Pasaulio ukio saliu geografija labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Pasaulio ukio saliu geografija labaratorinis

I PRAKTIKOS DARBAS

PASAULIO ŪKIO SUDĖTIS

Užduotys:

1. Susipažinti su teorine pasaulio ūkio sąvokos interpretacija;

2. Pasaulio ūkio susidarymo priešistorė;

3. Pasaulio ūkio formavimasis ir jo vystymosi etapų apžvalga;

4. Suvokti pasaulio ūkio privalumus valstybių egzistavime;

5. Mokėti paaiškinti su pasaulio ūkiu susijusius terminus, sąvokas – sudaryti jų žodynėlį.

6. Regioninių susivienijimų ir transnacionalinių korporacijų, kaip pasaulio ūkio integracijos pagrindo, analizė (Didžiausios pasaulio korporacijos pagal pajamas).

7. Palyginti valstybes, pagal jų bendrą nacionalinį produktą (BNP) ir pagal BNP vidutiniškai vienam gyventojui.Atsakymai:

Pasaulio ūkis dar dažnai vadinamas ekonomika – tai visuomenės reiškinys, užtikrinantis jos narių gyvybinius poreikius, iš dalies skatinantis jų veiklą, pasikeitimą veiklos produktais ir idėjomis.

Pasaulyje nuolat vyksta kūrimas, gamyba ir mainai. Nėra valstybės, kuri naudotūsi ir išgyventų tik iš savo išteklių, materialinių ir dvasinių vertybių. Tam naudojama prekyba, finansai, teisė – sauga, ryšiai ir kiti veiksniai. Tarp pasaulio valstybių veikia vieninga gamybos arba kūrimo pasiskirstymo mainų sistema.

Pasaulio ūkio raida apima visą civilizacijos istoriją. Jo formavimasis susijęs su darbo pasidalijimu. Tobulėjant įrankiams, augant žmonių poreikiams, atsirado amatai, su jais ir mainai. Vientisam pasaulio ūkiui susiformuoti prireikė 19 amžių. Pagal tai kieno buvo nuosavybė ir koks darbo pobūdis, išskiriami 2 ūkio formavimosi tipai; azijinis – kur vyrauja griežta darbo drausmė, aiškus pareigų pasiskirstymas bei valstybės (dažniausiai jos vadovo) nuosavybė. Antrasis – antikinis – su vergų darbu ir privačia nuosavybe, buvo mažiau perspektyvus net atskiruose regionuose.

Didžiųjų geografinių atradimų epocha paspartina tarptautinių mainų plėtrą, darbo intensyvumą, ūkio monopolizaciją.

18 a. Sparti mokslo ir technikos pažanga paskatino gamybos koncentraciją, nes masiškai buvo gaminamos pigios prekės. Augo teritorinis darbo pasiskirstymas ir gamybos specializacija. Plečiantis gamybai, tobulėjant transportui susiformavo pasaulio rinka. Po pirmojo pramonės perversmo sekė antrasis, susijęs su elektrifikacija ir automatizacija. XX amžiuje žmogų darbe keitė robotai, prasidėjo masinė veiklos sferų kompiuterizacija. Tai susiję su trečiuoju pramonės perversmu, kuris paspartino paslaugų sferos plėtrą ir formavo naują žmonių veiklos sferą – informacijos sferą, popramoninę visuomenę.

Šiuolaikiniame pasaulio ūkyje yra ne tik valstybių darbo pasidalijimas, bet ir bet ir tarpusavio ekonominė priklausomybė – reiškinys, kai atskirų šalių ūkiai yra susipynę. Glaudi valstybių sąveika, vieningas jos veikimas, vadinama ekonomine integracija, kuri būdinga ekonomiškai stiprioms valstybėms. Pvz. : Europos sąjunga.

Integracija prasideda nuo prekybos reguliavimo. Tai siekimas supaprastinti ir palengvinti prekių ir pinigų judėjimą tarp valstybių, apsaugoti vidaus rinką (suderinami mokesčiai, muitų sistema). Spartesnei ūkio plėtotei tenka paaukoti dalį ekonominių ir politinių sąlygų (kuriasi nepriklausomos rinkos institucijos).

Kuriami tarptautiniai bankai, teisinė sistema. Tarptautinės ūkio integracijos tikslas – užtikrinti tarptautinio ūkio ekonominį saugumą.

Pasaulio ūkio sąvokos interpretacijos yra gana įvairios – nėra vieno pasaulio ūkio, ar pasaulio ekonomikos suvokimo.

Vieni mokslininkai teigia, kad tai yra nacionalinių ūkių, susietų tarptautinio darbo pasidalijimo ir ekonominių – politinių ryšių sistema. Čia didžiausias dėmesys sutelktas į nacionalinį ūkį, jo veiksmingumą, produktyvumą.

Kita, kiek platesnė samprata, apimtų pasaulio ūkio kaip tarptautinio bendradarbiavimo tarp nacionalinių ūkių universali sistema, kuri apjungia prekybą, finansinius santykius, kapitalo valdymą bei darbo jėgos pasidalijimą.

Populiariausias apibrėžimas būtų – pasaulio ūkis – nacionalinių ūkių, siejamų geografinio darbo pasidalijimo ir glaudžių tarpusavio ryšių sistema.

Pasaulio ūkiui būdingi du pagrindiniai veiksniai: vientisumas, kurį remia rinka per kainų skirtumą, tiek pačioje valstybėje( viduje), tiek tarptautinėje rinkoje. Gamintojai ir vartotojai tarpusavyje labai susiję. Antrasis veiksnys – atsinaujinimas. Pasaulio ūkyje pagamintų prekių įvairovė tokia didelė, manai tokie intensyvūs, kad nuolat auganti konkurencija lemia gaminių bei idėjų atsinaujinimą.

1. Susipažinti su teorine pasaulio ūkio sąvokos interpretacija

Ekonomikos literatūroje nėra vieningo supratimo apie terminus “pasaulio ekonomika” ir “pasaulio ūkis”, todėl, kad šie terminai turi platų pritaikymo sritį ir todėl yra daug nuomonių apibūdinančių pasaulio ūkį.

Daugiausia yra paplitusi nuomonė, kad pasaulio ūkis yra nacionalinių ūkių visuma, kurie yra tarpusavyje susieti darbų pasidalijimo tarptautine sistema, ekonominiais ir politiniais ryšiais.

Kitų požiūriu, pasaulio ūkis yra traktuojamas kaip sistema tarptautinių ekonominių santykių, kaip universalus ryšis tarp nacionalinių ūkių. Tokios nuomonės laikosi dauguma vakarų tyrinėtojų, kurie mano, kad tarptautinė ekonominė sistema apima ir prekybą, ir finansinius ryšius, o taip pat nelygų pasiskirstymą kapitalistinių
resursų ir darbo jėgos. Šiuo atvejų iškrenta gamyba, kuri daugiausia ir apibūdina tarptautinius ekonominius ryšius.

Dauguma mokslininkų pripažįsta, kad pasaulio ūkis tai tam tikras apibrėžta sistema. Pagrindinė priežastis šios sistemos atsiradimo ir gyvavimo yra jos vientisumas, kada ekonominė sąveika visų sistemos sudėtinių dalių yra ganėtinai stabiliame lygyje.

Šios sistemos pagrindą sudaro tarptautinių ir apribotų atskirų šalių nacionalinė gamyba materialinių ir dvasinių gerovių, jų pasiskirstymas, mainai ir vartojimas. Ši sistema yra suprantama įvairiapusiškai. Iš vienos pusės ji turi turėti bendrą tikslą, kuris turi būti kaip pagrindine jos varomoji jėga jos vystymo. Iš kitos pusės sistema sudaro posistemės, su įvairiais ir net prieštaringais tikslais. Bet į sistemą įeinantys posistemės turi būti susieti tarpusavyje ir abipusiai veikti vienas kitą. Tokia sistemų struktūra gali būti laikino arba pereinamo charakterio, todėl, kad daugiau stiprio posistemės palenkia savo tikslams kitas. Kitų atvejų sistema gali pradėti birėti.

Taigi pasaulinė ekonomika turi turėti bendrą tikslą. Jis keičiasi įvairiose posistemėse priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų.

Pasaulinė ekonomika negali vystytis be tam tikros tvarkos, pagrįstos tarptautine teise, kuri reguliuoja ekonominius santykius tarp valstybių, ekonominių sąjungų, juridinių ir fizinių asmenų.

Pasaulio ūkis yra ir istorinė, politinė bei ekonominė kategorija. Tai paaiškinama tuo, kad kiekvienam istoriniam etapui būdinga tam tikras gamybos mastas ir lygis.

Santykius tarp įvairių pasaulio ūkio elementų apibūdina lygiai. Santykiai tarp valstybių apibūdina tarpnacionalinis lygis, kuris yra reguliuojamas tarptautinės teisės aktais. Transnacionalinis lygis tai įmonių ir jų grupių veiklos sfera, kartu su jų vidinėmis informacijos sistemomis. Į šią sferą taip pat įeina daug neformalios veiklos, tokios kaip prekyba narkotikais, ginklais ir kita.

Dauguma pasaulio ūkio elementų veikia vienų metų. Tarp jėgos centrų yra susidūrimai, susitarimai, susijungimai. Pasaulio ūkis yra vientisa sistema, kuria sudaro daug įvairių dalių, posistemių, kurios turi tam tikrų bendrumų ir skirtumų. Yra nuomonė, kad pasaulio ūkis tai vieningos dvi posistemės – nacionalinių ūkių ir tarptautiniai ekonominiai santykiai, kurie sujungia juos (ūkius) į vieną visumą.

Pasaulio ūkio posistemės yra išskiriamos pagal tokius kriterijus :

Ekonominio vystymosi lygį;

Ekonomikos socialinė struktūrą;

Ekonominio augimo tipą;

Išorinių ryšių lygį ir pobūįs;

Labiausiai paplitęs kriterijus yra ekonominio vystymosi lygis, kuris bendrai yra apibūdinamas pagal BVP vienam gyventojui, taip pat ir kiek yra sunaudojama žaliavų ir energijos produktų vienetui.

Pagal įvairius kriterijus pasauliniame ūkyje yra išskiriama tam tikras posistemių kiekis. Pačios didžiausios posistemės , arba metasistėmos, yra laikomi tris nacionalinės ekonomikos grupės:

Gamybinio vystymosi šalys (kapitalistinės);

Pereinamo laikotarpio šalys (praeityje socialinės arba šalys su centralizuotų ekonomikos planavimų);

Išvystytos šalys.

Šios metasistėmos savo ruoštu dar skirstomos į eilę posistemių.

2. Pasaulio ūkio susidarymo priešistorė

Pasaulio ūkio istorija prasidėjo dar senųjų upinių civilizacijų metų. Kada upių slėniuose (Nilo, Tigro, Efrato, Gangės, Huanhės ir kt.) buvo susikūrusios lokaliniai ūkiai. Pagrindinės šakos buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Ekonominės zonos buvo susietos tarpusavyje labai ribotai, jos skyrė tarpinės erdvės.

Tuo metų labai ekonominiam vystymui kenkė nuolatiniai užkariavimai, tai ardė socialinius santykius bei politines sistemas.

Azijos gamybos būdas.

Senosiose ūkių sistemose, išskyrus Kinija, dominuojančia padėtį užima karališkas ir šventyklos ūkiai, o taip pat asmeniniai ūkiai, kurie buvo paveldėti. Visi didesni ūkiai buvo panašus į imperatoriaus ir šventyklų. Žemėje dirbo kolektyvais, ir kiekvienas dirbantys gaudavo savo dalį iš derliaus. Vieni užsiminėjo tik žemdirbystę kiti tik amatais. Amatininkai gaudavo dalį derliaus, o žemdirbiai iš amatininkų gaudavo reikalingų įrankių. Taip buvo sukurtos stiprus vidiniai bendruomenės ryšiai. Bendruomenė buvo atskirta nuo išorinio pasaulio. Rytų bendruomenei tai trukdė vystyti prekybinius, piniginiu ryšius tarp miestų ir kaimų. Žemė buvo pagrindinių gamybos resursu. Beveik viskas priklausė nuo valdininkų. Kinijoje ir Indijoje buvo renkami mokesčiai.

Aktyvus mainai tarp miesto ir kaimo vyko Osmanijos imperijoje, Irane. Kapitalas buvo investuojamas ne į amatus, o į žemę, kuri buvo išnuomojama iš valdžios.

Feodalinių santykių atsiradimas trukdė užmegzti prekybinius – piniginius ryšius. Indijoje amatininkai priklausė žemiausiai kastrai, todėl nesulaukė paramos iš centralizuotos valdžios. Tai trukdė amatininkų gamybos augimui.

Privačios nuosavybės vystymas, feodalizmas privesdavo prie centralizuotų valstybių silpnėjimo.

Antikinis gamybos būdas. Skirtingai nuo rytų socialinių – ekonominių struktūrų antikos forma turėjo privačią nuosavybę. Antikinei bendruomenei daugiau būdingi miestai, miestai – valstybės (polis). Plačiai naudojamas vergų darbas. Amatai buvo atskirti nuo žemė ūkio. Todėl amatininkų
produkcija turėjo aukštesnę kokybę, ir dėl to išstūmė Rytų produkciją iš Viduržemio rinkos.

Rytų ir Vakarų ekonominio išvystymo lygiai. Ekonominės sistemos vystėsi kartu su naujais atradimais, naujom technologijom. Valstybių išsivystymo lygį parodo jų statyba ir statybos technikos. Pvz., Pasaulio stebuklai, Aleksandrijos švyturys – 120 metro aukščio. Buvo pastatyti kanalai, tvenkiniai, dambos ir kt. Senovės Rytų ir Antikos keliautojai keliavo jau labai toli. Bet nežiūrint į prekybos išvystymą, daugumos šalių ūkiai buvo natūralūs ir uždari.

Antro tūkstančio pradžioje išsivystymo lygis Rytų valstybėse buvo 1,5 – 2 kartus didesnis nei Vakarų Europos.

3. Pasaulio ūkio formavimasis ir jo vystymosi etapų apžvalga

Pirma klausimo dalis atsakyme į antrą klausimą.

Pasaulio ūkio vystymosi etapai:

1) 19 a. pabaiga – 20 a. pradžia – iki pirmo pasaulinio karo. Pasaulio ūkis vystėsi greitais tempais. Veikė integracijos ir mainų procesai.

2) 20 – 30 – metai. – karo pasekmės; nutrukimas ūkinių ryšių tarp dviejų kariavusių pusių. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta daug gamybinių ir darbo resursų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1640 žodžiai iš 5429 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.