Kiek Pasaulyje religijų?Religijų pasaulyje yra daug. Visos jos atsirado skirtingu laiku ir
skirtingose vietose. Daugybe pirmykščių religijų išnyko, kaip ir jas
išpažinusios tautos ar gentys. Pagal reikšmę religijos skirstomos i
pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikinės pasaulines religijos yra
krikščionybė, budizmas ir islamas. Etninės religijos yra induizmas
(daugelio Indijos gyventojų), šintoizmas (dalies japonu), judaizmas (žydų),
konfucianizmas (kai kurių Kinijos gyventojų), sikizmas (kai kurių Pakistano
ir Indijos gyventojų).
Krikščionybė
Krikščionybė atsirado prieš 2 tūkst. metų. buvusioje Romos imperijoje,
Judėjos kaimelyje (dabar Izraelyje). Krikščionybė – viena gausiausių
religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Krikščionybės
pagrindas yra Jėzaus Kristaus – Dievo sūnaus garbinimas. Krikščionybę
sudaro trys pagrindinės šakos: katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė.
Katalikų pasaulyje yra daugiausia apie 20% visų gyventojų. Yra šalių,
kuriose katalikai sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą: Ispanija (97%
tikinčiųjų), Paragvajus (96%), Lenkija (95%), Venesuela (94%), Airija
(93%), Lietuva (90%). Kiekvienas katalikas privalo laikytis 10 Dievo
įsakymų. Katalikų bažnyčios vyriausias vadovas-popiežius.
Krikščioniai turi savo šventes. Adventas (lapkričio-gruodžio mėn.) –
krikščionių metai prasideda pasiruošimu Kalėdoms. Tada krikščionys ypač
laukia antrojo Jėzaus gimimo. Kalėdos (gruodžio mėn.) – džiaugsminga Jėzaus
gimimo šventė. Gavėnia (kovo-balandžio mėn.) – keturiasdešimt dienų
pasiruošti Velykoms. Tai atitinka 40 dienų, kurias Jėzus prieš pradėdamas
mokyti žmones praleido dykumoje pasninkaudamas. Didysis penktadienis
(balandžio mėn.) – iškilmingas Jėzaus mirties ant kryžiaus paminėjimas.
Velykos (balandžio mėn.) – didžiausia krikščionių šventė, Jėzaus
prisikėlimo diena. Velykų (taip pat Gavėnios, Didžiojo penktadienio,
Šeštinių ir Sekminių) data kasmet keičiasi. Šeštinės – Jėzaus dangun
žengimo šventė, švenčiama po 40 dienų nuo Velykų. Sekminės / Švč. Trejybės
šventė – diena, kai Dievas atsiuntė apaštalams Šventąją Dvasią, švenčiama
po 10 dienų nuo Jėzaus dangun žengimo. Tai ir Bažnyčios gimimo diena.
Vokietijoje XVI a. Susiformavo kita krikščionybės šaka-protestantizmas. Jo
pradininku laikomas Martynas Liuteris. Jis ir jo pasekėjai kritikavo
katalikų bažnyčią, kuri slopina žmogaus polinkius ir troškimus, kaltino ją
per didele valdžia, turtais ir aukščiausių dvasininkų savanaudiškumu.
Protestantizmas, jo šalininkų nuomone, turėjo tapti artimesne žmonėms
religija, suteikiančia daugiau laisvės veikti ir kurti. Stačiatikybė
Europoje įsitvirtino tose šalyse, kurios priklausė Bizantijos imperijai
arba buvo jos įtakoje. Labiausiai stačiatikybe paplitusi Rusijoje,
Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kt.
Budizmas
Sidarta Gautama, kuris buvo pavadintas Buda („praregėjusysis,
nušvitusysis“) ir kuris tapo budizmo religijos pradininku, gimė apie
560m.pr.Kr., o mirė sulaukęs aštuoniasdešimt metų. Nuo pirmojo
tūkstantmečio pabaigos prasidėjo tikrasis budizmo klestėjimas jau už
savosios tėvynės ribų. Gautama buvo auklėjamas kaip princas, anksti vedė ir
turėjo sūnų. Sulaukęs dvidešimt devynerių, vidinio noro skatinamas, jis
iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais
Indijoje benamio klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas
siekti dvasinės tiesos ir realybės. Visą likusį gyvenimą jis praleido
klajodamas. Kartais budizmas vadinamas „ateistine“ religija: ji neteikia
reikšmės stebuklams, o ir pats Buda tėra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš
paklydimų tamsos savanaudiškumo, godumo bei nemokšiškumo nevaržomam
gyvenimui. Pagal Budą kiekviena visatos dalelė – ne tiktai žmoniškosios
būtybės – paklūsta kaitos bei irimo procesui. Viskas kas sukurta, privalo
pražūti. Maža to, nei pasaulis, nei žmonės nėra tobulai savyje užbaigti
esiniai, atskiri nuo viso kito. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno
asmens, žmogaus ar dievo, garbinimo. Visgi Buda nėra nei dievas, nei dievo
siųstasis tarpininkas; jis negali nei išganyti, nei atpirkti kitų. Kur kas
svarbesnė už patį Budos asmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos, idėja.
Pagal budistų sampratą tai kažkas amžina, nesusiję su istorija, nepavaldu
kitimui. Keturios tauriosios tiesos ir „aštuongubas kelias“ sudaro
budistinio mokymo esmę. Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg
ir asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo
gyvenimui – naują kokybę. Nirvana – transformuota žmogaus sąmonės būsena,
nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Gyvenimo tikslas.
Vakarietį paprastai patraukia vis tie patys keli budizmo aspektai:
∙ Budizmas jam atrodo itin tolerantiška religija, bent jau
daug
tolerantiškesnė ir atlaidesnė negu krikščionybė
∙ Žavi budistinės sistemos teisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi;
∙ Palankiai nuteikia budizmo etika, ypatingas šio tikėjimo moralumas;
∙ Vakarietį ypač masina žadama galimybė pasiekti nirvaną;
∙ Budizmo pažiūrų platumo ir tolerancijos nepaneigsi;