Partinės sistemos ir jų tipai
5 (100%) 1 vote

Partinės sistemos ir jų tipai

11213141

TURINYS

ĮVADAS 3

PARTINĖS SISTEMOS IR JŲ TIPAI PAGAL MAURICE DUVERGER 3

GIOVANNI SARTORI PARTINIŲ SISTEMŲ IR JŲ TIPOLOGIJOS AIŠKINIMAS 8

TRUMPA PAGRINDINIŲ PARTINĖS SISTEMOS TIPŲ APŽVALGA, JŲ PRANAŠUMAI, TRŪKUMAI 15

Daugiapartinė sistema 15

Dvipartinė sistema 16

Vienpartinė sistema 17

IŠVADOS 18

LITERATŪRA 19

ĮVADAS

Šiame darbe nagrinėjamos partinės sistemos ir jų tipai. Pagrindinis dėmesys skiriamas M. Diuverger ir G. Sartori partinių sistemų ir jų tipologijos aiškinimams. M. Diuverger partinę sistemą aiškina mikro sociologiniu lygiu, pabrėždamas specifinių šalies sąlygų ir universalių veiksnių sąveikos įtaką partinių sistemų tipų susiformavimui ir išsilaikymui. G. Sartori konstruoja visą apimantį politinių partijų sistemų tipologijos modelį. Partinę sistemą jis analizuoja siedamas ją su politine sistema. Jis kritikuoja M. Duverger dėl jo “dualistinio aklumo”, kuris neleido jam pamatyti esminio skirtumo tarp riboto ir kraštutinio pliuralizmo, arba multipartizmo.

Politinių partijų ir partinių sistemų vystymosi, vaidmens ir dinamikos klausimai yra teorinės polemikos objektas ir išsivysčiusiose demokratijos šalyse, ir šalyse, kuriančiose demokratiją. Partinių sistemų formavimasis ir raida yra ypač aktualus postkomunistinių šalių demokratizacijos tyrimo aspektas. Dar ir šiandien keliami klausimai, ar susiformavo ir veikia partinė sistema Lietuvoje, kokia jos prigimtis.

Šio darbo tikslas yra bent šiek tiek kompensuoti jaučiamą teorinių pagrindų trūkumą, tiriant partines sistemas ir jų tipus.

PARTINĖS SISTEMOS IR JŲ TIPAI PAGAL MAURICE DUVERGER

M. Duverger po knygos Politinės partijos. Jų organizacija ir veikla šiuolaikinėje valstybėje pasirodymo 1951 metais Paryžiuje laikomas dabartinės partijų teorijos pradininku. Partinę sistemą jis nagrinėja mikrosociologiniu lygmeniu, pirmenybę teikdamas socialinių-ekonominių, ideologinių, istorinių ir institucinių sąlygų įtakai partijų ir partinių sistemų susiformavimui bei funkcionavimui.

G. Sartori partinės sistemos samprata ir tipologija, atskleista 1976 metais publikuotoje knygoje Partijos ir partinės sistemos. Teoriniai analizės pagrindai, remiasi sistemine analize. Jis pabrėžia politinių veiksnių ir partijų konkurencinės strategijos, sąveikos su politine sistema reikšmę šiuolaikinės partinės sistemos supratimui ir tyrimui.

M Duverger, gvildendamas partinių sistemų raidą ir ypatybes, suformulavo chrestomatiniais tapusius teiginius: rinkimų sistemos tipas betarpiškai veikia partinės sistemos tipo susiformavimą ir išlaikymą; dvipartinė sistema yra efektyvios vyriausybės veiklos laidas, todėl ji skiriasi nuo statiško multipartizmo; visos politinės alternatyvos yra dualistinės prigimties, todėl neegzistuoja centro doktrina.

Partinę sistemą M. Duverger apibrėžia remdamasis tos sistemos sudedamųjų dalių – partijų – charakteristikomis. Partinė sistema apibūdinama pagal kiekvienos šalies partijų koegzistencijos formą ir būdus. Šiai definicijai atskleisti yra svarbūs dviejų klasių elementai. Pirmą klasę sudaro iš pačių partijų, veikiančių vienoje šalyje, struktūros kylantys skirtumai ir panašumai. Antrą klasę sudaro analizės elementai, netaikomi partijoms jas tiriant izoliuotai. Tai – partijų skaičius, jų dydis, sąjungos, geografinis išsidėstymas, politinė sklaida ir panašiai. Partinė sistema yra apibūdinama visų šių charakteristikų atitinkama sąveika. Pasak M. Duverger, partinė sistema yra daugelio sudedamųjų veiksnių, apimančių universalius ir specifinius šaliai bruožus, rezultatas.

Kai kurių šalių partinės sistemos specifiką lemiantiems veiksniams jis priskiria istorinę praeitį ir tradiciją, socialinę ir ekonominę struktūrą, religiją, rasinę sudėtį, nacionaliniu mastu konkuruojančius lyderius ir partijas. Universalūs yra socialinis-ekonominis, ideologinis ir techninis (rinkimų sistema) faktoriai. Socialinis-ekonominis veiksnys, kuris istoriškai buvo itin reikšmingas Vakarų Europos partijų susidarymui ir politiniam pasiskirstymui, atspindi socialinės struktūros poveikį politinėms partijoms.

Ypatingą įtaką, kaip partinę sistemą formuojantis veiksnys, daro rinkimų režimas. Balsavimo metodo poveikis ypač reikšmingas šalies partijų skaičiui, dydžiui, partijų aljansų susidarymui ir atstovavimui.

Balsavimo ir partinės sistemų sąveikai atskleisti M. Duverger suformulavo tris hipotezes: 1) proporcinis atstovavimas stiprina partijų, kurios yra sudėtinės, griežtos, nepriklausomos ir stabilios, sistemą; 2) dviejų balsavimo turų mažoritarinė sistema stiprina sistemas partijų, kurios yra sudėtinės, lanksčios, priklausomos ir santykinai stabilios (visais atvejais); 3) vieno turo paprastosios daugumos sistema stiprina dvipartinę sistemą, kuriai būdingas dviejų didžiųjų nepriklausomų partijų keitimasis valdžioje. M. Duverger nurodo, kad tai tik pačios bendriausios tendencijos, neatskleidžiančios visos įtakų įvairovės, kylančios iš rinkimų sistemos tipo. Tačiau trečioji hipotezė jo teigimu, bene labiausiai atitinka sociologinį dėsnį.

Klasifikuodamas partines sistemas M. Duverger remiasi tradiciniu kriterijumi – skaičiumi. Jis skiria vienpartinę, anglosaksišką dvipartinę ir daugiapartinę sistemas. Jo nuomone, ypač svarbu
atskleisti dvipartinės ir daugiapartinės sistemų skirtumus, kurie anksčiau buvo apeinami, o pagrindinis dėmesys skiriamas vienpartinės ir daugiapartinės sistemų bruožams tirti. Dvipartizmo ir multipartizmo esminį skirtumą įrodo tai, kad dvipartinėje sistemoje veikia vientisas ir stiprus kabinetas, daugiapartinėje – vyriausybė yra paralyžuota dėl savo vidinio susiskaidymo.

Tačiau kai kuriose šalyse kyla sunkumų konstatuojant dvipartiškumą. Jei JAV mažosios partijos niekada neatliko didesnio vaidmens, tai Britanijoje, šalia istorinių Konservatorių ir Liberalų partijų, veikė Leiboristų partija, kuri nuo 1924 metų palaipsniui išstūmė liberalus. Remdamasis ir kitais pavyzdžiais, M. Duverger šį polinkį į dvipartizmą aiškina tendencijų dualizmu. Jis kyla iš natūralaus visuomenės polinkio rinktis vieną iš dviejų, nes kompromisinis sprendimas remiasi dvinare sudėtimi. Nuomonių dualizmas, jo teigimu rodo, kad politikoje nėra centro: gali būti centro partija, bet nėra centro doktrinos. Terminu “centras” apibūdinamas geometrinis taškas, kur susitinka priešingų pakraipų nuosaikieji. Jo pasaulėžiūros pozicija atspindi arba nuosaikaus dviejų polių požiūrius, arba kryžminį dualizmą.

Partinių sistemų kaita taip pat pagrįsta dualizmo principu. Ją skatina arba partijų skilimai, arba politinių pasidalijimų kaita. Dvipartinėje sistemoje ji pasireiškia nuolatiniu partijų sudėties keitimusi centro atžvilgiu. Tai susiję su kairumo fenomenu, pasireiškusiu šiuolaikinių partinių sistemų formavimosi etape, kai dėl socialinės evoliucijos į politiką atėjo nauji sluoksniai. Vienas jo pavyzdžių yra situacija, kai naujai susikūrusios kairiosios partijos stumia senąsias į dešinę ir priverčia jas susilieti arba išnykti. Net jei atsiranda trečioji partija, ji arba susijungia su viena iš didžiųjų partijų, arba eliminuoja (kaip, pvz., liberalai Didžiojoje Britanijoje). Tai du dvipartizmo restauravimo būdai.

Kitas kairumo variantas pasireiškia kairiųjų partijų stiprėjimu dešiniųjų partijų sąskaita. Taigi liberalai stiprėja konservatorių sąskaita, socialistai – radikalų, komunistai – socialistų, bet dešiniosios partijos nesusivienija. Šiuo atveju susiformuoja multipartizmas.

M. Duverger skiria tris istoriškai vienas kitą keitusius dvipartizmo tipus. Pirminei dvipartinei sistemai buvo būdingas pasidalijimas į liberalus ir konservatorius. Socialistinių partijų atsiradimas modifikavo politinių jėgų išsidėstymą, įtvirtindamas opoziciją tarp buržuazinių ir socialistinių partijų. Liberalai arba susijungė su koncervatoriais (Australijoje ir N. Zelandijoje), arba buvo išstumti. Tokiu būdu įsitvirtino antrojo tipo dvipartinė sistema – konservatorių ir leiboristų dualizmas.

Tačiau dvipartinė sistema atsistato tik tose šalyse, kur socialistai pasižymi reformistinėmis tendencijomis. Tai reiškia, kad dvipartizmas įmanomas tik mechaninio dualizmo atveju, kai rungtyniavimas vyksta dėl antraeilių tikslų ir priemonių, abiem pusėm sutariant dėl fundamentalių sistemos pagrindų ir universaliais politinės filosofijos klausimais. Esant metafiziniam dualizmui galimas trečias dvipartizmo tipas, kai partijų kova užkliudo pačią režimo esmę ir fundamentalias būties koncepcijas. Jo pavyzdžiu gali būti Italija, kur komunistų partijai oponavo “Vakarų” partija. Tokioje šalyje paprastosios daugumos balsavimo sistemos įvedimas būtų katastrofiškas. Jei komunistai atsidurtų valdžioje, pirmas jų uždavinys būtų konkurentų (veiklos) uždraudimas; atitinkamai, komunistų priešininkų uždavinys būtų neleisti įvesti Sovietų tipo diktatūros.

Dualizmo tendenciją stiprina universalus veiksnys – paprastosios daugumos rinkimų sistema, palanki dvipartinės sistemos išlaikymui. Tačiau brutalus paprastosios daugumos rinkimų sistemos įvedimas šalyse, kur multipartizmas giliai įleidęs šaknis, negali tapačiai veikti. Ji skatina bipartizmą, bet nebūtinai atveda prie jo, jei fundamentali tendencija sąveikauja su daugeliu kitų, kurios silpnina, kontroliuoja ar sulaiko ją.

Daugiapartinę sistemą M. Duverger santykinai laiko nukrypimu nuo normos, nesutampančiu su nuomonių dualizmo teze. Jis pabrėžia, kad multipartizmas neturi būti painiojamas su partijų nebuvimu šalyse, kur nuomonė yra pasiskirsčiusi tarp keleto grupuočių, kurios yra nestabilios, neapibrėžtos ir trumpalaikės. Tokia būklė geriau apibrėžiama tarpine kategorija.

Multipartizmo susiformavimo priežastys yra vidinis nuomonių skilimas ir jų “persidengimas”. Kiekviena partija visada jungia nuosaikiuosius ir kraštutinius, diplomatus ir doktrinierius, taikinguosius ir karinguosius narius.1 Jei remdamosi jais frakcijos veikia partijų viduje, dvipartinė sistema išsilaiko. Jei partijos skyla, – vystosi multipartizmas. Tokių skilimų pasekmė yra centro partijų formavimasis. Teoriškai centro partija turėtų jungti abiejų sparnų nuosaikiuosius atstovus. Praktikoje, jei egzistuoja centro partija, ji yra nevienalytė viduje, nes jungia ir kairiuosius ir dešiniuosius nuosaikiuosius. Tačiau, jei šalyje koegzistuoja dvi centro partijos, jos dažniau kooperuojasi su atitinkamomis “savo” sparno partijomis, o ne tarpusavyje.

M. Duverger skiria tris multipartizmo formas: trijų, keturių partijų ir polipartizmą. Polipartizmas, arba kraštutinių partijų dauginimosi
tendencija, reiškiasi keliais būdais.

Pirmasis vadinamas nacionalistiniu arba etiniu polipartizmu, būdingu šalims, susiskaldžiusioms į keletą tradicinių ar rasinių grupių. Šis susiskaldymas persveria socialinį ir politinį pasiskirstymus, produkuodamas kraštutinį segmentavimąsi. Kita polipartizmo apraiška siejama su dešiniojo sparno tendencija skaidytis į mažas grupes dėl kairėjimo poveikio. Senųjų “kairiųjų” partijų judėjimo į dešinę priežastis, kaip aiškina M. Duverger, yra buržuazijos individualizmas ir iš jo kylantis susisluoksniavimas bei faktas, kad labiausiai išsivysčiusi socialinė klasė yra labiausiai diferencijuota. Tai matyti iš jos sugebėjimo išreikšti ir priimti įvairius požiūrius.

Multipartizmui palankios proporcinio atstovavimo ir paprastosios daugumos su vienu balsavimo ratu rinkimų sistemos. Šalys, kuriose veikia paprastosios daugumos dviejų turų rinkimų sistema, visos yra daugiapartinės, tačiau partijų skaičius ir jų stabilumas yra greičiau tam tikros šalies sąlygų derinys.

Proporcinis atstovavimas sustabdo bet kurią dvipartizmo tendenciją. Jo kolektyvinė prigimtis stabilizuoja susiformavusį multipartizmą, nes partijos turi būti organizuotos, disciplinuotos, turėti struktūrą, priešingai individualistinėms anarchiškoms tendencijoms, kurios kartais išsivysto esant dviejų turų sistemai. Proporcinė sistema pasižymi partijų dauginimo efektu. Tačiau jos mechanizmas skiriasi nuo paprastosios daugumos sistemos, nes skatina ne partijų skilimą, o naujų atsiradimą. Paprastai proporcinis atstovavimas išlaiko beveik nepaliestą partijų struktūrą jo įvedimo metu. Jis nedaro dezintegruojančio poveikio, o atsirandančios kartu su juo mažos partijos yra kontroliuojamos vienokio ar kitokio barjero.

M. Duverger dvipartinės sistemos analizė įtvirtino aksioma tapusį požiūrį, kad dvipartinė sistema yra demokratinio valdymo stabilumo laidas. Buvo manoma, jog taip susidaro palankesnės sąlygos vyriausybės atsakomybei užtikrinti, visiškas valdžios perėjimas iš vienos partijos rankų į kitos apsaugo nuo valdymo monopolizavimo, skatina nuosaikią politiką. Daugiapartinė sistema, sutapatinama su koaliciniu valdymu, buvo laikoma nestabilia, statiška, neužtikrinančia rinkėjui tiesioginio pasirinkimo, nes ji yra koalicinių partijų susitarimo rezultatas. Tačiau vėlesni tyrimai ir 1975 m. A. Lijphardo įvestas ir vėliau eksplikuotas konsensuso demokratijos modelis įrodė, kad šalys su daugiapartine sistema taip pat gali būti stabilios, o politika – nuosaiki.

GIOVANNI SARTORI PARTINIŲ SISTEMŲ IR JŲ TIPOLOGIJOS AIŠKINIMAS

M. Duverger pagrindinius teiginius kruopščiai peržiūrėjo ir išplėtojo G. Sartori. Jo nuomone, nepakankamas tradicinis partinių sistemų klasifikavimo skaičiaus kriterijus, multipartizmo aiškinimas dvipartinės sistemos dinamikos logika neleido M. Duvergeriui pamatyti skirtumų multipartizmo viduje. Neabejotina, kad M. Duverger teiginiai inspiravo kai kuriuos G. Sartori samprotavimus. Tačiau jo partinės sistemos tipologijos modelio sukūrimui didžiausią įtaką padarė A. Downso erdvinė rinkimų konkurencijos teorija. Remdamasis jo suformuluoto vienmačio nuomonių spektro, kurio pamatu yra pasiskirstę rinkėjai, implikacijomis G. Sartori atskleidė esminius nuosaikaus ir poliarizuoto multipartizmo skirtumus ir įrodė, kad tradicinė klasifikacija neadekvačiai reflektavo politinę tikrovę.

Jo partinės sistemos sampratos ypatybė yra ta, kad ji neatsiejama nuo procedūrinės demokratijos teorijos bei praktikos ir aiškinama demokratijos raidos kontekste. Čia autorius ieško šiuolaikinių partijų ir partinės sistemos susiformavimo bei funkcionavimo istorinių-politinių prielaidų.

Partinei sistemai apibrėžti, jo teigimu, būtina apimti visus “sistemos” kategorijos požymius: pirma, sistema apibūdinama savybėmis, kurios nėra būdingos ją sudarantiems konponentams, juos tiriant atskirai, ir, antra, sistema išplaukia ir yra sudaryta iš jos sudedamųjų dalių sąveikos šablonų, o tai reiškia, jog šios sąveikos nustato sistemos ribas ar bent kontūrus. Jos vyksta ne partijų viduje, o tarp jų. Partinė sistema yra sąveikų sistema, kylanti iš konkurencijos tarp partijų. Ji remiasi partijų sąryšiu, kur partija yra kitų partijų funkcija (matematine prasme) ir reaguoja į kitas partijas kaip varžovės ar priešininkės”. Nors partija, jo teigumu, pati gali būti “mikrosistema”, bet jos moderniojo reiškimosi esmę įkūnija būtent jos, kaip dalies, priklausomybė visumai.

Siekdamas parodyti prigimtinį jos skirtumą nuo anksčiau egzistavusių “partijų”, G. Sartori vartoja žodį “grupuotės”. Šiuo žodžiu vadinamos visos elito grupuotės, veikusios antikoje, viduramžiais ir naujaisiais laikais. Jos egzistavo kaip asmeninių interesų ir konfliktų kovoje dėl padėties ir turto išraiškos priemonė. Tačiau “partija” iš esmės skiriasi nuo grupuotės, nes ji yra funkcinė organizacija, tarnaujanti visumai, o ne sau. Partijų veikla yra nukreipta į bendros naudos siekimą, jos susieja žmones su vyriausybe. Grupuotės yra dariniai sau.

Pliuralistinės partinės sistemos prigimtiniam skirtumui nuo vienpartinės atskleisti G.Sartori taiko “partijos-valstybės sistemos” terminą. Partija šiuo atveju tampa valstybės antrininke – nesvarbu, ar ji siekia absorbuoti valstybę, ar
– partiją, bet kuriuo atveju tai – unitarizmo sistema. Pliuralistinė partinė sistema veikia savanoriškos partinės organizacijos, kuriamos, kaip ir bet kuri kita privati veikla, piliečių valia, pagrindu. Ji remiasi ne tik neprivalomos partinės narystės ar pasiūlos piliečiams rinktis iš daugelio egzistuojančių organizacijų principu, bet ir leidžia savanorišką politinių organizacijų steigimąsi. Todėl partinė sistema yra ne tik autonomiška, bet ir atvira politinės sistemos posistemė.

Partinė sistemos sąveika su politine sistema atskleidžiama per partijų vykdomas funkcijas: išraiškos, perdavimo kanalo ir komunikacijos.

Politinė komunikacija yra universali kategorija, nes sutinkama visose visuomenėse. Perdavimo kanalas, arba partijos sugebėjimas “pernešti” tam tikrų grupių reikalavimus, susiformuoja partinės politinės sistemos struktūrinės konsolidacijos etape. Ji būdinga ir pliuralistinėms partinėms, ir “partijos-valstybės” sistemoms.

Išraiškos funkcija charakterizuoja partinį pliuralizmą, t.y. partijos priklausymą partinei sistemai. Ji būdinga tik pliuralistinei partinei sistemai. Taigi partijos funkcijos tampa ir tam tikrų politinių sistemų atributiniais požymiais. Komunikacijos vaidmuo svarbus aiškinant pliuralistinių ir nepliuralistinių partinių sistemų skirtumus.

Esminis jų skirtumas kyla iš partijų, kaip subsistemų, autonomijos. Pliuralistinė partinė posistemė sieja žmones su vyriausybe ekspresyvinės komunikacijos sistema, kuria kontroliuojama valstybė. Ir priešingai, “partijos-valstybės” sistema sieja žmones su vyriausybe, sukurdama autoritarinę (represyvinę) komunikacijos sistemą, kontroliuojančią visuomenę. Išraiškos funkcija yra prioritetinė, nes ji suteikia galimybę piliečių “balsui” įsiskverbti į sprendimų priėmimo mechanizmą.

G. Sartori atskleisdamas partinės sistemos įsitvirtinimo politinėje sistemoje mechanizmą ir partijų sisteminę priklausomybę, kaip svarbiausią savybę nurodo konkurencinį santykių tarp partijų pobūdį, kurio pasekmė yra demokratinė partijos daugiapartinėje sistemoje prigimtis.

Jos formavimąsi lėmė trys sąlygos. Pirmiausia tai susiję su visuotinių rinkimų įvedimu, antra, su partijų tvirtėjimo, cementavimosi procesu, trečia, su atsiliepiančios, arba reaguojančios, vyriausybės susiformavimu. Pirmiausia partijos dėl visuotinio balsavimo veikimo iš pirminių partijų virto visos šalies suskirstymais, t.y. susitelkė ne vien bendrų principų, bet ir rinkimų procedūros reikalavimų pagrindu. Kita vertus, partijos tampa tiesiogiai susijusios ir priklausomos nuo partijos ar partijų pagrindu suformuotos vyriausybės sugebėjimo reaguoti į piliečių lūkesčius, o šis sugebėjimas betarpiškai nulemia jų sėkmę ar nesėkmę rinkimuose. Šių tendencijų persipynimas lėmė ne tik šiuolaikinės partijos, bet ir partinės sistemos, kaip politinės sistemos struktūrinio atributo, atsiradimą. Tačiau jei partijos tapo partijomis su pirmąja balsavimo įvedimo banga, tai partinė sistema politinės sistemos posisteme tapo tada, kai balsavimas ir kitos sąlygos apėmė pagrindinius visuomenės segmentus.

Partijos įgyja savo egzistencijos prasmę ir tampa nepakeičiamomis savo rolės vykdytojomis tik esant atstovaujamai ir reaguojančiai vyriausybei. Šis procesas vyko natūraliai: kartu su politikos demokratizavimu partijos tapo išraiškos priemonėmis. Tačiau ir vyriausybė galėjo virsti reaguojančia tik todėl, kad partijos tapo valdinių reikalavimų artikuliacjos, komunikacijos ir jų įgyvendinimo kanalais. Tai buvo visuminis, savaveiksmiškas frakcijos virtimo partija, atsakingos vyriausybės – reaguojančia, parlamentinės partijos – rinkimine, procesas, kuris įdiegė fundamentalią funkciją, funkcinę rolę, ir sistematinę partijos paskirtį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2724 žodžiai iš 5437 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.