paryžius
Paryžiaus šaknys – Ile de la Cité ( Cité salos ), valties pavidalo sala Senoje, kur prieš 2000 metų apsigyveno keltų gentys. Vėliau vienos genties – parizijų – vardu buvo pavadintas miestas. Tai seniausia Paryžiaus vieta, kur dar galima pamatyti pirmųjų statinių liekanas, saugomas archeologinėje kriptoje po aikšte prieš Notre – Dame – didingą viduramžių katedrą, kasmet pritraukiančią milijonus lankytojų.
Paryžiui labai svarbi Senos upe. Ji miestą dalija į dvi atskiras teritorijas – Dešinįjį krantą šiaurinėje upės pusėje ir Kairįjį krantą pietinėje. Jos aiškiai apibrėžtos, kaip ir vadinamieji oficialūs rajonai. Miestas padalytas ir istoriškai: rytai labiau susiję su senosiomis miesto šaknimis, o vakarai artimesni XIX ir XX amžiams.
Beveik kiekvienas dėmesio vertas Paryžiaus pastatas stovi prie upės arba netoli jos. Krantinės apstatytos puikiais miestiečių namais, prašmatniais rūmais, dideliais muziejais ir įspūdingais paminklai.
Vienas žymiausių Paryžiaus architektūrinių paminklų yra Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Ji statyta nuo 1163 iki 1250.Architektas Ž.de Šilis.Katedra iš tikrųjų telkė savyje viduramžių miesto gyvenimą. Tada katedra buvo ne tik pamaldų vieta, ji buvo visuomeninio gyvenimo centras.
Paryžiaus katedra skirta Dievo Motinai ir viskam, kas galėjo būti su ja susiję. Ji yra pastatyta romantinės gotikos stiliumi. Katedra buvo statoma miesto komunos užsakymu. Statė ją iš lėto ir ilgai – visą šimtmetį. Dedami akmenį po akmens į savo nepriklausomybės pastatą, miestiečiai kartu krovė akmenį po akmens ir į savo katedrą, tartum simbolizuojančią jų laisvę ir jėgą. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tikriausiai tobuliausias iš visų katedrų. Taip sklandžiai rikiuojasi fasado portikai ir langai, taip lanksčiai ir grakščiai vingiuoja galerijos ažūrai, kad mes pamištame šio milžiniško akmeninio statinio svorį, ir jis kyla prieš mūsų akis lyg miražas. Tokios pat grakščios ir besvorės atrodo, ir tarsi dangiškieji šeimininkai, portikuose susibūrusios figūros. Yra viduramžių legenda apie žonglierių ir Dievo Motiną. Vargšas keliaujantis žonglierius visą gyvenimą linksmino žmones savo šokiais ir fokusais. Nieko kito jis nežinojo ir nemokėjo maldų. Kartą jis pakliuvo į vienuolyną ir stojo prieš madonos paveikslą. Pagavo jį noras patarnauti madonai, kaip tarnavo žmonėms,ir jis ėmė uoliai vartytis prieš madoną ir daryti akrobatinius šuolius.Madona maloningai priėmė auką,einančią iš tyros širdies. Atrodo, kad viduramžių meistrai, kurie lipdė katedroj įvairiausių žmonių ir scenų ,elgėsi taip kaip ir žonglierius, patikėję, kad madoną turi dominti tas pat, kas domina ir žmones. Visa katedros puošyba, įskaitant statulas,reljefus, vitražus ir altorių tapybą,-tai savotiška enciklopedija, kurioje sutelktos visos viduramžių žinios.
Eifelio bokštas buvo pastatytas šimtosioms Prancūzijos revoliucijos metinėms, kurios buvo pažymėtos milžiniška paroda Paryžiuje “Exposition Universale”. Geriausią idėją pateikė inžinierius Giustavas Eifelis (Gustave Eiffel), tuo metu jau gerai žinomas kaip kaliosios geležies specialistas. Mintį apie bokštą jam pasiūlė du jo inžinerinės kompanijos jaunesnieji tarnautojai Morisas Keklenas (Maurice Koechlin) ir Emilis Nužjė (Emile Nougier), kurie padarė pradinius apskaičiavimus. Eifelis perteikė idėją parodos organizatoriams ir įtikino juos palaikyti projektą.