Panevėžio J.Miltinio vid.m-klaPASAULINĖS TARPTAUTINĖS
ORGANIZACIJOS
[pic]
(Tautų Sąjunga, Pasaulinių Institucijų struktūra…)
Darbą atliko: Karolina Krasauskaitė
Darbo vadovė ir metodininkė: Irena Cibulskienė
Panevėžys 2004m.
Pasaulinės tarptautinės institucijos sudaro pernelyg specelizuotą ir
sudėtingą sferą, todėl tik bendrais bruožais galime aptarti jų istorinį
vystymąsį, sąrangą ir veiklą. Iš kelių tūkstančių egzistuojančių
tarptautinių institucijų (arba organizacijų) didžioji dauguma yra
nevyriausybinės; jos derina nacionalinių ir individų asociacijų veiklą.
Pirmoji tarptautinė organizacija – Žemės matavimo komisija – buvo įkurta
tik 1864m., taigi nuolat didėjantis panašių organizacijų skaičius aiškiai
rodo, kad tarptautiniai santykiai tampa vis intensyvesni. Tai tapo įmanoma
tik antroje devynioliktojo amžiaus pusėje, esant visiškai galių
pusiausvyrai, tačiau vėlesni šios tvarkos sutrikimai ne tik nepanaikino jau
egzistuojančių institucijų, o priešingai, privertė įkurti ir kitas, tarp jų
ir politiškai reikšmingiausias: TAUTŲ SĄJUNGĄ ir Jungtines tautas.
Tautų Sąjunga buvo laikoma universalia institucija. Sąjungos atsiradimą
lėmė I pasaulinio karo sukeltas sukrėtimas, ir jos pagrindinė veikla buvo
susijusi su taikos išsaugojimu. Todėl jos darbas nebuvo pakankamai
įvertintas iki pat ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai žlugo jos politinė
veikla. Tautų Sąjungos statuso kūrėjai laikėsi skirtingų pažiūrų į taikos
problemas. Viename krašte buvo prezidentas Wilsonas, kurio požiūris į
tarptautinius santykius buvo evangeliškas; jis per Tautų Sąjungą norėjo
pasiekti tai, ką kitas įžymus valstybės veikėjas generolas Smutsas pavadino
„dvasine tarptautinių santykių ir institucijų metamorfoze“. Valstybių
santarvė turėjo padaryti galą prievartinėm sąjungoms, kurias jis kaltino
dėl karo kilimo; kolektyvinė saugumo sistema turėjo pakelti jėgos politiką.
Tačiau kitokio požiūrio laikėsi britai, kurie atliko antrą pagal svarbumą
vaidmenį kuriant Sąjungą; jie norėjo potobulinti šiuolaikinės Europos
Santarvės, kuri taip gerai atitiko jų valstybės interesus devynioliktame
amžiuje. Prancūzijai daugiausiais rūpėjo garantijos, kad neatsinaujintų
Vokietijos agresija; todėl ji ypač domėjosi sankcijų prieš konvencijos
laužytojus mechanizmu; jos projekte buvo numatytos plačios priemonės šioje
srityje, net įvedant vyriausiąjį vadą ir nuolat veikiantį štabą. Taigi
Wilsonui laikant Tautų Sąjungą tarptautinės tvarkos įrankiu, britai ir
prancūzai į ją žiūrėjo kaip į naują įnagį, tarnaujantį jų nacionaliniams
interesams.
Per dvidešimt Tautų Sąjungos aktyvios veiklos metų ne kartą keitėsi jos
pobūdis. Neprisijungus prie jos amerikiečiams, mažos neutralis valstybės
gana netikėtai ėmė pasisakyti už kolektyvinį saugumą. Tačiau jų pažiūros
negalėjo nusverti, kadangi jos buvo tik „saugumo vartotojos“. Tautų
Sąjungos pobūdis priklausė tik nuo į ją įeinančių didvalstybių pažiūrų, nes
tik jos buvo pajėgios imtis efektyvių kolektyvinių vaiksmų.
PASAULINIŲ INSTITUCIJŲ STRUKTŪRA
Pasaulinių tarptautinių institucijų centras yra Jungtinių Tautų
Organizacija, turinti per 160 valstybių narių ir plačią kompetenciją
saugumo, politiniuose ir nepolitiniuose reikaluose. Sipniau koordinuotos
ir tarpusavyje susietos trylika specializuotų agentūrų, užsiimančių
siauresniais techniniais pasaulinio bendradarbiavimo aspektais ir dažnai
turinčių mažai narių. Kai kurios jų, pavyzdžiui, TDO (Tarptautinė darbo
organizacija), Pasaulinė pašto sąjunga ir Tarptautinė elektros ryšių
sąjunga buvo įkurtos ankščiau už Jungtines Tautas, tačiau dauguma jų,
pavyzdžiui, Pasaulinis Bankas, TVF (Tarptautinis valiutos fondas), Maisto
ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO), UNESCO ir Pasaulinė sveikatos
organizacija (PSO) buvo įkurtos besibaigiant II pasauliniam karui arba
netrukus po karo .
Visos šios institucijos turi panašią struktūrą, nors kartais ji šiek tiek