Parlamentarizmas ir jo raida
5 (100%) 1 vote

Parlamentarizmas ir jo raida

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………3

1. Parlamentarizmo rūšys 4

2. Valdžios bendrumas 4

3. Premjerinės sistemos 6

4. Darbingasis parlamentarizmas 9

5. Asamblėjos valdymas 10

Išvados 11

Naudota literatūra 12

Įvadas

Parlamentarizmas, turbūt, labiausiai išplitusi valstybės valdymo forma pasaulyje šiomis dienomis. Ir galima teigti, jog kiekvienoj valstybėje ji veikia kitaip ir egzistuoja maži valstybės valdymo struktūrų skirtumai. Savo darbe aš pristatysių kelias parlamentarizmo rūšis, palyginsiu jas ir kaip jos veikia kai kuriose valstybėse. Vyriausybės stabilumas nėra valdymo efektyvumas, kaip daug kas mano, tai reiškia trukmę; vyriausybės gali būti ilgalaikės ir tuo tarpu bejėgės, jų trukmė nenurodo veiksmingumo ar efektyvumo. Efektyvumas labiau sietinas su struktūriniais pajėgumais. Negali būti ryžtingos vyriausybės be ryžtingo ministro pirmininko, tačiau ir ryžtingas ministras pirmininkas negalės būti ryžtingu, jei aprendimųpriėmimo mechanizmas stringa ir veikia prieš jį. Efektyvi vyriausybė – gebanti įvykdyti užsibrėžtą politiką. Orentuosiuosi į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos parlamentarizmo modelius. Juose parlamentarizmas vyravo ilgiausiai, jų stabilumo lygis aukščiausias, giliai įsišaknyję demoratijos principai padarė parlamentarizmą šiose šalyse kaip pavyzdį kitoms valstybėms, kurios tik pradeda kurti savo parlamentinę sistemą. Diskusijas keliantis klausimas: kaip turi veikti parlamentarizmas, kad išliktų stabilus ir efektingai veikiantis, privertė mane susidomėti šia tema. Todėl pasiryžau atsakyti į šį klausimą. Daugiausia remiausi G. Sartori samprotavimais ir pateiktais faktais.

1. Parlamentarizmo rūšys

Parlamentinių sistemų pavadinimas susijęs su jas lemiančiu principu, būtent, – kad parlamentas yra suverenas. Taigi parlamentinės sistemos nepripažįsta valdžių padalijim tarp parlamento ir vyriausybės: jos visos yra grindžiamos įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios bendrumu. O tai tolygu sakyti, kad visos sistemos, kurias vadiname parlamentinėmis, reikalauja, jog vyriausybės būtų skiriamos, remiamos ir atleidžiamos parlamento valia. Bet pasakyti, kad parlamentai remia vyriausybes, vadinasi, nedaug ką pasakyti. Tai nė iš tolo nepaaiškina, kodėl tokiose politinėse bendruomenėse vyriausybės esti stiprios arba silpnos, kodėl stabilios arba nestabilios, veiksmingos arba mobilios, ir apskritai – kodėl jos tvarkosi gerai arba vidutiniškai, arba netgi itin bjauriai.

Reikalas tas, kad žodžiu „parlamentarizmas“ nežymi kokia nors vientisa visuma. Parlamentinės sistemos veikia labai nevienodai, o jei taip, tai todėl, kad jos susijusios ir jas lemia labai skirtingos jungtys tarp vykdomosios ir įstatymų leidybos valdžių. Iš tikrųjų yra bent trys svarbiausios parlamentinių sistemų atmainos: vienas kraštutinis atvejis – tai angliškojo tipo premjerinė, arba kabineto, sistema, kur vykdomoji valdžia ryškiai dominuoja parlamento atžvilgiu; kitas kraštutinis atvejis – prancūziškojo (Trečios ir Ketvirtosios Respublikų) tipo asamblėjos valdymas, kuris valdymą padaro beveik neįmanomą; yra ir kompromisinė formulė – partijų kontroliuojamas parlamentarizmas.

Tad parlamentarizmas mus gali nuvilti lygiai taip pat lengvai, kaip ir prezidentizmas. Jei norime tvirtinti, esą pirmasis yra pranašesnis už pastarąjį, čia pat turime pareikšti, kurį parlamentarizmą pasirinkome, taip pat užtikrinti, kad iš grynojo prezidentizmo nebūsime paprasčiausiai ir mažiausio pasipriešino būdu nuvesti į grynąjį parlamentarizmą, t.y. į asamblėjos valdymą bei blogą valdymą.

Kiekvienos parlamentarizmo atmainos savitumus trumpai aprašysiu artimiausiuose poskyriuose. Pamatinė, visam parlamentarizmui bendra problema – kad būtų partijos, kurios, balsuojant parlamento rūmuose, neperžengtų partiškumo ribų. Amerikos atveju partinės drausmės stoka galbūt ir yra aktyvas, bet parlamentarizmo atveju partinės drausmės stoka visuomet ir neišvengiamai yra pasyvas. Parlamentui tinkančios partijos yra visų pirma partijos, kurios laikosi drauge, remdamos jų pačių paskirtą vyriausybę.2. Valdžios bendrumas

Valdžios bendrumo negalima apibūdinti taip tiksliai kaip valdžių padalijimo. Ši formulė yra neaiški, nes bendrumas reiškia difuziją ir difuziškumą. Kas, kaip arba kokiu mastu ką ir su kuo turi bendra? Valdžios bendrumas, švelniai tariant, gali būti labai įvairius. Vis dėlto, pažvelgus į valdžios struktūros šerdį, kur galias turi veikti vykdomosios valdžios atstovas – ministras pirmininkas, šioje painiavoje galima įvesti šiokią tokią tvarką. Iš šio taško vyriausybės vadovo santykis su jo arba jos nariais gali būti taip:

I. pirmojo virš nelygiųjų

II. pirmojo tarp nelygiųjų

III. pirmojo tarp lygiųjų

Tai bendrosios valdžios formulės, nes jos visos atmeta valdžios koncentraciją viename asmenyje – primus solidus, kaip antai Amerikos prezidento atveju, kurio vyriausybė yra tik jo asmeninis kabinetas. Bet šios funkcijos iš tikrųjų labai skiriasi. Britanijos ministras pirmininkas iškilęs kaip primus (pirmasis) virš lygiųjų, nes
jis arba ji išties vadovauja vyriausybei ir, parinkdamas arba atleisdamas tikrai „pavaldžius“ ministrus, turi laisvas rankas; Vokietijos kancleris ne taip išsikiria, bet vis dar yra primus tarp nelygiųjų; o paprastoje parlamentinėje sistemoje ministras pirmininkas yra primus inter pares – tarp lygiųjų, taigi ne toks jau primus. Žinoma, galime ginčytis dėl niuansų. Vis dėlto kriterijus, pagrindžiantis visas tris šias formules, yra gana grakštus.

Pirmasis virš lygiųjų vykdomosios valdžios atstovas yra ir partijos lyderis, kurį vargu ar gali balsavimu pašalinti iš posto jo paties parlamento nariai ir kuris skiria bei keičia kabineto ministrus kaip jam arba jai patinka. Tad šitoks „pirmasis“ išties vadovauja savo ministrams. Pirmasis tarp nelygiųjų gali ir nebūti oficialus partijos lyderis, bet vis dėlto jis negali būti pašalintas iš posto vien parlamentui pareiškus nepasitikėjimą, ir yra didelė tikimybė, kad jis liks poste net pasikeitus jo kabineto nariams. Tad šitoks „pirmasis“ gali pašalinti ministrus, o jie jo – negali. Galiausiai pirmasis tarp lygiųjų – tai ministras pirmininkas, žlugdantis drauge su savo kabinetu, paprastai turintis priimti į vyriausybės komandą „primestus“ ministrus ir menkai šią komandą kontroliuojantis.

Svarbiausia štai kas: aptariamosios formulės apibūdina, kokia yra bendrosios valdžios mechanizmų įvairovė, pakertanti tradicinę nuomonę apie tai, ką atitinkamai prezidentinės bei parlamentinės sistemos esą darančios geriausiai. Pirma, šį įvairovė rodo, kad Anglijos ministras pirmininkas gali valdyti kur kas efektyviau už Amerikos prezidentą. Todėl prezidentinė primus solus formulė neturi daugiau „valdymo privalumų“. Dar daugiau, ši įvairovė perša mintį, kad primus solus, prezidento pakeitimas primus inter pares apskritai nesuteikia pranašumo. Išties negali būti tikras vadovas toks ministras pirmininkas, kuris negali kontroliuoti savo ministrų ir net nėra laisvas juos pasirinkdamas.

Tad bendrosios valdžios formulės, teikiančios „valdymo perspektyvų“, yra: I. Pirmasis virš lygiųjų ir II. Pirmasis tarp nelygiųjų. Tai tolygu užuominai, kad įdomūs darbingo parlamentinio valdymo atvejai yra premjerinės sistemos, – pradedant Britanija ir baigiantVokietija. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad visų kitų formų parlamentarizmas – nedarbingas. Kituose dviejuose poskyriuose ir tyrinėsime sąlygas, paaiškinančias bei palaikančias visų esančių parlamentinių sistemų veikimą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1117 žodžiai iš 3614 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.