Patiriamas ir stresas tarp studentų
5 (100%) 1 vote

Patiriamas ir stresas tarp studentų

STUDENTŲ IR STUDENČIŲ PATIRIAMO PSICHOLOGINIO STRESO IR JŲ GYVENIMO ASPEKTŲ RYŠYS

Vilnius

2004

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………..2

1.LITERATŪROS APŽVALGA………………………………………………………………………………4

1.1. Įvairių autorių požiūris į stresą…………………………………………………………………………4

1.2. Streso fiziologija…………………………………………………………………………………………….6

1.3. Streso pasireiškimo formos………………………………………………………………………………7

1.4. Stresoriai……………………………………………………………………………………………………..11

1.5. Polinkis stresams…………………………………………………………………………………………..14

1.6. Reabilitacija ir streso mažinimo priemonės………………………………………………………15

2. STUDENTŲ PATIRIAMO STRESO YPATUMAI……………………………………………….17

2.1. Streso priežastys…………………………………………………………………………………………..17

2.2. Studentų streso pasekmės………………………………………………………………………………18

2.3. Streso mažinimo priemonės……………………………………………………………………………20

3. TYRIMO TIKSLAS, HIPOTEZĖS BEI UŽDAVINIAI………………………………………….22

4. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKOS…………………………………………………………….23

5. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ………………………………………………………….24

5.1. Psichologinio streso įvertinimas……………………………………………………………………..24

5.2. Psichologinio streso palyginimas tarp lyčių……………………………………………………..25

5.3. Tiriamųjų psichologinio streso ir sveikatos būklės ryšys……………………………………27

5.4. Psichologinio streso bei sveikatos būklės palyginimas pagal lytį………..…………..29

5.5. Psichologinio streso ir polinkio žalingiems įpročiams ryšys………………………………30

5.6. Polinkio žalingiems įpročiams palyginimas pagal lytį…..………………………….32

5.7. Streso ir savęs vertinimo tarpusavio ryšys……………………………………………………….35

5.8. Savęs vertinimo palyginimas pagal lytį…………………………………………………………..38

6. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS………………………………………………………………42

7. IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………..44

8. SANTRAUKA………………………………………………………………………………………………….45

9. LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………46

10. PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………..50

ĮVADAS

1993 Lietuvos Medicinos enciklopedijoje streso sąvoka apibrėžiama kaip psichinės ir fiziologinės įtampos būsena (angl. stress – įtampa), organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ir vidaus veiksniai – stresoriai, visuma. Streso teoriją 1936 m. Sukūrė ir terminą pradėjo vartoti H. Selye (Kanada). Literatūros šaltiniuose nėra vieningo streso sąvokos apibrėžimo. Pats H. Selye naudojo skirtingus streso apibrėžimus. Įvairių autorių pateikiamuose streso apibrėžimuose išskirtini trys bendri komponentai:

1. Veiksnys, kuris sukelia stresą (stresorius)

2. Patiriantis šį poveikį (gyvas organizmas)

3. Atsakas į poveikį (stresinė reakcija)

Fizinės (cheminiai, fizikiniai, biologiniai) ir emocinės kilmės stresoriai skiriasi poveikio intensyvumu ir trukme. Bendros klasifikacijos, pagal kurią galima būtų visus stresorius įvertinti fiziniais parametrais, nėra.

Šiame laikotarpyje visose gyvenimo srityse stresas yra labai aktuali socialinė ir sveikatos problema. Urbanizuotoje visuomenėje, tobulėjant mechanizacijai, automatizacijai, informacinėms technologijoms, spartėja gamybos ir konkurencijos tempai, auga informacijos srautai, mažėja laiko racionaliems sprendimams priimti, didėja dirbančiojo atsakomybė. Visa tai didina intelektualinę, nervinę ir emocinę įtampą ir sukelia profesinį stresą.

Šiuo metu gausu literatūros apie streso sukeltus sveikatos pakeitimus. Vieni autoriai teigia, kad stresas, kaip rizikos veiksnys, dalyvauja beveik visų vidaus organų ir sistemos pakenkimo mechanizme. Kiti – priešingai, kad stresas daro labai nežymią įtaką arba iš viso ignoruoja tyrimus, motyvuodami tuo, kad nėra objektyvių streso įvertinimo metodų.

Nemažas dėmesys skiriamas streso darbe problemos aktualumui.

Apie stresą darbe Lietuvoje rašė tokie autoriai:

B. Pajarskienė (1999) tyrė širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinę būklę priklausomai nuo psichosocialinių darbo
stresorių. Atlikus tyrimus nustatė, kad vyrai ir moterys statistiškai patikimai skirtingai vertina sunkius darbo periodus, nervinę įtampą, atsakomybę bei nuovargį.

A. Božytė (2002) tyrė vaidmenų stresorių ir jų sąveikos įtaką darbo efektyvumui ir nustatė, kad aukštas patiriamo streso lygis sukelia daug neigiamų psichologinių, elgesio, kognityvinių, sveikatos, organizacijų ir kitokių pasekmių, esant aukštam streso lygiui, užduočių atlikimas smarkiai pablogėja. Mokslinėje literatūroje empiriniai duomenys patvirtina vaidmenų stresorių daromą neigiamą poveikį darbo efektyvumui, tačiau tyrėjai pateikia skirtingus duomenis apie to poveikio dydį.

V. Glambauskaitė (2002) tyrė profesinio streso organizacinius psichologinius aspektus ir nustatė, kad bendram streso lygiui daugiausia reikšmės turi streso šaltiniai, vyrų patiriamas bendras streso lygis statistiškai patikimai mažesnis už moterų patiriamą bendrą streso lygį, skirtingo tipo elgsenos individus veikia skirtingi streso šaltiniai, t.y. individai į streso šaltinius, kaip į keliančius įtampą, reaguoja priklausomai nuo jiems būdingo elgsenos tipo.

Kaip atskleidė literatūros analizė, Lietuvoje skiriamas nepakankamas dėmesys streso tyrinėjimui, visai neatsižvelgiama į lyčių skirtumus patiriant stresą arba tik retkarčiais daromas skirtumas tarp moterų ir vyrų. Neanalizuojama tokia problemas, kaip stresas tarp studentų.

Tai ir sąlygojo diplominio darbo temos ,,Studentų ir studenčių patiriamo psichologinio streso ir jų gyvenimo aspektų ryšys“ pasirinkimą.

Pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti studentų patiriamo psichologinio streso ryšį su atskirais jų gyvenimo aspektais, bei panagrinėti streso išgyvenimo ypatumus tarp lyčių.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 ĮVAIRIŲ AUTORIŲ POŽIŪRIS Į STRESĄ

Mokslą apie stresą sukūrė kanadiečių mokslininkas H. Selye. Jo nuomone, stresas – tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių arba stresorių poveikio. 1936 metais H. Selje pirmasis pavartojo šį terminą ir sukūrė streso teoriją, kuri yra aktuali ir šiam laikmečiui. Jo nuomone, stresas yra žalingas, jis sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Tačiau saikinga nervinė įtampa, pasak H. Selje, grūdina organizmą, skatina gyvybinę veiklą, taigi “stresas – gyvenimo prieskonis”. Manoma, kad didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą. Dėl emocinės įtampos vystosi pokyčiai visame organizme (Selye H., 1982): nervingumas, nuovargis, nesugebėjimas susikaupti – tai pradiniai visiems mums pažįstami streso simptomai.

1. Daugeliui yra tekę pajusti šių sutrikimų nemalonius fiziologinius pojūčius – širdies plakimą, jėgų susilpnėjimą, nerimą, miego sutrikimus, dažnai varginančius galvos skausmus, ūžimą ausyse, gausų prakaitavimą. Kartais pasireiškia baimės priepuoliai, nesugebėjimas sutelkti minčių, klausytis, atsipalaiduoti.

2. Dėl pasikartojančių stresinių situacijų vystosi įvairūs susirgimai: hipertoninė liga, vegetodistonijos, išeminė širdies liga, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, neurozės bei depresijos.

Anksčiau mokslininkas Hansas Selye stresą apibūdino kaip fizinį reiškinį grėsmingose situacijose eksperimentuodamas su gyvūnais.

Vėliau vis labiau imta gilintis į dvasinius procesus, kai patiriami sunkūs išgyvenimai, pavyzdžiui, po partnerio mirties, sunkiai apsirgus ir panašiai. Jie vadinami sunkiais gyvenimo stresais.

Galiausiai buvo įžvelgta didžiulė smulkių varginančių kasdieninių situacijų reikšmė. Vadinamasis kasdieninis stresas, kaupdamasis ilgą laiką yra beveik toks pat žalingas kaip ir sunkaus gyvenimo stresas. (Tausch R., 2003).

Stresų apibrėžimų yra labai daug:

• Stresas – netikėtų, dažniausiai neigiamų aplinkybių sukelti organizmo ir žmogaus veiklos funkcijų sutrikimai.

• Stresas – užtrukusi įtampos situacija, kurios išvengti subjektyviai neįmanoma, jei asmuo nesugeba kontroliuoti padėties. Eustresas, priešingai, sukelia teigiamas emocijas, žmogus kontroliuoja situaciją ir jaučia pasitenkinimą.

• Stresorius – faktorius, sukeliantis stresinę būseną.

1936 m. H. Selye žurnale “Gamta” (“Nature”) išspausdino savo istorinį straipsnį, kuriame teigė, kad visi sergą žmonės turi daug bendrų požymių ir kad nemalonių reiškinių įvairovę sąlygoja universalus kūno pokyčių rinkinys, kurį jis pavadino “bendruoju adaptacijos sindromu”. Selye nuosekliai plėtojo šią idėją ir atrado tai, kas dabar vadinama stresu, ypač – psichosocialiniu jo aspektu.

Medicinos terminų žodyne stresas apibūdinamas taip: „Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu (simpatinų suaktyvėjimas, didesnis katecholaminų išsiskyrimas, padidėjęs kraujospūdis ir t.t.), bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, taip pat pykčio, džiaugsmo ir kt). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių organizmas nepakankamai prisitaikė: operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo“. Paprasčiau sakant, stresas – tai įtempta būsena, tai per dideli reikalavimai. Stresas gali veikti
žmogų ir teigiamai, ir neigiamai. Stresas gali paversti žmogų dirgliu, bet jis gali būti ir uždeganti kibirkštis, stimuliuojanti įgyvendinti idėjas. (Large R., 2003).

Kiekvienas iš mūsų kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą, nes stresas – sudėtinė kiekvieno gyvenimo dalis. (Drobnys J., 2000).

Nors buitinėje kalboje stresu dažniausiai vadiname nemalonius dalykus, iš tikrųjų tai kompleksiškas fiziologinius ir motyvacijos aspektus apimantis fenomenas. Tikroji sveikatos problema – tai ne stresas apskritai, o tai, kad žmogus nesugeba atskirti normalaus, sveiko streso nuo žlugdančio, ligą sukeliančio streso. (Head J., Hill F., 1996).

Kartais jis net naudingas, nes mobilizuoja psichines ir fizines galias bei padeda nugalėti sunkumus. Anot autoriaus Matthiaso Burischo, stresas – sudėtinė gyvenimo dalis ir teigti jį esant žalingą būtų neteisinga. Kartais jį gali sukelti ir džiaugsmas.

Stresas yra varomoji jėga, kuri padeda žmogui tobulėti ir siekti aukštumų. Kol mes esame prisitaikymo fazėje, stresinė būsena gali mums padėti siekti aukštumų. Bet kokiai fizinei ar psichinei įtampai, bet kokiam problemų sprendimui išnaudojamas tam tikras kiekis stresinės energijos. (Wilgoren J., 2000).

Tačiau esant stipriam stresui ar kai jis trunka ilgesnį laiką, stresas gali pradėti veikti žalingai. (Dapšys K., Rukšėnas O., 2000).

1994 metais išleistame medicinos terminų žodyne “Pschyrembel” stresas apibūdinamas taip: “Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu, bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, nudegimų, spinduliavimo, taip pat pykčio, džiaugsmo, pajėgumo didinimo ir kitų streso faktorių). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių kūnas nepakankamai prisitaikė, pavyzdžiui, operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo.”

Kiti psichologai teigia, kad 80% konfliktų ir stresinių situacijų kyla dėl nemokėjimo bendrauti su žmonėmis. (Fišas J., 2002).

Šie apibūdinimai rodo, kaip skiriasi autorių požiūris į stresą, į tai, kas, jų nuomone, yra svarbiausia. Tik nereikia pamiršti, kad stresas lemia visus mūsų veiksmus, mintis ir, jei neperžengia ribinio slenksčio, neturi didesnės įtakos mūsų nuotaikai, tonusui bei darbingumui.

Nors ir iki šiol nesutariamas dėl tikslaus streso, jį sukeliančių dirgiklių ir padarinių apibrėžimo, tačiau tai, kaip kūnas reaguoja į stresą, yra gerai žinoma

1. 2. STRESO FIZIOLOGIJA

Nors medikai domėjosi stresu jau nuo Hipokrato (460-377 m. pr.Kr.) laikų, fiziologas Walteris Cannonsas (1929) tik trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje įrodė, kad streso reakcija yra vieningos, psichiką ir kūną apimančios, sistemos dalis.

Į patiriamą stresą kiekvieno žmogaus kūnas reaguoja beveik vienodai. Jutimo organai suvokia stresą sukeliantį dirgiklį, tai yra stresorių, ir nerviniais kanalais perduoda jį smegenims. Ten, tarpinių smegenų hipotalamo srityje, jis sužadina kortikotropinio hormono išsiskyrimą. Šis hormonas stimuliuoja hipotezę, kad perduotų į kraujagysles adrenokortikotropinį hormoną. Šis hormonas pasiekia antinksčių žievę, kuri taip pat išlaisvina kortizoną. Kortizonas laikomas klasikiniu pagrindiniu streso hormonu, reguliuojančiu visas kitas kūno reakcijas, kartu ir adrenalino išsiskyrimą. Reakcijos yra tokios: padažnėja širdies plakimas, padidėja kraujospūdis, kvėpavimas tampa greitesnis, kraujyje padaugėja cukraus, daugiau kraujo priplūsta į raumenis ir plaučius, blokuojamas mąstymas, sutrinka virškinimo sistema (džiūsta burna), oda mažiau aprūpinama krauju (išbąlama, prakaituojama), sutrinka seksualinės funkcijos. (Weingand V., 1988).

Apskritai šių kūno pakitimų tikslas yra optimaliai reaguoti į stresinę situaciją – aktyvinti reikalingas funkcijas bei neutralizuoti tuo momentu ne tokius svarbius procesus.

Pirmykščiam žmogui reakcija į stresą buvo gyvybiškai svarbi. Ji atsirasdavo pavojaus akimirkomis ir leisdavo kaip galima greičiau ir efektyviau jam pasipriešinti. Taigi pirmapradis streso poveikis yra šiek tiek pozityvus ir naudingas žmogui. O kaipgi funkcionavo ši prasminga reakcija į stresą?

Iš pradžių žmogaus būsena normali, jis ramus ir atsipalaidavęs. Pajutęs pavojų, pakitusią aplinką, taigi iš išorės prie jo artėjantį stresorių, jis atsiduria anksčiau aprašytoje aliarmo būsenoje. Dabar jis žaibiškai turi pasirinkti dvi galimybes: arba leistis bėgti, arba pulti į pavojų ir pradėti kovą. Kitų, pirmiausia labiau diferencijuotų, reakcijos galimybių organizmas nėra numatęs. Bėgimas ir kova yra du reakcijos būdai, kurie reikalauja intensyvaus fizinių galių panaudojimo ir judėjimo. Fizinėmis pastangomis kūne panaikinamas kilęs stresas, kitaip tariant, čia išsiskyrusios medžiagos. Sumažėja aliarmo reakcija, suaktyvėja laikinai sutrikdytos funkcijos, sugrįžta normali būsena. Iki kitos pavojaus situacijos būna atsipalaidavimo fazė, kurios metu kūnas gali atsigauti. (Danilevičiūtė V., 2000).

Tokia pirmykštė reakcijos eiga išliko iki šių dienų. Į stresines situacijas mes reaguojame taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Tik galimybės panaikinti stresą šiandien jau nebėra tokios tinkamos. Tik nedaugeliu
šiandieninių stresinių situacijų atvejų yra galimybių reaguoti taip, kaip reikalautų kūnas. Dažniausiai po streso nebūna tiesioginės fizinės reakcijos, jis nepanaikinamas. Aliarmo būsena išlieka, neatsipalaiduojama, kūnas negali atsigauti, šiuo atveju kalbama apie distresą arba negatyvųjį stresą. Jeigu daug stresinių situacijų greitai eina viena po kitos arba viena stresinė situacijas užsitęsia ilgesnį laiką, o kūnas ne visada atgauna pusiausvyrą, atsiranda streso simptomų.

1. 3. STRESO PASIREIŠKIMO FORMOS

Šiuo metu gausu literatūros apie streso sukeltus sveikatos pakeitimus. Vieni autoriai teigia, kad stresas, kaip rizikos veiksnys, dalyvauja beveik visų vidaus organų ir sistemos pakenkimo mechanizme. Kiti – priešingai, kad stresas daro labai nežymią įtaką arba iš viso ignoruoja tyrimus, motyvuodami tuo, kad nėra objektyvių streso įvertinimo metodų. (Hardy L., 2003).

Stresas ypatingas reiškinys tuo, kad jo paveikti organizmai reaguoja labai įvairiai: staigiai, labai smarkiai arba nepastebimai, reakcija gali pasireikšti po daugelio metų arba metams bėgant vis stiprėti. (Pajarskienė B., Jankauskas R., 1998).

Kadangi stresas labai individualiai veikia jausmus, mintis ar elgesį, tai ir stresinės reakcijos gali pasireikšti labai nevienodai: padidėjusiu jautrumu, netinkamais sprendimais intensyviu rūkymu, alkoholio vartojimu, mitybos, miego ir seksualiniais sutrikimais, nepakankamu fiziniu aktyvumu ar nesugebėjimu atsipalaiduoti. (Jankauskas R., 2001).

Žinoma, kad tam tikra įtampa, reikalavimai, netgi nestiprus stresas yra normalus kiekvieno žmogaus gyvenimo reiškinys. Tačiau apatija, vienišumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, irzlumas, padidėjęs nuovargis, nesugebėjimas susikaupti, silpnumas jau priskiriami streso simptomams, o ilgalaikis ar ypač stiprus stresas gali pasireikšti ne tik įvairiomis negatyviomis emocijomis, bet ir elgesio pokyčiais.

Kiekvieną dieną mes visi susiduriame su stresais, įvairiomis jo formomis, rūšimis ir vienaip ar kitaip į tą stresą reaguojame. Tik vieni stresai palieka gilesnius pėdsakus, kurie vėliau gali kauptis ir pasireikšti kliniškai. Paprasčiausias pavyzdys – ūmaus psichinio streso metu didėja leukocitų sulipimo reakcija. (Pajarskienė B., 2000).

Ūmus stresas sukelia padidėjusį nuovargį, nervinį išsekimą, galvos skausmus, atsiranda bendras silpnumas, padidėja prakaitavimas, atšąla galūnės, kartais būna ir kitų vegetacinių reakcijų. Veikiant stresui, keičiasi analizatorių jautrumas, skausminis jutimas. Nuovargio ir streso poveikyje pagrindiniuose galvos smegenų gyvybiniuose centruose pradeda vyrauti slopinimo procesai.

Atlikti tyrimai rodo, kad įvairių profesijų sveikiems žmonėms priklausomai nuo streso dirgiklių intensyvumo padažnėja kvėpavimas (iki 20-30 kartų/min.) ir pulsas (20-50 kartų/min.), pakyla arterinis sistolinis (20-30 mm Hg) ir diastolinis (15-20 mm Hg) kraujo spaudimas. EKG neretai užregistruoja širdies ritmo ir laidumo sutrikimus. Kraujyje sumažėja leukocitų skaičius, atsiranda hiperglikemija – tai yra padidėja gliukozės koncentracija. (Goštautas A., Gustaitienė A., ir kt., 2002).

Stresas aktyvuoja visą kaskadą taip vadinamų streso hormonų, pirmiausia adrenalino ir kortizolio, kurie veikia širdies ir kraujagyslių, ir imuninę sistemas. Dėl to padidėja širdies susitraukimų dažnis, kyla arterinis kraujo spaudimas. Jei tai tęsiasi ilgą laiką, gali išsivystyti depresija, imuninės sistemos slopinimas ir pastovus cholesterolio koncentracijos padidėjimas kraujyje, kuris pagreitina aterosklerozės vystymąsi. Veikiant stresui, ilgainiui sustorėja antinksčių žievė, kuri produkuoja pagrindinius su stresu susijusius hormonus.

Skrandis yra stimuliuojamas, todėl jo gleivinėje suintensyvėja skrandžio rūgšties sekrecija, tai gali predisponuoti stresinių opų atsiradimą.

Stresinė situacija išsekina organizmo rezervus, priverčia organus funkcionuoti ekstremaliomis sąlygomis, ant galimybių išsekimo ribos. Jei stresinės situacijos dažnos arba tęsiasi ilgą laiką, organizmo rezervai yra išnaudojami. Tai gali sukelti įvairius susirgimus. Prieš šių susirgimų atsiradimą gali būti pasireikšti įvairūs ankstyvi simptomai, sąlygoti lėtinio streso vystymosi. Tai padažnėję galvos skausmai, susilpnėjusi atmintis, padidėjęs nervingumas bei irzlumas, miego sutrikimai, nemiga, apetito stoka, kūno svorio sumažėjimas. (Žukauskas G., 1998).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2528 žodžiai iš 8336 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.