Panevėžio apskrities istorijos apžvalga
5 (100%) 1 vote

Panevėžio apskrities istorijos apžvalga

Panevėžio apskrities istorijos apžvalga

Panevėžio apskritis yra vienas iš seniausių LietuvoS teritorinių padalinių. Jos ištakos siekia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės formavimąsi. Remiantis dabartinėmis archeologijos mokslo žiniomis, į Vidurio Lietuvos žemumą lietuviai plito iš pietų, maždaug iš dabartinių Kauno apylinkių. Manoma, kad IX-XII amžiais pietinė dabartinės Panevėžio apskrities dalis jau buvo sulietuvinta asimiliuojant kitas baltų gentis. XIII amžiuje pagrindinis lietuvių teritorinis vienetas buvo žemė. Panevėžio apskrities pirmtaku laikytina Upytės žemė, susikūrusi pietinėje apskrities dalyje. Jos formavimosi pradžia yra neaiški, bet įvairūs požymiai rodo, jog XIII a. pradžioje Upytės žemės jau būta. Žiemgalių nekenčiamas lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis, kuris 1205 metais surengė nesėkmingą žygį į Estiją, istoriko E. Gudavičiaus yra siejamas su Upytės žeme. Jo nuomone, Upytės žemė suvaidino svarbų vaidmenį derantis su žiemgaliais, kai 1218-1219 metų žiemą vyko lietuvių žygis į Saremą. 1219 m. lietuvių kunigaikščių sutartyje su Volynės kunigaikštyste pirmą kartą pateikiamas lietuvių kunigaikščių sąrašas, iš kurio galima spręsti apie jų hierarchiją. Upytės žemei jame priskiriami kunigaikščiai Ruškaičiai – Butautas, Kitenis, Kintibutas, Plikienė, Višlys, Vižeikis. Kunigaikščio valdžia Upytėje jau buvo paveldima, tai reiškia, kad buvo pasiektas tam reikalingas visuomenės raidos lygis. Kunigaikščių sąraše Upytės kunigaikščiai vardijami trečioje vietoje, iš karto po žemaičių kunigaikščių. Tai rodo gana aukštą jų padėtį, o kartu ir pačios Upytės žemės svarbą lietuvių žemių konfederacijoje. Sprendžiant iš sutarties, Upytės kunigaikščiai pripažino vyresniųjų lietuvių kunigaikščių valdžią, taip pat galėjo būti ir XIII a. pradžioje. Bet kartu jiems pavyko išsaugoti sritinių kunigaikščių padėtį. XIII a. viduryje žinomi Mindaugo karvedžiai Vaišna ir Sirvydas Ruškaičiai, taigi bent dalis Upytės kunigaikščių palaikė Mindaugą vienijant Lietuvą.

Rašytiniame šaltinyje Upytės žemės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1254 metais. Rygos arkivyskupui Albertui ir Livonijos ordino magistrui dalijantis Žiemgalą, nurodoma, kad pietuose ji ribojasi su Upytės ir Šiaulių žemėmis (terrarum Opiten et Saulen). Tuometinės Upytės žemės ribos yra sunkiai nustatomos, yra įvairių nuomonių. Akademiko E. Gudavičiaus manymu, jos ribos pietuose apėmė šiaurinę dabartinio Kėdainių rajono dalį, šiaurėje nesiekė Pasvalio, o rytuose driekėsi maždaug iki dabartinio Rokiškio rajono ribos. Bent tiek aišku, kad šiaurinė Upytės žemės riba buvo nepastovi. Šiose teritorijose gyveno žiemgalių ir sėlių gentys. XIII a. žiemgalių Upmalos žemei priklausė Linkuvos, Žeimelio, Vaškų, Saločių apylinkės. Taigi jų pietinė riba ėjo maždaug Mūšos upe, rytuose jie siekė Pasvalio apylinkes. Tuomet šioje teritorijoje žiemgaliai jau daug kur gyveno mišriai su lietuviais. XIV a. dar buvo išlikę teritorijos, kuriose vartota žiemgalių kalba, ji galutinai išnyko XV a. pradžioje. Sėliai gyveno į rytus nuo žemgalių, XIII a. pirmoje pusėje jų riba, prasidėjusi nuo Pasvalio ėjo apytiksliai per Palėvenę, Subačių, Svėdasus, taigi sėlių žemės užėmė didelę dabartinės Panevėžio apskrities dalį. Sėliai sulietuvėjo maždaug apie XIV a. vidurį. Prijungiant ir asimiliuojant žiemgalių ir sėlių gyventas sritis, kėlėsi ir Upytės žemės ribos.

XIV amžiuje, ypač jo antroje pusėje, labai pagausėjo Livonijos ordino žygių į Upytės žemę. Štai kaip aprašo 1377 m. žygį ordino metraštininkas: „Tais pačiais metais brolis Robinas, krašto maršalas, ir su juo Vendeno, Segevoldo, Kondovo, Mintaujos ir Dobelės komtūrai po Švč. Trejybės dienos (gegužės 24 d.) žygiavo į Upytės žemę, kur viską ugnimi ir kalaviju naikino, 120 žmonių sugavo ir išsivedė kartu su 280 žirgų ir 260 stambiųjų galvijų.“ Bet ne visuomet taip sekdavosi. Metais anksčiau, tam pačiam broliui Robinui vadovaujant žygiui į Upytę, lietuviai grobikus užpuolė, atėmė grobį, 25 priešus nužudė. Kurį laiką priebėga nuo priešų puolimų buvo Upytės pilis. Ji gerai tarnavo vykstant nedideliems konfliktams. Bet prasidėjus stambioms operacijoms medinė pilis su neypatingais įtvirtinimais apgulimo atlaikyti negalėjo. Todėl po sugriovimų ji nebuvo atstatoma ir XIV a. antroje pusėje didesnės karinės reikšmės neturėjo.

XIV a. Lietuvoje minimi Didžiojo kunigaikščio vietininkų valdomi valsčiai, sudaryti iš buvusių žemių ar dalinių kunigaikštysčių. Tokiu valsčiumi tapo ir Upytės žemė. 1413 m. buvo sudarytos Vilniaus ir Trakų vaivadijos, į pastarosios sudėtį pateko ir Upytės valsčius.Kai pasibaigė karas su Livonijos ordinu, vyko per kovas gerokai aptuštėjusio šiaurinio valstybės pasienio kolonizacija. Tuomet buvo galutinai sulietuvinti Upytės valsčiaus pakraščiai, pirmą kartą paminėti stambiausi dabartiniai miestai: 1455 m. – Biržai, 1480 m. – Kupiškis, 1497 m. – Pasvalys, 1499 m. – Rokiškis, 1503 m. – Panevėžys. XVI a. viduryje Upytės valsčių sudarė Šeduvos ir Panevėžio miesteliai ir 58 vaitystės su 359 kaimais. Upytės miestelis ir dvaras pateko į privačias rankas, todėl neliko vietos valstybinėms įstaigoms. Tai buvo viena
iš priežasčių, dėl kurių Upytės miestelis prarado savo įtaką. 1548 m. Upytės valsčiaus teismų posėdžiai vyko Krekenavoje, o 1554 m. jau Panevėžyje. 1576 m. karalius Steponas Batoras davė leidimą šiame mieste statyti teismo pastatą. Nors administracinis centras iš Upytės išsikėlė, jos pavadinimą teritorinis darinys išlaikė dar beveik 300 metų.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 910 žodžiai iš 2741 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.