Įvadas
Kalba nėra tiesiog žmonių susitartas kodas paverčiantis mūsų patirtis lygiavertėmis ir tinkamomis mainams, bet žmonių kalba suvoktina kylanti iš gamtos gaudimo – murmesio, kurį skleidžia gyvūnai ir galiausiai visi esantys ir reguojantys daiktai. Savo kodų bangomis mes sužinome ne tik su žmonėmis koduotojais, bet ir su gamtos giesme, skundu, su kakofonija.
3
INFORMACIJA IR TRIUKŠMAS
Mes bendraujame, kalbėdami akis į akį ir telefonu, taip pat įrašę, parašę arba išspausdinę žodžius. Per juos perteikiame informacija kalbos kodais. Taip pat perteikiame informaciją ir kūno judesių kalba – gestais, pozomis, veido išraiška, įvairiai kvėpuodami, atsidūsėdami ir liesdami vienas kitą.
Šneka neišvengia užsikirtimų, netaisyklingos tarties, dialektinių akcentų ar disfonijos. Mašinraštis ir spauda yra sugalvoti tam, kad padėtų išvegti kakografijos, tačiau kiekvienoje knygoje pastebime taip neryškiai atspaustų raidžių bei žodžių, kad jie būna veikiau nenuspėjami nei matomi. Garso įrašai ir radijo bei televizijos transliacija yra išrasti tam, kad padėtų išvengti kakofonijos, bet gali pasitaikyti elektros iškrovų, ryšio pertrūkių bei trukdžių; visuomet esama triukšmo fono.
Įsijungti į komunikaciją reiškia atsisijoti žinią iš foninio triukšmo ir iš triukšmo, kuris tai žiniai savaime būdingas. Komunikacija – tai kova su trukdymu ir sumaištimi.
KOMUNIKACIJA IR PRIEŠPRIEŠA
Komunikacija nuo klasikinės antikos suprantama kaip agonas, kaip pašnekovų priešprieša. Komunikacija vyksta per diskursą, tai yra klausimo ir atsakymo, teiginio ir preištaravimo dialektiką, dėl kurios pašnekovai atsiduria opozicijoje.
Komunikacija suprantama kaip preivartos tąsa, tačiau vygdoma kitomis priemonėmis. Michelis Serresas įrodinėja, jog iš tikrųjų bet kokia komunikacija naudoja jėgą, siekdama priešintis ir nutildyti kitą, tačiau tai nėra klausimo ir atsakymo, teiginio ir užginčijimo dialektika, nes čia pašnekovai nustatinėja veinas kito pozicijas ir tarpusavio skirtumus.
Kalbėtojas ir klausytojas dialogo metu tam tikru ritmu keičiasi vaidmenimis, šaltinis tampa recepientu, o recepientas – šaltiniu; kitas tampa to paties variantu. Diskursija – tai ne kova; konfrontaciją ji pakeičia mainais.
Tačiau kai du invalidai atsisako preivartos ir ima komunikuoti, jie pardeda ne komunikaciją ir prievartą pašaliečių atžvilgiu. Kiekvienas invalidų pokalbis yra ardomojo pobūdžio, – jis griauna kokią nors įsigalėjusią tvarką, įsigalėjusią vertybių sistemą ar pažeidžia kieno nors teisėtus interesus.
Esama pašaliečių suinteresuotų sutrukdyti mums komunikuoti apskritai. Jie tai daro užpildydami laiką bei erdvę nerelevantiškais ir prieštaringais pranešimais, triukšmu.
4
Kai mums nepavyksta komunikuoti, mes kviečiamės į pagalbą pašaliečius. Descartes¢as kreipiasi į didįjį pašalietį, į Dievą, ir tik paskui imasi klausimo ar egzistuoja kitų protai ir kaip su jais galima komunikuoti. Sokratas, kuris filosofiją savokų skaidrintoja, neprivalančia perteikti doktrinos, kaip ir filosofai analitikai, kaip ir nesenų laikų filosofai fregmatikai, padarė ją komunikacijos lengvintoja. Sokratas, buvęs kareivis, tapęs visuomenei tarnaujančiu filosofu, kovojo prieš tauškalus ir prieš barbarus, kurie yra tikrieji tiesos priešai.
Tačiau Michelis Serresas Sokrato pastangą interpretuoja taip: pašalinti triukšmą racionalioje bendruomenėje reiškia paversti jį kova prieš pasaulio gaudesį, o kovą preiš pašalietį – kova prieš empiriką.
SIGNIFIKATAS, SIGNIFIKANATAS, REFERENTAS
Komunikuoti – vadinasi, suprasti, jog skleidžiamas signalas kalbėtojui ir klausytojui reiškia tą patį. Skleidžiamas signalas reiškia tą patį, ką ir anksčiau paskleistasis. Sutartinių signifikantų reikšmė skirtingu laiku ir skirtigose vietose atpažįstama kaip tapati; Husserlis išraiškų reikšmę apibūdina kaip idealią.
Kalboje žodis nepasitaiko pirmą ar paskutinį kartą. Žodis turi reikšmę tik jeigu gali būti pakartotas. Kai žodis nukalamas pirmąsyk, kad galėtų įeiti į kalbos vartoseną, privalo pasirodyti jau priklausęs tos kalbos struktūroms, paradingoms ir formulavimo taisyklėms.
Ne tik signifikacija, bet ir signifikantas yra idealus. Girdėti garsus kaip žodžius, girdėti triukšme signalus ir klausytis tiktai diferencinio bruožo, pagal susitarimą darančio garsą aiškia konkrečios kalbos fonetinės sistemos fonema. Kaip signifikantas žodis yra abstrakcija ir idealizcijos produktas.