Pasakos „ Trečiojo brolio tarnystė“ analizė
Stebuklų pasakos – neįtikinmiausios istorijos. Prieš akis sumirga į slėpingą maišelį varoma kariuomenė, šmėkšteli nepaprasta dėžutė, iš kurios iššoka puikiausi rūmai, išnyra karieta važiuojanti našlaitė, paskui kurią seka aukso obelis ir vyno šulinys, ir persekiojami bėgliai, iš kurių metamo šepečio išauga miškas, paridenamo kamuolio pasidaro kalnas, ištiesiamo rankšluosčio pateka upė ar atsiveria ežeras. Fantazijos čia tiek, kad nors vežimu vežk. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai – stebuklų šalis. Tokia pasaka ir yra „Trečiojo brolio tarnystė“.
Kūrinio pavadinimas „Trečiojo brolio tarnystė“ yra tiesiogiai susijęs su visu kūriniu. Jame pasakojama apie jauniausio brolio tarnystę kirminui. Vikas prasideda nuo to, kad tėvas išleidžia sūnus į pasaulį ieškoti gražiausios skarelės,už tai pažadėjęs savo gyvenimą. Kai kvailys įvykdo užduotį – atneša gražiausią skarelę, tėvas skiria dar dvi užduotis : atnešti gražiausią žiedą ir parsivesti gražiausią „paną“, tėvas nustemba – jaunėlis pasirodo nesąs jau toks kvailas. Visu ponu pavirtęs. Tėvas atiduoda jam savo gyvenimą ir meldžia atleidimo. Pasakoje kartojasi jaunėlio tarnystė kirminui. Kiekvienais metais ji tampa vis sunkesnė : Pirmaisiais tarnystės metais kvailys kasdien turėjo po sykį iškūrenti krosnį ir numazgoti kirminą; antraisiais metais tarnystė dvigubai pasunkėjo; trečiaisiais metais kvailys jau tris kartus turėjo iškūrenti krosnį ir tiek pat kartų kirminą nuplauti. Už kiekvienus tarnystės metus gaudavo atlygį. Kiekvienais metais atlygis būdavo vis vertingesnis : pirmaisiais metais skarelė, antraisiais – žiedas,trečiaisiais „pana“.