Pasaulio religijos2
5 (100%) 1 vote

Pasaulio religijos2

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

Verslo vadybos fakultetas

PASAULIO RELIGIJOS

Referatas

Vilnius

2003

Turinys

Turinys 2

Religija priešistoriniais laikais 3

Centrinės Amerikos mirusios religijos 3

Senovės civilizacijų religijos 4

Indoeuropiečių religijos 6

Rytų religijos 8

Monoteistinės religijos 10

Šaltiniai 15

Religija priešistoriniais laikais

Religijos priešistorė apima laiką nuo žmonijos pradžios prieš 2-3 mln. metų maždaug iki III tūkstantmečio pr. Kr. Religinė patirtis buvo perduodama žodžiu (prietarais, mitais) ibei mėgdžiojamaisiais veiksmais (ritualais). Daugeliui to meto visuomenių plėtotis sudėtingam religiniam mąstymui neleido kova už būvį, todėl ikirašytinės ir rašytinės religijos skiriasi tuo, jog pirmosios organizuotos remiantis medžiotojų, maisto ieškotojų, žvejų, žemdirbių požiūriu, o istorinės atstovauja stiprių civilizacijų (Egiptas, Mesopotamija, Kinija ir kt.) pasaulėžiūrai. Tai yra priešistorinės religijos gyvavo mažose genčių bendruomenėse, kur gamtos jėgos arė didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui.

Priešistorinė religija yra suskirstyta į laikotarpius:

• Ankstyvojo paleontolito – animalistinis kultas;

• Vėlyvojo paleontolito – pradedami garbinti dievai;

• Neolito – atsiranda žyniai, statomos šventyklos – žingsnis į civilizaciją;

Centrinės Amerikos mirusios religijos

Majai (300 – 900m. pr. Kr.)

Majų religija buvo ir tebėra žmogaus ir dievų susitarimas. Dievai padėdavo žmogui dirbti, aprūpindavo maistu. Malda, aukomis būdavo prašoma materialinių gėrybių, pavyzdžiui, lietaus, kad augtų pasėliai. Dažniausiai aukodavo savą kraują arba žmones (gyvam besant išplėšdavo širdį) bei gvulius, maisto produktus.

Prieš šventes reikėdavo susilaikyti nuo lytinių santykių, pasninkauti, atlikti išpažintį.

Majų teologija neturėjo dievų panteono, tik viena kita turėjo žmogaus pavidalą. Jie būdavo grupuojami dideliais būriais.

Actekai (1519m. pr. Kr.)

Jie tikėjo, kad viską, net ir dievus, sukūrė dvi pirminės dievybės: Ometekutlis ir Omesiuatlė. Tačiau prasidėjus ispanų užkariavimui, šias abi dievybes nustūmė šonan jaunesnių bei energingesnių dievų būrys.

Actekai tikėjo, kad dievai savo ruožtu sukūrė žemę. Svarbiausias tos kūrybos aktas buvo saulės gimimas.

Inkai (1525m. pr. Kr.)

Be valstybinės religijos šventyklų, inkų imperijoje būta daugybė vietinių šventovių. Valstybinė inkų religija daugiausia rūpinosi organizavimu, ypač maisto atsargų kaupimu, ir apeigois, bet mažiau – mistika, dvasiniais dalykais. Prieš bet kokį darbą būdavo buriama, beveik per visas religines apeigas – aukojama (kukurūų alus, maistas, lamos, kai kada – nekaltos mergaitės, vaikai).

Inkų imperatorius Pačakutis įsteigė dievo-kūrėjo Virakočos kultą. Šis sukūręs saulę, mėnulį, kitas antgamtines būtybes ir visą žmoniją. Jis buvo visų dieviškų galių šaltinis, o kitos antgamtinės būtybės jam padėdavo, pvz, saulė.

Senovės civilizacijų religijos

Šumerai (III tūkst. I pusė)

Teoriškai neįmanoma tiksliai nustatyti, kokie ypatumai priklauso grynai šumerams.

Uruke, mieste, gyvavusiame apie 3000m. pr. Kr., buvo dvi svarbiausios šventyklos. Viena – aukščiausiam dievui, dangaus valdovui Anui, o kita Inanai, didžiajai Motinai, vaisingaumo, meilės ir karo deivei. Šioms šventykloms vadovavo žyniai. Jie turėjo labai didelę įtaką miesto gyvenimui, kartais vyriausias žynys kartu būdavo ir miesto karalius.

Enilis – antrasis dievas, einantis po Anaus. Jis yra atmosferos viešpats.

Enis – gėlųjų vandenų dievas.

Utu – saulės dievas.

Nana – mėnulio deivė.

Kiekvienas svarbiausių dievų turėjo savo šeimą, tarnų. Jiems buvo statomos šventyklos, altoriai.

Akadai (III tūkst. II pusė)

Akadai savo dievus sutapatino su šumerų dievais. Taip Anus buvo sutapadintas su Eliu, svarbiausiuoju dievu; Inana su Štar; Enkis su Ea; saulė ir mėnulis tapo Šamašu ir Sinu.

Sargono dinastija neatsilaikė prieš užpuolikus iš kalnų, tada Ūre iškilo nauja karalių dinastija. Ten jie mėnulio dievui pastatė šventyklą – bokštą zikuratą.

Žmogaus gyvenimas buvo visiškoje dievų valioje. Per šventes vykdavo ceremonijos šventovėse arba žmonės nešiodavo dievų statulėles.

Asirai (I tūkt. I pusė)

Asirų karaliai stengėsi mėgdžioti babiloniečius, kurių kultūra buvo daug senenė. Jie garbino tuos pačius dievus, tik svarbiausias jų, tapatinamas su Eniliu, buvo Ašūras, dievas, kurio vardu buvo vadinamas kraštas. Šio dievo pagalba bei jo garbei, asirai kovodavo ir užgrobdavo kitus valstybes. Nukariavę kraštą, asirai nesikišdavo į vietos religiją, jei žmonės būdavo nuolankūs – leisdavo laikytis jiems senų papročių. Tačiau jei jie maištaudavo, tai jų dievus tekdavo paimti į nelaisvę ir pastatyti asirų šventyklose. Paprastai jie būdavo gerbiami ir kartais sugrąžinami, jei sukilęs kraštas vėl tapdavo paklusnus nukariautojams.

Babiloniečiai (I tūkst. vidurys)

Asirus nugalėjo babiloniečiai. Jie atstatė Babiloną ir didžiąją Marduko, miesto globėjo, šventyklą. Mardukas išgarsėjo valdant Babilonijos karaliui Hamurabiui apie
1750m. pr. Kr.

Pasakojama, kad Mardukas vienintelis lamėjo kovą prieš jūrą. Jis sukūrė žmogų, kad nudirbtų visus darbus, kurių nemėgo dievai.

Nugalėję Babiloną, persai išlaikė vietos religiją, ir ji ruseno dar keliuose centruose iki I a. Kai kuriuos dievus ir deives vietos žmonės garbino iki pat islamo atsiradimo Irake.

Hetitai (2000- 1200m. pr. Kr.)

Kadangi kraštas labai kalnuotas, miestas nuo miesto astkiri, dėl to kiekvienas turi savitas dievybes, dažniausiai tai sudievintas gamtos reiškinys – saulė, mėnulis, audra ir t.t., kuriuos gyventojai garbina didžiausioje miesto šventykloje. Hetitų dievai priklausė nuo savo tarnų žmonių – kai žemę ištiko nederlius, dievai badavo, nes nebegaudavo aukų.

Hetitų sostinėje, Chatušo mieste, karalius vadovavo audros dievo ir saulės deivės kultams. Jis buvo ir vyriausias žynys, audros dievo vietininkas žemėje, ir vyriausias kitų dievų žynys. Jis turėdavo dalyvauti kiekvieno dievo metinėje šventėje to dievo globojamame mieste. Jei karalius nedalyvaudavo ar padarydavo kokią klaidą apeigų metu, kraštą galėjo ištikti nelaimė.

Senovės Egiptas (3100-30m. pr. Kr.)

Senovės Egipto laikotarpiai :

Senoji Karalystė (2700-2200m. pr. Kr.)

Vidurinioji Karalystė (2000-1800m. pr. Kr.)

Naujoji Karalystė (apie 1550-1225m. pr. Kr.)

Daugiausia apie senovės Egipto dievus sužinome iš kapaviečių bei šventyklų. Jie dažniausiai vaizduojami gyvūnų galvomis ir žmonių kūnais. Daugelis Egipto dievų atstovauja gamtos pasaulio stipriosioms jėgoms. Egipto gerovė priklausė nuo kasdien patekančios saulės bei kasmet patvinstančio Nilo. Šios gamtos jėgos buvo laikomos dievais, kurias reikia maloninti ir garbinti aukomis. Be to, dievai dažnai buvo siejami su tam tikrais miestais, o šiems besijungiant, dievai tapdavo svarbūs visai tautai. Pavyzdžiui, Amonas, Tėbų miesto dievas, buvo lyg ir viso Egipto dievas, globojęs tautą ir jai vadovavęs Naujosios Karralystės laikais. Tačiau tai nebuvo suabsoliutinta.

Kitų miestų žmonės ir toliau garbino savo dievus.

1375-1350m. pr. Kr. buvo bandoma įvesti monoteizmą – faraonas Amenchotepas IV pamažu įvedė Atono, saulės disko, kultą, ir ilgainiui jis tapo vieniteliu dievu, kurį buvo leista garbinti. Kiti dievai buvo uždrausti, jų šventyklos uždarytos, žyniai išvaikyti. Tik Atonas buvo laikomas visokios gyvybės šaltiniu. Ši gyvybės dovana buvo perleista faraonui, kuris pakeitė savo vardą į Echnatono. Kadangi ši “reforma” turėjo daugiau politinį nei religinį tikslą, tai mirus valdovui, visoms nuverstoms dievybėms buvo grąžintos senosios pareigos.

Egiptiečiai giliai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Pačiuose seniausiuose kapuose jau būdavo maisto, darbo įrankių, vėliau buvo pradėti puošti – piešiniai ant kapų sienų nusakė įsivaizduojamą pomirtinį gyvenimą. Žinoma, egiptiečiai suprato, kad žmogaus kūnas lieka šiame pasaulyje, tik mirusiojo siela eina į pomirtinį pasaulį. Jie manė, kad dvasiai reikia kūno, tarsi kokio prieglobsčio, ir dėl to jie visaip stengėsi išlaikyti mirusiųjų kūnus juos balzamuodami. Labai negerai, jei žmogus nuskęsdavo ar sudegdavo, nors ypatingais atvejais kūną galėdavo atstoti statula ar atvaizdas. Per mirusiojo laidotuves būdavo tokia apeiga, vadinama “burnos atvėrimu”, kurios metu burna ir kitos kūno dalys būdavo magiškai apdorojamos, kad mirusysis galėtų jomis naudotis: valgyti, girdėti, matyti ir t.t.

Greta svarbių dievų egiptiečiai buvo prisiėmę ir kitų dievybių:

Anubis – mirusiųjų dievas, kapų ir kapinių sargybinis.

Atonas – saulė. Trumpam buvo tapęs svarbiausiuoju ir vieninteliu dievu.

Hator – dangaus deivė. Vėliau tapo karve deive, meilės ir šokių deive, požemių karalystės viešpate ir žvaigždžių valdove.

Horas – žemutinio Egipto dievas. Dangaus dievas.

Izidė – dievų karalienė, didžioji Deivė Motina. Javų ir vaisingumo deivė.

Chnumas – senas Aukštutinio Nilo dievas. Dievų, žmonių ir vandenų kūrėjas.

Totas – mėnulio dievas. Vėliau mokslo ir išminties dievas, rašto išradėjas.

Ozyris – vaisingumo ir augmenijos dievas. Vėliau tapo vyriausiuoju Egipto dievu, drauge su Ra, ir mirusiųjų pasaulio valdovu.

Sebekas – vandens dievas. Kartais blogio ir mirties įsikūnijimas.

Ptahas – mirusiųjų dievas. Kūrėjas ir vaisingumo dievas.

Ra – saulės dievas, didysis senovės Egipto valstybės dievas. Dievų karalius, žmonijos tėvas ir faraonų globėjas.

Setas – audrų dievas. Smarkus ir pavojingas. Jis nužudė Ozyrį.

Indoeuropiečių religijos

Senovės Graikijos ir Romos religijos

Senovės graikai labai gerai pažinojo savo dievu, žinojo netgi jų šeimų istorijas ir charakterius. Dievai gyveno ant Olimpo kalno, juos valdė Dzeusas.

Senovės Romos dievai žmonėms nebuvo tokie suprantami. Bet kai romėnai nukariavo Graikiją, jie perėmė ir graikų dievus, tik pavadino juos naujais vardais ir sutapatino su savais dievais.

Senovės Graikijos ir Romos dievai:

Arėjas / Marsas – smarkus ir valdingas karo dievas.

Afroditė / Venera – meilės, grožio ir vaisingumo deivė.

Apolonas – avių ir galvijų, šaudymo iš lanko, muzikos, pranašysčių ir medicinos dievas. Kaip Febas “šviesusis”, jis buvo ir saulės dievas.

Artemidė / Diana – medžioklės, vaisingumo ir gimdymo deivė.

Asklepijus / Eskulapas –
gydymo dievas. Jo lazda su apsivyniojusiomis gyvatėmis tebėra medicinos simbolis.

Atėnė / Minerva – karo ir amatų deivė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1619 žodžiai iš 5374 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.