamoji briauna padaroma vien nuskėlimais, be retušo. Šitaip formuojami kampinių bei šoninių rėžtukų ašmenys. Pasitaiko įvairių tipų kombinacijų viename dirbinyje. Kombinuoti įrankiai yra tokie, kurių viename gale yra gremžtukų ašmenys o kitame – rėžtuko briauna.
Kitų dirbinių tipų beveik nėra, tik retkarčiais pasitaiko truputį paretušuotų skelčių, turbūt, kokiam nors atsitiktiniam darbui. Peilių paleolito stovyklose nėra, pasitaiko nebent paretušuotų skelčių. Dažniau aptinkama grandukų – stovų, netaisiklingų nuoskalų su statmenai išretušuota įgauba.
Apie kaulo ir rago dirbinius pasakytina tai, kad viename komplekse su titnago dirbiniais jų nerasta. Be to, daug dirbinių tipų, pritaikytų prie natūralios kaulo ar rago formos, išlieka npaprastai ilgai ir būna labai plačiai paplitę. Pagal medžiagą (šiaurės elnio ragą) ir radimo aplinkybes paleolitui galima skirti tik keletą dirbinių tipų. Panašių dirbinių aptinkama Kaliningrado srityje ir šiaurės rytinėje Lenkijoje – Mozūrų ežerų srityje. Šos vietovės yra gana netoli nuo Lietuvos, todėl tokių dirbinių gali pasitaikyti ir pas mus, tačiau kol kas nieko panašaus nesurasta. Vienas toks dirbinys
rastas ant Kaliningrado ir Lietuvos sienos. Tai Liungbiu tipo kaplys iš šiaurės elnio rago, tačiau kaup jau minėjau Lietuvoje tokių dirbinių nerasta.