Parama šeimai auginančiai neįgalų vaiką
5 (100%) 2 votes

Parama šeimai auginančiai neįgalų vaiką

1121

ĮVADAS. TYRIMO METODOLOGINĖ APIBRĖŽTIS.

Kasdien pasaulyje gimsta šimtai vaikų, turinčių vienokias ar kitokias negales. Daug yra vaikų, kurie. gimę sveiki, neįgaliais tapo vėliau. Kiekvieno iaiko atsiradimas seimoje yra svarhus [vykis, kuris keičia įprastą šeimos gyvenimo ritmą, tarpusavio bendravimą, psichologinį klimatą. santykius su aplinka. Dar didesni pokyčiai šeimoje Įvyksta išaiškėjus vaiko negalei.

Tyrimais jau Įrodyta, kaip giliai vaiko negalė paveikia kiekvieną šeimos narį atskirai ir šeimą, kaip sistemą. Mokslinėje literatūroje išskiriamos tokios šeimos, auginančios neįgalų vaiką, gyvenimo temos, kaip motinos ir tėvo gedejimo išgyvenimai irjų raida^ nepaliaųjamas stresas“, socialinė stigma ryšio tarp motinos ir vaiko ypatumai4, santykių tarp kitų šeimos narių deflgūracija^ brolių/seserų psichologinės – socialinės patirtys6 ir kt. Vaiko negalės faktas, saviti tėvų emociniai išgyvenimai, santykių šeimoje kaita, nuolatinis bendravimas su specialistais, būrimasis Į bendruomenes, kova dėl teisių ir pripažinimo apibūdina Šeimos, auginančios neįgalų vaika, situacijos specifiškumą.

Deja, tenka konstatuoti, kad maža tyrimų Lietuvoje, kurie argumentuotai ir pagrįstai analizuotų šeimos, auginančios neįgalų vaiką, psichosocialinę situaciją. Pripažindami psichologinių ir socialinių procesų universalumą, turime konstatuoti, kad kultūriniai veiksniai dažnai pakoreguoja seniai žinomas tiesas, kad žmonių patiriami išgyvenimai, jų struktūra ir intensyvumas, santykių su kitais žmonėmis ypatumai dažnai ^a sąlygojami konkrečios šalies kultūrinių ypatumų. Juo labiau, kad žinojimo apie Šeimą, auginančią neįgalų vaiką, sistema yra sukurta vakarų, senos demokratijos, šalyse. Tuo tarpu Lietuvoje tik po nepriklausomybės atkūrimo (taigi, tik vienas dešimtmetis), kai valstybiniu susirūpinta šeimų, auginančių neįgalų vaiką, padėtimi. Galima kelti prielaidą, jog skirtingos socialinės situacijos skirtingose šalyse kuria ir skirtingas socialines -psichologines problemas. Ir be atskiro tyrimo galima hipotetiškai daryti išvadą apie tai, jog Lietuvoje gyvenanti šeima atsiduria specifinėse situacijose, kurios yra būdingos lietuviškam kontekstui. Taip pat tikėtina, kad universalūs šeimos gyvenimo dėsningumai turėtų pasikartoti ir lietuviškoje šeimoje.

Paradoksas (o gal tai yra norma) yra tas, kad pirmieji paramos šeimai ir neįgaliam vaikui klausimą iškėlė ne specialistai ar politikai, tačiau paČios šeimos. Sukurtos nevyriausybinės organizacijos privertė oficialiąsias struktūra^s pripažinti šeimų, auginanČių neįgalų vaiką, poreikius, skirti joms ne tik moralinį dėmesį. Deja, tenka pripažinti, kad visuomenėje dar labai ryškūs neigiami mitai apie tokią šeimą, jai a prįori priskiriami tokie neigiamos konotacijos aiributai, kaip asocialumas, o negalės atsiradimas aiškinamas remiantis archainiais stereotipais (negalė kaip nuodėmės, asocialumo pasekmė).

‘ Dunkan. D. (1977 gegužė). The impact of a handicapped child upon the family. Dokumentas pristatytas

Pennsilvania Training Model Training Sessions. Harrisburg. PA.Efron. R.. Efron. H. (1974). Measurement of

attitudes toward the retarded and application and parental attitudes. Mental Retardation. 3. 28-30.

Kūbler-Ross. E. (1969). On death and dying. Nevv York: Macmillan.

; Hayden. M.F.. Goldman. J. (1996). Families of Adults vvith Mental Retardation: Stress Levels and Need for

Services. Social Vork. 41. 657-667.

•’ Goffman. E. (1975). Stigmate: les usages sociaux des handicaps. Paris: Ed. Minuit.

4 Bettelheim. B. (1969). La forteresse vide. L’Autisme infantile et la naissance du soi. Paris: Gallimard. Coll.

Connaissance de l’inconscient. Versta iš The Empty’fortress. 1967.

Seligman. M.. Darling. R.B. (1986). Orginary families. special children. A systems approach to childhood disabilit>. London: The Guilford Press. 6 Stoneman. Z.. Brody. G.H.. Davis. C.H. (1988). Childcare Responsibilities. Peer Relations. and Sibling Conflict:

Older Siblings ofMentallv Retarded Children. American Journal on Mental Retardation. 93 (2).

3

Tad pagrįstai galima kelti klausimą apie šeimų, auginančių neįgalų vaiką. diskriminacifą Neigiami stereotipai, perkelti Į sociaiines politikos formavimo įstaigas tampa formalizuotomis, teisiškai įtvirtinančiomis, normomis Šeimos, kuriose vaikas yra neįgalus, atsiremia į apriorinio pasmerkimo sieną, priverstos ginti savo interesus, kovoti dėl savo teisių. Tokiomis sąlygomis socialinis solidarumas tampa formaliu, kai, iš vienos pusės, socialine politika yra Įtakojama neigiamų mitų ir stereotipų, o iš kitos pusės – demokratinių teisinių šeimų reikalavimų. Ką darytL kad pasiekti natūralų socialinį solidarumą9 Kaip maksimaliai sumažinti, o gal ir panaikinti, šeimų, auginančių neįgalų vaiką, diskriminaciją9 Kokių priemonių turi imtis pati Šeima, o kokių – visuomene ir socialines politikos institucijos’7

Sie ir kiti bendro pobūdžio klausimai mus orientuoja į konkretesnius klausimus, { kuriuosjau gali atsakyti mokslinis ir bešališkas (objektyvus) žvilgsnis. Dęja, kaip minėta, mokslinių tyrimų Lietuvoje, priešingai nei vakarų šalyse. Šeimos srityje atklikta minimaliai mažai. Būtent taikomasis mokslinis tyrimas gali ne tik realiai ir objektyviai Įvertinti šeimų, auginančių
neįgalų vaiką, poreikius, tačiau ir argumentuoti jų tenkinimo naudą ir būtinybę ne tik pačiai šeimai. taČiau ir visai visuomenei Realių pagalbos strateginių gairių nustdtymas leistų išven^fi klaidingų ir kartais labai brangiai kainuojančių, bet nepagrįstų žingsnių, kurie realiai jokio socialinio pokyčio neatlieka. Mokslinis taikomasis tyrimas galėtų padėti išspręsti šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, o ir pačiai visuomenei, aktualią segregacijos – solidaaimo problemą.

Vadinasi, yra svarbu identifikuoti, atpažinti psichosocialinį Šeimos, auginančios neįgalų vaiką, Lietuvoje situaciją. Psichosocialine vadinama tokia situacija, kai dėl vidinių (vaiko negalė) ir išorinių (visuomenės nuostatų) veiksnių sąveikos šbima patiria specifinius išgyvenimus, keičiasi Įprastų šeimyninių ir socialinių ryšių struktūra ir intensyvnmas. Terminas ^psichosocialinis“ žymi dviejų, psichologinės (asmenybė) ir socialinės (santykiai), realybių sąjungą. Psichosocialinės dimensįjos žymi psichosocialinės situacijos struktūrinius komponentus.

Svarbu ne tik išsiaiškinti socialinio – kultūrinio konteksto ir šeimos gyvenimo ypatumus. Toks tyrimas pasižymėtų vienpusiškumu ir menku praktiniu taikomumu. Svarbu, konstatuojant esamą situaciją, nustatyti šeimos gyvenimą sąlygojančius funkcinius (palankius, stabilizuojančius, suteikiančius jėgų) ir disfunkcinius (nepalankius, destabilizuojančius, konfliktinius, depresinius) veiksnius Funkciniais vadiname tokius veiksnius, kurie padeda šeimai įveikti konfliktines psichosocialines situacijas, ją stabilizuoja, grąžina Į psichologinės ir socialinės pusiausvyros būseną. Disfunkciniais vadiname tokius veiksnius, kurie išveda šeimą iš psichologinės ir socialinės pusiausvyros, yra potencialūs konfliktinių situacijų šaltiniai.

Šiame socialiniame ir moksliniame kontekste’galima formuluoti keletą probleminių klausimų, kurie iš esmės apsprende tyrimo procedūrą:

Probleminiai klausimai:

• Kokie demogratlniai, socialiniai, psichologiniai veiksniai palaiko, o kokie apsunkina, šeimos, auginančios neįgalų vaiką, funkcionalumą ir socialinę adaptacįją9

• Kokia psichologinė. socialinė, edukacinė pagalba potencialiai yra efektyviausia gerinant šeimos, auginančios neįgalų vaika, socialinę adaptaciją ir gyvenimo kokybę, stiprinant socialinį solidarumą0

Tyrimo objektas: šeimos. auginančios neįgalų vaiką, psichosocialinė situacįja.

4

Tyrimo hipotezės: 1) auginanti neįgalų vaiką šeima pasižymi psichologinės ir socialinės situacijos trapumu, 2) tokie socialinio ryšio komponentai, kaip profesinis savęs realizavimas ir santykiai su specialistais yra esminiai reguliuojant šeimos, auginančios neįgalų vaiką, psichosocialinę situaciją: 3) yra ryšys tarp socialinių – demografinių kintamųjų ir psichosocialinės situacijos.

Tyrimo tikslai: 1) atskleisti psichosocialines šeimos, auginančios neįgalų vaiką, situacįjos staiktūrą ir dinamiką, 2) pagrįsti psichologinės, socialinės ir paramos šeimai, auginančiai neįgalų vaiką, strategines gaires.

Duomenų rinkimo ir apdorojimo metodai: sociologinė mamų ir tėvų apklausa naudojant standartizuotą ir pusiau standartizuotą anketą. Tyrimo duomenys apdoroti: 1) uždaro tipo atsakymams apdoroti taikyta deskriptyvinė ir tikimybinė (regresinė, faktorinė, klasterinė ir koreliacinė analizes) statistika, neparametriniai testai, 2) atviro tipo atsakymams apdoroti taikyti kontent (turinio) analizės elementai Iš viso klausimyną sudarė per 300 Įvairių klausimų, atspindinčių Įvairias šeimos gvvenimo sritis. Klausimyno struktūrą sudarė socialinių-demografinių klausimų blokas (duomenys apie lytį, amžių, Šeimyninę, profesinę padėtį ir kt.) bei nuostatų (požiūrių) klausimų blokas (profesinio savęs realizavimo, santykių šeimoje, psichologinės savijautos, poreikių ir kt. skalės). Dėl didelės klausimyno apimties didžiąją daugumą sudarė uždaro tipo, o keletas – atviro tipo klausimai (klausimynas pateiktas 6-ame priede; tėvų atsakymai į atvirus klausimus ir atsakymų kategorizavimas pateiktas 7-ame priede). Tyrimo duomenys buvo apdoroti SPSS {Statistical Package for Social Sciences} programine įranga.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1315 žodžiai iš 2535 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.