Patiriamas ir stresas tarp studentų
5 (100%) 1 vote

Patiriamas ir stresas tarp studentų

11213141516171

STUDENTŲ IR STUDENČIŲ PATIRIAMO PSICHOLOGINIO STRESO IR JŲ GYVENIMO ASPEKTŲ RYŠYS

Vilnius

2004

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………..2

1.LITERATŪROS APŽVALGA………………………………………………………………………………4

1.1. Įvairių autorių požiūris į stresą…………………………………………………………………………4

1.2. Streso fiziologija…………………………………………………………………………………………….6

1.3. Streso pasireiškimo formos………………………………………………………………………………7

1.4. Stresoriai……………………………………………………………………………………………………..11

1.5. Polinkis stresams…………………………………………………………………………………………..14

1.6. Reabilitacija ir streso mažinimo priemonės………………………………………………………15

2. STUDENTŲ PATIRIAMO STRESO YPATUMAI……………………………………………….17

2.1. Streso priežastys…………………………………………………………………………………………..17

2.2. Studentų streso pasekmės………………………………………………………………………………18

2.3. Streso mažinimo priemonės……………………………………………………………………………20

3. TYRIMO TIKSLAS, HIPOTEZĖS BEI UŽDAVINIAI………………………………………….22

4. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKOS…………………………………………………………….23

5. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ………………………………………………………….24

5.1. Psichologinio streso įvertinimas……………………………………………………………………..24

5.2. Psichologinio streso palyginimas tarp lyčių……………………………………………………..25

5.3. Tiriamųjų psichologinio streso ir sveikatos būklės ryšys……………………………………27

5.4. Psichologinio streso bei sveikatos būklės palyginimas pagal lytį………..…………..29

5.5. Psichologinio streso ir polinkio žalingiems įpročiams ryšys………………………………30

5.6. Polinkio žalingiems įpročiams palyginimas pagal lytį…..………………………….32

5.7. Streso ir savęs vertinimo tarpusavio ryšys……………………………………………………….35

5.8. Savęs vertinimo palyginimas pagal lytį…………………………………………………………..38

6. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS………………………………………………………………42

7. IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………..44

8. SANTRAUKA………………………………………………………………………………………………….45

9. LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………46

10. PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………..50

ĮVADAS

1993 Lietuvos Medicinos enciklopedijoje streso sąvoka apibrėžiama kaip psichinės ir fiziologinės įtampos būsena (angl. stress – įtampa), organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ir vidaus veiksniai – stresoriai, visuma. Streso teoriją 1936 m. Sukūrė ir terminą pradėjo vartoti H. Selye (Kanada). Literatūros šaltiniuose nėra vieningo streso sąvokos apibrėžimo. Pats H. Selye naudojo skirtingus streso apibrėžimus. Įvairių autorių pateikiamuose streso apibrėžimuose išskirtini trys bendri komponentai:

1. Veiksnys, kuris sukelia stresą (stresorius)

2. Patiriantis šį poveikį (gyvas organizmas)

3. Atsakas į poveikį (stresinė reakcija)

Fizinės (cheminiai, fizikiniai, biologiniai) ir emocinės kilmės stresoriai skiriasi poveikio intensyvumu ir trukme. Bendros klasifikacijos, pagal kurią galima būtų visus stresorius įvertinti fiziniais parametrais, nėra.

Šiame laikotarpyje visose gyvenimo srityse stresas yra labai aktuali socialinė ir sveikatos problema. Urbanizuotoje visuomenėje, tobulėjant mechanizacijai, automatizacijai, informacinėms technologijoms, spartėja gamybos ir konkurencijos tempai, auga informacijos srautai, mažėja laiko racionaliems sprendimams priimti, didėja dirbančiojo atsakomybė. Visa tai didina intelektualinę, nervinę ir emocinę įtampą ir sukelia profesinį stresą.

Šiuo metu gausu literatūros apie streso sukeltus sveikatos pakeitimus. Vieni autoriai teigia, kad stresas, kaip rizikos veiksnys, dalyvauja beveik visų vidaus organų ir sistemos pakenkimo mechanizme. Kiti – priešingai, kad stresas daro labai nežymią įtaką arba iš viso ignoruoja tyrimus, motyvuodami tuo, kad nėra objektyvių streso įvertinimo metodų.

Nemažas dėmesys skiriamas streso darbe problemos aktualumui.

Apie stresą darbe Lietuvoje rašė tokie autoriai:

B. Pajarskienė (1999) tyrė širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinę būklę priklausomai nuo psichosocialinių darbo
stresorių. Atlikus tyrimus nustatė, kad vyrai ir moterys statistiškai patikimai skirtingai vertina sunkius darbo periodus, nervinę įtampą, atsakomybę bei nuovargį.

A. Božytė (2002) tyrė vaidmenų stresorių ir jų sąveikos įtaką darbo efektyvumui ir nustatė, kad aukštas patiriamo streso lygis sukelia daug neigiamų psichologinių, elgesio, kognityvinių, sveikatos, organizacijų ir kitokių pasekmių, esant aukštam streso lygiui, užduočių atlikimas smarkiai pablogėja. Mokslinėje literatūroje empiriniai duomenys patvirtina vaidmenų stresorių daromą neigiamą poveikį darbo efektyvumui, tačiau tyrėjai pateikia skirtingus duomenis apie to poveikio dydį.

V. Glambauskaitė (2002) tyrė profesinio streso organizacinius psichologinius aspektus ir nustatė, kad bendram streso lygiui daugiausia reikšmės turi streso šaltiniai, vyrų patiriamas bendras streso lygis statistiškai patikimai mažesnis už moterų patiriamą bendrą streso lygį, skirtingo tipo elgsenos individus veikia skirtingi streso šaltiniai, t.y. individai į streso šaltinius, kaip į keliančius įtampą, reaguoja priklausomai nuo jiems būdingo elgsenos tipo.

Kaip atskleidė literatūros analizė, Lietuvoje skiriamas nepakankamas dėmesys streso tyrinėjimui, visai neatsižvelgiama į lyčių skirtumus patiriant stresą arba tik retkarčiais daromas skirtumas tarp moterų ir vyrų. Neanalizuojama tokia problemas, kaip stresas tarp studentų.

Tai ir sąlygojo diplominio darbo temos ,,Studentų ir studenčių patiriamo psichologinio streso ir jų gyvenimo aspektų ryšys“ pasirinkimą.

Pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti studentų patiriamo psichologinio streso ryšį su atskirais jų gyvenimo aspektais, bei panagrinėti streso išgyvenimo ypatumus tarp lyčių.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 ĮVAIRIŲ AUTORIŲ POŽIŪRIS Į STRESĄ

Mokslą apie stresą sukūrė kanadiečių mokslininkas H. Selye. Jo nuomone, stresas – tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių arba stresorių poveikio. 1936 metais H. Selje pirmasis pavartojo šį terminą ir sukūrė streso teoriją, kuri yra aktuali ir šiam laikmečiui. Jo nuomone, stresas yra žalingas, jis sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Tačiau saikinga nervinė įtampa, pasak H. Selje, grūdina organizmą, skatina gyvybinę veiklą, taigi “stresas – gyvenimo prieskonis”. Manoma, kad didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą. Dėl emocinės įtampos vystosi pokyčiai visame organizme (Selye H., 1982): nervingumas, nuovargis, nesugebėjimas susikaupti – tai pradiniai visiems mums pažįstami streso simptomai.

1. Daugeliui yra tekę pajusti šių sutrikimų nemalonius fiziologinius pojūčius – širdies plakimą, jėgų susilpnėjimą, nerimą, miego sutrikimus, dažnai varginančius galvos skausmus, ūžimą ausyse, gausų prakaitavimą. Kartais pasireiškia baimės priepuoliai, nesugebėjimas sutelkti minčių, klausytis, atsipalaiduoti.

2. Dėl pasikartojančių stresinių situacijų vystosi įvairūs susirgimai: hipertoninė liga, vegetodistonijos, išeminė širdies liga, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, neurozės bei depresijos.

Anksčiau mokslininkas Hansas Selye stresą apibūdino kaip fizinį reiškinį grėsmingose situacijose eksperimentuodamas su gyvūnais.

Vėliau vis labiau imta gilintis į dvasinius procesus, kai patiriami sunkūs išgyvenimai, pavyzdžiui, po partnerio mirties, sunkiai apsirgus ir panašiai. Jie vadinami sunkiais gyvenimo stresais.

Galiausiai buvo įžvelgta didžiulė smulkių varginančių kasdieninių situacijų reikšmė. Vadinamasis kasdieninis stresas, kaupdamasis ilgą laiką yra beveik toks pat žalingas kaip ir sunkaus gyvenimo stresas. (Tausch R., 2003).

Stresų apibrėžimų yra labai daug:

• Stresas – netikėtų, dažniausiai neigiamų aplinkybių sukelti organizmo ir žmogaus veiklos funkcijų sutrikimai.

• Stresas – užtrukusi įtampos situacija, kurios išvengti subjektyviai neįmanoma, jei asmuo nesugeba kontroliuoti padėties. Eustresas, priešingai, sukelia teigiamas emocijas, žmogus kontroliuoja situaciją ir jaučia pasitenkinimą.

• Stresorius – faktorius, sukeliantis stresinę būseną.

1936 m. H. Selye žurnale “Gamta” (“Nature”) išspausdino savo istorinį straipsnį, kuriame teigė, kad visi sergą žmonės turi daug bendrų požymių ir kad nemalonių reiškinių įvairovę sąlygoja universalus kūno pokyčių rinkinys, kurį jis pavadino “bendruoju adaptacijos sindromu”. Selye nuosekliai plėtojo šią idėją ir atrado tai, kas dabar vadinama stresu, ypač – psichosocialiniu jo aspektu.

Medicinos terminų žodyne stresas apibūdinamas taip: „Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu (simpatinų suaktyvėjimas, didesnis katecholaminų išsiskyrimas, padidėjęs kraujospūdis ir t.t.), bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, taip pat pykčio, džiaugsmo ir kt). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių organizmas nepakankamai prisitaikė: operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo“. Paprasčiau sakant, stresas – tai įtempta būsena, tai per dideli reikalavimai. Stresas gali veikti
žmogų ir teigiamai, ir neigiamai. Stresas gali paversti žmogų dirgliu, bet jis gali būti ir uždeganti kibirkštis, stimuliuojanti įgyvendinti idėjas. (Large R., 2003).

Kiekvienas iš mūsų kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą, nes stresas – sudėtinė kiekvieno gyvenimo dalis. (Drobnys J., 2000).

Nors buitinėje kalboje stresu dažniausiai vadiname nemalonius dalykus, iš tikrųjų tai kompleksiškas fiziologinius ir motyvacijos aspektus apimantis fenomenas. Tikroji sveikatos problema – tai ne stresas apskritai, o tai, kad žmogus nesugeba atskirti normalaus, sveiko streso nuo žlugdančio, ligą sukeliančio streso. (Head J., Hill F., 1996).

Kartais jis net naudingas, nes mobilizuoja psichines ir fizines galias bei padeda nugalėti sunkumus. Anot autoriaus Matthiaso Burischo, stresas – sudėtinė gyvenimo dalis ir teigti jį esant žalingą būtų neteisinga. Kartais jį gali sukelti ir džiaugsmas.

Stresas yra varomoji jėga, kuri padeda žmogui tobulėti ir siekti aukštumų. Kol mes esame prisitaikymo fazėje, stresinė būsena gali mums padėti siekti aukštumų. Bet kokiai fizinei ar psichinei įtampai, bet kokiam problemų sprendimui išnaudojamas tam tikras kiekis stresinės energijos. (Wilgoren J., 2000).

Tačiau esant stipriam stresui ar kai jis trunka ilgesnį laiką, stresas gali pradėti veikti žalingai. (Dapšys K., Rukšėnas O., 2000).

1994 metais išleistame medicinos terminų žodyne “Pschyrembel” stresas apibūdinamas taip: “Organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu, bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, nudegimų, spinduliavimo, taip pat pykčio, džiaugsmo, pajėgumo didinimo ir kitų streso faktorių). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių kūnas nepakankamai prisitaikė, pavyzdžiui, operacijos, apsinuodijimas, nėštumas. Psichinis stresas atsiranda dėl specifinių reikalavimų ir subjektyvių įveikimo galimybių neatitikimo.”

Kiti psichologai teigia, kad 80% konfliktų ir stresinių situacijų kyla dėl nemokėjimo bendrauti su žmonėmis. (Fišas J., 2002).

Šie apibūdinimai rodo, kaip skiriasi autorių požiūris į stresą, į tai, kas, jų nuomone, yra svarbiausia. Tik nereikia pamiršti, kad stresas lemia visus mūsų veiksmus, mintis ir, jei neperžengia ribinio slenksčio, neturi didesnės įtakos mūsų nuotaikai, tonusui bei darbingumui.

Nors ir iki šiol nesutariamas dėl tikslaus streso, jį sukeliančių dirgiklių ir padarinių apibrėžimo, tačiau tai, kaip kūnas reaguoja į stresą, yra gerai žinoma

1. 2. STRESO FIZIOLOGIJA

Nors medikai domėjosi stresu jau nuo Hipokrato (460-377 m. pr.Kr.) laikų, fiziologas Walteris Cannonsas (1929) tik trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje įrodė, kad streso reakcija yra vieningos, psichiką ir kūną apimančios, sistemos dalis.

Į patiriamą stresą kiekvieno žmogaus kūnas reaguoja beveik vienodai. Jutimo organai suvokia stresą sukeliantį dirgiklį, tai yra stresorių, ir nerviniais kanalais perduoda jį smegenims. Ten, tarpinių smegenų hipotalamo srityje, jis sužadina kortikotropinio hormono išsiskyrimą. Šis hormonas stimuliuoja hipotezę, kad perduotų į kraujagysles adrenokortikotropinį hormoną. Šis hormonas pasiekia antinksčių žievę, kuri taip pat išlaisvina kortizoną. Kortizonas laikomas klasikiniu pagrindiniu streso hormonu, reguliuojančiu visas kitas kūno reakcijas, kartu ir adrenalino išsiskyrimą. Reakcijos yra tokios: padažnėja širdies plakimas, padidėja kraujospūdis, kvėpavimas tampa greitesnis, kraujyje padaugėja cukraus, daugiau kraujo priplūsta į raumenis ir plaučius, blokuojamas mąstymas, sutrinka virškinimo sistema (džiūsta burna), oda mažiau aprūpinama krauju (išbąlama, prakaituojama), sutrinka seksualinės funkcijos. (Weingand V., 1988).

Apskritai šių kūno pakitimų tikslas yra optimaliai reaguoti į stresinę situaciją – aktyvinti reikalingas funkcijas bei neutralizuoti tuo momentu ne tokius svarbius procesus.

Pirmykščiam žmogui reakcija į stresą buvo gyvybiškai svarbi. Ji atsirasdavo pavojaus akimirkomis ir leisdavo kaip galima greičiau ir efektyviau jam pasipriešinti. Taigi pirmapradis streso poveikis yra šiek tiek pozityvus ir naudingas žmogui. O kaipgi funkcionavo ši prasminga reakcija į stresą?

Iš pradžių žmogaus būsena normali, jis ramus ir atsipalaidavęs. Pajutęs pavojų, pakitusią aplinką, taigi iš išorės prie jo artėjantį stresorių, jis atsiduria anksčiau aprašytoje aliarmo būsenoje. Dabar jis žaibiškai turi pasirinkti dvi galimybes: arba leistis bėgti, arba pulti į pavojų ir pradėti kovą. Kitų, pirmiausia labiau diferencijuotų, reakcijos galimybių organizmas nėra numatęs. Bėgimas ir kova yra du reakcijos būdai, kurie reikalauja intensyvaus fizinių galių panaudojimo ir judėjimo. Fizinėmis pastangomis kūne panaikinamas kilęs stresas, kitaip tariant, čia išsiskyrusios medžiagos. Sumažėja aliarmo reakcija, suaktyvėja laikinai sutrikdytos funkcijos, sugrįžta normali būsena. Iki kitos pavojaus situacijos būna atsipalaidavimo fazė, kurios metu kūnas gali atsigauti. (Danilevičiūtė V., 2000).

Tokia pirmykštė reakcijos eiga išliko iki šių dienų. Į stresines situacijas mes reaguojame taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Tik galimybės panaikinti stresą šiandien jau nebėra tokios tinkamos. Tik nedaugeliu
šiandieninių stresinių situacijų atvejų yra galimybių reaguoti taip, kaip reikalautų kūnas. Dažniausiai po streso nebūna tiesioginės fizinės reakcijos, jis nepanaikinamas. Aliarmo būsena išlieka, neatsipalaiduojama, kūnas negali atsigauti, šiuo atveju kalbama apie distresą arba negatyvųjį stresą. Jeigu daug stresinių situacijų greitai eina viena po kitos arba viena stresinė situacijas užsitęsia ilgesnį laiką, o kūnas ne visada atgauna pusiausvyrą, atsiranda streso simptomų.

1. 3. STRESO PASIREIŠKIMO FORMOS

Šiuo metu gausu literatūros apie streso sukeltus sveikatos pakeitimus. Vieni autoriai teigia, kad stresas, kaip rizikos veiksnys, dalyvauja beveik visų vidaus organų ir sistemos pakenkimo mechanizme. Kiti – priešingai, kad stresas daro labai nežymią įtaką arba iš viso ignoruoja tyrimus, motyvuodami tuo, kad nėra objektyvių streso įvertinimo metodų. (Hardy L., 2003).

Stresas ypatingas reiškinys tuo, kad jo paveikti organizmai reaguoja labai įvairiai: staigiai, labai smarkiai arba nepastebimai, reakcija gali pasireikšti po daugelio metų arba metams bėgant vis stiprėti. (Pajarskienė B., Jankauskas R., 1998).

Kadangi stresas labai individualiai veikia jausmus, mintis ar elgesį, tai ir stresinės reakcijos gali pasireikšti labai nevienodai: padidėjusiu jautrumu, netinkamais sprendimais intensyviu rūkymu, alkoholio vartojimu, mitybos, miego ir seksualiniais sutrikimais, nepakankamu fiziniu aktyvumu ar nesugebėjimu atsipalaiduoti. (Jankauskas R., 2001).

Žinoma, kad tam tikra įtampa, reikalavimai, netgi nestiprus stresas yra normalus kiekvieno žmogaus gyvenimo reiškinys. Tačiau apatija, vienišumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, irzlumas, padidėjęs nuovargis, nesugebėjimas susikaupti, silpnumas jau priskiriami streso simptomams, o ilgalaikis ar ypač stiprus stresas gali pasireikšti ne tik įvairiomis negatyviomis emocijomis, bet ir elgesio pokyčiais.

Kiekvieną dieną mes visi susiduriame su stresais, įvairiomis jo formomis, rūšimis ir vienaip ar kitaip į tą stresą reaguojame. Tik vieni stresai palieka gilesnius pėdsakus, kurie vėliau gali kauptis ir pasireikšti kliniškai. Paprasčiausias pavyzdys – ūmaus psichinio streso metu didėja leukocitų sulipimo reakcija. (Pajarskienė B., 2000).

Ūmus stresas sukelia padidėjusį nuovargį, nervinį išsekimą, galvos skausmus, atsiranda bendras silpnumas, padidėja prakaitavimas, atšąla galūnės, kartais būna ir kitų vegetacinių reakcijų. Veikiant stresui, keičiasi analizatorių jautrumas, skausminis jutimas. Nuovargio ir streso poveikyje pagrindiniuose galvos smegenų gyvybiniuose centruose pradeda vyrauti slopinimo procesai.

Atlikti tyrimai rodo, kad įvairių profesijų sveikiems žmonėms priklausomai nuo streso dirgiklių intensyvumo padažnėja kvėpavimas (iki 20-30 kartų/min.) ir pulsas (20-50 kartų/min.), pakyla arterinis sistolinis (20-30 mm Hg) ir diastolinis (15-20 mm Hg) kraujo spaudimas. EKG neretai užregistruoja širdies ritmo ir laidumo sutrikimus. Kraujyje sumažėja leukocitų skaičius, atsiranda hiperglikemija – tai yra padidėja gliukozės koncentracija. (Goštautas A., Gustaitienė A., ir kt., 2002).

Stresas aktyvuoja visą kaskadą taip vadinamų streso hormonų, pirmiausia adrenalino ir kortizolio, kurie veikia širdies ir kraujagyslių, ir imuninę sistemas. Dėl to padidėja širdies susitraukimų dažnis, kyla arterinis kraujo spaudimas. Jei tai tęsiasi ilgą laiką, gali išsivystyti depresija, imuninės sistemos slopinimas ir pastovus cholesterolio koncentracijos padidėjimas kraujyje, kuris pagreitina aterosklerozės vystymąsi. Veikiant stresui, ilgainiui sustorėja antinksčių žievė, kuri produkuoja pagrindinius su stresu susijusius hormonus.

Skrandis yra stimuliuojamas, todėl jo gleivinėje suintensyvėja skrandžio rūgšties sekrecija, tai gali predisponuoti stresinių opų atsiradimą.

Stresinė situacija išsekina organizmo rezervus, priverčia organus funkcionuoti ekstremaliomis sąlygomis, ant galimybių išsekimo ribos. Jei stresinės situacijos dažnos arba tęsiasi ilgą laiką, organizmo rezervai yra išnaudojami. Tai gali sukelti įvairius susirgimus. Prieš šių susirgimų atsiradimą gali būti pasireikšti įvairūs ankstyvi simptomai, sąlygoti lėtinio streso vystymosi. Tai padažnėję galvos skausmai, susilpnėjusi atmintis, padidėjęs nervingumas bei irzlumas, miego sutrikimai, nemiga, apetito stoka, kūno svorio sumažėjimas. (Žukauskas G., 1998).

Skiriami fiziniai ir psichiniai streso simptomai, tiesa, jie dažniausiai pasirodo kartu. Retai iškyla vienas iš šių simptomų. Juos gali sukelti stresas, tačiau tai gali būti ir dar nepasireiškusios ligos požymiai. (Špėtytė G., Deksnytė A., 2002).

Fiziniai simptomai: spaudimas krūtinėje, kvėpavimo sutrikimai, pečių ir nugaros sukaustymas, galvos skausmai, dusulys, karščiavimas, drebulys, prakaitavimo protrūkiai, miego sutrikimai, šleikštulys, pykinimas, virškinimo sutrikimai, kraujo apytakos sutrikimai, skrandžio skausmai, odos problemos, mėnesinių ciklo sutrikimai, skausmai menstruacijų metu, nuovargis, neatsparumas infekcijoms.

Psichiniai simptomai: nervingumas, nerimas, irzlumas, išsiblaškymas, baimingumas, depresijos, mokymosi sunkumai, susilpnėjusi atmintis, ,,vilkiškas“ apetitas, apetito nebuvimas, nuolatinė įtampa, nuotaikos
agresijos, motyvacijos praradimas, mintys apie savižudybę.

Kai kurie iš šių streso simptomų – tiek fizinių, tiek ir psichinių daugiausia būdingi moterims. Nervingumas, miego sutrikimai ir išsekimo jausmas yra tipiški, dažniausiai pasitaikantys moterų stresų simptomai. Medicina tai įvardija kaip savijautos sutrikimus arba padidėjusią įtampą. Šie savijautos sutrikimai kenkia ne atskiroms organų funkcijoms, o bendrai organizmo būsenai. Streso hormonai priverčia nerimauti visą organizmą, sukelia nervingumą, nuolatinę įtampą ir miego sutrikimus, kurie gali visiškai išsekinti.

Galvos skausmais arba migrena mažiausiai kartą per savaitę skundžiasi daugiau kaip trečdalis moterų. Galvos skausmas dažnai kyla dėl pečių ir nugaros sukaustymo. Dėl to nepakankamai aprūpinama krauju užpakalinė galvos sritis, nutrūksta limfos tekėjimas, atsiranda nepraeinantis galvos skausmas. (Pajarskienė B., Jankauskas R., 1997).

Kiti autoriai siūlo 10 streso pasireiškimo formų: (Chaine Ch., 2001).

1. Negali sutelkti dėmesio

2. Dirbdamas daro labai daug klaidų

3. Blogėja atmintis (beje, kai kurie autoriai mano, kad stresai greitina senėjimo procesus todėl, kad daugėja laisvųjų radikalų ir hormonų kortizolio, griaunančio CNS struktūras, nuo kurių priklauso atmintis)

4. Labai dažnai jaučiasi pervargę

5. Kalba tampa greita, burbuliuojanti

6. Darbas nebeteikia pasitenkinimo

7. Daug daugiau rūko

8. Didėja noras gerti ir pasigerti

9. Nuolat jaučiasi alkani

10. Gali netekti apetito

Vertinant organizmo reakciją į stresą, dažnai naudojamas širdies ritmo tyrimas, kadangi tai lengvai matuojamas ir informatyvus rodiklis. (Makowiec-Dabrowska T., ir kt., 1992).

Po ūmios stresinės situacijos arba psichogeninio šoko gali vystytis potrauminis stresinis sindromas (PTSS), kuris gali sukelti adaptacinius sutrikimus, o šie laikui bėgant savo ruožtu perauga į ilgalaikius asmenybės sutrikimus bei somatinius negalavimus.

Daug ką gali paaiškinti ir krizės teorija. Krizė – streso sukelti vidiniai organizmo sutrikimai. Visi mes išgyvename krizes, kai dėl išorinių poveikių sutrinka organizmo funkcijos ir negalima savęs įveikti anksčiau išbandytais būdais, to išdava – susijaudinimas, padidėjusi įtampa, susilpnėjusios pažintinės funkcijos, sutrikusi elgsena, kartais išsivysto depresija, baimė, gėdos, kaltės jausmas, bejėgiškumas. Didėjant nerimui, mažėja savisaugos galimybės. Krizė – tai ne įvykio padarinys, o nesugebėjimas įveikti įvykio padarinių. (Drobnys J., 2000).

Krizės plėtojasi keliais etapais:

• Atsiranda nerimas

• Nerimas auga

• Sukaupiamos visos vidinės bei išorinės jėgos ir bandoma išsivaduoti iš krizės

• Jei nepasiseka, baimė, elgsenos, emocijų sutrikimai (o tai – psichiatrijos problemos)

Depresija – vienas iš streso padarinių. Nesigilinant į klinikinį vaizdą, trumpai galima pasakyti, kad tai psichikos sutrikimas, pasireiškiantis užslopinta psichika, ir tai akivaizdu visose gyvenimo sferose – asmeniniame gyvenime, šeimoje, darbe, visuomenėje. Daugelis somatinių negalavimų taip pat gali sukelti depresijos požymius – CNS ir kraujagyslių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimus, endokrininę patologiją ar autoimuninius sutrikimus. Depresija serga nuo 30 iki 60 proc. žmonių, patyrusių silpnesnį stresą arba sergančių organinėmis-somatinėmis ligomis. (Danilevičiūtė V., 2000).

Neskaičiuojant visų šių problemų, stresas turi ir daugiau netiesioginių sąsajų su ligomis: vienos iš jų įrodytos, kitos – tik įtariamos. Daug mokslininkų įsitikinę, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp psichosocialinių veiksnių ir imuninės sistemos. Stresas slopina imuninę sistemą, o tai savo ruožtu padaro organizmą lengvai pažeidžiamą įvairių ligų. Slopindamas kai kuriuos antikūnus, stresas padaro mus dvigubai jautresnius persišaldymams. (Fišas J., 2002).

Su gyvenimo būdo faktoriais pastaruoju metu vis tampriau siejasi vėžinės ligos. Nėra nenuginčijamų duomenų, kad stresas yra vienas iš ,,vėžio lygties” kintamųjų, tačiau kai kurie ekspertai tuo neabejoja. (Chaine Ch., 2001).

Hormonai adrenalinas ir noradrenalinas, streso momentu išskiriami į kraują, skatina aterosklerozės vystymąsi. Streso metu taip pat imami skaidyti riebalai. Šie savo ruožtu kraujyje dar padidina cholesterolio kiekį. Tai gresia arterijų sienelių sukalkėjimu. Abu šie faktoriai yra tik du iš daugelio, skatinančių širdies vainikinių kraujagyslių aterosklerozės vystymąsi.

Stresas gali sutrikdyti moters hormonų pusiausvyrą bei sukelti menstruacijų ir vaisingumo problemas. (Pajarskienė B., Jankauskas R., 2000).

Kadangi stresas trikdo proporcingą kraujo pasiskirstymą organizme, galima neabejoti, kad ilgalaikis stresas slopinančiai veikia ląstelių augimą, vystymąsi ir atsinaujinimą.

Stresas veikia tas smegenų sritis, kurios kontroliuoja mitybą, agresyvumą bei miegą. Streso metu išskiriami hormonai skatina serotonino atpalaidavimą ir tuo pačiu depresijos bei miego problemų formavimąsi.

Stresinės aplinkybės skatina smegenyse esančias liaukas atpalaiduoti kortizolą, kuris veikia angliavandenių ir baltymų apykaitą organizme. Kortizolo gamybos suintensyvėjimas gali lemti polinkį į tukimą ir slopinti organizmo sugebėjimą priešintis uždegiminiams procesams. Kortizolo perteklius skatina vyriškų bruožų vystymąsi
moterims. Dideli jo kiekiai trikdo koncentraciją ir dėmesį, blogina ,,operatyviąją” atmintį, didina užmaršumą ir menkina apsisprendimo gebą. Labai sumažėja žmogaus smegenų galimybės priimti naują informaciją. Sumenksta protinio darbo ir apskritai bet kokios veiklos efektyvumas bei kokybė. (Pajarskienė B., 1999).

1. 4. STRESORIAI

Pagrindinė streso priežastis – tai konfliktas tarp žmogaus poreikių bei vilčių ir realybės. Toks konfliktas gali kilti dėl neteisingos informacijos apie tikrovę, nerealių lūkesčių ar nepakankamo dėmesio kito žmogaus viltims.

Matthiasas Burischas nagrinėjo streso pradžios aspektus. Pasak autoriaus, tik nuo žmogaus, nuo jo būsenos, jo savijautos ir situacijos priklauso, kokį stresą jie sukelia – teigiamą ar neigiamą. Neigiamą stresą sukelia išoriniai dirgikliai, kurie atsiranda slegiančiose situacijose ir kurie per stipriai veikia žmogaus organizmą ir emocijas. Mūsų organizmas reaguoja į pusiausvyrą trikdančius dirgiklius.

Stipriausias stresorius yra baimė. Stresą sukelia baimė dėl gyvybės, dėl išlikimo, baimė, kylanti dėl aplinkinio pasaulio grėsmės, sąžinės baimė. Tai reiškia, jog jei baimės nėra per daug, ji skatina mus siekti geresnių laimėjimų, mobilizuoja vidinius mūsų rezervus. (Saipanish R., 2003).

Tačiau baimė gali skatinti mus veikti, gali suteikti mums sparnus, padėti atrasti naujų idėjų ir galimybių. Baimė padėjo mūsų protėviams išgyventi, skatino juos daryti išradimus, o dabar sulaiko žmones nuo neapgalvotų veiksmų.

Tik pradėjus tyrinėti stresą buvo bandoma jį sukeliančius faktorius ir įvykius apibrėžti pagal objektyvius kriterijus. Buvo remiamasi tuo, kad tam tikras stresorius kiekvienam žmogui – nesvarbu, moteris ar vyras – sukeltų maždaug vienodą, tiksliau sakant, vienodai stiprią reakciją.

Beveik kiekvienoje publikacijoje, skirtoje stresui, pateikiama Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto mokslininkų Holmeso ir Rajės kritinių gyvenimo įvykių skalė. Šie du tyrinėtojai jau septintajame dešimtmetyje parengė esminių gyvenimo įvykių, kuriuos apklaustieji vertina taškų sistema, sąrašą. Paprastai riba peržengiama tada, jei taškų suma per metus viršija 150. (Weingand V., 1998).

Holmeso ir Rajės kritinių gyvenimo įvykių skalė

Streso sukėlėjai ir jų reikšmingumas taškais taškai

Sutuoktinio mirtis 100

Skyrybos 73

Atsiskyrimas nuo sutuoktinio 65

Įkalinimas arba izoliavimas kitoje įstaigoje 63

Artimo giminaičio mirtis 63

Sunkus sužeidimas ar liga 53

Vedybos 50

Darbo vietos praradimas 47

Susitaikymas su sutuoktiniu 45

Išėjimas į pensiją 45

Šeimos nario pašlijusi sveikata ar netinkamas jo elgesys 44

Nėštumas 40

Seksualinės problemos 39

Naujo šeimos nario atsiradimas (gimimas, įvaikinimas, vyresnio amžiaus giminaičio atsikėlimas) 39

Nepalanki permaina darbe (suvienijimas, perorganizavimas, konkursas ir t.t.) 38

Nepalanki finansinės padėties permaina 37

Gero draugo mirtis 36

Profesinė permaina 36

Padažnėję nesutarimai su sutuoktiniu 35

Ipotekos paėmimas, namo pirkimas ir pan. 31

Teismo sprendimo įsigaliojimas dėl ipotekos ar paskolos 30

Reikšminga permaina profesinėje veikloje (paaukštinimas, pažeminimas, perkėlimas) 29

Sūnaus ar dukters išėjimas iš namų (vedybos, studijos ir pan.) 29

Problemos su giminaičiais 29

Ypatingi asmeniniai pasiekimai 28

Sutuoktinis liaujasi dirbęs ne namuose 26

Mokymosi pradžia ir pabaiga 26

Reikšmingos gyvenimo sąlygų permainos (naujo namo statyba, perstatymas, sąlygų pablogėjimas ir pan.) 25

Ūmus asmeninių įpročių pasikeitimas (apsirengimas, bendravimo stilius, draugų ratas ir pan.) 24

Pašliję santykiai su viršininku 23

Reikšmingos darbo laiko ar darbo sąlygų permainos 20

Persikėlimas į kitą vietą 20

Mokyklos pakeitimas 20

Reikšmingos laisvalaikio apimties ir formų permainos 19

Reikšmingos bažnytinės veiklos permainos 19

Reikšmingos visuomeninio aktyvumo permainos (viešnagė, šokiai, koncertų ir teatrų lankymas, bendras muzikavimas ir pan.) 18

Kredito paėmimas (automobiliui, televizoriui ir pan.) 17

Reikšmingos miego įpročių permainos 16

Gerokai padažnėję ar sumažėję šeimos susiėjimai 15

Staigus valgymo įpročių pakeitimas (imama valgyti daugiau ar mažiau) arba labai pasikeitęs valgymo laikas 15

Atostogos 13

Kalėdos 12

Smulkūs prasižengimai (eismo taisyklių pažeidimai) 11

Tačiau negalima paprasčiausiai imti ir sudėti taškus, nes jie parodo tik reliatyvų kritinių gyvenimo įvykių poveikį. (Weingand V., 1998).

Antra, šią skalę griežtai kritikavo streso tyrinėtojai. Joje visiškai neatsižvelgiama būtent į tai, kad kiekvienas žmogus individualiai suvokia stresą, taip pat į jo asmeninį sugebėjimą susidoroti su krizėmis ir pokyčiais.

Taip pat neatsižvelgiama ir į konkrečias aplinkos sąlygas, kurios gali lemti visiškai kitą tam tikrų žmogaus gyvenimo įvykių vertinimą.

Holmeso ir Rajės skalėje iš esmės nagrinėjamos netikėtos krizinės situacijos ir su jomis susijęs ūmus stresas; mažiau ar visai neatsižvelgiama į kasdienį stresą (daily hassles), kuris tęsiasi ilgą laiką ir kuris žmogų gali visiškai palaužti.

Kasdieniniai pykčiai gali būti svarbiausia streso priežastis. (Lazarus, 1990; Weiberger ir kt., 1987). Šie kasdieniai sunkumai yra susiję su transporto
valandomis, ilgomis eilėmis parduotuvėje, užklupusiu lietumi, kasi neturime skėčio. Vieni žmonės į tai paprasčiausiai nekreipia dėmesio, kitus tokie nepatogumai labai suerzina. Tokie nestiprūs stresoriai ilgainiui kaupiasi ir gali pakenkti sveikatai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4185 žodžiai iš 8336 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.