Pasaulinės prekybos organizacija
5 (100%) 1 vote

Pasaulinės prekybos organizacija

Turinys:

Trumpai apie PPO ir Lietuvą joje……………………………………………………………………… 2

URM Tarptautinių ekonominių organizacijų skyrius…………………………………………… .3

Lietuvos prekybos politikos raida…………………………………………………………………. …. 6

Lietuvos stojimas į PPO……………………………………………………………………………. ……..8

Dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose………………………………..… ………10

9 svarbiausių priežasčių kodėl PPO naudinga…………………………………………… ……….19

Išvados……………………………………………………………………………………………………….. ..22

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………… ….24

Priedas 1………………………………………………………………………………………………..… …..26

Priedas 2……………………………………………………………………………………………….……… 29

Įvadas

Trumpai apie PPO ir Lietuvą joje

Pasaulio prekybos organizacija įkurta 1995 m. sausio 1 d., ji performuota iš beveik 50 metų gyvavusio Generalinio susitarimo dėl tarifų ir prekybos (GATT). Ši organizacija reguliavo tarptautinę prekybą, ribodama vienašališkus veiksmus, rengdama serijas derybų, kuriose iš pat pradžių buvo tariamasi, kaip sumažinti prekybos apribojimus ir tarifus, kaip kovoti su antidempingu ir netarifinėmis priemonėmis ekonomikoje.

Paskutinis, vadinamasis Urugvajaus derybų raundas, vykęs 1986-1994 metais ir pasibaigęs PPO įkūrimu, išplėtė organizacijos veiklos sritis, aprėpiant prekybą paslaugomis bei intelektualiąja nuosavybe. PPO įgijo specializuotos JTO institucijos statusą.

Dabar PPO yra 147 pasaulio šalys, ir jos biudžete yra 161 mln. Šveicarijos frankų, PPO sekretoriato būstinėje Ženevoje dirba 601 žmogus, generalinis direktorius – Supačajus Panitčpakdis.

2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti pilnateise PPO nare.

Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kuomet, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. – General Agreement on Tariffs and Trade – GATT), o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. Didelės įtakos stojimui į PPO turėjo ir tai, kad integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, narystė PPO buvo svarbi stojant į ES – vienas pagrindinių reikalavimų siekiant ES narystės yra PPO sutarčių nuostatų faktinis laikymasis.

Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 144-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais.

PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.

PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama
pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. Šiuo metu jau vyksta 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbtas derybų raundas, kurio oficialus pavadinimas Dohos plėtros darbotvarkė (Doha Development Agenda) (raundas buvo planuojamas paskelbti Sietle, JAV 1999 metais, tačiau susitarimo pasiekta nebuvo, nepaisant to, derybos 2-ose srityse – žemės ūkyje ir paslaugų sektoriuje buvo pradėtos dar 2000 m.).

Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo.

Kita svarbi Lietuvos prekybos partnerė – Ukraina taip pat stoja į PPO ir Lietuva aktyviai derasi dėl jos stojimo sąlygų: prekybos prekėmis ir paslaugų rinkos liberalizavimo. Lietuva siekia kaip galima palankesnio ir stabilesnio prekybos režimo su Ukraina, ypač atsižvelgiant į tai, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bus atšaukta šiuo metu Lietuvos Ukrainos prekybinį režimą nustatanti Lietuvos-Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.

Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo.

PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė dalyvavo 2001 m. lapkričio 9 – 14 dienomis Dohoje, Katare vykusioje IV-ojoje PPO Ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Konferencijos metu, patvirtinus Ministrų deklaraciją, buvo oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija, kaip derybų planu, yra vadovaujamasi organizuojant naujojo PPO derybų raundo darbą, rengiant kiekvienos šalies derybines pozicijas kiekvienoje prekybos ar su ja susijusioje srityje. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, tokių klausimų kaip konkurencija, investicijos, e-komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą.

Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų viceministro E. Ignatavičiaus, Dohoje, pasiekė reikšmingų rezultatų. Lietuvos atstovams pavyko suburti aštuonių neseniai į PPO įstojusių valstybių bloką ir pasiekti, kad būtų atsižvelgta į naujai įstojusių valstybių stojimo į PPO metu prisiimtus pakankamai plačius įsipareigojimus, ir šia nuostata jau vadovaujamasi naujojo PPO raundo derybose. Ši nuostata yra įtraukta į PPO Ministrų deklaracijos 9 punktą. Atkreiptinas tačiau dėmesys, kad ruošiant LR derybines pozicijas naujajam derybų raundui, visų pirma, pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje, tačiau pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į skirtingas šalių startines pozicijas, nes PPO narės, įstojusios dar į GATT, tame tarpe ir ES, taiko žymiai didesnes rinkos apsaugos bei paramos priemones. Lietuva, kuri dideliu mastu liberalizavo savo prekybos politiką stojimo į PPO metu, nesutinka su derybų raundo rezultatų taikymu neatsižvelgiant į šias skirtingas pozicijas, kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo bei nuolat derybų metu kelia šiuos klausimus.

Lietuva, tapusi PPO nare, įsipareigojo atitinkamose srityse, (pvz. prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų vykdymą ir vadovaujantis vienu svarbiausiu – skaidrumo – PPO veikloje principu, yra rengiamos ir teikiamos PPO notifikacijos (atitinkami pranešimai) apie taikomas ar naujai įvedamas prekybos priemones, priimamus
teisės aktus bei jau galiojančių LR teisės aktų pataisas. Pabrėžtina, jog 2000 m. lapkričio 8 d. LR Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 1379 “Dėl LR įsipareigojimų Pasaulio prekybos organizacijai ir kitų šios organizacijos reikalavimų vykdymo priežiūros” URM yra atsakinga už Lietuvos įsipareigojimų ir kitų PPO reikalavimų, tame tarpe ir notifikacijų teikimo, įgyvendinimą ir vykdymo priežiūrą. Taip pat papildomi informacijos centrai yra įkurti Žemės ūkio ministerijoje ir Standartizacijos departamente – SPS Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo bei TBT Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl techninių reglamentų ir standartų taikymo. Taip pat pažymėtina, kad 2002 m. sausio 14 d. užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 4 “Dėl notifikavimo PPO plano vykdymo” buvo patvirtintas atitinkamas notifikavimo PPO planas.

Primintina, jog 2001 m. „Valstybės žinių Nr. 46 pateikiamas visas Lietuvos stojimo į PPO paketas – LR įsipareigojimai (įšaldytos muitų tarifų “lubos”, parama žemės ūkyje, paslaugų, rinkos atvėrimo įsipareigojimai ir kt.), GATT straipsniai ir PPO sutartys, prie kurių Lietuva prisijungė, tapusi šios organizacijos nare.

URM Tarptautinių ekonominių organizacijų skyrius

Pasaulio prekybos organizacija, kurios narėmis yra apie 150 valstybių, yra nustačiusi vieną labai esminį principą: kiekviena narė šalis užsienio prekę turi traktuoti lygiai taip pat kaip ir savo šalyje pagamintą prekę. Manau, čia nereikia nieko daug įrodinėti ir įtikinėti, kad vien šis principas yra esminė rinkodaros nuostata, nulemianti konkuravimo ir verslo veiklos PPO šalių rinkose sąlygas. Tačiau šio principo konkretizavimas yra išskleistas trijuose išsamiuose šaltiniuose, apimančiuose fizinių prekių, paslaugų bei intelektinės nuosavybės rinkų reglamentus.

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. Lietuvoje pradėtos esminės politinės ir ekonominės reformos. Jų tikslas – sukurti demokratinę tvarką ir sąlygas rinkos ekonomikai. Viena iš pagrindinių ekonominės reformos priemonių buvo užsienio prekybos liberalizavimas ir institucijų šalies užsienio prekybos politikai kurti bei vykdyti sukūrimas. Buvo priimta daug vienašalių ir sutartinių sprendimų, kuriais remiantis sukurtas dabartinis Lietuvos užsienio prekybos režimas ir prekybos politikos formavimo struktūra. Derybos dėl stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) (buvusią BSTP – Bendrąją sutartį dėl tarifų ir prekybos, angl. – GATT) ir su tuo susiję įsipareigojimai užsienio prekybos, žemės ūkio politikos, konkurencijos politikos, mokesčių, viešųjų pirkimų ir kitose srityse atliko svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos ekonominę politiką ir užsienio prekybos politikos režimą. Dvišaliai ir regioniniai laisvosios prekybos susitarimai, ypač su Europos Sąjunga (ES) ir kitomis dviem Baltijos šalimis, buvo kitas svarbus veiksnys kuriant Lietuvos užsienio prekybos politiką.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos užsienio prekybos politikos režimas, daugiausia dėmesio skiriant daugiašalėms taisyklėms, susijusioms su stojimu į PPO, įgyvendinti ir preferenciniam prekybos liberalizavimui. Šios analizės tikslas – nustatyti motyvus, slypinčius už šių politinių iniciatyvų, ir Lietuvos dabartinę užsienio prekybos politiką kuriančius veiksnius. Straipsnyje teigiama, kad pirminis užsienio prekybos liberalizavimas daugiausia buvo šalies elito vykdytų sisteminių ekonominių reformų ir dėl ekonominės bei politinės tvarkos kaitos susilpnėjusių interesų grupių įtakos sumažėjimo padarinys. Nepaprastosios politikos laikotarpio pabaiga ir ekonominės aplinkos stabilizavimas sudarė sąlygas vykdyti įprastą politiką ir didėti atskirų sektorinių interesų grupių įtakai dėl jų glaudžių santykių su politikos formuotojais, jų organizuotumo ir didelio šių grupių narių skaičiaus. Interesų grupių įtakos didėjimas, prekybos politikos kūrimo institucinė struktūra ir politinio elito vyraujantys įsitikinimai prisidėjo prie pastaruoju metu didėjančio protekcionizmo, pasireiškiančio vis dažnesniu netarifinių prekybos ribojimo priemonių taikymu. Šie vidaus veiksniai darė tiesioginę įtaką ir stojimo į PPO derybų procesui, ir dvišalių bei regioninių įsipareigojimų vykdymui.

Išorės veiksniai atliko svarbų vaidmenį iš pradžių liberalizuojant užsienio prekybą, o vėliau dažnai neleidžiant grįžti prie protekcionizmo. Pasirengimo stojimui į PPO procesas nulėmė tai, kad buvo panaikinti tokie netarifiniai barjerai prekybai, kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai kai kurių alkoholinių, cukraus ir naftos gaminių importui. Vis dėlto galima teigti, kad būsimoji narystė PPO ir su tuo susiję Lietuvos institucijų įsipareigojimai liberalizuoti prekybą buvo ne tokie reikšmingi šalinant kliūtis prekybai kaip regioniniai susitarimai, ypač susitarimai su ES.

Tačiau ES poveikis Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimui nėra vienareikšmis. Viena vertus, ES ir Lietuvos susitarimas dėl laisvosios prekybos ir su ja susijusių dalykų (vėliau inkorporuotas į Asociacijos (Europos) sutartį) prisidėjo prie didelės dalies prekybos liberalizavimo (o netiesiogiai – ir prie
prekybos su kitomis šalimis ES kandidatėmis, ypač su Baltijos šalimis, liberalizavimo), taip pat ne kartą padėjo išvengti importo muito mokesčių įvedimo ar jų padidinimo. Kita vertus, per keletą pastarųjų metų interesų grupių reikalavimai ir valstybės institucijų teikiama rinkos apsauga vis dažniau yra grindžiama prekybos apsaugos priemonėmis bei užsienio prekybos politikos ir kitų ekonominių politikų priemonių susiejimu. Tuo dažnai naudojasi ES ribodama importą iš trečiųjų šalių. Iš šių apsaugos priemonių vis labiau pabrėžiamos tokios netarifinės apsaugos priemonės, kaip antidempingo muitai, kokybės standartai ir sertifikavimo procedūros. Lietuvai įstojus į ES ir įgyvendinus Bendrosios prekybos politikos nuostatas, bendras importo muitų lygis šiek tiek padidėjo, o šis pokytis skirsis priklausomai nuo konkrečių prekių grupių.

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekybos režimui daro prieštaringą poveikį įvairūs vidaus ir išorės veiksniai. Kai kurios gamintojų grupės (daugiausia importuojamų produktų perdirbėjai) ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos pasisako už laisvosios prekybos režimą ir tolesnį jos liberalizavimą. Tačiau kai kurios gerai organizuotos interesų grupės, atstovaujančios vietinės pramonės šakoms, kai kurie užsienio investuotojai, kuriems privatizacijos metu suteikta monopolinė padėtis rinkoje, ir didelė dalis ūkininkų reikalauja apsaugoti vietos rinką nuo užsienio konkurencijos. Daugelis politinio elito atstovų taip pat pasisako už šalies pramonės šakų ir žemės ūkio apsaugą nuo importuojamų prekių, ypač jei panašios prekės gaminamos Lietuvoje. Šiame kontekste įsipareigojimai PPO ir preferencinės prekybos šalims galiojo ir galioja kaip veiksnys, dažnai apsaugantis nuo manipuliavimo importo muitais ar kitomis prekybos ribojimo priemonėmis sprendžiant šalies įmonių konkurencingumo problemas. Tačiau ES inicijuotos antidempingo bylos keliems Lietuvos gamintojams ir netarifinių prekybos apribojimų taikymas ne tik apribojo Lietuvos eksportą į ES, bet ir netiesiogiai atliko vaidmenį modelio, kurį vis dažniau mėgina kopijuoti Lietuvos prekybos politikos kūrėjai siekdami apsaugoti Lietuvos rinką nuo gaminių, importuojamų iš NVS.

Lietuvos užsienio prekybos politikos reforma nebuvo kryptinga. Po pirminio liberalizavimo 1993–1994 m. daug kartų buvo didinami importo muitai žemės ūkio produktams. Šiame straipsnyje aptariamas vienas iš paskutiniųjų reikšmingų protekcionizmo atvejų, t. y. 1998 m. rudenį prasidėjus ekonominei krizei Rusijoje, padidinta Lietuvos vidaus rinkos apsauga. Lietuvos Vyriausybės institucijos, atsiliepdamos į interesų grupių reikalavimus, nustatė nemažai prekybos apsaugos priemonių, įskaitant importo muitų padidinimą kai kuriems (daugiausia žemės ūkio) produktams ir diskriminacinius netarifinius barjerus importuojamoms prekėms. Nors tokio pobūdžio priemonės atitinka tipinius prekybos sutartyse įvardijamus ypatingus atvejus, kada šalis turi teisę, pablogėjus ekonominei padėčiai, padidinti rinkos apsaugos lygį, jų buvo imtasi ne tik neatsižvelgiant į neigiamą jų poveikį šalies ūkio raidai, bet ir nepaisant ES ir kitų tarptautinių organizacijų, įskaitant ir TVF, kritikos. Protekcionistinė politika netrukus „persiliejo“ ir į preferencinius prekybos santykius su Baltijos šalimis ir kai kuriomis Centrinės Europos laisvosios prekybos asociacijos (CELPA) narėmis. Dėl to kai kurios šalys ėmėsi atsakomųjų apsaugos priemonių. 1998 m. pabaigoje ir 1999 m. pradžioje tarp Baltijos šalių kilęs „kiaulių karas“ buvo šios politikos tąsa. Šių protekcionistinių priemonių taikymas rodo, jog neapibrėžtumo ir ekonominio smukimo sąlygomis suaktyvėjusios šalies interesų grupės gali tikėtis stipresnio atsako iš valstybės institucijų, linkusių panaudoti prekybos politikos priemones šalies įmonių konkurencingumo problemoms spręsti, net jei šios priemonės pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus ir kelia grėsmę, kad prekybos partneriai imsis atsakomųjų veiksmų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2656 žodžiai iš 8786 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.