Pasaka – tai stebuklų šalis, bekraštis fantazijos pasaulis. Pasaulis, kuriame gyvena karaliai ir karalienės, velniai ir raganos, slibinai ir burtininkai, stebukladariai elgetos ir našlaičiai… Čia augalai, gyvūnai, akmenys ir vanduo geba jausti, kalbėti. Čia iš paprastos dėžutės iškyla puikiausi rūmai, maišelyje telpa kariuomenė, iš numesto šepečio išauga miškas, iš patiesto rankšluosčio atsiveria ežeras… Pasaka – tai ,,gerų pabaigų“ pasaulis: čia pildosi troškimai ir svajonės, čia visada nugali herojai, įkūnijantys gėrį, teisingumą, lygybę ir kitus mums brangius idealus.
Taikliai ir glaustai aptarti pasakas nėra lengva: jų yra labai didelė įvairovė. Pasakos skiriasi apimtimi, sudėtinumu, stilistika, turiniu, raiškos priemonių lobynu… Nepaisant šių kūrinių įvairovės, jie skirstomi, grupuojami. Pasakos grupuojamos pagal požymius, lemiančius jų savitumą. Tai konfliktai, kompozicija, stilius, idėja, veikėjų paveikslai, siužetas…
Siužetas – tai kūrinio stuburas, nenutrūkstamo susidomėjimo pagrindas. Būtent siužete reikia ieškoti pasakos prasmės. Tačiau pasakų siužetai gana sudėtingi: juose vaizduojama daug įvairių tarpusavyje susijusių įvykių, todėl ir teksto prasmė būna ne viena. Tai lėmė siužetų raida.
Iš kur atsirado tokie keisti, sudėtingi, prasimanymais austi siužetai? Ieškant atsakymo į šį klausimą, reiktų prisiminti, jog sudėtingi reiškiniai neatsiranda iš karto, o susiklosto per ilgus istorinės raidos šimtmečius. Manoma, kad pasakos – tai mitų liekanos: daug fantastinių vaizdų paveldima iš mitų, didelė dalis siužetų siejasi senaisiais tikėjimais, protėvių kultu, įvairiomis apeigomis. Visa tai įsiliejo į pirmykštę pasaką, pasakojančią apie žmogaus, susidūrusio su antgamtinėmis būtybėmis nuotykius. Iš pirmykštės pasakos, silpstant mitiniam mąstymui, išsikristalizavo įvairios pasakos. Antgamtiniai dalykai tapo vien menine išmone – jais nebetikėta.
Ilgainiui pasakos siužetai šiek tiek keitėsi. Vietoj pirmykščių genties vadų iškilo valstybių karaliai, senuosius pastatus pakeitė mūrinės pilys… Pasakos išplėtotos keliomis kryptimis (viską užgožė nuotykiai, išryškėjo didaktika ir panašiai). Išryškėjo įvairios siužeto struktūros – nuo pačių paprasčiausių iki sudėtingiausių. Struktūros, atitnkančios skirtingas kūrinių raidos stadijas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rengiant Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteką, kilo mintis, jog sudėtingų siužetų pasakos – tai savotiška mozaika, lipdyta tūkstančius metų iš paprastų siužetų, kurie iš pradžių vaizdavo tik kokį nors vieną įvykį. Pastebėta, kartais jungiamos dvi ar net kelios savarankiškos pasakos. Nustačius pasakų jungimo būdus (antrasis siužetas prijungiamas ne tik prie pirmojo pabaigos, bet ir įsiterpia į vidurį ištisai ar pirmojo ir antrojo siužeto fragmentai kaitaliojasi), padaryta prielaida, jog panašiai gali jungtis ir smulkesnės sudėtingo siužeto dalys.