PASIPRIESINIMO KOVOS LIETUVOJE
Sunku nuspėti istoriją. Kai 1944m. vasarą į Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė, lydima NKVD dalinių, retas kas manė, kad ji čia pasiliks pusei amžiaus. Sunku buvo patikėti, kad karo nualinta, sąjunginikų šelpiama SSRS toliau vykdys ekspansinius komunistinės imperijos planus. Lietuvos žmonėm buvo dvi alternatyvos: prisitaikymas ar pasipriešinimas. Prisitaikymas garantavo fizinę egzistenciją, pasipriešinimas siūlė nežinią: galbūt išsivadavimą, galbūt žūtį.
Tokio masto ir trukmės partizaninis karas, koks vyko Lietuvoje, retas pasaulio istorijoje. Niekieno iš šalies neremiama ir nepalaikoma tauta organizuotai beveik dešimtį metų priešinosi galingai totalitarinei valstybei, ką tik laimėjusiai Antrąjį pasaulinį karą.
Stodami į partizanų gretas, laisvės kovotojai turėjo vieną tikslą – atkurti nepriklausomą valstybę. Pirmaisiais okupacijos metais šis tikslas atrodė visai arti: tereikėjo išstumti iš Lietuvos svetimas karines pajėgas.
1944 – 1953m. partizaninį karą galima skirstyti į tris etapus: pirmasis – spontaniškas visos tautos priešinimasis okupacijai (1944 07 – 1946 05); antrasis – gerai organizuotų partizaninių junginių kova proeš okupacinės caldžios įsitvirtinimą krašte ( 1946 05 – 1948 11); trečiasis – vieningos partizanų karinės ir politinės vadovybės koordinuojama veikla ir pasipriešinimo nuslopinimas ( 1948 11 – 1953 05).
Nacių okupacijos metais susikūrusios patriotinės pogrindžio organizacijos sprendė esminį klausimą: ar yra galimybių atkurti Lietuvos valstybingumą? 1943m. pogrindyje susikūręs Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) buvo vokiečių išsklaidytas, vadovybė suimta. Tačiau spartus Raudonosios armijos puolimas pakeitė vokiečių požiūrį į dar taip neseniai persekiotas lietuvių pasipriešinomo organizacijas. Naciai suprato, kad lietuviai priešinasi naujai sovietinei okupacijai, o tai buvo jiems naudinga.
1944m. liepos pradžioje į Lietuvą įsįveržė pirmieji Raudonosios armijos daliniai. Padaugėjo į vokiečių užnugarį desantu nuleistų sovietų diversantų, kurie, pasivadinę raudonaisiais partizanais, naktimis dažnai siaubė sodybas ir terorizuodavo kaimo gyventojus. Norėdami apsiginti nuo plėšikų, ūkininkai pradėjo burtis į apsaugos būrius.
Liepos pradžioje Raudonoji armija įžengė į Lietuvą, o liepos 13 – ąją užėmė Vilnių. Mėnesio pabaigoje vokiečių karinė vadovybė leido iš ginkluotų apsaugos burių, su frontu pasitraukusių į Žemaitiją, burti Tėvynės apsaugos rinktinę ir skyrė jai ginti fronto ruožą ties Seda. Deja, 1944 10 07 Raudonoji armija išskaldė atkakliai kovojusią rinktinę. Dalis kovotojų patraukė į vakarus, kur buvo pristatyti kasti vokiečiamas apkasų, kiti liko Lietuvoje ir įsijungė į partizanų būrius.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai masiškai antinacinė karinė pasipriešinimo organizacija buvo Lietuvos laisvės armija, įkurta Vilniuje 1941m. 1944m. centriniame štabe susikūrė jauni, energingi karininkai. Puolant Raudonajai armijai, LLA štabo nariai kartu su frontu traukėsi Žemaitijos link.
LLA vadovybė buvo numačiusi tokius nepriklausomybės atgavimo būdus: ginklu išlaikyti dalį Lietuvos teritorijos; paskelbti nepriklausomybę ir iš čia organizuoti pasipriešinimą; tarpininkaujant Vakarų valstybėms, derėtis su sovietais dėl Raudonosios armijos atitraukimo iš Lietuvos; pereiti į pogrindį ir laukti Taikos konferencijos sprendimų, kurie, lietuvių nuomone, turėjo užtikrinti Atlanto chartijoje garantuotas tautų teises. Deja, Taikos konferencija Vokietijai kapituliavus buvo atidėta neribotam laikui – ir niekada nebuvo sušaukta.
Vos tik Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną, bematant buvo suformuoti dviejų represinių žynybų: NKVD ir NKGB – Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo liaudies komisariatų padaliniai, tiesogiai pavaldūs Maskvai ir pokario metais vykdę panašias funkcijas. Svarbiausia jų užduotis – organizuoti totalų gyventojų sekimą, išaiškinti ir ištremti arba sunaikinti nelojalius okupacinei valdžiai pieliečius.
Vos įžengę į Lietuvą, naujieji okupantai tuoj pat paskelbė mobilizaciją į Raudonąją armiją. Ši akcija turėjo du tikslus: patenkinti fronto poreikius ir išsiųsti iš krašto potencialius kovotojus prieš sovietinę okupaciją. Tačiau mobilizacija buvo nesėkmiga: iš 35 tūkstančių iki 1944 08 10 šauktų vyrų įsakui pakluso vos 14 nuošimčių. Jų likimas tragiškas.
Tūkstančiai vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus mobilizacija buvo pakartota, o besislapstančiųjų paieškoms sutelkta keliasdešimt tūkstančių NKVD kareivių. Prasidėjo žiaurus siautimas kaimuose ir miškuose. Enkavėdistai, ieškodami jaunų vyrų, mušdavo ir kankindavo tėvus, reikalaudami pasakyti, kur jų sūnūs. Pasitelkus represijas, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje buvo paimta į Raudonąją armiją apie 108 tūkst. vyrų, iš kurių apie 70 nuošimčių sudarė lietuviai. Pusė jų į karinius komisariatus buvo atvesta prievarta. Tuo metu keliasdešimt tūkstančių vyrų slapstėsi miškuose, dalis jų įstojo į besikuriančius partizanų būrius. Jiems atrodė prasmingiau žūti su ginklu rankoje, nei laukti baudėjų egzekucijų.
Pasikeitus tarptautinei padėčiai, 1945m. vasarą visuotinė mobilizacija buvo sustabdyta.
Tačiau šaukiamojo amžiaus jaunuoliai ir toliau vengė 3 – 5 metus trunkančios priverstinės tarnybos okupacinėje kariuomenėje. Dalis šaukiamųjų kasmet papildydavo partizanų gretas.
Okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui.Jie nakvodavo artimiausiame miške, o pasibaigus NKVD kariuomenės siautimamas bei kratoms grįždavo į namus ir dirbdavo ūkio darbus. Dauguma buvo apsisprendę neiti į okupacinę kariuomenę, o jei gaudys – priešintis ginklu, be to, stengtis išvaduoti sulaikytuosius. Tam reikėjo telktis į organizuotus būrius, kurių vadai būdavo išrenkami nepriklausomybės laikų kariškiai, mokytojai, policininkai.