Daugelis europiečių kalbėdami apie prancūzus šypsosi. Nes jų įvaizdis nėra labai teigiamas, mat kalbama, kad prancūzas mėgėjas laisvai gyventi, mėgsta paplepėti, paslampinėti ir vengia sunkiai dirbti. Matyt, tokiam įvaizdžiui susidaryti padeda prancūzo temperamentas ar daugelyje knygų aprašyti Napoleono, Žorž Sand ir kitų veikėjų bei menininkų meilės romanai.
Prancūzų kredo – menas gyventi, gauti iš gyvenimo kuo daugiau malonumų. Kiekviena diena yra šventė. ‘Neapkenčiu nuobodulio’, – sako prancūzai. Jie nemėgsta sunkaus, juodo, monotoniško darbo. Tačiau darbas yra menas, vėlgi porina prancūzai. Šiaip jau jie labai bijo tik viena-tapti juokingais, vadinasi, apsijuokti nemokant kalbėtis ir gyventi. Tas pats vertinant sugebėjimą pietauti. Juokaujama, kad pietauti prancūzas eina kaip režisierius prie klasikinio kūrinio. Tai daro suteikdamas malonumą sau ir savo svečiui. Tada mažai kalbama. Tiesiog į klausimą atsakoma ‘Taip’ arba ‘Ne’. Prancūzai dievina žodžių žaismą. Nesvarbu, ką pasakyti, svarbu, kaip pasakyti ‘skaniai’. Todėl savo simpatijas per rinkimus atiduoda dažniausiai tam politikui, kuris sugeba sąmojingai pasakyti tiesą. Labai svarbus rodiklis – mokėjimas savarankiškai mąstyti.
Prancūzui kalbėti apie pinigus – blogo tono požymis. Todėl norėdamas būti mandagus, niekad neklausk jo, kiek jis uždirba ar išleidžia savo reikmėms tenkinti. Prancūzai mano, kad pinigai kišenės nešildo, o tai kiekvienas supranta savaip. Jie kuria savo namų jaukumą ir savitą stilių nežiūrėdami į kaimyną, bet kiekvienas savaip. Populiarūs rankų darbo dirbiniai. Tačiau miestiečiai netaupo pinigų patys megzdami, nerdami, remontuodami automobilį ar valydami langus. Jie mano, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Todėl šeimininkės, užuot valiusios dulkes ar skalbusios, geriau bendrauja su draugėmis ar savo vaikais, kuriems skiriama labai daug dėmesio.
Prancūzai labai mėgsta bendrauti su užsieniečiais. Kai šie nerodo galantiškumo, paprašomi išeiti ir daugiau į svečius niekad nekviečiami. Daugelis mano, kad prancūzai yra godūs. Tereikia prisiminti, kiek dėmesio skiriama valkatoms ir narkomanams, nuomonė apie juos tuojau pat pasikeis.
Dar viena tema, kurios prancūzai nemėgsta, tai kalbėti apie darbą. O šiaip visas nelaimes jie mėgsta apgaubti humoru. Gana keista, ar ne? Bet tarp paryžiečio ir provincijos prancūzo yra didelis skirtumas. Kas būdinga vienam, kitam tai gali būti visai nepriimtina.
EIFELIS
EIFFELIO BOKŠTAS (Tour Eiffel) buvo sukurtas 1889 metų Pasaulinės parodos lankytojams nustebinti ir Paryžiaus horizontui laikinai paįvairinti. Inžinieriaus Gustave’o Eiffelio statinys buvo aršiai kritikuotas XIX a. estetų. Poetas Paulis Verlaine’as pakeliui darydavo lankstą, kad nematytų bokšto. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko Empire State Building. Dabar bokštas simbolizuoja Paryžių. Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo sistemos įrengimo.
Eiffelis tuo metu Europoje buvo autoritetas aukštų karkasų aerodinamikos srityje (1913 metais jis parašė knygą ‘Oro pasipriešinimas’). Eiffelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti, todėl vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos buvo palaipsniui transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos galėjo žymiai efektyviau atlaikyti. Tokia nepaprasta buvo Eiffelio inžinerija, kad net stipriausiam vėjui pučiant, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 centimetrų. Visi didieji Dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 metų, buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.
Eiffelio bokštą sudaro trys lygmenys:
• Pirmasis lygmuo: 57.63 metrų aukštyje. Jame yra observatorija, kuri stebi Eiffelio bokšto viršūnės svyravimą, Cineiffel muziejus, supažindinantis lankytojus su bokšto istorija, suvenyrų parduotuvė, restoranas ‘Aukštis 95’ bei pašto skyrius.
• Antrasis lygmuo: 115.73 metrų aukštyje. Nuo jo galima apžvelgti Paryžiaus panoramą su teleskopais. Šiame lygmenyje jūs rasite parduotuves, labai prabangų Žiulio Verno restoraną.
• Trečiasis lygmuo: 276.13 metrų aukštyje atsiveria išskirtinė Paryžiaus ir apylinkių panorama. Neseniai atstatytas Gustavo Eiffelio biuras kuriame jis sutinka Tomą Edisoną. Panoraminis vadovas padeda orientuotis. Dioramos supažindina su šios platformos istorija.
Politika vaidino nemažą vaidmenį bokšto istorijoje. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai ant jo pakabino iškabą: ‘Deutschland Siegt Auf Allen Fronten’ (‘Vokietija laimi visuose frontuose’). 1958 metais, likus keletui mėnesių prieš Fidelio Kastro atėjimą į valdžią, Kubos revoliucionieriai pakabino jų raudonai juodą vėliavą, o 1979 metais Amerikos žalieji pakabino plakatą ‘Gelbėkite ruonius’. 1989 metais bokštas šventė savo šimtmečio jubiliejų. Muzikos ir fejerverkų šou tęsėsi 89 minutes.
O čia keletas įdomių faktų apie bokštą:
>> 300 plieno meistrų jį sukonstravo per 2 metus (1887-1889).
>> Jį sudaro 15,000 plieno detalių.
>> Jį laiko 2.5 milijono kniedžių.
>> Jam nudažyti reikia 40 tonų dažų.
>> Į viršų veda 1671 pakopa.
>> Siūbavimo amplitudė – ne didesnė kaip 12 cm.
>> Karštą dieną dėl metalo plėtimosi aukštis padidėja 15 cm.
>> Bokšto aukštis 1889 metais: 300.51 metrai.
>> bokšto aukštis su antena:
320.755 metrai.
>> Bokšto pagrindo plotas: 10281.96 kvadratinio metro.
>> Pamato svoris: 277,602 kilogramų.
>> Metalo svoris: 7.34 milijonai kilogramų.
>> Lifto sistemos svoris: 946,000 kilogramų.
>> Bendras svoris: 8.56 milijonai kilogramų.
>> Slėgis tenkantis vienam kvadratiniam centimetrui: nuo 4.1 iki 4.5 kg.
>> Statybos datos: Pradėtas statyti 1887 metų sausio 26, pabaigtas 1889 metų kovo 31 dieną.
>> Pastato vertė: 7.8 milijonų frankų.
>> Pajamos, gautos per 1889 metų ekspoziciją: 5,919,884 frankų,
>> Lankytojų skaičius per 2002 metus: 6,157,042.
LUVRAS
LUVRO MUZIEJAUS, turinčio vieną vertingiausių meno kolekcijų pasaulyje, istorija siekia viduramžius. Pirmiausia 1190 m, karalius Pilypas Augustas čia pastatė tvirtovę, kad apgintų Paryžių nuo vikingų antplūdžių. Savo įspūdingą bokštą ir požeminį kalėjimą ji prarado valdant Pranciškui I, kuris vietoj jų pastatė renesansinį pastatą. Paskui keturis amžius prancūzų karaliai ir imperatoriai jį tobulino bei plėtė. Galiausiai pagrindiniame kieme buvo pastatyta stiklo piramidė, iš kurios galima patekti į visas galerijas. Pagrindinis įėjimas yra po stiklo piramide. Iš čia koridoriai išsišakoja į visus muziejaus fligelius. Kūriniai eksponuojami per keturis aukštus. Paveikslai ir skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros salės skiriamos senovės Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui, objets d’art, spaudiniams ir piešiniams.
LUVRO LOBYNO IŠTAKOS – Pranciškaus I (1515-1547) įsigyta nemaža italų tapybos kolekcija, kurioje buvo ir Mona Liza (Džokonda). Valdant Liudvikui XIV (1643 -1715) kolekciją sudarė tik 200 darbų, tačiau ją papildė dovanos ir pirkiniai. Pirmą kartą Luvras buvo atidarytas lankytojams 1793 m. po Revoliucijos ir nuo to meto tolydžio turtėja.
Dabar pasižvalgysime po milžinišką luvro kolekciją.
EUROPOS TAPYBA 1400-1900 M. GERAI parodoma šiaurinės Europos (flamandų, olandų, vokiečių ir anglų) tapyba. Vienas ankstyviausių flamandų darbų – Jano van Eycko Kanclerio Rolino Madona (apie 1435), kuriame vaizduojamas Burgundijos kancleris, besimeldžiantis ant kelių priešais Mergelę ir Kūdikėlį. Hieronymo Boscho Kvailių laivas (1500) – puikus satyrinis žmogaus gyvenimo tuštybės įvertinimas. Anthonio van Dycko portretas Karalius Karolis medžioja (1635) iš Nyderlandų kolekcijos vaizduoja rafinuotai elegantišką Anglijos karalių Karolį I. Jacobas Jordaensas, garsėjantis apsirijimo ir geidulingumo scenomis, neįprastą jautrumą atskleidžia paveiksle Keturi evangelistai. Franso Halso Čigonaitės (1628) linksma šypsena žavi natūralumu. Menininko talentą liudija Rembrandto Autoportretas, Emauso mokiniai (1648) ir Betsabėja (1654).
Nedaug yra vokiečių tapybos, bet galima pamatyti reikšmingus trijų pagrindinių XV-XVI a. vokiečių tapytojų kūrinius. Kolekcijoje yra jauno, 22 metų, Albrechto Dūrerio Autoportretas (1493), Luco Cranacho Venera (1529) ir Hanso Holbeino tapytas didžiojo humanisto, mokslininko Erazmo portretas. Tarp anglų dailininkų – Thomas Gainsborough (Pokalbis parke, apie 1746), seras Joshua Reynoldsas (Master Hare, 1788) ir J. M. W. Turneris (Peizažas su upe ir įlanka iš toliau, apie 1835-1840).
Daug ispanų kolekcijos šedevrų vaizduoja tragiškąją gyvenimo pusę: EI Greco Kristus ant kryžiaus, garbinamas aukotojų (1576), Frąncisco de Zurbarano Pašarvotas šv. Bonaventūra (apie 1629) su tamsiaveidžiu numirėliu – dvi Luvro vertybės. Jose de Riberos Raišasis berniukas (1642) vaizduoja vargšą nebylį, kuris laiko popieriaus skiautę, prašančią išmaldos. Šviesesnę nuotaiką skleidžia keli XIX a. Goyos portretai.
Plati italų tapybos kolekcija apima 1200-1800 m. periodą. Čia yra neginčijamų ankstyvojo Renesanso autoritetų Cimabue’s ir Giotto darbų, taip pat Fra Angelico Mergelės karūnavimas (1435) ir Pisanello žavusis Merginos iš d’Estė šeimos portretas (apie 1435). Yra ir puikus Sigismondo Malatestos portretas iš profilio, nutapytas Piero della Francescos (apie 1450) bei Paolo Uccello audringa mūšio scena. Keli Leonardo da Vinci paveikslai, pvz., Mergelė su kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona, žavi ne mažiau nei jo Mona Liza.
Puiki Luvro prancūzų tapybos kolekcija apima laikotarpį nuo XIV a. iki 1848 m. Vėlesni paveikslai saugomi Musėe d’Orsay . Nuostabus kūrinys – Enguer and’o Quartono Villeneuves-Avignon Pieta (1455). Kitas ankstyvasis paveikslas ‘jūbrielle d’Estrėe’ vaizduoja Henriko IV meilužę vonioje. Iš XVI-XVII a. yra keletas nepakartojamų Georges’o de la Touro darbų su jam būdingu dramatišku deglo šviesos efektu.
Pristatomas didysis XVIII a. melancholijos tapytojas Jeanas Watteau. Kad rokoko meistras J. H. Fragonard’as mėgo žavius lengvabūdiškus siužetus, akivaizdžiai rodo Mauduolės (1770). Visiškas kontrastas – Nicolas Poussino klasicizmas bei J. L. Davido istorinė tapyba. Daugumą J. D. Ingres’o darbų turi Musėe d’Orsay, tačiau Luvras pasiliko erotišką Turkišką pirtį (1862).
EUROPOS SKULPTŪRA 1100-1900 M. ANKSTYVOSIOS FLAMANDŲ ir vokiečių skulptūros kolekcijoje yra daug šedevrų, pvz., Tilmano Riemenschneiderio Apreiškimo Mergelė (XV a. pabaiga) ir neįprasta Gregoro Erharto natūralaus dydžio nuoga atgailaujančios Marijos Magdalietės figūra (XVI a. pradžia). To paties laikotarpio flamandų bažnytinio meno pavyzdys – puošnus paauksuotas medinis altorius. Kita
flamandų skulptūra – Adriaeno de Vrieso ilgakojai Merkurijus ir Psichė (1593), sukurti Rudolfo II rūmams Prahoje.