Jonas Biliūnas „BRISIAUS GALAS“,
Autorius: Jonas Biliūnas – XIX a. lyrinės prozos pradininkas. Novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame pasaulyje. Jono Biliūno kūrybai būdinga gradacija. Vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų.
Siužetas, tema: J. Biliūno kūriniai – žmogiškumo, gerumo, užuojautos mokykla. Rašytojas stengiasi nemoralizuoti, nemokyti, atskleisti tokias situacijas, kur žmogus atvertų savo jausmus, išgyvenimus, pasidalintų gyvenimo patirtimi. Rašytojas vaizduoja pasaulį realistiškai, tačiau labiau gilinasi į žmogaus vidų, jausmus. Rašytojui svarbus kontrastas tarp senatvės ir jaunystės, tarp silpnumo, bejėgiškumo ir stiprybės, visų jaučiamo dėmesio ir pagarbos. Novelėje „Brisiaus galas” supriešinami naudos siekimas ir teisingumo idėja. Kalbama ne apie pragmatizmo apakintą šeimininką, o apie mylintį ir atleidžiantį Brisių. Pabrėžiama senatvės ir nereikalingumo problema, apeliuojama į žmogiškumą ir taurumą.
Pasakotojas ir pasakojimo būdas: Jis nesikiša į konfliktą tarp šuns ir žmogaus, tačiau išreiškia savo nuostabą. Šio kūrinio pasakotojas yra kaimietis, iš to paties ūkio, kur gyvena Brisius. Juk kitaip jis negalėtų žinoti, ką šuo jaučia ar išgyvena. Pasakotojas įvykiuose nedalyvauja, tačiau yra toks artimas Brisiui, jog viską apie jį žino. Pasakotojas kalba ne pirmuoju, kaip įprasta J. Biliūnui, o trečiuoju asmeniu, tačiau ne tik apžvelgdamas įvykius, o ir juos komentuodamas, stebėdamasis poelgiais. Tiesiogine kalba pasakotojas parodo, jog Brisius neišgalvoja to, kaip su juo elgiamasi.
Veikėjų paveikslai: J. Biliūno apsakyme veikėjų nedaug: pagrindinis – Brisius, labai svarbus – šeimininkas ir antraeiliai – namiškiai, vaikai, piemenys.
Brisius: realistiškai piešdamas nusenusio šuns paveikslą, J. Biliūnas Brisiaus „išgyvenimus“ pateikė taip, lyg jaustų ir mąstytų pats žmogus. „Brisius žilas, apžabalęs“, mato “kaip per dūmus” (dūmai – pilki, o pilka spalva reiškia menkumą, senatvę, vienatvę), „savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta“, „jaučia, kad mažai kam bereikalingas“. Jį ir „pajautos apgauna“, „loja užkimusiu mieguistu balsu“, sapnuoja „saldžiai žiovauja“, „nori pasigerinti“, jaučia gėdą, jam „rieda gailios, karčios ašaros“. Liūdna dabartis priverčia Brisių atsigręžti į idealią praeitį, kai buvo mylimas. Tuomet Brisius buvo jaunas, galėjo žaisti su vaikais, eiti medžioti, saugoti galvijus – jis jautėsi naudingas, ko trokšta ir dabar. Šeimininkas: novelėje jo paveikslas nėra detaliai apibūdinamas. Tik keletą kartų pasigirsta šeimininko žodžiai „Sa, Brisiau, sa!“, ragininantys šunį sekti jam iš paskos. Šeimininkas, nušovęs Brisių, buvusį draugą ir ištikimą namų sargą, bėga nuo padaryto nusikaltimo, nes sudrumstė savo sąžinę, nusikalto žmoniškumui.
Laikas: Laikas persikelia iš dabarties į praeitį, skaudi realybė virsta maloniu prisiminimu. Nors novelėje laikas nėra tiksliai įvardijamas ir autorius nesupažindina skaitytojo su smulkiomis detalėmis, tačiau galima suprasti, jog veiksmas vyksta vasaros pabaigoje. Pasakojama esamuoju laiku („guli“, „mato“, „nebepažįsta“, „jaučia“, „rūpinas“, „apsnūsta“, „nebeprigirdi“, „sustoja“, „tupiasi“, „griūva“), o Brisiaus prisiminimai yra perteikiami būtojo laiko veiksmažodžiais („buvo“, „žaidė“, „nepyko“, „žinojo“, „penėjo“, „pridarydavo“, „surasdavo“, ,,susekdavo“, „apuostydavo“, „žiūrėdavo“, „neidavo“). Taigi, novelėje laikas yra susipinęs su dabartimi ir prisiminimais.
Erdvė: Ekspozicijoje Brisius guli šalia “dienadaržio durų”, atviroje erdvėje. Šuns prisiminimuose erdvė – laukas, miškas – taip pat ne uždara, o visiems prieinama. Paskutiniame epizode Brisius ir šeimininkas “pamiškėj sustoja”. J. Biliūnas vaizduoja konkrečią ir tikrovišką erdvę, nuolat besikeičiančią. Jos kaita susijusi su tuo, ką Brisius veikia: guli, prisimena, sapnuoja ar eina. Miegodamas kieme šuo jaučiasi saugus, tačiau, kai šeimininkas jį nusiveda už klojimo, saugumo jausmas dingsta. Sava erdvė pakeičiama svetima. Skirtingos erdvės atstovauja prieštaraujančioms jėgoms. Brisius nenoriai ėjo šeimininko vedamas: jis verčiau būtų likęs šalia dienadaržio, kur sava, tačiau pakluso žmogui ir nukako už klojimo, už savo namų valdos.