Pasakomoji tautosaka
5 (100%) 1 vote

Pasakomoji tautosaka

M.MAŽVYDO PGRINDINĖ MOKYKLA

IX B KLASĖS MOKINĖ

SKAISTĖ VAIČIULYTĖ

PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA

Mokytoja Inga Barkauskienė

2006

Klaipėda

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………3

1. PASAKOS…………………………………………………………………………………………………………………..4

1.1 Stebuklinės pasakos…………………………………………………………………………………………………..4

1.2 Žvėrelių pasakos……………………………………………………………………………………………………….5

1.3 Juokų pasakos…………………………………………………………………………………………………………..6

1.4 Anekdotai………………………………………………………………………………………………………………….7

2. SAKMĖS…………………………………………………………………………………………………………………….7

2.1 Pasaulio kūrimo sakmės…………………………………………………………………………………………….8

2.2 Senųjų tikėjimų sakmės……………………………………………………………………………………………..8

2.3 Padavimai……………………………………………………………………………………………………………….10

2.4 Legendos…………………………………………………………………………………………………………………10

2.5 Pasakojimai ir atsiminimai………………………………………………………………………………………11

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..13

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………..14

ĮVADAS

Tautosaka patraukia todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją. Juk kiekviename žmoguje slypi tūkstantmečių patirtis, įpročių, raiškos, suvokimo būdų klodai, iš dalies priklausantys ne nuo jo paties, o susiklostę per auklėjimą, bendra¬vimą. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios žaizdras šimtmečius ugdė lietuvių kartų kartas. Vienas reikšmingiausių tos dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Ją prakalbinus, kaip aidas turėtų atsiliepti tautos dvasia, įsilydžiusi į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius.

Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Jam priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai, užkalbėji¬::nai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų kūriniai. Lietuviško termino tautosaka tarp¬tautinis atitikmuo – folkloras (iš anglų k. folk – liaudis, lore – išmintis, ži¬nies). Tačiaufolkloro prasmė platesnė – tai ir kiti tradicinio meno bei kultūros reiš¬kiniai, nesusiję su žodžiu – instrumentinė muzika, žaidimai ir kt. Iš visų menų(autosaka yra artimiausia literatūrai, tai lyg ir jos dalis. Todėl pasaulyje tautos aka yra vadinama sakytine, arba gyvo žodžio, literatūra, liaudies literatūra ir pan.

Nuo seniausių laikų išsiskirdavo žmonės, turintys nepaprastą pasakotojo talentą, bet lietuvių kultūros istorija pradeda juos fiksuoti tik nuo XIX a., o dau¬giau domėtis – nuo XX a. Pasakotojų, kaip ir kiek¬vieno žmogaus, likimai įvairūs, bet daugelio biogra¬fijose yra bendrų dalykų: pomėgis bendrauti, meilė žmonėms, kitų atjauta, gyvenimo druskos pažini¬mas. Per šimtmečius nusistovėjo dėkingos pasakoji¬mams situacijos – tai būdavo lyg mažyčiai vieno aktoriaus „teatrai“. Bendra visų talentingų pasakotojų žymė – nepaprasta atmintis, o iškalba, kalbėjimo ir vaidybos maniera, reagavimo į vaizduojamus daly¬kus tipas – suteikdavo kiekvienam jų nepakartoja¬mų bruožų. Pagrindiniai pasakotojų tipai – pasto¬vusis ir nuolat kuriantis (improvizatorius).

Šio darbo tikslas – apibūdinti pasakojamąją tautosaką, nustatyti jos klasifikavimą.

Pati liaudis pasakojamąją tautosaką dalo į dvi grupes. Jų skiriamuosius požymius dažnai nusako žodžiais melagystė arba teisybė. Taigi vienai grupei priskiria išmone grįstus kūrinius, juose vaizduojami įvykiai laikomi pramanytais, jų tikroviškumu netikima. Tuo tarpu antros grupės kūri¬nių tikroviškumu neabejojama, čia vaizduojami įvykiai, manoma, iš tiesų kažkada nutikę. Taip atskiriami du stambūs pasakojamosios tautosakos masyvai – pasakos ir sakmės.

Folkloristai, iš esmės sutikdami su tokiu pasakoja¬mosios tautosakos skaidymu, pagrindiniu priskyrimo atitinkamai grupei principu laiko dominuojančią funk¬ciją. Pasakose svarbiausia yra estetinė-meninė, o sakmėse informacinė funkcijos. Pasakos ir sakmės traktuojamos kaip pasakojamosios tautosakos porūšiai.

Nusistovėjusi tradicija
pasakas skaidyti į: 1) stebuk¬lines, 2) apie gyvūnus, 3) buitines, 4) pasakas – legendas, 5) novelines, 6) apie kvailą velnią, 7) melų, 8) formuli¬nes, 9) be galo. Vieni folkloristai šias pasakas traktuoja kaip atskirus žanrus, kiti – kaip žanrines atmainas.

Prie pasakų šliejasi anekdotai – daugelis tradicinių anekdotų siužetų sutampa su buitinių pasakų siužetais. Tačiau anekdotai pasižymi specifiška menine forma ir daugelis jų atrodo labai tikroviški. Esama nuomonių, kad anekdotus reikėtų laikyti atskiru pasakojamosios tautosakos porūšiu.

1. PASAKOS

Pasakos – epiniai liaudies kūriniai, dėmesys jose sukoncentruotas į įvy¬kius. Pagrindinė žanrinė pasakų kategorija yra siužetas. Beveik visada jis konfliktiškas. Pasakos yra linkusios į schematiškumą, tad į konfliktą įtrauk¬ti personažai paprastai būna antiteziškai supriešinti: jaunikaitis ir slibinas, pamotė ir podukra, berniukas ir ragana, lapė ir vilkas, bernas ir ponas. Dau¬gumos pasakų siužetai yra uždari, konfliktai dažniausiai išsprendžiami.

1.1 Stebuklinės pasakos.

Stebuklų pasa¬kos – tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į slėpiningą maiše¬lį varoma kariuomenė; šmėkšteli ne¬paprasta dėžutė, iš kurios iškyla pui¬kiausi rūmai; išnyra karieta važiuojan¬ti laiminga našlaitė, paskui kurią seka aukso obelis ir vyno šulinys; perse¬kiojami bėgliai, iš kurių metamo še¬pečio išauga miškas, iš paridenamo kamuolio iškyla kalnas, iš tiesiamo rankšluosčio pateka upė ar atsiveria ežeras. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai – stebuklų šalis. Tomis fantastinėmis istorijomis prisimename ir didelį džiaugsmą, patiriamą klausantis, kaip išsipildo visų troškimai ir laimi tie, kurie nusipelno mūsų simpatijų.

Taikliai ir glaustai aptarti stebuklų pasakas nelengva. Jos tokios įvairios, skirtingų kūrybos klodų, nevienodos apimties ir sudėtingumo: yra ir glaustų, ir iš¬plėtotų. Pagal siužetą, veikėjus, vaizduojamąjį pasaulį vienos laikomos „vyriškomis pasakomis“, kitos – „moteriškomis bei vaikiškomis“. Pirmosiose daug tolimų kelionių, žygdarbių, antrųjų pasakų veikėjai silpni, persekiojami, veiksmų akiratis neplatus. Nedidelė pasakų dalis neturi šiam žanrui būtinos laimingos pabaigos, pvz. „Eglė žalčių karalienė“, „Mergelė uogelė“, Nevienoda stebuklinių pasakų stilistika, raiškos priemonių lobynas. Greta ženkliomis pradžios, vidurio ir pabaigos formu¬lėmis pasižyminčių kūrinių pasitai¬ko ir be ryškių išorinių padaili¬mmų.

Kad ir labai margos, jos išsiski¬ria iš kitų pasakų. Savitumą lemia ne tik stebuklų gausumas, bet ir ypatingas idėjinis-estetinis turinys, konfliktai, siužetai, veikėjų pa¬veiksniai, kompozicija ir stilius.

Stebuklų pasakos buvo plėtojamos keliomis kryptimis. Vienose viską užgožė nuo¬tykiai, kitos subuitiškėjo, trečiose išryškėjo didaktika. Sukurta ir stebuklų pasakų parodijų.

Pasakų herojai kartais tarsi riterių idealai: pabrėžiama jų jėga, draugiškumas, meilė. Kita vertus, tapant jų paveikslus, neapsieinama ir be žemiškesnių bruožų. Dažnai pasakos pagrindinis veikėjas gudrus, nevengia ir klastos, be kurios neįma¬noma nugalėti pabaisos. Gudrumas – svarbiausias silpnesnio veikėjo ginklas. Vaikams tik gudrumu ir padedant kitiems veikėjams pasiseka ištrūkti iš raganos nagų. Rodomos ir kitos neigiamos savybės: veikėjai smalsauja, domisi draudžiamais dalykais, neatsargūs, kartais per daug atviri, – tarsi tyčia gundo likimą.

1.2 Žvėrelių pasakos.

Pasakas apie vilką ir lapę, lapę, katiną ir gaidi, vilką ir ožkyčius ir pan. galime vadinti žvėrių pasakomis (jos dar vadinamos gyvulinėmis pasakomis, pasakomis apie gyvūnus). Žvėrių pasakos pasižymi tuo, kad jų pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, gyvuliai, paukščiai, retkarčiais žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, augalai, kai kada šalia jų – ir žmonės. Jos dabar sekamos vaikams. Patiems mažiau¬siems nėra patrauklesnių kūrinių už žvėrių pasakas: daugybę kartų gali kartoti, ir vis tiek nenusibosta.

Ne visada žvėrių pasakos buvo skirtos vaikams. Pačiais seniausiais laikais žvėrių istorijos priklausė mitams, buvo šventos. Senoviniams pasakų vaizdiniams atsirasti galimybes dilVė gyvūnų garbinimas (toteminiai kultai) ir animistinis (sudvasintas) gamtos suvokimas. Senovėje žmonės manė, kad žvėrys, gyvuliai, paukščiai, medžiai taip pat jaučia, supranta ir kalba kaip žmonės. Visa tai sudarė prielaidas atsirasti sužmogintiems gyvūnų paveiksiams.

Žvėrių pasakų žanro ištakos daugelyje Europos tautų nėra ryškios. Vyrauja vė¬lesnių epochų dvasią spinduliuojantys kūriniai, kur į žvėris ir kitus gyvūnus žiūrima ne pagarbiai, ne kaip į šventą gyvi, o pašaipiai. Ypač mėgstama pasakoti juokingus jų nuotykius. Tuo tarpu Afrikos ir Amerikos čiabuvių žvėrių ir paleoazinių tautų pasakų kilmė dar labai ryški iš desakralizuotų mitų. Jose vaizduojamos toteminių protėvių išdaigininkų nedorybės, pagimdytos egoizmo, godumo, bendrų normų ne¬paisymo vardan asmeninės naudos. Beje, čia pamėgti ir kiti personažai: kiškis, vo¬ras, hiena, varnas, kojotas, jaguaras, audinė ir t. t.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1320 žodžiai iš 4343 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.