Pasiruošimas egzaminui
5 (100%) 1 vote

Pasiruošimas egzaminui

01. Augalų ir gyvūnų audinių sandara ir funkcijų palyginimas.

Audinys – tai visuma ląstelių, panašių savo sandara ir atliekamomis funkcijomis.

Visi augaliniai audiniai yra skirstomi į gaminamuosius ir pastoviuosius. Gaminamieji audiniai sudaro sėklų gemalą, jų yra stiebų bei šaknų viršūnėse ir šonuose, taip pat įsiterpusių kai kurių augalų stiebuose, lapkočiuose, žieduose. Gemalą sudarantys audiniai vadinami pirminiais. Pirminių audinių gali būti stiebų bambliuose, kurie vadinami įterptiniais gaminamaisiais audiniais. Gaminamieji audiniai susidarę iš pirminių audinių arba pastoviųjų audinių, vadinami antriniais. Pastovieji audiniai sudaro visus augalo organus. Jie skirstomi:

1) dengiamieji;

2) pagrindinis audinys;

3) apytakos;

4) sekrecijos.

Gyvulinis organizmas vystosi iš apvaisinto kiaušinio – zigotos, jai dalijantis. Pirmuoju vystymosi momentu dalijimosi būdu atsiradusios ląstelės yra panašios, tačiau vėliau jos pradeda diferencijuotis ir pasidaro skirtingos. Atsiranda 3 gemaliniai lapeliai – ektoderma, entoderma ir mezoderma. Iš jų ir vystosi įvairūs organizmo audiniai: epitelinis, jungiamasis, kremzlinis, kaulinis, raumeninis, nervinis.

Dengiamąjį audinį turi tiek augalai, tiek gyvūnai. Augalų dengiamasis audinys skirstomas į:

1) epitelinis (apriboja augalą nuo aplinkos)

2) žiauberis

3) epiblema

4) egzodermis (dengia šaknų paviršių).

Gyvūnų dengiamasis audinys yra oda. Ją sudaro epidermis, kurį sudaro epitelinis audinys. Epitelinis audinys skiria išorinį ir vidinį organizmo paviršių nuo aplinkos. Oda apsaugo organus nuo mechaninių sužalojimų, neleidžia organizmui netekti vandens, prasiskverbti į kūną pašalinėms medžiagoms. Oda – vienas jutimo organų, joje yra įvairių receptorių. Oda atlieka šalinimo funkciją ir padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą.

Augalai ir gyvūnai turi ramstinį audinį. Ramstinis audinys sutvirtina augalų organus. Ramstinį audinį sudaro ląstelės su labai sustorėjusiomis sienelėmis. Vienos ramstinio audinio ląstelės yra stiebų karnienoje, lapkočiuose ir lapalakščių gyslose, kitos – medienoje. Stiebų ir šaknų žievės dalyje išsidėsčiusi sklerenchima vadinama karnienos plaušais, o medienoje – medienos plaušais.

Gyvūnų ramstiniams audiniams būdinga tvirta ir tanki tarpląstelinė medžiaga. Kremzliniame audinyje tarpląstelinė medžiaga yra standi, suteikia jam standumą, tvirtumą. Kremzliniame audinyje nėra kraujagyslių ir nervų ir maitinimas vyksta difuzijos būdu. Kaulinis audinys atlieka atraminę ir apsauginę funkcijas. Pasižymi kietumu, tvirtumu ir tam tikru elastingumu. Kaulinis audinys su kremzliniu audiniu sudaro skeletą. Jis taip pat sudarytas iš ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos.

Tačiau ir augalai, ir gyvūnai turi tik jiems būdingų audinių.

*Pagrindinis audinys. Iš jo sudaryta didžioji dalis viso augalo organų. Jis skirstomas į:

a)asimiliacinį – vykdo fotosintezę,

b)sandėlinį – ląstelėse kaupiasi maisto medžiagų atsargos,

c)siurbiamąjį – jis yra šaknų siurbimo zonoje, kur vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis druskomis patenka į siurbiamąją parenchimą,

d)orinį – būdinga augalams, augantiems vandenyje, būdingi stambūs oro pripildyti tarpuląsčiai. Oras reikalingas vandenyje esančioms augalo dalims kvėpuoti.

*Apytakos audiniai:

a)rėtiniai indai, kuriuos sudaro gyvos, siauros ląstelės, jais teka organinės medžiagos,

b)vandens indai – jais teka vanduo ir mineralinės medžiagos.

*Sekrecijos audiniai. Juose nuolat gaminasi įvairios medžiagos, kurias vienas organizmas panaudoja, o kitas pašalina. Sugeba išskirti kai kurias medžiagas į aplinką (pieną, sakus, eterinius aliejus, dervas).

*Raumeninis audinys susijęs su jungiamuoju ir nerviniais audiniais. Jis susideda iš raumeninių skaidulų. Jis skirstomas į lygųjį ir skersaruožį. Skersaruožiai yra griaučių ir širdies, o lygieji išsidėstę visuose organuose. Jie sugeba susitraukti.

*Nervinis audinys. Jį sudarančios ląstelės vadinamos neuronais. Neuronas sudarytas iš kūno ir citoplazminių ataugų. Neuronų kūnai išsidėstę centrinėje nervų sistemoje. Jie sudaro galvos ir stuburo smegenų vadinamąją pilkąją medžiagą. Ilgosios ataugos sudaro galvos ir stuburo smegenų baltąją medžiagą. Kitų neuronų ilgosios ataugos sudaro skaidulas – nervus. Pagrindinė savybė – jaudrumas ir laidumas. Reguliuoja organų veiklą. Neuronai priima, saugo ir apdoroja informaciją.

02. Bakterijų sandara, dauginimasis, jų reikšmė biosferos azoto apytakai

Bakterijų sandara.

Kai kurias bakterijas dengia kapsulė, sudaryta iš polisacharidų ir polipeptidų gleivių, kuriose būna daug H2O. Kapsulė tarnauja apsaugai ir kolonijų susidarymui. Visos bakterijos turi elastingą sienelę, kurios karkasą sudaro mureinas. Sienelė saugo nuo mechaninių pažeidimų. Po sienele yra plazminė membrana, sudaryta iš dviejų lipidų sluoksnių. Sluoksniuose įvairiai integruoti baltymai. Ji veikia kaip pusiau pralaidi plėvelė – reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir jų pašalinimą iš ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidurį ir sudaro mezosomą. Ji svarbi DNR replikacijai bei bakterijos ląstelės dalijimuisi. Mezosomoje kaupiasi įvairūs fermentai, atliekantys panašias funkcijas kaip aukštesniųjų augalų mitochondrijose (kvėpuoja),
chemosintezės funkcijas. Plazminės membranos dėka susidaro fotosintetinančios membranos. Fotosintetinančias membranas turi tik fotosintezę vykdančios bakterijos (purpurinės, melsvabakterės). Šiose membranose yra bakterijų chlorofilas. Daugelis bakterijų turi iš citoplazmos pro sienelę išaugusius žiuželius – judėjimo skystyje organoidus. Kiekviena bakterijų rūšis turi skirtingą žiuželių skaičių. Jų būna nuo 1 iki 100, jie sudaryti iš baltymų. Taip pat bakterijos turi ir trumpesnių ataugų – fimbrijų, kuriomis jos prilimpa prie kitų ląstelių ar daiktų.

Bakterijos citoplazma sudaryta iš H2O, baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų koloidinėje būklėje esančių medžiagų, kurių kiekis priklauso nuo bakterijos rūšies, amžiaus, mitybos ir kitų sąlygų. Citoplazmoje yra nukleoidas – tai bakterijos chromosoma. Nukleoide yra visa genetinė informacija. Bakterijų nukleoidas neapgaubtas apvalkalėliu, jose nėra tikrojo branduolio, todėl bakterijos vadinamos prokariotiniais organizmais. Bakterijose randama plazmidžių, sudarytų iš DNR molekulių, kurios šimtus kartų trumpesnės nei nukleoide. Citoplazmoje yra ribosomų, sudarytų iš dviejų dalelių – didžiosios ir mažosios. Ribosomos dalyvauja baltymų sintezėje. Taip pat citoplazmoje yra atsarginių medžiagų, vadinamų intarpais, kurie vartojami, kai aplinkoje nėra maisto.

Nelytinis dauginimasis. Bakterijos dauginasi nelytiniu būdu – dalijimosi. Pirmiausia replikuojasi (dvigubėja) nukleoidas, kuriame sukaupta visa genetinė informacija. Po replikacijos ląstelėje DNR molekulių padvigubėja, jos nutolsta viena nuo kitos. Susidaro dukterinės ląstelės, kurių DNR yra tokios pat kaip ir motininių ląstelių. Toliau atsiranda petvarėlė, atskirianti ląsteles vieną nuo kitos. Dauginimosi greitis priklauso nuo bakterijų rūšies ir aplinkos sąlygų (maisto, temperatūros, drėgmės, pH ir kt.).

Lytinis dauginimasis. Vykstant DNR ar jos fragmentų mainams transformacijos (genetinės informacijos patekimas į ląstelę su svetima DNR ir informacijos pasikeitimas), transdukcijos (ląstelės genomo dalies patekimas į kitą ląstelę; vienas genų rekombinacijos atvejų) ar konjugacijos pavidalu gali susidaryti bakterijų genetinių rekombinacijų. Bakterijos gali daugintis kas 20-30 min. Kai kurios bakterijos, esant nepalankioms sąlygoms, sudaro endosporas. Sporos – tai bakterijų ramybės stadija. Jos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką, kol patenka į palankias sąlygas, kur spora išbrinksta, vartodama atsargines maisto medžiagas pradeda augti. Sprogus sporos sienelei, susidaro nauja ląstelė.

Bakterijos turi įtakos azoto apytakai biosferoje. Šlapiose dirvose ir vandens telkiniuose gyvena bakterijos, kurios verčia nitratus dujiniu azotu, o šis išlekia į orą. Šis procesas vadinamas denitrifikacija. Tačiau yra bakterijų, kurios sugeba oro azotą vėl paversti jonine forma. Šis procesas vadinamas azoto fiksacija, o organizmai, kurie tai daro – azoto fiksatoriais. Azoto fiksatoriai – tai gumbelinės bakterijos, gyvenančios simbiozėje su aukštesniais augalais, dirvoje laisvai egzistuojančios azotobakterės ir vandenyje gyvenančios melsvabakterės.

03. Eukariotinės ir prokariotinės ląstelių sandaros ir gyvybinių funkcijų palyginimas

Eukariotai – organizmai, kurių ląstelės turi tikrus branduolius (dviguba membrana), chroplastus (augalai), mitochondrijas ir kitus membraninius organoidus.

Prokariotai – organizmai, kurių ląstelėse nėra membranos apsupto branduolio.

1. LĄSTELĖS DYDIS. Eukariotinės ląstelės apimtis yra 1000 – 10000 kartų didesnės, o skersmuo 4 – 10 kartų didesnės negu prokariotinės.

2. LĄSTELĖS SIENELĖ. Prokariotinių ląstelių sienelės elastingos, sudarytos iš polisacharidų, pagrindinė medžiaga – mureinas. Eukariotinių ląstelių sienelės tvirtos, sudarytos iš polisacharidų (augalų ir grybų), augalų sienelėse pagrindinis komponentas celiuliozė, o grybų – chitinas.

3. LĄSTELĖS ORGANOIDAI. Prokariotinėse ląstelėse organoidų daug mažiau negu eukariotininėse ląstelėse. Nėra organų su dviguba membrana, o eukariotinėse dvigubą membraną turi mitochondrijos ir plastidės, kiti organoidai (ET, Goldžio kompleksas, vakuolės) turi viengubą membraną. Prokariotinių ląstelių ribosomos mažos, plazminė membrana sudaro mezosomą atsišakodama į ląstelės vidų.

4. GENETINĖ MEDŽIAGA. Prokariotinėse ląstelėse žiedinė DNR (nukleoidas) yra citoplazmoje, o eukariotinėse ląstelėse genetinė medžiaga yra ląstelės branduolyje. Prokariotinių ląstelių citoplazmoje yra dar mažų DNR atkarpėlių (plazmidžių). Linijinė DNR, RNR ir baltymai eukariotinėse ląstelėse sudaro chrosomas (kiekis skiriasi nuo rūšies), gali būti keli branduoliai, žiedinė DNR yra mitochondrijose ir plastidėse.

5. JUDĖJIMO ORGANOIDAI. Prokariotinės ląstelės juda žiuželių pagalba, jų skaičius priklauso nuo ląstelės rūšies. Eukariotinės ląstelės juda žiuželių, blakstienėlių ir miofibrilių pagalba.

6. BALTYMO SINTEZĖ. Prokariotinėse ląstelėse baltymo sintezė vyksta laisvose arba sujungtose į polisomas (poliribosomas) ribosomose. Eukariotinėse ląstelėse sintezė taip pat vyksta ribosomose, jos stambesnės, išsidėstę citoplazmoje, ant ET arba susijungia į polisomas (poliribosomas).

7. KVĖPAVIMAS. Prokariotinėse ląstelėse kvėpavimas vyksta
mezosomose kur gausu fermentų, o eukariotinėje ląstelėje – mitochondrijų kristose.

8. MITYBA. Prokariotinės ląstelės būna autotrofai (fototrofai ir chemotrofai) ir heterotrofai (saprotrofai ir parazitai). Eukariotinės ląstelės taip pat yra autotrofai (fototrofai) ir heterotrofai (saprotrofai, simbiontai ir parazitai).

9. ATLIEKAMOS FUNKCIJOS. Prokariotinės ląstelės audinių nesudaro ir atlieka tą pačią funkciją. Eukariotinės ląstelės atlieka skirtingas funkcijas ir sudaro audinius.

10. DALIJIMASIS. Prokariotinėse ląstelėse genetinė medžiaga tolygiai pasiskirsto dukterinėse ląstelėse, dalijimosi verpstė nesusidaro, DNR tvirtinasi prie mezosomos. Eukariotinėse ląstelėse susidaro dalijimosi verpstė, chromosomos pasiskirsto dukterinėse ląstelėse, dalijimosi metu vyksta kariokinezė ir citokinezė.

11. AZOTO FIKSACIJA. Kai kurios prokariotinės ląstelės sugeba viksuoti azotą (gumbelinės bakterijos, azotobakterijos (gyvena dirvožemyje), melsvabakterės (vandenyje). Eukariotinėse ląstelėse niekas nesugeba fiksuoti azoto.

12. FOTOSINTEZĖ. Prokariotinės ląstelės chloroplastų neturi. Kurios turi fotosintetinančias membranas išsidėstęs chlorofilas. Jie vadinami fotosintetikai (purpurinės sieros, melsvabakterės). Eukariotinėje ląstelėje fotosintezė vyksta augalų ląstelėse, kur yra chloroplastų su fotosintetinančiomis membranomis (lamelėmis ir granomis).

04. Fotozintezė. Anglies ir deguonies apytaka biosferoje

Fotosinteze vadinamas organinių medžiagų susidarymo iš neorganinių junginių procesas, vykstantis šviesoje chlorofilo turinčiuose audiniuose. Organinės medžiagos sintetinamos iš CO2 ir H2O, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenilis gliukozė. 6CO2 + 6H2O  C6H12O6 + 6O2

Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais.

Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos.

Fotosintezės šviesos fazė prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos kvantų veikiami chlorofilo molekulės elektronai pereina į aukštesnę orbitalę ir yra sužadinami. Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sudirgintas elektronas patenka ant molekulės nešiotojų, kurie nuneša jį į kitą membranos pusę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės.

Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į deguonies atomus ir protonus. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į atmosferą. Protonai negali prasiskverbti į atmosferą. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai įelektrintos dalelės.

Granulių membranose yra įsiterpusių ATP sintetinančių fermentų molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija sunaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta vandenilio atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami angliavandeniai. Ten pat patenka ir ATP.

Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą.

Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė.

Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, oro temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant O2.

Atmosferoje O2 susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant vandens garams. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka biosferoje labai sudėtinga. Deguonies junginių yra vandenyje, uolienose, humuse, gyvuose organizmuose. O2 apytaka biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos deguonis atsinaujina per 1000 – 2500 metų.

Anglies apytakai svarbūs yra CO2 ir CO junginiai. Anglis labai greit cirkuliuoja tarp įvairių neorganinių junginių. Anglis ir jos gamtiniai junginiai yra svarbus energijos šaltinis ir cheminės pramonės žaliava. Augalų asimiliuota anglis virsta durpėmis, humusu ar kita organine medž. Anglies apytaka biosferoje trunka 300-400 m. Naftos, akmens anglies degimas, kvėpavimas didina CO2 kiekį. Padidėjus CO2 kiekiui atmosferoje susidaro “šiltnamio efektas”.

05. Chromosomos sandara. Autosomos ir lytinės chromosomos. Lyties apsprendimas. Su X

susijusios paveldimos ligos.

Chromosomos yra branduolio struktūros, kuriose ypatingu būdu pasiskirsčius genetinė medžiaga. Interfazėje genetinė medžiaga vadinama chromatinu, ląstelės dalijimosi metu chromatinas kondensuojasi ir virsta struktūra vadinama chromosomom. Svarbiausios cheminės medžiagos, sudarančios genetinę medžiagą, yra DNR (RNR) ir baltymai.

Chromatiną sudaro DNR siūlai, besivyniojantys apie baltyminius diskus – nukleosomas. Tokioje struktūroje genetinė medžiaga gali reduplikuotis, vykdyti transliaciją.

Ląstelei dalijantis chromatinas kondensuojasi, nukleosominė struktūra sudėtingėja ir virsta trumpučiu kūneliu – chromosoma. Labiausiai chromosoma sutrumpėja metafazėje.

Skirtingų organizmų, net ir to paties organizmo chromosomos skiriasi savo išvaizda, bet jų pagrindinės dalys tos pačios. Kiekvieną chromosomą sudaro: 2 pečiai atskirti pirmine persmauga, kuri vadinama centromera. Prie jos tvirtinasi dalijimosi verpstės mikrovamzdeliai. Chromosomoje gali būti ir antrinė persmauga (branduolėlio organizatorius, čia susidaro branduolėlis). Vieną chromosomą sudaro 2 DNR siūlai, kurie susikondensavę ir vadinami chromatidėm. Jos yra visiškai identiškos, nes susidarė po DNR dvigubėjimo interfazėje. Įvairios chromosomos skiriasi savo dydžiu, centromeros padėtim, pečių ilgiais ir t.t. Nuo pirminės persmaukos priklauso chromosomos forma – ji gali būti lygiapetė (metacentrinė), nelygiapetė (submetacentrinė), lazdelės formos (akrocentrinė). Jei yra antrinių persmaukų – policentrinė.Vieno individo ląstelės branduoly esančios visos chromosomos vadinamos chromosomų rinkiniu arba kariotipu. Skirtingų individų (priklausančių skirtingom rūšim, gentim ir t.t.) chromosomų rinkiniai skiriasi dėl skirtingo chromosomų skaičiaus. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 46 chromosomos (23 poros), o vaisinės muselės drozofilos – 8 chromosomos (4 poros). Lyginant vyriškos ir moteriškos lyties individų kariotipus pastebėta, kad jie skiriasi viena chromosomų pora. Taigi chromosomos, kuriom moteriškos ir vyriškos individai nesiskiria vienas nuo kito vadinamos autosominėm, o chromosomos, kuriom jie skiriasi, vadinamos lytinėm chromosomom. Taigi žmogaus kariotipą sudaro 44 autosomos ir 2 lytinės chromosomos.

Moteriškos lyt. chromosomos savo išvaizda panašios ir žymimos XX, vyriškos lyt. chromosomas savo išvaizda skiriasi. Viena jų panaši į mot. lyties lytines chromosomas, todėl žymima X, kita skiriasi ir žymima Y.

Gametogenezės metu formuojantis spermatozoidams ir kiaušialąstėms vyksta mejozė. Jos metu diploidinė ląstelė virsta haploidinėm gametom. Taigi žmogaus ir drozofilos kiaušialąstės yra visos vienodos ir turi 1 X chromosomą. O spermatogenezėje po mejozės susidaro dviejų rūšių spermatozoidai, vieni su X, kiti su Y lytine chromosoma.

Apsivaisinimo metu galimos 2 kombinacijos. Kiaušialąstę gali apvaisinti spermatozoidas su X arba su Y chromosoma. Pirmuoju atveju iš apvaisintos kiaušialąstės išsivystis mot. lyt. individas, antruoju atveju vyr. lyt. individas. Taigi toks yra žmogaus, žinduolių, drozofilos lytį nulementis mechanizmas.

Tačiau kaikurių vabzdžių patinėlis neturi Y chromosomos – tik vieną X chromosomą t.y. viena lytine chromosoma mažiau. Patelė gi turi abi XX chromosomas. Šiuo atveju pusė patino spermatozoidų bus su X chromosoma, pusė neturės jokios lytinės chromosomos. Kai kiaušinėlį apvaisina spermatozoidas su X chromosoma, susidaro zigota su dviem X chromosomom ir iš tokio kiaušinėlio išsivysto patelė. Jeigu kiaušinėlis apvaisinamas spermatozoido, neturinčio jokios lytinės chromosomos, išsivysto organizmas, turintis tik vieną X chromosomą (gautą iš patelės) ir tai bus patinėlis.Visais šiais atvejais susidaro dviejų rūšių X ir Y arba X ir neturintys lyt. chromosomos spermatozoidai. Todėl tokia vyriška lytis vadinama heterogametine. Mot. lyt. individų kiaušialąstės vienodos su X chromosomom, todėl pavadintos homogametine lytim. Bet gamtoje būna ir kitokių atvejų. Kai kuriems vabzdžiams, pavyzdžiui drugiams, paukščiams, ropliams būdingas moteriškai lyčiai – heterogametiškumas, o vyriškai lyčiai – homogametiškumas. Šiuo atveju lytį apspręs tai, kokia kiaušialąstė (su kokia lyt. chromosoma) bus apvaisinta.

Su X chromosoma susiję paveldimos ligos

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2877 žodžiai iš 9015 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.