ĮVADAS
Stalinas, ši “pabaisa”, kaip jį vadina Hilovan Djilas, “žmogus su akmenine širdim, neturinčia jokių šiltų jausmų žmonėms, kaip jis pats pasisako, buvo neeilinis žmogus, bet didžiosios imperijos absoliutus vadovas, kurio rankose buvo dviejų šimtų milijonų žmonių likimas, jų gyvenimas ir mirtis. Savo ilgoj, tūkstanties metų istorijoj Rusija turėjo ir labai gerų protingų ir labai žiaurių kvailų valdovų. Ji turėjo ir Petrą Didįjį, ir Joną Žiaurųjį. Dabar likimas jai lėmė gauti naują valdovą, Staliną, patį žiauriausią ir patį kriminališkiausiąjį. Todėl nenuostabu, kad su tokiomis dvasinėmis ir moralinėmis savybėmis šis žmogus savo galiai sutvirtinti galėjo įvykdyti istorijoje negirdėto mąsto ir neįsivaizduojamojo žiaurumo teroro aktus.
Ar ne laikas pagalvoti apie keistą aplinkybę? Prieš karą Stalinas pradėjo valymą ir naikino genialius karvedžius, bet karą baigė turėdamas nesutriuškinamą armiją ir visą ansamblį ne mažiau iškilusių generolų ir maršalų: Rokosovskis, Vaisilevskis Draguskis, Halinovskis, Govorovas, Žadovas, Konevas, vatutinas, Černiachovskis, Novikovas, Kurnecovas, Malininas, Bagdanovas, Antonovas ir daugelis kitų, argi visus išvardinsi!
Galbūt tas nenumaldomas smalsumas pastūmėjo pasirinkti temą, kuri susijusi su žiaurumu, paslaptingumu. Nežinau kodėl, gal tiesiog norėjau surasti atsakymus į mintyse vis dar skambančius klausimus. Kodėl būna žmonių, kurie siekdami savo tikslo “lipa” kitiems per galvas? Tai galbūt bus vienintelis klausimas, kurio nesugebu suvokti net ir dabar. Bet manau į daugelį klausimų atsakiau, perskaičius Richardo Lourie parašytą knygą “Stalino autobiografija”.
Knygoje R. Lourie norėjo pavaizduoti Staliną kaip asmenybę, su savo skausmais, nevilties valandomis ir džiaugsmo minutėmis. Galbūt Stalinas padarė tiek pikto daugeliui žmonių, nes pats bijojo būti įskaudintas, o juk kai tavęs bijo dauguma – esi tarsi viešpats visiems. Tada tu nejauti jokios baimės būti įskaudintas.
Knyga ir liks knyga, šioje knygoje daug istorinių faktų, bet daugelis jų – pramanyta. Skaitydama Richardo Lourie knygą ”Stalino autobiografija”, visai kitaip įsivaizdavau Staliną, bet perskaičius papildomą literatūrą sužinojau, kad daugelis gerų bruožų autoriaus pramanyti. Bet juk jei knygoje nebus jokios intrigos, jokių pagrąžinimų – knyga nesulauktų skaitytojų dėmesio, ji tiesiog taptų nuobodi.
VALYMAI
Hilovan Djilas, buvęs komunistinės Jugoslavijos viceprezidentas, taip apibūdina Staliną: “Stalinas buvo pabaisa; laikydamasis abstrakčių, absoliučių ir asmeninių utopinių idėjų, praktikoj jis neturėjo jokio kriterijaus, o tik savo karjerą, o tai reiškė smurtą ir fizinį bei dvasinį sunaikinimą”. Bet ši “pabaisa” kartais turėjo ir žmogiškų jausmų. Kai Stalino pirmoji žmona mirė, savo draugui jis kapinėse pasakė: ”Ši moteris minkštino mano akmeninę širdį. Ji mirė ir su ja drauge mirė mano paskutinieji šilti jausmai visiems žmonėms”. Tai buvo atviri tiesos žodžiai.
Stalino antroji žmona Nadežda Allilueva buvo idealistė revoliucionierė. Tačiau ji buvo labai sukrėsta, sužinojusi iš studentų universitete, kur ji studijavo, kai kuriuos dalykus, apie baisias žmonių kančias kolektyvizacijos metu. Sužinojęs apie tai, Stalinas liepė tuos studentus suimti. Nadežda dažnai ginčydavosi su savo vyru, kaltindama jį, kad jis esąs “skerdikas”. Negalėdama pakęsti Stalino vedamos politikos, 1932m lapkričio 9d. ji nusižudė. Yra įtarimas, kad pats Stalinas ją nužudęs, nes jos mirtį ir paskutiniąsias valandas ligoninėj dengia didelė paslaptis; be to, tuo laiku jis jau buvo pradėjęs artimai bendrauti su Roza Koganovič. Sakoma, kad Stalinas vis tik buvo smarkiai paveiktas žmonos mirties, o už kolektyvizacijos nelaimes savo įprastu būdu jis suvertė visą atsakomybę būtiems ir nebūtiems “liaudies priešams”.
Nuvertę senąją politinę santvarką, revoliucionieriai nežinojo ir neišmanė, kaip administruoti naująją. Tiesa valdančioji partija išaugo lig 3500 000 narių dešimties metų laike. Bet daugelis, jei ne dauguma, buvo nekompetentiški karjeristai, o partunistai ir prisiplakėliai. Stalinas sustabdė naujų narių priėmimą, įsakė išvalyti partiją ir sustiprinti joje discipliną. Tam tikslui 1933m. balandį jis įsteigė centrinę valymo komisiją.
Masiniai valymai prasidėjo 1934m. gruodžio mėnesį, kai buvo nušautas Sergiej Kirov, politbiuro narys, Stalino patikėtinis ir Leningrado komunistų partijos vadas. Jį nušovė jaunas komunistas ir revoliucinis romantikas Nikolajev, tačiau slaptosios policijos agentai tvirtina, kad Kirovas buvo nužudytasStalino įsakymu. Stalinas esą bijojęs Kirovo augančio populiarumo ne tik partijoje, bet ir darbininkų tarpe, kuriems Kirovas daug gero padaręs.Šį įtarimą sustiprina ir slaptoji Chruščiovo kalba dvidešimtame partijos kongrese 1956m. Visa kaltė už Kirovo nužudymą buvo labai kruopščiai suversta Zinovjevo, Kamenevo ir kitų senųjų bolševikų grupei. Įdomiu sutapimu, tą pačią nusikaltimo dieną valdžia jau buvo priėmusi anti-teroristinį nutarimą, kuriuo baudžiami mirties bausme visi pasikėsintojai prieš kiekvieną sovietų valdininką.
Valymas palietė visus valdžios ir gyventojų sluoksnius, k.t.: kariuomenę, policiją,
spaudą, laisvas profesijas, meną, universitetus, ūkio įmones ir profesines sąjungas. Tūkstančiai žmonių buvo sušaudyti ir šimtai tūkstančių buvo nuteisti sunkiems darbams kalėjimuose, baudžiamose įstaigose ir priverčiamojo darbo stovyklose. Bendras nukentėjusiųjų skaičius siekė kelis milijonus. Nukentėjo bemaž visi gyventojų sluoksniai, o daugiausia inteligentija.
Per didžiuosius valymus, per kalėjimus ir priverstinio darbo stovyklas jis pavertė visą tautą sau paklusniu ir patikimu įrankiu. Visa tauta turėjo dabar nuolankiai tylėti, nes kalbėti galėjo tik jis vienas, o kai jis kalbėjo, jo balso turėjo klausytis visi. Stalinas sugriovė seną partijos organizaciją, bet jis tuojau plačiai atvėrė duris į partiją visiems, nepaisant jų socialinės kilmės, kurie yra gabūs, vergiškai ištikimi partijai ir pakankamai žiaurūs.