Pasipriešinimo literatūra
5 (100%) 1 vote

Pasipriešinimo literatūra

Pasipriešinimo literatūraKazys Jakubėnas

V.Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“

Vytautas Mačernis

Bronius Krivickas

Partizanų kūryba

Tremtinių kuryba

A. Miškinio „Psalmės“Antrojo pasaulinio karo metu Hitlerio užgrobtuose Europos kraštuose iškilo pasipriešinimo literatūra kaip pagrindinė kūrybos kryptis, telkianti nesusitaikymo protestą ir išsivadavimo viltį. Žymiausi rašytojai – A.Camus, J.P.Sartre’as, P.Eluard’as, T.Mannas, Cz.Miloszas – pakluso užsiangažavusio meno estetikai: kai pasaulyje paminama laisvė, meninis žodis privalo ją ginti; menininko paskirtis – būti su pavergtaisiais ir persekiojamaisiais, o ne su pavergėjais ir persekiotojais.

Jau 1940 m. sovietizuojamoje Lietuvoje užsimezgė pogrindinė spauda, suklestėjusi hitlerinės okupacijos metais. Nuo 1944 m. rudens antisovietiniai laikraštėliai spausdinami šapirografu daugelyje Lietuvos gimnazijų. Partizanų bunkeriuose įrengiamos spaustuvėlės, kuriose rotatoriumi bei spaustuviniu šriftu dauginami atsišaukimai ir laikraščiai („Laisvės varpas“, „Laisvės žvalgas“, „Partizanas“) 100-1500 egzempliorių tiražu, dainų ir eilėraščių rinkiniai, maldaknygės „Girios maldos“, nedideli (25-30 psl.) žurnalai – „Be savo pastogės“, „Prie rymančio Rūpintojėlio“, „Vyčių keliu“, „Laisvės aukuras“, „Lietuva brangi“, „Malda girioje“, „Žodis iš miško“, „Prisikėlimo ugnis“, „Kovojantis lietuvis“ ir kt. Greta tarptautinės padėties apžvalgų čia dedami eilėraščiai, dedikuoti žuvusiems kovos draugams, trumpi apsakymėliai apie išvežtus tėvus, užverbuoto brolio išdavystę, sužeisto partizano nusižudymą, dienoraščio ištrauka apie kovos prasmę ir mirties neišvengiamybę („Broliai, mes kovojame ir žinome, kad „šiandien tu, o aš rytoj“ krisim ant savo tėvynės žemės, bet mūsų vaikai džiaugsis laisvės palaima“). Pokario metais Lietuvoje pasirodė apie 40 periodinių pogrindžio leidinių. Paskutinis ginkluotos rezistencijos laikraštis „Partizanų šūvių aidas“ išėjo 1957 m., jau paskelbus partizanų demobilizacijos įsakymą, pogrindžio spaudos leidėjai ir platintojai baudžiami aukščiausiomis bausmėmis, kaip ir ginkluotos kovos dalyviai. Jie siunčiami į mirties lagerius – Dachau ir Kolymą. Nutildyti rezistencijos balsą, sklindantį kad ir nedideliu tiražu (50 egz.), drakoniškai siekė tiek hitlerinis, tiek sovietinis saugumas (vien 1953 m. likviduota 12 pogrindžio spaustuvėlių).

Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas – svarbiausias pogrindinės spaudos tikslas. „Mes kovojome ir kovosim tik dėl Nepriklausomos Lietuvos“ – toks šūkis skamba nuo „Atžalyno“ (1943) iki „Laisvės varpo“ (1953). Su okupantais – Lietuvos valstybingumo duobkasiais – negali būti taikios koegzistencijos. Kokia beužgriūtų galinga, žiauri ir ilgalaikė okupacinė valdžia, ji nepateisinama jokiais politiniais ir moraliniais argumentais. Aktyvus pasipriešinimas svetimųjų tvarkai, jos mobilizaciniams šaukimams ir jos ideologijai – vienintelė prasminga egzistencijos alternatyva „nelaisvės namuose“. Rezistencinė spauda nepripažino galimybės, kad nacistinis ar sovietinis režimas gali būti pagerintas, kad Lietuva nuolankumu galėtų įgauti daugiau savarankiškumo teisių ekonomikos, kultūros, švietimo srityse. „Okupantas jokios laisvės mums nedavė ir neduos“, – rašoma 1950 m. Žemaičių apygardos laikraštyje „Malda girioje“. Partizanų vadai atmetė reformistinę prisitaikymo taktiką – palengva ardyti okupacinį režimą iš vidaus, įjungiant į jo tarnybą tautos intelektualinį potencialą, kuris bus apsaugotas nuo sunaikinimo. Geriau žūti laisvam savo žemėje negu tapti pavergėjų tarnu – toks šarūniškas buvo pogrindžio spaudos sprendimas.

Pogrindžio laikraščiuose, žurnaliukuose ir atsišaukimuose buvo apibrėžtas pasipriešinimo centras („Miškas – Lietuvos sostinė“) ir suformuota pasipriešinimo etika („Geriau žūti negu vergauti“), veikusi menininko laikyseną ir kūrybą. Jau 1940 m. pasipila „Internacionalo“, „Poemos apie Staliną“ parodijos ir grasinantys eiliavimai: „Sudeginsim tave kaip raganą“, vertę sumišusią S.Nėrį klausinėti su ašaromis akyse savo pažįstamų: „Argi aš išdavikė?“ Pogrindžio spaudoje skelbiami tiek sovietų, tiek nacių kolaborantų sąrašai, palydimi sarkastiškų komentarų. „Pavėjui ėjo daug lietuvių, / Prieš vėją drįso eit retai kuris… / Ir laiko glūdumoj pražuvo / Pavėjui ėjusiųjų mišinys“, – rašoma 1943 m. „Apžvalgoje“. Partizanų laikraštyje „Už tėvų žemę“ (1947) apgailestaujama, kad aktyvių kovotojų gretose nėra intelektualų, menininkų. Areštų nusiaubtai inteligentijai prikišama, kad „ji prieš savo norą yra bolševizmo sukaustyta ir tapusi gyva mumija Lietuvos išlaisvinimo kovoje“ (A.Ramanauskas). Tautinio atgimimo veikėjai – J.Basanavičius, V.Kudirka – iškeliami kaip įpareigojantys elgsenos pavyzdžiai okupacijos sąlygomis. Romantiniai tautos praeities mitai įeina į savigynos sieną, kurią statosi rezistencija iš lietuvių kultūros paveldo. Algimanto, Kęstučio, Vytauto, Žalgirio, Maironio, Vaižganto vardus pasirenka partizanų apygardos, rinktinės, kuopos, kovojusios prieš hitlerinę ar stalininę krašto administraciją. Maironio eilėraščių posmus spausdina pogrindžio laikraščiai kaip kovos šaukinius. „Petys į petį, na, vyrai, kas gali, /
Sustoję į darbą už mylimą šalį / Prikelsime Lietuvą mūsų“, – baigiama Lietuvos pasiuntinių pasitarimo (1940 m. rugsėjo 19-25d.) deklaracija, skelbiama pogrindžio spaudoje. Pajudėjus tremtinių ešelonui iš Naujosios Vilnios stoties, suskamba iš visų vagonų rekrūtų atsisveikinimo daina „Sudiev, Lietuva“. Trofimovsko salos žeminėse moterys ir vaikai dainuoja P.Vaičaičio „Yra šalis, kur upės teka“, Margalio „Leiskit į tėvynę“. Miręs Rešotų ar Intos lagerių kalinys palydimas Maironio giesme „Marija, Marija“. Prie partizanų laužo ir Sibiro barakuose švenčių metu liejasi graudžiai didingas „Graži tu, mano brangi tėvyne“ choralas, virtęs antruoju Lietuvos himnu. Lietuvių poezija (A.Baranausko „Nesulauksi, sūnau šiaurės“, Maironio „Oi neverk, matušėle!“, V.Kudirkos „Lietuvos šviesuoliams“, B.Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“, J.Aisčio „Šilainė“, S.Nėries „Tegu tave skradžiai“) varomiems Golgotos keliu ūkininkams, studentams, mokytojams padeda pajusti skaudžią tapatybę su tautos istoriniu likimu ir išdidžiai jį pakelti. Olžeraso lageryje gimnazijos mokytojas surašo ant lapelių svarbiausius Lietuvos istorijos faktus ir reikalauja, kad mažamoksliai žemdirbiai, grįžę iš darbų, juos įsimintų ir tokiu būdu suprastų savo kančių priežastis ir prasmę.

Pasipriešinimas okupacijai, apėmęs visus Lietuvos gyventojų sluoksnius (net apskričių viršininkai platino antihitlerinę spaudą), įtraukė ir rašytojus į rizikingą pogrindžio veiklą. K.Jakubėnas gabeno ginklus Vilniaus getui, O.Šimaitė – artimiausia K.Borutos ir S.Nėries bičiulė – perduodavo juos geto kovotojams. B.Sruoga atpasakodavo užsienio radijo stočių pranešimus ir 1943 m. atsidūrė Štuthofo konclageryje kaip „pasipriešinimo judėjimo dalyvis“. 1944 m. pabaigoje J.Keliuotis buvo pakviestas „ideologiniu patarėju“ į Lietuvos išlaisvinimo tarybą, kuri siekė aprūpinti „mišką informacija“, leido laikraštį „Aušra“ (čia įdėti pirmieji Klepočių ir Ryliškių kaimų žudynių aprašymai). Suimtas 1945 m. pavasarį, J.Keliuotis tardymų metu pareiškė: „Taip, aš tikrai nusistatęs prieš Tarybų valdžią nuo 1941 metų, t.y. nuo to laiko, kaip prasidėjo trėmimai į Sibirą“. 1945 m. gale Vilniuje įsteigta Lietuvių tautinė taryba užmezgė ryšius su partizanais, ruošė politines direktyvas, surašė protesto pareiškimą „Kreipimasis į pasaulio tautas“, planavo nepriklausomos Lietuvos vyriausybės sudėtį, ketino pagrobti lėktuvą ir išsiųsti savo įgaliotinį į Švediją. Šių akcijų vadovas kap. J.Noreika (gen. Vėtra) buvo sušaudytas, o kiti tos bylos dalyviai – K.Boruta, poetė Lukauskaitė, kritikas P.Juodelis – nuteisti kalėti nuo 5 iki 10 lėtų. Lietuvos partizanų būrius vienijančiai organizacijai – Bendro demokratinio sąjūdžio prezidiumui – priklausė A.Miškinis, prisaikdintas prie K.Binkio kapo. Jis susitiko su iš Vakarų atvykusiu šios organizacijos steigėju ir Tauro apygardos partizanų vadu, rašė straipsnius pogrindžio spaudai, redagavo „Laisvės žvalgą“ – Tauro apygardos laikraštį, dalyvavo ruošiant memorandumus JT ir popiežiui. 1948 m. pavasarį poetas buvo suimtas kartu su operos dainininku A.Kučingiu ir nuteistas 25 metams. Alytaus mokytojas K.Bajerčius, eilėraščių ir apsakymėlių vaikams autorius, veikė kaip partizanų štabo įgaliotinis (slapyvardis – Garibaldis), palaikęs ryšius su iš Vakarų atvykusiais emisarais, parašęs Pietų Lietuvos partizanų deklaraciją. Atsisakęs ką nors išduoti, buvo užmuštas 1946 m. Alytaus saugume. Poetas P.Genys, „Alkos“ muziejaus steigėjas, nufotografavęs 1946 m. miške partizanų būrelį, žuvo Macikų konclageryje. Romanistas V.Katilius, davęs keliems pažįstamiems paskaityti pogrindžio laikraštėlių („Kovos keliu“), už „kontrrevoliucinę propagandą“ 1947 m. atsidūrė Rasų kalėjime, kur susitiko plunksnos brolius – K.Borutą ir P.Juodelį. Dramaturgas V.Adomėnas buvo nuteistas 25 metams už straipsnius pogrindžio laikraščiams „Partizanas“, „Laisvės žvalgas“ bei ryšius su partizanų vadais J.Lukša ir A.Ramanausku.

Įsijungę į pasipriešinimo judėjimą spontaniškai, be jokių įpareigojančių deklaracijų, nes ir „ta pasipriešinimo kova kilo gaivališkai“ („Laisvės kova“, 1952, N r. 1-2), rašytojai vis dėlto ieškojo idėjinių ir moralinių argumentų, pateisinančių pavojingą žodžio ir veiksmo tapatybę. Dar nepriklausomybės saulėlydyje B.Krivickas, jaunas kritikas, rašė: „Kadangi prieš jėgą tegalime pastatyti tik jėgą, mes jėga ginsime savo laisvę. Savo teises ryšimės ginti ir tada, jeigu jėgų santykis ir aiškiai bylotų mūsų nenaudai“. Štuthofo konclageryje suvokęs save kaip „įkaitą už savo tautą“, B.Sruoga ir antros sovietinės okupacijos metu jautėsi privaląs būti poetas „visiem lietuviam“, o ne vienai klasei ar grupei. „<…> Gyventi ir niekam nenulenkti galvos. Niekam prieš nieką“, – išdidžiai rašė A.Miškinis iš Olžeraso lagerio. O.Lukauskaitė 1946 m. kategoriškai smerkė kaip prisitaikėlius tuos savo pažįstamus, kurie ketina „užsiimti rašytojo darbu sovietinėmis sąlygomis“. „Ar vergiškas nusilenkimas dvasioje prieš tironą nėra savęs pasmerkimas pražūčiai?“ – klausė žurnalo „Vyčių keliu“ (1952, N r. 2) redaktorius. „Pagaliau kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu tu ne dabar
žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kai visi bus laisvi. Tada daug kas sugebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik su savo kūryba, kada kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia!“ – rašė 1948 m. L.Baliukevičius, Dainavos apygardos partizanų vadas. Kultūra darosi gyvybinga tik prieštaraudama valdžiai ir reikšdama jos neigimo dvasią – filosofiškai įrodinėjo P.Juodelis studijoje „Hamleto mįslė“, kurią rašė Mordovijos lageryje. Kūryba reikalauja absoliutaus intelektualinio sąžiningumo, ir menas negali virsti melu, palaikančiu okupacinį režimą. Tokias tiesas pamfleto tonu skelbė Sibiro katorgininkai rašytojai 1954 m. savo „Laiške Putinui“. Eilėraštyje „Pogrindžio žodis“ jaunas poetas – partizanas B.Liesis 1948 m. rašė: „Slaptingų eglių glūdumoje, / Kovų šešėliuos pagimdytas, / Jis eina skelbt lietuvių tautai, / Kad sutemos bus išblaškytos“…Kazys Jakubėnas

(1908-1950)

Antismetoninės opozicijos poetas, daug kartų kalintas, pasitiko smetoninio režimo žlugimą džiaugsminga daina „Negrįš ta diena, kur praėjo“. Bet jau 1940 m. vasarą jis susikirto su sovietine sistema, atsisakęs tapti saugumo agentu ir šnipinėti savo bičiulius eserus. Labai greitai įsitikino, kad „Sovietų Sąjungoje rašytojas privalo rašyti automato akivaizdoje“, o to jis pats niekada negalės. 1940 m. pabaigoje Saugumo departamentas jau gavo pranešimą, kad „kai kurių dabar dainuojamų priešsovietinių dainų autorium yra K.Jakubėnas“. Hitlerinės okupacijos metais jis vėl paleido į pasaulį nemaža anoniminių tekstų, virtusių dainomis – „Ar aš tau, sese, nesakiau, / Atjos prūsokas nedėlioj“, „Virš Berlyno lietus lyja“, „Jau atėjo rudenėlis“. Jau po karo Kaune literatūros vakaruose jis skaitydavo „eilėraščius, kurie savo prasme ir savo nuotaika buvo tikra antisovietinė propaganda“ (P.Cvirka), audringomis ovacijomis sutinkama „reakcingos“ publikos.

Jakubėnas rašė eilėraščius apie žemaitėlius, kurie „Sibiran ėjo“ ir „galvą ten padėjo“, apie mylimąją, kuri išvežta „toliman kraštelin“ ir „kaip žalia šakelė / šalčiam pamesta“, apie paukštelį, giedantį „O! Kad grįžtų į tėviškę savo / Tie, kas buvo iš jos ištremti!“, apie kalėjimo grandines, kurios bus „seserys mano kančios“, apie laikrodėlį, stebuklingai išlikusį „šituos laikuos“, kai viskas atimta. Tai skundo eilėraščiai, bylojantys nelaimingo, prispausto, mirtin genamo vargdienėlio graudžiu balsu. Tuos eilėraščius Jakubėnas kūrė pagal liaudies dainos modelį, išlaikydamas poetinio suvokimo naivų paprastumą, malonybinių žodelių lengvumą, švelnius kreipinius, pilnus išsiskyrimo liūdesio, trumpą, lakonišką, greitai lekiančią eilutę.

Nedainuokit, kareivėliai,

linksmųjų dainelių,

nematysit, kareivėliai,

brolių nei seselių.

————————-

Ir išeisit, kareivėliai,

tolimon šalelėn,

ir sugulsit, kareivėliai,

šaltojon žemelėn.

1946 m. kovo 24 d. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pašalino Jakubėną iš sąjungos už „antitarybinio turinio eilėraščius“, kuriuose autorius „prikaišiojo tarybinei vadovybei neva garbingų lietuvių išvežimą už Lietuvos TSR ribų“ (J.Baltušis). Po kelių dienų atsidūrė Saugumo rūsyje vienoje kameroje su vysk. V.Borisevičiumi ir vokiečių gen. E.Justu. Buvo nuteistas 5 metams. Tačiau SSRS Aukščiausiasis teismas pripažino, kad „Jakubėno skaitomi eilėraščiai nebuvo antitarybiniai“. Iš Karagandos lagerio sugrįžusį poetą glaudžiai apsupo saugumo agentai, pranešinėdami apie kiekvieną įtartiną jo frazę („viskas kaip prie caro – į įstaigas siunčiami rusai, visur įsigali rusų valia“). Nedrįsdami kelti antros bylos, saugumiečiai užmušė poetą 1950 m. sausio 8 d. prie Rasų kapinių. Laidotuvėse leista dalyvauti tik giminėms, o K.Boruta, palydėjęs savo draugą, buvo nugabentas į milicijos skyrių.Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“

Pareiškęs 1940 m. vasarą lojalumą naujai politinei santvarkai („Ir Lietuvai aušta / Darbymečio naujas rytojus“), Mykolaitis-Putinas greitai išvydo, kad gimtąjį kraštą apgobė „žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna“, kurią jis suvokė kaip apokalipsinę katastrofos realybę: „Pavirs pelenais mūsų dirvos, ir pjūtys“; „Tartum išmirė žmonės visi, ir tu pats kapinyne esi“. Pirmąją masinių trėmimų dieną jis rašė viename eilėraštyje: „Gyvenimas kybo ties juoda bedugne, / Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo“.

Pasibaisėjimas totalitarinės prievartos sistema ir moralinis pasipriešinimas katastrofiškai istorijos eigai su tragiškos įtampos jėga išreikštas poemėlėje „Vivos plango, mortuos voco“. Kūrinio gale autoriaus ranka įrašyta ir vėliau užtrinta data – 1945.VI.28. Tai kaltinamasis aktas totalitarizmui, surašytas rūsčia Biblijos pranašų kalba, nepripažįstančia jokių abejonių ir svyravimų. Žemė virto pragaru: čia nupiginta gyvybė, išardyta moralė, paniekinta kančia. Čia viešpatauja „piktas melas ir apgaulė“, o „teisiuosius smerkia žmogžudžiai“. Čia žyniai sukniubę bučiuoja tironų padą, giedodami šlovės himnus. Čia nebėra žmogaus individualaus buvimo ir nebėra grožio. Per žėrinčią kraujuose ir ugnyje žemę žygiuoja nuožmios prievartos „gigantai“ su Kaino žymėmis kaktoje. Po jų švininėmis
kojomis vaitoja akmenys, o nuo jų burnų nuodingo kvapo keliasi vaiduokliai iš kapų. Tai jiems – naujos vergovės kūrėjams, tironams ir budeliams, sugriovusiems žmonišką tvarką žemėje, skirti bibliniai prakeiksmai:

Ir kylat į padanges,

Ir spjaudotės ugnim,

Ir vemiate siera, –

Ir Dievo žemėj jums nėra…

Kas tie „gigantai“, kurių kelią ženklina „griaučių šiurpūs milijonai“? Esesininkai ar enkavedistai? Mykolaičio-Putino kūrinyje, kaip paprastai, nėra istorinio meto realijų. Tik nežymiai šmėkšteli skaudžioje žūties patetikoje Sibiro tremtinių šešėlis („Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado / Pūgų simfonijose mirtį rado“). Tik viena kita eilutė primena karingojo ateizmo nuožmią praktiką, virstančią iš Rytų („Ir minate altorius“, „Ir Dievo žemėj jums nėra“). Šiaip jau poetas naudoja neapibrėžtus klasikinės literatūros įvaizdžius – valdovai, tironai, budelių gauja, vergovė, kurie jau buvo įgavę leitmotyvų reikšmę jo ankstyvuosiuose kūriniuose (drama „Valdovas“, poema „Vergas“). Gausu bendrinių sąvokų – apgaulė, melas, nuodėmė, dora, kančia, baimė, skausmas, lūkesys, kurios dramatiškai supriešinamos arba įeina į pasmerkimo nuosprendžius kategoriško išskaičiavimo tvarka. Poetui rūpi ne tiek konkrečiai pavaizduoti vieną ar kitą totalitarizmo formą, kiek įvertinti ir nuteisti jį kaip prievartinį istorijos lūžį ir civilizacijos savižudybę. Jis kalba pakilęs į absoliutaus teisingumo tribūną, kurios nespėjo sutrupinti ir nušluoti viena po kitos griūvančios okupacijos bangos. Jis neturi jokių vilčių, kad tironiška valdymo sistema pati subyrės, o „blogio karalystė“ leisis humanizuojama. 1945 m. vasarą, jau įsitvirtinus antrajai sovietinei okupacijai, jis sudeda visą pralaimėjimo neviltį, žūties siaubą, maištingą nesusitaikymo protestą į tas bendrąsias „Vivos plango, mortuos voco“ kategorijas, kurias tik protarpiais atmiešia vienas kitas gamtos įvaizdis ar tradicinė giltinės simbolika („Praskrido raitelis ant žirgo“, – / Ir dalgis sutemoj sužvango“). Tačiau tos apibendrinančios ištarmės, sklidinos galingos protesto energijos, labai aiškiai bylojo pokario žmogui apie stalinizmo represijų realybę, kurion jis tapo panardintas po Jaltos ir Potsdamo susitarimų.

Ir mes, ir mes, kur kenčiame,

Pilkieji milijonai!

Ar didmiesty, ar kaime

Su rūpesčiu ir baime,

Vieni vergovėj užguiti,

Maištingam lūkesy kiti

Sukniubę!

O iš rasotų rūsių

(Ir mes, ir mes ten būsim)

Per naktį juodą, nykią

Pablūdęs kažkas klykia,

Kažkas likimą keikia,

Kažkam numirti reikia.

Bedugnėj skausmo sielvartingo

Gyvenimas kaip lašas dingo

Už geležim apkalto lango. –

Vivos plango!

Poemėlėje „Vivos plango, mortuos voco“ apnuoginta sąvokinė kalba įgavo deginančio vidinio įsiūčio ir neklystančio teisingumo įtaigos. Šis kūrinys turi didingos rūstybės, kaip ir „Dievo kerštą“ skelbiančios pranašų psalmės ar Dantės „Dieviškosios komedijos“ giesmės, vaizdavusios tironų ir išdavikų kančias pragare. Tokios jėgos ir natūralumo ši intonacija jau niekad nepasieks lietuvių poezijoje, išskyrus keletą B.Brazdžionio eilėraščių ir A.Miškinio psalmių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2881 žodžiai iš 9600 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.