Pauaglystė
5 (100%) 1 vote

Pauaglystė

Paauglystė

Įvairus teoriniai požiūriai į paauglystės amžiaus krizės problemą

Esminiai anatominiai ir fiziologiniai paauglio pakitimai ilgą laiką buvo pagrindas kurtis įvairioms teorijoms apie paauglio ypatumų ir to laikotarpio kritinio vystymosi reiškinių biologinį sąlygotumą. Tokiam supratimui, vyravusiam pirmąjį mūsų amžiaus ketvirtį, pagrindą davė psichologai Holas ir Froidas. 3-4 dešimtmetyje pradėjo stiprėti kryptis, priešinga biologinei. Įvairiose šalyse buvo kaupiami stebėjimai, iš kurių buvo matyti paauglio asmenybės ypatybių priklausomumas nuo jo socialinės aplinkos. Psichologas Vigodskis iškėlė hipotezę, jog trijų brendimo taškų (lytinio, viso organizmo brendimo ir socialinio brendimo) nesutapimas yra svarbiausia paauglystės amžiaus ypatybė ir pagrindinis to amžiaus prieštaravimas.

Smūgį biogenetinio universalizmo teorijoms sudavė amerikiečių antropologai, nagrinėję vadinamąsias „primityviąsias“ civilizacijas. Mokslininkė Mid, nagrinėjusi Samoa salos paauglius, įrodė nuomonės, jog paauglystės amžiuje neišvengiami krizės ir konfliktai, nepagrįstumą . Ji atskleidė socialinį, o ne biologinį sąlygotumą.

Psichologė Benedikt, apibendrindama etnografinę medžiagą, išskyrė du perėjimo iš vaikų į suaugusiuosius tipus: pirmasis tipas būna, kai daugelis vaikams ir suaugusiems taikomų svarbių normų ir reikalavimų yra panašūs. Tokiomis aplinkybėmis bręstama lengvai. Paauglys mokosi lėtai suaugusiojo elgesio būdų ir pasirengia vykdyti suaugusiojo reikalavimus; antrasis tipas – kai svarbios normos ir reikalavimai vaikams ir suaugusiems skiriasi..

Etnografinių tyrinėjimų teorinė reikšmė didelė. Buvo įrodyta, kad konkrečios vaiko gyvenimo socialinės aplinkybės lemia:

1. Paauglystės laikotarpio ilgumą;

2. Krizės, konfliktų, sunkumų buvimą arba nebuvimą;

3. Paties perėjimo iš vaikų į suaugusius pobūdį.

Antropologai į paauglystės amžių žiūrėjo kaip į laikotarpį, kai vaikas keliauja į savo vietą visuomenėje. Psichologas Levinas šią idėją išplėtojo, jis analizavo paauglio padėtį šiandieninėje visuomenėje ir išnagrinėjo perėjimo į suaugusius konfliktinį tipą, priklausomai nuo vaikų grupės ir suaugusiųjų grupės padėties visuomenėje. Jis nustatė, kad paauglystės amžiuje pereinama iš vienos grupės į kitą. Paauglys veržiasi pereiti į suaugusiųjų grupę ir naudotis kai kuriomis jų privilegijomis, kurių neturi vaikai. Bet suaugusieji jo dar nepriima ir todėl jie atsiduria tarp grotų. Levino mintį apie paauglio nepritapimą toliau tęsė kiti užsienio psichologai.

Vigodskis, nagrinėdamas kritinį amžių, iškėlė visiškai naujas problemas: būtinumą išskirti pagrindinę naują (paauglio) sąmonės darinį ir išaiškinti vystymosi socialinę situaciją, kuri kiekviename amžiuje sudaro nepakartojamą vaiko ir aplinkos santykių persitvarkymą, kad šios santykių sistemos persitvarkymas yra pereinamojo amžiaus krizės turinys.

Teorinės minties raidą aiškinant, paauglystės amžiaus krizę sudarė nuoseklus kaupimas apibendrinimui rodančių, kad paauglystės apraiškų ir vystymo ypatybes lemia konkrečios paauglio gyvenimo ir brendimo socialinės aplinkybės ir jo visuomeninė padėtis suaugusiųjų pasaulyje.

Pirmieji paauglio brandos požymiai

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė, kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis vaidmuo asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais.

Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė (ikipubertetinis ir pubertetinis laikotarpis).

Tuo metu įvyksta reikšmingi fiziologiniai organizmo kitimai (lytinis brendimas), padidėja berniukų ir mergaičių ūgis, atsiranda naujų potraukių, persitvarko santykiai su suaugusiais, gali kilti rimtų konfliktų tarp vienos ir kitos pusės.

Baigdamas jaunesnį mokyklinį amžių, vaikas įžengia į ikipubernetinį amžių, kuriame atsiranda lytinio brendimo požymių. Tai genitalinio brendimo periodas, kada berniukams smarkiai pradeda augti sėklidės, ypač padidėja ir paauga varpa, atsiranda gaktiniai ir pažastų plaukai. Padidėja ūgis. Šio periodo ryškiausi kitimai berniukams esti 11-13 metais. Mergaitės sparčiai bręsta. Apskritai intensyviausias brendimas yra – 13-14 metai. Mergaičių lytinį brendimą rodo antriniai lytiniai požymiai (gaktinių ir pažastinių plaukų augimas), klubų apvalėjimas, krūtų augimas, padidėja ūgis. Šioje fazėje mergaitės pralenkia berniukus.

Pubertetinis periodas yra ne tiek genitalinis, kiek fizinis. Jo metu toliau vyksta lytinis brendimas, kuris trunka maždaug iki 17 metų. Berniukams atsiranda poliucijos, mergaitėms mėnesinės. Krūtys ir klubai pilnėja. Berniukai ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Pubertetas baigiasi lytinių liaukų subrendimu, jų funkcionavimu, kuris dažnai sąlygoja ir vaisingumą, dėl to paauglystės pabaigoje gali pasitaikyti nėštumo. Žinomas ir ankstyvas lytinis brendimas. Jis esti tada, kai mergaitės subręsta iki 8 metų, berniukai – iki 10.

Lytinis
brendimas, kaip minėta, vyksta kartu su fiziniu. Intensyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat ūgio kitimas susilpnina organizmo atsparumą li¬goms, padidėja jautrumas dirginimams. Paauglystės amžiuje labiau pasireiškia išsiblaškymas.

Palyginti su tuo, kaip yra buvę prieš keliasdešimt metų, dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai atsi¬randa maždaug dviem metais anksčiau. Šis fizinio bei lytinio augimo ir brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija. Ją sąlygoja išorinės (socialinės) sąly¬gos ir vidiniai (genetiniai) organizmo ypatumai. Tos pačios sąlygos įvairiais ontogenezės periodais daro ne¬vienodos įtakos žmogaus organizmo raidai. Didesnė įtaka esti jaunesniais metais, kai organizmas plastiškesnis. Yra individualių skirtumų. Paveldai apspren¬džia ne akceleraciją apskritai, bet organizmo galėji¬mą kisti, veikiant įvairioms sąlygoms.

Anksčiau buvo manoma ir aiškinama, kad paaug¬lystė prasideda su lytiniu brendimu, jo sąlygojama ir pasireiškia audringais kitimais augančio žmogaus psi¬chikos struktūroje. Taigi kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įta¬ka visai vaiko psichinei veiklai ir elgsenai.

Be abejonės, tam tikru laiku vaikas atkreipia dė¬mesį į jame vykstančius fiziologinius kitimus, susido¬mi jais, nes juos pastebi ir kiti, išgirsta iš pašalinių pastabų arba patiria nemalonių išgyvenimų (mergai¬tės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos laikotarpiu). Bet psichikos persitvarky¬mą lemia ne fiziologiniai veiksniai, o socialiniai — nauji vaiko poreikiai ir motyvai, kuriuos realizuojant jam tenka susidurti su įvairiomis kliūtimis. Tas susidūrimas lemia vaiko socializacijos procesą.

Lankydamas mokyklą ir bendraudamas su žmonėmis, paauglys pamato, kad yra įvairių santykių, poelgių, ima ieškoti savo vietos tuose santykiuose ir už¬imti juose tam tikrą poziciją. Nuo pasirengimo, išsi¬lavinimo, kitų pažiūros į jo darbą ir priklauso paaug¬lio pozicija, kurią vieni pripažįsta, kiti neigia ir atme¬ta. Apie 11—12 metus paauglys pradeda reikalauti, kad kiti pripažintų jam teisę laisvai reikšti savo pažiū¬ras bet kuriuo gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti kartu su jais laiką ir t. t. Šis procesas dėl savo teisių užtikrinimo šeimoje ir mokykloje trun¬ka ilgesnį laiką, kol iš tikrųjų pripažįstama, kad pa¬auglys gali išreikšti savo nuomonę, ta nuomonė ima¬ma gerbti, atsižvelgiama į jo gyvenimo planus.

Šiuo laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendi¬mo elementus, o ne visišką paauglio subrendimą. Su¬augusiam fiziškai ir psichiškai prilygstama tiktai į jau¬nystės pabaigą, tačiau tie elementai yra svarbūs ir bū¬dingas paauglystės psichikos bruožas.

Paauglio subrendimas gali pasireikšti socialiniu moraliniu elgesiu, protine veikla ir interesais, roman¬tiniais santykiais, pasilinksminimais, išorine išvaizda (apranga, laikysenos maniera). Socialinis moralinis subrendimas matyti iš santykių su suaugusiais — pa¬auglys rimtai rūpinasi šeimos ir jos narių gerove, pagalba suaugusiems, parama jiems kritiškais atvejais, dalyvavimu šeimos gyvenime suaugusio teisėmis. Pro¬to ir interesų subrendimas pasireiškia noru pačiam la¬vintis: skaityti specialias knygas, mėginti darbuotis radiotechnikos srityje, modeliuoti ir kt. Savarankiš¬kas lavinimasis gali būti suderintas su pamokų mokymusi, bet pamokos gali ir nukentėti. Net gabūs mokiniai pamokas mokosi „kaip visi“. Romantiški santykiai su skirtingos lyties vienmečiais tik savo forma yra panašūs į suaugusiųjų bendravimą: skiriami pasimatymai, einama pasivaikščioti, organizuojami šokiai (namie arba kitur). Išorine išvaizda ir elgesio manieromis tiesiog pamėgdžiojami suaugusieji. Rūbais ir šukuosena paaugliai stengiasi neatsilikti nuo mados, jų kalbėsena panaši į suaugusių, vartoja vulgarius žodžius, berniukai ir merginos ima rūkyti, o jei turi tokių pavyzdžių šeimoje, ima vartoti alkoholinius gėrimus.

Ar iš tikrųjų paauglys jau patiria subrendimo jausmą, šiuo atžvilgiu egzistuoja kriterijai, kuriuos sprendė T. Dragunova.

1) Paauglys nori ir reikalauja, kad kiti su juo elgtųsi ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusiu. Tai reiškia, kad suaugusieji turi jį gerbti, pasitikėti, būti taktiški, pripažinti jam žmogaus orumą ir tam tikro savarankiškumo teisę. Kai suaugusieji tų reikalavimų nepripažįsta ir nesilaiko, paauglys jaučia nuoskaudą ir protestuoja įvairiais galimais ir negalimais būdais neklauso, užsispiria, nemandagiai, šiurkščiai kalba. Ne kiekvienas neklusnumo ir nemandagumo atvejis išreiškia subrendimo jausmą.

2) Antras kriterijus – stengimasis užsitikrinti tam tikrą veiklos savarankiškumą, apginti kai kurias savo gyvenimo sferas nuo suaugusiųjų kišimosi. Tai gali būti santykiai su draugais, berniukais arba mergaitėmis, laisvalaikio leidimas, pamokų mokymasis. Kai kurie paaugliai nenori, kad suaugusieji kontroliuotų jų namų darbus ar savarankiškas pastangas toliau lavintis.

3) Paauglys gali turėti savo elgesio nuostatus, tam tikras pažiūras, įvykių vertinimą, gali ginti savo nuomonę tuo klausimu, nors suaugusieji arba draugai prieštarautų. Kai berniukai nesutinka su draugo nuomone ir vertinimu, tai arba gina savo nuomonę, arba pasirenka kitą draugą.

Turint galvoje minėtus paauglio
ypatumus (norą, kad pripažintų suaugusiu), suprantamas jo užsispyrimas. Tai natūralus reagavimas į draudimą, spaudimą iš šalies, kad būtų kitoks, kad keistų savo elgesį. Paauglys spiriasi prieš įvairius apribojimus, nes tai primena jam, kad jis traktuojamas kaip vaikas, kad neleidžiama savarankiškai apsispręsti. Prieštaraudamas suaugusiems ir reikalaudamas savarankiškumo, paauglys nori parodyti, kad nebijo naujų išbandymų, kad jam užtenka drąsos atlikti ir draudžiamus dalykus. Suaugusieji bijo beatodairiško paauglio savarankiškumo ir nepriklausomybės, tėvus daug kas baimina: kelias į mokyklą, pažintys, kurios užsimezga už šeimos ribų, paslaptys, kurių paaugliai nepasako tėvams, matomas atitolimas nuo šeimos. Draudimai irgi turi romantikos bruožų, todėl sunku jais paveikti vaiko elgesį.

Paauglio nesutarimams su šeima ir mokykla progų yra daug. Kiekvienas žmogaus amžius turi prieštaravimų. Kur prieštaravimai, ten yra sąlygos kilti konfliktams, o kai jie esti dažnesni, gali susidaryti blogo elgesio įpročių. Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs. Iš pradžių pareikalaujama tokio pripažinimo ir suaugusiųjų, o vėliau arba tuo pačiu metu ir iš vienmečių draugų.

Paauglystė gali praeiti be didelių konfliktinių santykių. Negatyvizmas, užsispyrimas ir kitokie paauglio elgesio bruožai yra sąlygų, kuriose jis auga, padarinys. Auklėjimo sunkumų paauglystėje išvengiama tada, kai sąmoningai arba nesąmoningai suaugusieji ją pasitinka iš anksto, keisdami savo pažiūrą į bręstantį vaiką, o jei ne, tada ieško priemonių, kai tarp tėvų arba mokytojų ir paauglio jau atsirado bedugnė, per kurią nebeįmanoma susišaukti. Paauglystė ateina ir praeina be didesnių sunkumų,

kai vaikas turi šeimoje rimtų pareigų, kurios savaime jį pakelia iki suaugusio, ir tada nekyla jokio klausimo, ar pripažįstamas jo subrendimas. Darbas iš pareigos, o ne iš malonės priartina paauglį prie suaugusio. Didžiausią žalą paauglio socialinių moralinių ypatumų formavimuisi daro neturėjimas ką veikti, nuobodžiavimas ir pramogų nuoboduliui išvaikyti ieškojimas.

Vaiko užimtumas buitiniais reikalais yra tik viena sąlygų leidžiančių jam turėti savo darbą ir savo darbu prilygti suaugusiam. Miestiečių šeimų bendro lavinimo mokyklas lankantys vaikai dažnai turi dar kokių nors pašalinių jiems įdomių darbų, kurie irgi reikalauja rimtų pastangų ir kartu užima laiką. Tai gali būti muzikos, piešimo pamokos, sportas ir t. t.

Paauglio pažintinė raida

Teisinga ar klaidinga?

• Paauglys gali mąstyti abstrakčiais terminais, jam nebūtinas ryšys su konkrečia realybe.

• Paauglys mėgsta kurti didžiules, idealizuotas visuomenės struktūros, religijos,

filosofijos sistemas. Jis mano, kad tik įgyvendinus jo idealistinę pasaulio siste¬mą, pasaulis taps geresne vieta gyventi.

• Kai prasideda formalaus operacinio mąstymo stadija, egocentrizmas paaug¬liui jau nebūdingas.

• Paauglys mano, kad aplinkiniai žmonės yra taip pat, kaip ir jis pats, susidomėję jo išvaizda, kad kiti žmonės labai daug apie jį galvoja.

• Net mokyklinio amžiaus vaikai, prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo¬ stadijai, specialiai mokomi, gali sugebėti naudotis moksliniu, abstrakčiu¬ mąstymu.

Formalus operacinis mąstymas

Piaget nuomone, kognityviškai subręstama per formalaus operacinio mąstymo periodą, 11-16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Forma¬liam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.

Piaget pirmasis nustatė tai, ką dabar daugelis raidos psichologų pripažįsta skiriamuoju paauglio mąstymo bruožu; daug dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Konkretus operacinis mąstymas, sprendžiant problemas, yra racionalus ir logiškas, bet jis nėra susijęs su galimybėmis, t. y. su potencialiais tarpusavio ryšiais, kuriuos nėra lengva nustatyti realiame pasaulyje ir kurie išvis gali neegzistuoti. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai 15 metų vaikui. Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai, paauglys jau sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo, o prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai – jau gali „operuoti realybe“ (kai yra formalaus operacinio mąstymo stadija, „operuojama operacijomis“). Todėl paauglio mastymas yra visiškai abstraktus, nes jis gali sukurti naujas, bent logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas mintimis

Abstraktus, mokslinis mąstymas

Piaget teigia, kad yra du pagrindiniai požymiai, skiriantys formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo. Tai yra hipotetinis-dedukcinis ir propozicinis (teorinis) mąstymo būdas.

Hipotetinis-dedukcinis mąstymas atspindi tai, kuo formalaus operacinio mąstymo strategijos skiriasi nuo tų, kurios prieinamos jaunesniam vaikui. Susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Ja remdamasis, jis sukuria specifines hipotezes, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai,
to sistemingai jas tikrina, ieškodamas, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Taigi paauglio problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės, o konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, bet, kai akivaizdžiausi tarpusavio ryšiai nepasitvirtina, jis nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir negali problemos išspręsti.

Naują hipotetinį-dedukcinį mąstymo būdą gerai iliustruoja Piager sukurti uždaviniai. Jais jis tyrė logikos raidą, aiškindamasis, ar vaikas (nuo 5 iki 15 metų) gali sukurti kai kuriuos fizikos dėsnius, manipuliuodamas tam tinkamomis medžiagomis. Inhelder ir Piaget pateikdavo vaikams 15 fizikos ir matematikos uždavinių apie švytuoklės judėjimą, kūnų plaukiojimą vandens pa¬viršiuje, metalų lankstumą, cheminių medžiagų suderinamumą, svarstyklių pusiausvyrą ir kt. Tiriamieji galėjo tais objektais manipuliuoti, o eksperi¬mentatorius užduodavo tiriamajam keblius klausimus, reaguodamas į jo pa¬ties atsakymus, versdamas jį kartu ir veikti, ir samprotauti, kad tiriamasis patvirtintų, jog suprato principus ir dėsningumus, kurie yra vieno ar kito fenomeno pagrindas.

Kad vaikas galėtų tuos principus suprasti, jis turi turėti tam tikrų kognityvinių sugebėjimų ir ypač turi mokėti formuluoti hipotezes ir nustatyti svar¬biausius kintamuosius. Be to, jis turi būti įsisąmoninęs logines operacijas ir mokėti nustatyti proporcijas. Labai ryškiai skiriasi vaikai, kuriems būdinga konkretaus operacinio mąstymo stadija, ir paaugliai, sugebantys formaliai mąstyti. Septynerių-dešimties metų vaikas vadovaujasi tik jam pateikta me¬džiaga, veikdamas bandymų ir klaidų būdu. Šio amžiaus vaikas tam tikru laips¬niu sugeba klasifikuoti elementus, nustatyti jų panašumą ir, remdamasis sa¬vo patirtimi, rasti keletą dėsningumų. 12-15 metų paaugliai po kelių pana¬šių manipuliacijų su medžiaga pradeda eksperimentuoti ir formuluoti visai ga¬limas hipotezes. Tik po to jie pradeda ieškoti, kaip eksperimentiškai patvirtinti tas hipotezes, stengdamiesi pamažu atskirti veiksnius ir ištyrinėti kiekvieno jų įtaką atskirai, kitus išlaikydami pastovius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2698 žodžiai iš 8991 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.