I. PALŪKANŲ NORMA
PALŪKANŲ NORMA IR RIZIKA
Palūkanos gali būti apibrėžtos kaip pinigų sąnaudos (arba kaina). Laisvosios ekonomikos sąlygomis kapitalas pasiskirsto per kainas, tai yra per piniginių lėšų paklausos ir pasiūlos sąveiką. Skolintojo kapitalo kaina yra palūkanos, kurias moka firma, o savininkų nosavybės atveju investuotojai tikisi gauti dividendų ir pajamų dėl kapitalo padidėjimo.
Palūkanos skiriamos į realias ir nominalias palūkanas:
• Nominalios – faktiškai sumokėta palūkanu suma padalinta iš paskolos pagrindinės sumos.
• Realios – nominalios palūkanos minus infliacijos procentas, t.y. pakoreguotos pagal infliacijos lygį.
Tobulame pasaulyje (jeigu nebūtų infliacijos ir netirkumo tikimybės) pinigų kaina galėtų būti nustatoma tiktai lėšų taupytojų pasiūlos ir jų skolintųjų paklausos sąveiką. Pusiasvyra suformuotų realiąją palūkanų normą. Lėšų pasiūlai sumažėjus arba jų paklausai padidėjus, realioji palūkanų norma padidėja. Palūkanų normos riziką galima būtų apibrėžti kaip riziką, kad banko grynosios pajamos iš palūkanų sumažės arba net taps neigiamomis, jei rinkoje pakis palūkanų norma. Iškart reikia pažymėti, kad neigiamas palūkanų normos pokyčio poveikis gali būti tiek jai rinkoje pakilus, tiek ir nukritus.
Palūkanų normos rizikos valdymas tradiciškai yra vienas iš svarbiausių aktyvų ir pasyvų valdymo komiteto uždavinių, kadangi palūkanų riziką galima apibūdinti kaip pagrindinę banko finansinę riziką. Šis teiginys nėra neginčytinas, tačiau bankai labiau negu kiti rinkos dalyviai jaučia palūkanų normos pokyčius rinkoje. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad didžioji dalis jų gaunamų pajamų bei padaromų išlaidų yra būtent palūkanų pajamos ir išlaidos.
Palūkanų normos pokyčių rinkoje tiksliai numatyti niekas negali, o palūkanų normos rizikos, kaip ir bet kurios kitos finansinės rizikos valdymas susiduria su ta pačia dilema, t.y. pelno ir rizikos santykio problema. Jeigu bankas nori apsidrausti nuo galimų nuostolių pakitus palūkanų normai rinkoje, tai jis tuo pačiu mažina ir savo galimybes gauti papildomą pelną.
RINKOS PALŪKANŲ NORMAS LEMIANTIEJI VEIKSNIAI
Nominalioji palūkanų norma. Tai bet kokio skolos vertybinio popieriaus patvirtinita palūkanų norma. Nominalioji palūkanų norma susideda iš nerizikingos palūkanų normos ir keleto rūšių rizikos priemokų, atspindinčių prognuozuojamą infliacijos tempą, įsipareigojimų neįvykdymo riziką, skolos mokėjimo terminų riziką ir vertybinio poprieriaus prekingumo (arba likvidumo) riziką. Šiuos veiksnius ir jų ryšį galima apibendrinti taip:
i=rf+LP+DP+MP.
i – nominalioji palūkanų norma
r – realioji plaūkanų norma
rf – berizikė palūkanų norma
IP – infliacijos priemoka
LP – likvidumo priemoka
DP – įsipareigojimų neįvykdymo rizikos priemoka
MP – skolos mokėjimo terminų rizikos priemoka.
Ryšys tarp nominaliosios palūkanu normos ir laukiamo infliacijos tempo vadinamas Fišerio efektu.
Infliacija. Tai perkamosios galios pasiketimas; tai atspindi kainų lygis. Jei piniginių lėšų tiekėjai skolinimo laikotarpiu prognozuoja didesnį infliacijos tempą, perkamoios galios nuostoliams kompensuoti jie prašys didesnės palūkanų normos. Perkamosios galios mažėjimas daro spaudimą, kad didėtų palūkanų norma.
Likvidumo priemoka. Nors palūkanų normos lygį nustato paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, tačiau tam tikros firmos palūkanų normą dar lemia ir jos likvidumas. Jei firmos laukiamieji veiklos rezultatai neaiškūs, skolos kaina didėja. Skolos kainą didina kiekviena papildoma paskola, nes firmos gebėjimas grąžinti skolą imant papildomą paskolą mažėja. Didėjant bendrovės skoloms, palyginti su nuosavybe, didėja ir bankroto tikimybė. Didelis turto likvidumas reiškia, kad jis gali būti nesunkiai parduotas, u nedideliais nuostoliais. Toks turtas vadinamas didelio prekingumo turtu. Siekiant, kad vertybiniai popieriai būtų nupirkti, jei jie nėra per daug likvidūs, galima patenkitnti investuotojų reikalavimą pridėti likvidumo priemoką. Likvidumo priemoka yra vertybinių popierių vertės padidėjimas, palyginti su likvidesniais. Vyriausybės obligacijos yra paklausios, todėl joms nereikia gauti jokios arba nedidelę likvidumo priemoką, ir atvirkščiai.
Įsipareigojimų neįvykdymo rizikos priemoka. Įsipareigojimų neįvykdymo rizika vadiname ir kredito rizika. Rizika atsiranda dėl to, kad skolininkas gali negebėti padengti įsiskolinimų – palūkanų ir grąžinti pagrinidines skolas. Jei skolos negrąžinimo tikimybė yra didelė, investuotojai už obligacijas reikalauja papildomos palūkanų normos. Žinotina, kad vyriausybės išledžiamos oblogacijoms nereikia beveik jokios rizikos priemokos.
Skolos mokėjimo terminų rizikos priemoka. Skolos mokėjimo terminai taip pat turi įtakos vertybinių popierių pajamingumui. Tai ypač būdinga obligacijoms. Pvz.: 3 mėn. galiojimo trukmės iždo kupiūrų palūkanu norma skiriasi nuo 6 męn. kupiūrų palūkanu normos. Jų palūkanų norma skiriasi ir nyo 5 metų galiojimo trukmės iždo vekselių, ir nuo 30 metų trukmės iždo obligacijų.