Partijų sistemų tipų įtaka pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumui
5 (100%) 1 vote

Partijų sistemų tipų įtaka pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumui



Įvadas

Liberaliosiose demokratijose pagrindinė problema

gali būti ne tiek identifikuoti geras institucijas,

kiek jas įgyvendinti ir išlaikyti.

G. Brennanas ir L. Lomasky1

Didžiųjų sisteminių perėjimų laikotarpis pasaulyje, atrodo, baigėsi. Persiritus trečiajai demokratizacijos bangai ir visoms valstybėms pasirinkus savo institucijų sąrangos modelius, jie per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino ir sugebėjo „apaugti“ įvairių politikos veikėjų interesais. Tai nereiškia, kad pasaulyje instituciniai modeliai nekeičiami, tačiau tokie pokyčiai vyksta tik atskirose valstybėse ir dažniausiai yra tik inkrementiniai. Todėl galima tvirtinti, jog politinės sistemos „žaidimo taisyklės“ stabilizavosi ne tik senosiose, „tradicinėse“ Vakarų demokratijose, bet ir pastaraisiais dešimtmečiais lyginamosios politikos tyrimų objektais tapusiose Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje bei Vidurio ir Rytų Europoje.

Tokia institucijų „institualizacija“ atsiliepė ir lyginamosios politikos tyrimų pobūdžiui. Ankstyvosios normatyvinio pobūdžio diskusijos dėl įvairių institucinių modelių tinkamumo perėjimo sąlygomis, pavojų ir pranašumų užleido vietą pasirinktų institucinių modelių veikimo (stabilumo bei efektyvumo) studijoms. Nuo „geriausio“ institucinio modelio paieškų (net jei autoriai atsargiai užsimindavo, jog tinkamiausio modelio nėra, o kiekvienai valstybei tinka tas modelis, kuris… labiausiai tinka), metodologiškai pasireiškusių „tarprūšiniu“ (most-different-systems design) lyginimu, pereita prie pasirinktų modelių „vidurūšinių“ (most-similar-systems design) tyrimų. Kita vertus, tokių sisteminių tyrimų kol kas yra gerokai mažiau negu normatyvinio-taikomojo institucionalizmo studijų.

Šis darbas yra mėginimas pateikti sisteminę vieno institucinio modelio analizę vienu jo veikimo aspektu. Bendriausias darbo tikslas yra susieti ką tik aptartas „normatyvinę“ ir „pozityvistinę“ lyginamosios politikos institucinių tyrimų kryptis, t. y. naudojant politinių sistemų veikimo duomenis, patikrinti hipotezę, kuri pirmiausia buvo iškelta, remiantis ankstesniais „normatyviniais“ teoriniais tyrinėjimais (tiesa, šiame darbe hipotezė remiasi nebe šiais tyrimais, o modelio logika, tačiau išlieka iš esmės nepakitusi). Taigi šiame darbe bus tiriamos politinės sistemos, pasirinkusios pusiau prezidentinį valdžios institucijų sąrangos modelį. Analizės objektas yra šio institucinio modelio stabilumas ir jo priklausomybė nuo vieno kontekstinio kintamojo — partijų sistemos tipo (kuris, kaip bus paaiškinta žemiau, šiame darbe apibrėžiamas „tradiciškai“ — pagal relevantinių politinių partijų skaičių, o operacionalizuojamas naudojant lygiasvorių partijų skaičiaus kriterijų). Reikia pripažinti, kad tyrimui renkantis pusiau prezidentines politines sistemas, daroma gana drąsi ir potencialiai ginčytina prielaida (bent jau remiantis pastarųjų kelerių metų diskusijomis ir Lietuvos, ir Europos teorinėje literatūroje), jog pusiau prezidentiniai institucijų sąrangos modeliai sudaro atskirą institucinių modelių tipą — tačiau ši prielaida bus įrodyta darbo pradžioje. Be jau minėto bendriausio darbo tikslo, keliami dar du labiau specifiniai. Pirma, darbe mėginama patikrinti keliamą hipotezę ir atsakyti į klausimą, ar skirtingi partijų sistemų tipai gali paaiškinti pusiau prezidentinių politinių sistemų stabilumą arba nestabilumą. Vis dėlto, antra, hipotezė implikuoja gerokai platesnę tyrimo dienotvarkę negu įmanoma įgyvendinti šiame darbe, todėl jame taip pat siekiama suformuoti teorinį pagrindą ateities tyrimams šioje srityje.

Taigi šiame darbe bus tikrinama hipotezė, kad pusiau prezidentinės politinės sistemos stabilumas priklauso nuo partijų sistemos pobūdžio: kuo mažesnė partijų sistemos fragmentacija (ir poliarizacija), tuo pusiau prezidentinė politinė sistema stabilesnė. Dar tiksliau, stabiliam pusiau prezidentinės sistemos veikimui reikia dichotominės — dviejų partijų arba dviejų stabilių partinių blokų — partijų sistemos. Kaip jau esu parodęs anksčiau2, partijų sistemos pobūdis yra vienas iš vadinamųjų „ekstrakonstitucinių“ kintamųjų, kurie yra itin svarbūs pusiau prezidentinių valstybių stabilumui. Kiti „ekstrakonstituciniai“ kintamieji — tokie kaip politinės sistemos tradicijos, politikų asmeninės savybės bei jų ryšių su partijomis pobūdis — neabejotinai lieka reikšmingi, tačiau kiekvienoje konkrečioje politinėje sistemoje jie daugiau ar mažiau atsitiktiniai. Tuo tarpu mažai fragmentuota (dichotominė) ir įcentrinė partijų sistema yra sisteminė stabilumo sąlyga. Taigi šis darbas priklauso institucinei tyrinėjimų krypčiai, priimančiai pamatinę prielaidą, jog institucijos kaip paskatomis grįstos struktūros daro įtaką ar net determinuoja politinės sistemos veikimą. Šiuo požiūriu darbas yra neišvengiamai šališkas, nes atsiribojama nuo daugelio kitų galbūt reikšmingų veiksnių.

Darbo hipotezę korektiška taikyti politinėms sistemoms, jau įtvirtinusioms savo institucinius modelius. Kitaip sakant, ji a priori neapima tokių sisteminiam stabilumui svarbių veiksnių kaip vadinamasis „demokratijos mokymasis“. Nesigilinant į detales, kurios nepatenka į šio darbo sferą, svarbiausia „demokratijos mokymosi“ proceso fazė
paprastai sutampa su institucinių modelių pasirinkimu ir pirminiu įtvirtinimu. Visiškai gali būti, kad šiuo periodu pusiau prezidentinių — kaip tikriausiai ir kitokių — politinių sistemų stabilumui ir apskritai valstybės politinei kultūrai svarbiau (tiesa, priklausomai nuo struktūrinių valstybės ypatybių: socialinės stratifikacijos, politiškai reikšmingų visuomenės takoskyrų ir pan.) turėti ne dvipartinę sistemą, bet daugpartines koalicijas, kurios politiniams veikėjams suteiktų pirmųjų kompromiso pamokų3.

Tiesa, ypač turint galvoje pastarąją išlygą, hipotezė, jog dichotominės (dvipartinės) partijų sistemos susijusios su politinės sistemos stabilumu, gali pasirodyti triviali bet kokiai politinei sistemai4. Iš tikrųjų, nuo pat šeštojo dešimtmečio besitęsiančiame dažnai normatyviniame ginče apie „geresnę“ partijų sistemą buvo laikomasi tokios nuomonės5, tačiau pateikta ir priešingų argumentų. Kitaip sakant, neatsižvelgiant į institucinį modelį arba tiriant vien Europos politines sistemas (iki pusiau prezidentizmo sąvokos pasirodymo jos beveik visada buvo priskiriamos parlamentiniam modeliui), galima daryti išvadą, jog ir dvipartinės, ir daugpartinės sistemos suderinamos su valstybės politiniu stabilumu. Vis dėlto prie partijų sistemos matmens pridėjus institucinio modelio matmenį, jau galima daryti instrumentinės naudos suteikiančias išvadas apie partijų sistemų poveikį stabilumui. Ir atvirkščiai: lyginamosios politikos tyrėjams vėl susidomėjus institucionalizmu, ypač taikomuoju jo variantu, buvo iškelta hipotezė, jog „institucinis pasirinkimas yra svarbus“ ne tik savaime, bet ir kartu su partijų sistema — ir kad daugpartinė sistema sunkiai suderinama su vieno iš institucinių modelių — prezidentizmo, pirmiausia Lotynų Amerikos prezidentizmo, stabilumu6.

Šis darbas iš esmės kelia tą pačią hipotezę kitam instituciniam modeliui — pusiau prezidentizmui. Tai nėra nauja hipotezė, tačiau ji galėjo būti suformuluota savotišku indukcijos būdu, apibendrinant vieno atvejo — Prancūzijos Penktosios respublikos pusiau prezidentizmo — analizę7. Šis darbas bus skirtas pagilinti teorinį problemos supratimą, pagrindžiant hipotezę ne empirinių stebėjimų apibendrinimu, bet vidinėmis pusiau prezidentinio modelio ypatybėmis — ne tik formaliomis jo sąlygomis, bet ir politikos proceso logika. Todėl prieš detaliau aptariant hipotezę, bus įrodyta, jog pusiau prezidentinis modelis yra atskiras institucinės sąrangos modelis su savita logika. Tačiau svarbiausia, kad ši hipotezė, nors preliminariai suformuluota dar ankstyvojoje teorinėje institucionalistų diskusijoje, taip ir nebuvo patikrinta empiriškai, todėl empirinis jos patikrinimas ir yra šio darbo šerdis. Nusprendžiau šią hipotezę tikrinti kiekybiškai, t. y. ne analizuodamas atskirų valstybių politinę praktiką (nors šis būdas gali atrodyti patrauklesnis, nes gerokai praplečiamos „interpretavimo“ galimybės, be to, ankstesni lyginamieji pusiau prezidentizmo darbai rėmėsi tokiu metodu), bet konstruodamas visoms valstybėms bendrus kintamuosius ir ieškodamas jų sąryšių.

Pasirinktas hipotezės patikrinimo metodas kelia nemaža metodologinių keblumų, kurie bus aptarti atitinkamose šio darbo dalyse. Be techninių keblumų, pirmiausia sisteminių duomenų ir patikimų tyrimo instrumentų trūkumo, čia vertėtų pabrėžti dvi pagrindines teorines problemas: partijų sistemos kaip kintamojo pobūdį bei politinės kultūros įtaką. Šio darbo tikslais partijų sistema laikoma nepriklausomu kintamuoju, stengiantis išvengti „regresijos iki begalybės“, nes, griežtai kalbant, partijų sistemą galima laikyti kitų kintamųjų — struktūrinių, istorinių, institucinių — padariniu, o šiuos — dar kitų veiksnių rezultatu. Nepaisant to, darbe pripažįstamas ir atvirkščias priežastinis ryšys: institucinės sąrangos modelis taip pat formuoja partijų sistemą.

Politinės kultūros problema, tiriant institucinių modelių stabilumą, yra fundamentali ir iki šiol neišspręsta8, todėl bet koks geografinis tiriamo regiono apibrėžimas (arba atsisakymas jį apibrėžti) neišvengiamai yra „savavališkas“ sprendimas. Šio darbo pirmojoje dalyje bus nurodyti motyvai, renkantis valstybes analizei, tačiau dabar būtina pažymėti, kad, stengiantis sumažinti politinės kultūros kintamojo (ar jo ignoravimo) keliamą pavojų, šiame darbe bus tiriamos tik Europos pusiau prezidentinės politinės sistemos.

Vis dėlto net ir toks apribojimas palieka vieną esminę problemą — „Rytų“ ir „Vakarų“ skirtumus — dėl kurios galima kvestionuoti partijų sistemų kaip kintamojo aiškinamąją galią. Kitaip sakant, kyla klausimas, ar „vakarietiškų“ pusiau prezidentizmo pavyzdžių sąlyginį stabilumą ir pokomunistinių — sąlyginį konfliktiškumą įmanoma paaiškinti partijų sistemų ypatybėmis, ar šie skirtumai yra politinės kultūros arba kitų struktūrinių kintamųjų padarinys. Šis darbas pateiks nevienareikšmį atsakymą: jame struktūriniai partijų sistemą formuojantys kintamieji nebus kontroliuojami (t. y. vakarietiškasis ir pokomunistinis pusiau prezidentizmas bus tiriamas kartu), tikrinant, ar pasirinktas aiškinimo modelis universalus. Toks skeptiškas požiūris į pokomunistinio pusiau prezidentizmo „ypatingumą“ bus pagristas
kiekybinių tyrimų rezultatais. Tačiau, kita vertus, iš jų taip pat matyti, jog pokomunistinis pusiau prezidentizmas pagal kai kuriuos parametrus (vidutinę vyriausybių gyvavimo trukmę ir pan.) skiriasi nuo vakarietiškojo, ir tai palieka erdvės kitokiems („kontekstiniams“) aiškinimams.

1. Institucinių modelių trichotomija: pusiau prezidentizmas

Bet kokia pusiau prezidentinių politinių sistemų analizė su pirmosiomis metodologinėmis problemomis susiduria jau apibrėžiant tyrimo objektą. Pusiau prezidentinės politinės sistemos apibrėžimas turėtų pateikti formalius kriterijus, leidžiančius nustatyti būtinus ir pakankamus jos bruožus bei atskirti tokią politinę sistemą nuo kitų. Net jei paprastai sutariama, jog pusiau prezidentizmas susijęs su „dviguba valdžios struktūra“9, tai nesumažina konceptualių diskusijų. Dvi pagrindinės tokių diskusijų kryptys yra (1) bendroji — ar pusiau prezidentizmas turi teisę egzistuoti kaip atskiras klasifikacinis tipas, ir (2) specifinė — ar pusiau prezidentizmas turi būti apibrėžiamas vien konstituciniais, ar ir politinės praktikos kriterijais. Teigiamas atsakymas į pirmąjį klausimą leis pagrįsti šio darbo hipotezę ypatingomis pusiau prezidentizmo sąlygomis reikštis partijų sistemos įtakai. Išvados, nagrinėjant antrąjį klausimą, išryškins probleminius pusiau prezidentizmo aspektus, kuriais ir pagrįsta darbo hipotezė. Šioje darbo dalyje abu klausimai apžvelgiami iš eilės.

1.1. Dichotomija ar trichotomija?

Pirmą kartą terminas „pusiau prezidentinis“ pavartotas 1957 m., apibūdinant Austrijos politinę sistemą (semipräsidiale Demokratie)10, o labiau įprastam Prancūzijos kontekstui — po dvejų metų (le régime semi-présidentiel)11. Tačiau akademinė šio termino vartosena siejama su Maurice’u Duverger, kuris jį pristatė 1970 m.12 ir patikslino bei išplėtojo vėlesniuose darbuose, iš kurių žinomiausias — angliškasis jo straipsnis 1980 m. žurnale European Journal of Political Research13. Nors Prancūzijoje teorinė diskusija apie pusiau prezidentizmo kaip sąvokos reikalingumą vyko jau iki tada, į pasaulinį (t. y. didele dalimi angliškąjį) lyginamosios politikos diskursą šis terminas atėjo dar vėliau, maždaug nuo devintojo dešimtmečio vidurio. Gali būti, kad kaip tik dėl pernelyg mažo laiko tarpo įsitvirtinti pusiau prezidentizmas tebėra diskusijų kelianti sąvoka, nors vis dažniau pripažįstamas kaip politinės sistemos tipas sui generis.

Tai, kad „parlamentizmo“ ir „prezidentizmo“ sąvokos buvo suformuluotos ir daugiau ar mažiau galutinę savo formą įgijo likus keliems dešimtmečiams iki pusiau prezidentizmo termino išplitimo14, gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių tebediskutuojama dėl politinių sistemų klasifikacijos dichotomijos ar trichotomijos15. Trys pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis atmetamas pusiau prezidentizmo egzistavimas, yra šie: (1) pusiau prezidentizmas tėra tik prezidentinio ir parlamentinio valdymo fazių kaita; (2) pusiau prezidentinėmis laikomos politinės sistemos iš tikrųjų yra tik „vidurūšinės“ prezidentizmo ar (dažniau) parlamentizmo variacijos; (3) pusiau prezidentizmas yra (bet koks) tarpinis variantas kontinuume tarp prezidentinio ir parlamentinio valdymo16. Nė vienas iš šių argumentų neatrodo įtikinamas.

Pats „akademinio pusiau prezidentizmo“ pradininkas M. Duverger gali būti laikomas kaltu dėl pirmojo argumento paplitimo. Šį argumentą 1979 m. dienraštyje Le Monde pateikė George’as Vedelis, tvirtindamas, jog „[…] pusiau prezidentinė vyriausybė […] būtų ne parlamentinės ar prezidentinės sistemų sintezė, bet prezidentinės ir parlamentinės fazių kaita, o tai visai kitas dalykas“, o M. Duverger jį pakartojo savo straipsnyje17 bei vėlesniuose darbuose18. Jo argumentacija, nors nevisiškai tiksliai suprasta19, Arendui Lijphartui leido padaryti išvadą, kad pusiau prezidentizmo kaip grynojo tipo neegzistuoja, o demokratinių politinių sistemų klasifikacija iš esmės yra dichotominė20. Tačiau tai, jog tam tikru laikotarpiu pusiau prezidentinių valstybių politinė praktika primena prezidentinę arba parlamentinę, anaiptol nereiškia, kad keičiasi jų konstituciniai rėmai — pusiau prezidentizmo unikalumas ir yra tas, kad šis institucinės sąrangos modelis leidžia, pats nesikeisdamas, atsirasti ar įsivyrauti (priklausomai nuo partijų sistemos ir kitų kontekstinių kintamųjų) įvairioms politinės praktikos rūšims21. Neaiškumą padeda išspręsti ir Roberto Elgie vyriausybės tipų klasifikacija22: pagal ją pusiau prezidentinė vyriausybė gali būti arba monokratinė (t. y. faktiškai vadovaujama prezidento arba premjero), arba padalyta — tačiau tai ne tas pat kaip prezidentinė ar parlamentinė, mat abu pastarieji variantai priklauso monokratinės vyriausybės tipui.

Antrasis argumentas iš esmės remiasi tuo pačiu „politinės praktikos“ kriterijumi. Teigiama, jog, užuot išradinėjus trečiąjį tipą, derėtų pripažinti vidurūšinę dviejų „pagrindinių“ institucinių modelių įvairovę. Kitaip sakant, pusiau prezidentizmas tesąs tik „nereikalinga konceptualinė sumaištis“, nes pusiau prezidentinės valstybės priklauso arba prezidentinių, arba parlamentinių politinių sistemų poaibiui23. Tačiau šis argumentavimas remiasi vienu iš „konceptualaus pertempimo“
stretching) variantų. Juo remiantis, tokios valstybės kaip Prancūzija priskiriamos parlamentinio valdymo tipui (pripažįstant, kad viena iš daugelio jo variacijų yra parlamentinis valdymas su visuotinai išrinktu prezidentu), tačiau parlamentinis valdymas apibrėžiamas pernelyg plačiai, kaip „režimas, kur vykdomoji ir legislatyvinė valdžia galiausiai turi sutarti dėl politikos“24. Tai bihevioristinis apibrėžimas — ir nors vėliau bus nurodyta, jog daugelis pusiau prezidentizmo apibrėžimų taip pat atsižvelgia į neformalius kriterijus, šiame apibrėžime išvis ignoruojamos kitos reikšmingos — konstitucinės bei struktūrinės ypatybės. Dar vienas šio argumento variantas yra tas, kad pusiau prezidentizmo tariamu išskirtinumu pridengiamas paviršutiniškas politinės praktikos išmanymas — atlikus tikslesnę analizę, konkrečios politinės sistemos tipą esą galima klasifikuoti remiantis bipoline klasifikacija, o pusiau prezidentizmą derėtų laikyti vienu iš parlamentinio valdymo potipių25. Atrodo, kad toks argumentavimas a priori atmeta pusiau prezidentizmo, kaip atskiro konstituciniais kriterijais apibrėžiamo institucijų sąrangos modelio galimybę. Ištyrus konstitucines sistemas (o juo labiau pusiau prezidentinių valstybių politinės praktikos galimybes), būtų galima aptikti požymių, kurių neįmanoma suderinti su parlamentinio valdymo požymiais (kurie, be to, kaip bus parodyta 3 dalyje, ir yra labiausiai problemiški) — vienas iš tokių yra prezidento, turinčio atskirą demokratinį legitimumą, dalyvavimas, formuojant vyriausybę (bei ją atstatydinant26.

Trečiasis argumentas, implikuojantis, jog pusiau prezidentizmas neturi apibrėžtos vietos politinių režimų klasifikacijoje, yra jos pristatymas kaip tam tikro kontinuumo tarp prezidentinių ir parlamentinių modelių27, kuriame pusiau prezidentizmas vadinamas vienu iš „mišrių modelių […], kur vyriausybė savo prigimtimi yra tam tikra prezidentinės-vykdomosios ir parlamentinės vyriausybės atmaina“28. „Mišraus“ modelio nuostata klasifikuojant institucinius modelius, pasirodė labai gaji29, net jei tai, kas vadinama „mišriu“ modeliu, iš tikrųjų vertintina kaip atskiras politinės sistemos tipas30. Kontinuumo sampratą iš tikrųjų galėjo implikuoti pats priešdėlis „pusiau“ (semi-) ir vėlgi paties M. Duverger tvirtinimas esą „Suomija iš tikrųjų yra režimas esantis viduryje tarp prezidentinio ir parlamentinio režimų“31. Matthew Sobergas Shugartas ir Johnas M. Carey pasiūlė alternatyvų to paties institucinio modelio pavadinimą (premjero—prezidento režimas — premier-presidentialism) būtent dėl to, kad laiko tokį kontinuumą nepriimtinu, o šį institucinį modelį savitu, nesančiu jokio kontinuumo viduryje32. Tačiau lotyniškas priešdėlis, kaip pastebi Giovannis Sartoris, neimplikuoja jokio kontinuumo33, o ir pati teorinė M. Duverger sąvoka, pasak A. Lijpharto, nesileidžia apibūdinama kaip distancijos tarp prezidentizmo ir parlamentizmo vidurys34. Taigi, pasak Thomaso Poguntkes, „[t]rys režimo tipai yra diskretiški reiškiniai. Iki tam tikro lygio jų veikimo pobūdis kai kuriais atvejais gali supanašėti, tačiau laipsniško perėjimo nuo vieno režimo tipo prie kito neleidžia jų specifinė funkcionavimo logika, kuri iš esmės yra tarpusavyje nesuderinama (mutually exclusive)“35. Tai pripažinimas, jog pusiau prezidentizmas turi savo, „trečiąją“ veikimo logiką.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2677 žodžiai iš 8618 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.