Patriotizmas
5 (100%) 1 vote

Patriotizmas

Įvadas

Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.

Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai. Nereikia pamiršti ir interneto, kuris jungia viso pasaulio piliečius, jiems net neišeinant iš namų. Visa tai menkina tautinio identiteto išlaikymo ir patriotizmo svarbą pasaulyje, kartu, žinoma, ir Lietuvoje.

Svarbią įtaką tam turi karų ir kitokių jėgos konfliktų tarp tautų nykimas. Žmonijai svarbesnės tampa globalinės problemos, pvz.: kaip sustabdyti klimato atšilimą ar nuspręsti, ką daryti su nykstančiais gamtiniais ištekliais.

Gi tarpukariu, situacija buvo kardinaliai priešinga. Europoje daigus leido aršusis nacionalizmas (Vokietija, Italija), į rytus nuo Lietuvos žmonės šlovino komunizmą. Ką tik buvo sužymėtos naujos linijos žemėlapiuose. Kosmopolitai buvo laikomi juokingais svajotojais. Pasaulis buvo karštligiškas ir niūrus.

Tik save gerbianti, dvasinės ir materialinės gerovės siekianti tauta galėjo išsilaikyti. Todėl būtent trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiais patriotizmo idėjos buvo nepaprastai svarbios, todėl natūralu, kad vieni iš žymiausių to meto Lietuvos pedagogų S. Šalkauskis ir A. Maceina patriotizmo ugdymui skyrė daug dėmesio. Tai buvo svarbios idėjos. Ir dabar jos svarbios. Gal būt mūsų pasaulio istorija vėl pasisuks nenumatyta linkme. Gal tik vieninga tauta su jos sąmoningais piliečiais galės išlikti. Į šiuos klausimus atsakys tik laikas.

Tai tokia būtų įžanga į kursinį darbą.

Kas yra patriotizmas?

Susipažinus su A. Maceinos ir S. Šalkauskio darbais, krinta į akis keletas dalykų. S. Šalkauskis (remiuosi jo viešąja paskaita apie patriotizmą, perskaityta Lietuvos Universitete), bando daugiau atskleisti daugiau idėjinę patriotizmo pusę, gi A. Maceina, būdamas daugiau praktikas, tuo neapsiriboja, o kartu bando nurodyti konkrečius būdus, kaip tėvynės meilės išmokyti ir jaunąją tuometinės Lietuvos kartą.

Kalbant apie patriotizmą, pirmiausiai reiktų apibrėžti objektą, kuriam patriotizmas ir pasireiškia, t. y. tautą. S. Šalkauskui “tauta formaliai sprendžiant yra žmonių, sujungta bendros kolektyvios arba sutelktinės, individualybės lytimi” (1, 123 psl.). Šis apibrėžimas yra nevisiškai tikslus. Geriau tautą bandyti nusakyti pagal jos požymius, t. y. tautinės individualybės žymes. Tai ir kalba, papročiai, visuomeninė santvarka, pagaliau valstybė su savo teritorija. Kai vieno ar kito požymio pritrūksta, kinta ir tautinė individualybė, bet pati tauta kaip vienetas išlieka.

Patį patriotizmą S. Šalkauskis apibūdina taikliai ir gan paradoksaliai: “Patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė. Tai, kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; <….> dar trumpiau , – patriotizmas yra tautinė savimyla.” (1, 124 psl. ). Mintis šokiruojanti, bet pamasčius, teisinga. Tautos meilė išreiškiama per asmens meilę sau. Vis dėlto, neveltui kažkas yra pasakęs, kad vargu ar nemylint savęs, galima mylėti kitus. Remiantis šia mintimi, patriotizmas apibrėžiamas ne asmeniui, o tautai., t. y. patriotizmas yra daugiau ne asmens, o tautos savybe.

A. Maceinos požiūris labai panašus. “Patriotizmas šiuo atžvilgiu yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava” (2, 229-230 psl.).

Na, o egoizmas? Juk tarp savimeilės ir egoizmo tik vienas žingsnis. A. Maceina supranta tautinio egoizmo grėsmę. Juk tai būtų meilė tautos kokia ji yra. Gal ir paprasta Lietuvą mylėti, nesigilinant kokia ji galėtų būti. Būtent tikras patriotas, turi siekti savo tautos idealo, bet ne ją idealizuoti. Kas iš to, kad mes žiūrėsime į savo tautą pro rožinius akinius.

Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas

Lygindami tautinę savimylą ir egoizmą, mes atrandame kas yra tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. S. Šalkauskis kalba apie kiekvienos meilės rūšyje esantį elementą, kurį jis vadina didybės pageidavimu. Čia esmė yra, kad objekte pirmiausiai mylima tai, kas sudaro idealinį jo tipą. Taigi objektas mylimas ne toks, koks jis yra, o toks koks jis turėtų būti. Tokią meilę jau galima laikyti tobulinimo veiksniu.

Visiškai taip pat yra ir su tautybės meile, kitaip tariant patriotizmu. Anot A. Maceinos, “Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje” (2, 230 psl.).

Jeigu patriotizmas susijęs su didybės pageidavimu tautai, jis tautą kelia ir aukština. Gali atsitikti taip, kad
didybės pageidavimas suprantamas klaidingai. Tada tautai iškyla didelė grėsmė. Taip gali atsitikti, jeigu būtų tautai siekiama tik materialinės ir fizinės galybės. Tauta būtų plečiama kaimynų sąskaita.

Tikrasis patriotizmas būtų siekti, kad tautos materialinė galybė proporcingai augtų su tautos dvasine didybe. Tuo tarpu istorija rodo priešingai. Beveik visi karai kilo ir kyla dėlto, kad taip vadinami “patriotai” pageidavo savo tautai kuo didesnės materialinės galybės ir ją stengėsi plėsti visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Tai jau nebe patriotizmas, o nieko nepripažįstantis nacionalizmas, galintis greit virsti į imperializmą. Pavyzdžių tam ilgai ieškoti netenka. Ypač didelį vaidmenį nacionalizmas suvaidino Antrajame Pasauliniame kare. Būtent Adolfo Hitlerio siekta išgryninti vokiečių nacija, kurios daugelis individų aklai priėmė nacionalizmo dogmas ir paskandino Europą kraujyje. Tai neturėjo nieko bendro su patriotizmu, tai buvo tik šlykšti parodija. Tokiam “patriotizmui” kategoriškas ir prof. S. Šalkauskis: “visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų laikyti savo monopolija tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra netik žmonijos, bet ir savo tautos budeliai ir netgi daug anksčiau, negu suskumba ateiti priešai iš šalies ir įsmeigti į tautos širdį materialinį kardą“ (1, 127 psl.). A. Maceina jam antrina sakydamas, kad “tautos, kurios stengiasi siekti nuo “jūrų iki jūrų”, nesupranta istorinio vyksmo prasmės ir kartu rengia sau pražūtį” (2, 232 psl.).

Taigi matome, kad patriotizmas turi būti proporcingas visai ne materialinei tautos didybei, kuri savyje galis lėpti daug blogio kitiems, o moraliniai jos dedamajai, kuri nors ir gali būti apribota kokios nors prievartos, bet visuomet suteikia tos tautos individams galimybę dvasiškai tobulėti.

Dabar jau galima suformuluoti keletą minčių, kad patriotizmas susijęs ir su tautybės forma ir su jos turiniu. Jeigu mes kalbame apie patriotizmą kaip apie savo tautinės individualybės meilę, apibrėžiame formaliąją patriotizmo pusę; gi sakydami kad patriotizmas sietinas su tinkamai suprastos didybės savo tautai siekimu, mes iškeliame patriotizmo turinį.

Vykstant kultūrinei tautos pažangai, tautybės turinys tampa visuotinesnis, kai tautybės lytis darosi vis individualesnė. Tai labai pastebima įžymių tautos žmonių atžvilgiu. Visi žmonijos genijai reiškiasi tam tikra kalba, tam tikrais įpročiais, tautiniu temperamentu bei kitais požymiais, žodžiu tautine lytimi, kuri sudaro konkretų jų egzistavimo pagrindą. Ko gero, genijai be tautinės individualybės pristigtų gyvybės pulso; na, o be visuotinio turinio jie nustotų savo kaip žmogaus dvasios platumo.

Apibendrinant galima sakyti, kad didžia dalimi dvasinė tautos didybė priklauso nuo dvasinės jos žmonių didybės.

Trečia pagrindinė tikro patriotizmo savybė yra individualinės tautinės lyties jungimas su visuotiniu turiniu. Ši savybė savaime išplaukia iš pageidavimo savo tautai tikros didybės. Ta didybė kyla ne iš materialinės lyties , kuri dažniausiai yra apribota , o iš praktiškai neribojimo dvasinio turinio. Reikia atkreipti dėmesį , kad kai sudaroma tautinio veikimo programa kuri iš tautybės padaro vien tik tikslą, bet neriša jos su pozityviu gyvenimu, tada yra gera dirva vešėti nacionalizmui , kuris greitai gali nuvesti žmones prie to dvasinio bukumo , kuris yra toks artimas nacionalistų prigimčiai. Tuo tarpu plati tautinio veikimo programa , kuri yra pagrįsta tikru patriotizmu, privalo jungti tautybę su visuotinio žmogaus dvasios turiniu.

Taigi galima išvardyti tris tikro patriotizmo savybes:

1. tautinė savo individualybės meilė;

2. pageidavimas tautai moralinės didybės;

3. jungimas individualiosios tautinės lyties su tautiniu turiniu.

Apibendrindamas profesorius S. Šalkauskis pasiūlo tokį tikro patriotizmo apirėžimą: “tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautybės lytimis” ( 1, 130 psl.).

Patriotizmo pasireiškimo keliai

Nustačius kas yra tikrasis patriotizmas, derėtų nusakyti kaip jis privalo reikštis. Iškyla keletas svarbių klausimų:

1. kaip reiškiasi tikras patriotizmas per tautos narį jo paties atžvilgiu;

2. kaip patriotizmas pasireiškia patrioto veiksmais savo tautos atžvilgiu;

3. kaip patriotizmas veikia santykius tarp atskirų tautų;

4. kokie patriotizmo pasireiškimai žmogaus santykiuose su žmonija

Kadangi patriotizmas dažniausiai grindžiamas moralinės didybės savo tautai noru, tai reiškia , kad pats patriotas turi būti pasiryžęs tobulėti dėl savo tautos. Tai daryti reiktų pradėti nuo savo paties meilės. Tik mylėdamas save ( tiksliau savo idealą )tas patriotas galės realizuoti meilę tėvynei.Kaip sako A. Maceina “ jei tikras patriotizmas pageidauja savo tautai moralinės didybės, tai šitas pageidavimas pačiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pageidaujamą didybę savo gyvenime ir veikime <…> “ ( 2, 233 psl. ). Tai natūralu , nes neįmanomas tikras patriotizmas žmogui negerbiant ir nemylint savęs. Nemylėdamas savęs, žmogus negalės suprasti kitų žmonių bei įvertinti savo tautos poreikius. Juk tauta nėra belytis socialinis
yra sudaryta iš žmonių.

Kaipgi pasireiškia patriotizmas savo tautos atžvilgiu? Jeigu patriotiškai brandus pilietis stos už savo tautos vairo, tai galės turėti lemiamos reikšmės tautos aukštesnei kultūrai, o ji kurs visuotinį tautybės turinį. Būtina paminėti, kad tautinės civilizacijos kūrimasis yra demokratinis vyksmas. Neįmanoma sukurti tautos be visos liaudies bendradarbiavimo. Būtent liaudis ir jos kūryba susijungia su šviesuomenės kūryba sudarydamos tautinę civilizaciją.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1720 žodžiai iš 5499 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.