Pauaglystė
5 (100%) 1 vote

Pauaglystė

1121314151617181

Paauglystė

Įvairus teoriniai požiūriai į paauglystės amžiaus krizės problemą

Esminiai anatominiai ir fiziologiniai paauglio pakitimai ilgą laiką buvo pagrindas kurtis įvairioms teorijoms apie paauglio ypatumų ir to laikotarpio kritinio vystymosi reiškinių biologinį sąlygotumą. Tokiam supratimui, vyravusiam pirmąjį mūsų amžiaus ketvirtį, pagrindą davė psichologai Holas ir Froidas. 3-4 dešimtmetyje pradėjo stiprėti kryptis, priešinga biologinei. Įvairiose šalyse buvo kaupiami stebėjimai, iš kurių buvo matyti paauglio asmenybės ypatybių priklausomumas nuo jo socialinės aplinkos. Psichologas Vigodskis iškėlė hipotezę, jog trijų brendimo taškų (lytinio, viso organizmo brendimo ir socialinio brendimo) nesutapimas yra svarbiausia paauglystės amžiaus ypatybė ir pagrindinis to amžiaus prieštaravimas.

Smūgį biogenetinio universalizmo teorijoms sudavė amerikiečių antropologai, nagrinėję vadinamąsias „primityviąsias“ civilizacijas. Mokslininkė Mid, nagrinėjusi Samoa salos paauglius, įrodė nuomonės, jog paauglystės amžiuje neišvengiami krizės ir konfliktai, nepagrįstumą . Ji atskleidė socialinį, o ne biologinį sąlygotumą.

Psichologė Benedikt, apibendrindama etnografinę medžiagą, išskyrė du perėjimo iš vaikų į suaugusiuosius tipus: pirmasis tipas būna, kai daugelis vaikams ir suaugusiems taikomų svarbių normų ir reikalavimų yra panašūs. Tokiomis aplinkybėmis bręstama lengvai. Paauglys mokosi lėtai suaugusiojo elgesio būdų ir pasirengia vykdyti suaugusiojo reikalavimus; antrasis tipas – kai svarbios normos ir reikalavimai vaikams ir suaugusiems skiriasi..

Etnografinių tyrinėjimų teorinė reikšmė didelė. Buvo įrodyta, kad konkrečios vaiko gyvenimo socialinės aplinkybės lemia:

1. Paauglystės laikotarpio ilgumą;

2. Krizės, konfliktų, sunkumų buvimą arba nebuvimą;

3. Paties perėjimo iš vaikų į suaugusius pobūdį.

Antropologai į paauglystės amžių žiūrėjo kaip į laikotarpį, kai vaikas keliauja į savo vietą visuomenėje. Psichologas Levinas šią idėją išplėtojo, jis analizavo paauglio padėtį šiandieninėje visuomenėje ir išnagrinėjo perėjimo į suaugusius konfliktinį tipą, priklausomai nuo vaikų grupės ir suaugusiųjų grupės padėties visuomenėje. Jis nustatė, kad paauglystės amžiuje pereinama iš vienos grupės į kitą. Paauglys veržiasi pereiti į suaugusiųjų grupę ir naudotis kai kuriomis jų privilegijomis, kurių neturi vaikai. Bet suaugusieji jo dar nepriima ir todėl jie atsiduria tarp grotų. Levino mintį apie paauglio nepritapimą toliau tęsė kiti užsienio psichologai.

Vigodskis, nagrinėdamas kritinį amžių, iškėlė visiškai naujas problemas: būtinumą išskirti pagrindinę naują (paauglio) sąmonės darinį ir išaiškinti vystymosi socialinę situaciją, kuri kiekviename amžiuje sudaro nepakartojamą vaiko ir aplinkos santykių persitvarkymą, kad šios santykių sistemos persitvarkymas yra pereinamojo amžiaus krizės turinys.

Teorinės minties raidą aiškinant, paauglystės amžiaus krizę sudarė nuoseklus kaupimas apibendrinimui rodančių, kad paauglystės apraiškų ir vystymo ypatybes lemia konkrečios paauglio gyvenimo ir brendimo socialinės aplinkybės ir jo visuomeninė padėtis suaugusiųjų pasaulyje.

Pirmieji paauglio brandos požymiai

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė, kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis vaidmuo asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais.

Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė (ikipubertetinis ir pubertetinis laikotarpis).

Tuo metu įvyksta reikšmingi fiziologiniai organizmo kitimai (lytinis brendimas), padidėja berniukų ir mergaičių ūgis, atsiranda naujų potraukių, persitvarko santykiai su suaugusiais, gali kilti rimtų konfliktų tarp vienos ir kitos pusės.

Baigdamas jaunesnį mokyklinį amžių, vaikas įžengia į ikipubernetinį amžių, kuriame atsiranda lytinio brendimo požymių. Tai genitalinio brendimo periodas, kada berniukams smarkiai pradeda augti sėklidės, ypač padidėja ir paauga varpa, atsiranda gaktiniai ir pažastų plaukai. Padidėja ūgis. Šio periodo ryškiausi kitimai berniukams esti 11-13 metais. Mergaitės sparčiai bręsta. Apskritai intensyviausias brendimas yra – 13-14 metai. Mergaičių lytinį brendimą rodo antriniai lytiniai požymiai (gaktinių ir pažastinių plaukų augimas), klubų apvalėjimas, krūtų augimas, padidėja ūgis. Šioje fazėje mergaitės pralenkia berniukus.

Pubertetinis periodas yra ne tiek genitalinis, kiek fizinis. Jo metu toliau vyksta lytinis brendimas, kuris trunka maždaug iki 17 metų. Berniukams atsiranda poliucijos, mergaitėms mėnesinės. Krūtys ir klubai pilnėja. Berniukai ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Pubertetas baigiasi lytinių liaukų subrendimu, jų funkcionavimu, kuris dažnai sąlygoja ir vaisingumą, dėl to paauglystės pabaigoje gali pasitaikyti nėštumo. Žinomas ir ankstyvas lytinis brendimas. Jis esti tada, kai mergaitės subręsta iki 8 metų, berniukai – iki 10.

Lytinis
brendimas, kaip minėta, vyksta kartu su fiziniu. Intensyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat ūgio kitimas susilpnina organizmo atsparumą li¬goms, padidėja jautrumas dirginimams. Paauglystės amžiuje labiau pasireiškia išsiblaškymas.

Palyginti su tuo, kaip yra buvę prieš keliasdešimt metų, dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai atsi¬randa maždaug dviem metais anksčiau. Šis fizinio bei lytinio augimo ir brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija. Ją sąlygoja išorinės (socialinės) sąly¬gos ir vidiniai (genetiniai) organizmo ypatumai. Tos pačios sąlygos įvairiais ontogenezės periodais daro ne¬vienodos įtakos žmogaus organizmo raidai. Didesnė įtaka esti jaunesniais metais, kai organizmas plastiškesnis. Yra individualių skirtumų. Paveldai apspren¬džia ne akceleraciją apskritai, bet organizmo galėji¬mą kisti, veikiant įvairioms sąlygoms.

Anksčiau buvo manoma ir aiškinama, kad paaug¬lystė prasideda su lytiniu brendimu, jo sąlygojama ir pasireiškia audringais kitimais augančio žmogaus psi¬chikos struktūroje. Taigi kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įta¬ka visai vaiko psichinei veiklai ir elgsenai.

Be abejonės, tam tikru laiku vaikas atkreipia dė¬mesį į jame vykstančius fiziologinius kitimus, susido¬mi jais, nes juos pastebi ir kiti, išgirsta iš pašalinių pastabų arba patiria nemalonių išgyvenimų (mergai¬tės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos laikotarpiu). Bet psichikos persitvarky¬mą lemia ne fiziologiniai veiksniai, o socialiniai — nauji vaiko poreikiai ir motyvai, kuriuos realizuojant jam tenka susidurti su įvairiomis kliūtimis. Tas susidūrimas lemia vaiko socializacijos procesą.

Lankydamas mokyklą ir bendraudamas su žmonėmis, paauglys pamato, kad yra įvairių santykių, poelgių, ima ieškoti savo vietos tuose santykiuose ir už¬imti juose tam tikrą poziciją. Nuo pasirengimo, išsi¬lavinimo, kitų pažiūros į jo darbą ir priklauso paaug¬lio pozicija, kurią vieni pripažįsta, kiti neigia ir atme¬ta. Apie 11—12 metus paauglys pradeda reikalauti, kad kiti pripažintų jam teisę laisvai reikšti savo pažiū¬ras bet kuriuo gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti kartu su jais laiką ir t. t. Šis procesas dėl savo teisių užtikrinimo šeimoje ir mokykloje trun¬ka ilgesnį laiką, kol iš tikrųjų pripažįstama, kad pa¬auglys gali išreikšti savo nuomonę, ta nuomonė ima¬ma gerbti, atsižvelgiama į jo gyvenimo planus.

Šiuo laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendi¬mo elementus, o ne visišką paauglio subrendimą. Su¬augusiam fiziškai ir psichiškai prilygstama tiktai į jau¬nystės pabaigą, tačiau tie elementai yra svarbūs ir bū¬dingas paauglystės psichikos bruožas.

Paauglio subrendimas gali pasireikšti socialiniu moraliniu elgesiu, protine veikla ir interesais, roman¬tiniais santykiais, pasilinksminimais, išorine išvaizda (apranga, laikysenos maniera). Socialinis moralinis subrendimas matyti iš santykių su suaugusiais — pa¬auglys rimtai rūpinasi šeimos ir jos narių gerove, pagalba suaugusiems, parama jiems kritiškais atvejais, dalyvavimu šeimos gyvenime suaugusio teisėmis. Pro¬to ir interesų subrendimas pasireiškia noru pačiam la¬vintis: skaityti specialias knygas, mėginti darbuotis radiotechnikos srityje, modeliuoti ir kt. Savarankiš¬kas lavinimasis gali būti suderintas su pamokų mokymusi, bet pamokos gali ir nukentėti. Net gabūs mokiniai pamokas mokosi „kaip visi“. Romantiški santykiai su skirtingos lyties vienmečiais tik savo forma yra panašūs į suaugusiųjų bendravimą: skiriami pasimatymai, einama pasivaikščioti, organizuojami šokiai (namie arba kitur). Išorine išvaizda ir elgesio manieromis tiesiog pamėgdžiojami suaugusieji. Rūbais ir šukuosena paaugliai stengiasi neatsilikti nuo mados, jų kalbėsena panaši į suaugusių, vartoja vulgarius žodžius, berniukai ir merginos ima rūkyti, o jei turi tokių pavyzdžių šeimoje, ima vartoti alkoholinius gėrimus.

Ar iš tikrųjų paauglys jau patiria subrendimo jausmą, šiuo atžvilgiu egzistuoja kriterijai, kuriuos sprendė T. Dragunova.

1) Paauglys nori ir reikalauja, kad kiti su juo elgtųsi ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusiu. Tai reiškia, kad suaugusieji turi jį gerbti, pasitikėti, būti taktiški, pripažinti jam žmogaus orumą ir tam tikro savarankiškumo teisę. Kai suaugusieji tų reikalavimų nepripažįsta ir nesilaiko, paauglys jaučia nuoskaudą ir protestuoja įvairiais galimais ir negalimais būdais neklauso, užsispiria, nemandagiai, šiurkščiai kalba. Ne kiekvienas neklusnumo ir nemandagumo atvejis išreiškia subrendimo jausmą.

2) Antras kriterijus – stengimasis užsitikrinti tam tikrą veiklos savarankiškumą, apginti kai kurias savo gyvenimo sferas nuo suaugusiųjų kišimosi. Tai gali būti santykiai su draugais, berniukais arba mergaitėmis, laisvalaikio leidimas, pamokų mokymasis. Kai kurie paaugliai nenori, kad suaugusieji kontroliuotų jų namų darbus ar savarankiškas pastangas toliau lavintis.

3) Paauglys gali turėti savo elgesio nuostatus, tam tikras pažiūras, įvykių vertinimą, gali ginti savo nuomonę tuo klausimu, nors suaugusieji arba draugai prieštarautų. Kai berniukai nesutinka su draugo nuomone ir vertinimu, tai arba gina savo nuomonę, arba pasirenka kitą draugą.

Turint galvoje minėtus paauglio
ypatumus (norą, kad pripažintų suaugusiu), suprantamas jo užsispyrimas. Tai natūralus reagavimas į draudimą, spaudimą iš šalies, kad būtų kitoks, kad keistų savo elgesį. Paauglys spiriasi prieš įvairius apribojimus, nes tai primena jam, kad jis traktuojamas kaip vaikas, kad neleidžiama savarankiškai apsispręsti. Prieštaraudamas suaugusiems ir reikalaudamas savarankiškumo, paauglys nori parodyti, kad nebijo naujų išbandymų, kad jam užtenka drąsos atlikti ir draudžiamus dalykus. Suaugusieji bijo beatodairiško paauglio savarankiškumo ir nepriklausomybės, tėvus daug kas baimina: kelias į mokyklą, pažintys, kurios užsimezga už šeimos ribų, paslaptys, kurių paaugliai nepasako tėvams, matomas atitolimas nuo šeimos. Draudimai irgi turi romantikos bruožų, todėl sunku jais paveikti vaiko elgesį.

Paauglio nesutarimams su šeima ir mokykla progų yra daug. Kiekvienas žmogaus amžius turi prieštaravimų. Kur prieštaravimai, ten yra sąlygos kilti konfliktams, o kai jie esti dažnesni, gali susidaryti blogo elgesio įpročių. Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs. Iš pradžių pareikalaujama tokio pripažinimo ir suaugusiųjų, o vėliau arba tuo pačiu metu ir iš vienmečių draugų.

Paauglystė gali praeiti be didelių konfliktinių santykių. Negatyvizmas, užsispyrimas ir kitokie paauglio elgesio bruožai yra sąlygų, kuriose jis auga, padarinys. Auklėjimo sunkumų paauglystėje išvengiama tada, kai sąmoningai arba nesąmoningai suaugusieji ją pasitinka iš anksto, keisdami savo pažiūrą į bręstantį vaiką, o jei ne, tada ieško priemonių, kai tarp tėvų arba mokytojų ir paauglio jau atsirado bedugnė, per kurią nebeįmanoma susišaukti. Paauglystė ateina ir praeina be didesnių sunkumų,

kai vaikas turi šeimoje rimtų pareigų, kurios savaime jį pakelia iki suaugusio, ir tada nekyla jokio klausimo, ar pripažįstamas jo subrendimas. Darbas iš pareigos, o ne iš malonės priartina paauglį prie suaugusio. Didžiausią žalą paauglio socialinių moralinių ypatumų formavimuisi daro neturėjimas ką veikti, nuobodžiavimas ir pramogų nuoboduliui išvaikyti ieškojimas.

Vaiko užimtumas buitiniais reikalais yra tik viena sąlygų leidžiančių jam turėti savo darbą ir savo darbu prilygti suaugusiam. Miestiečių šeimų bendro lavinimo mokyklas lankantys vaikai dažnai turi dar kokių nors pašalinių jiems įdomių darbų, kurie irgi reikalauja rimtų pastangų ir kartu užima laiką. Tai gali būti muzikos, piešimo pamokos, sportas ir t. t.

Paauglio pažintinė raida

Teisinga ar klaidinga?

• Paauglys gali mąstyti abstrakčiais terminais, jam nebūtinas ryšys su konkrečia realybe.

• Paauglys mėgsta kurti didžiules, idealizuotas visuomenės struktūros, religijos,

filosofijos sistemas. Jis mano, kad tik įgyvendinus jo idealistinę pasaulio siste¬mą, pasaulis taps geresne vieta gyventi.

• Kai prasideda formalaus operacinio mąstymo stadija, egocentrizmas paaug¬liui jau nebūdingas.

• Paauglys mano, kad aplinkiniai žmonės yra taip pat, kaip ir jis pats, susidomėję jo išvaizda, kad kiti žmonės labai daug apie jį galvoja.

• Net mokyklinio amžiaus vaikai, prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo¬ stadijai, specialiai mokomi, gali sugebėti naudotis moksliniu, abstrakčiu¬ mąstymu.

Formalus operacinis mąstymas

Piaget nuomone, kognityviškai subręstama per formalaus operacinio mąstymo periodą, 11-16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Forma¬liam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.

Piaget pirmasis nustatė tai, ką dabar daugelis raidos psichologų pripažįsta skiriamuoju paauglio mąstymo bruožu; daug dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Konkretus operacinis mąstymas, sprendžiant problemas, yra racionalus ir logiškas, bet jis nėra susijęs su galimybėmis, t. y. su potencialiais tarpusavio ryšiais, kuriuos nėra lengva nustatyti realiame pasaulyje ir kurie išvis gali neegzistuoti. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai 15 metų vaikui. Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai, paauglys jau sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo, o prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai – jau gali „operuoti realybe“ (kai yra formalaus operacinio mąstymo stadija, „operuojama operacijomis“). Todėl paauglio mastymas yra visiškai abstraktus, nes jis gali sukurti naujas, bent logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas mintimis

Abstraktus, mokslinis mąstymas

Piaget teigia, kad yra du pagrindiniai požymiai, skiriantys formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo. Tai yra hipotetinis-dedukcinis ir propozicinis (teorinis) mąstymo būdas.

Hipotetinis-dedukcinis mąstymas atspindi tai, kuo formalaus operacinio mąstymo strategijos skiriasi nuo tų, kurios prieinamos jaunesniam vaikui. Susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Ja remdamasis, jis sukuria specifines hipotezes, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai,
to sistemingai jas tikrina, ieškodamas, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Taigi paauglio problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės, o konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, bet, kai akivaizdžiausi tarpusavio ryšiai nepasitvirtina, jis nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir negali problemos išspręsti.

Naują hipotetinį-dedukcinį mąstymo būdą gerai iliustruoja Piager sukurti uždaviniai. Jais jis tyrė logikos raidą, aiškindamasis, ar vaikas (nuo 5 iki 15 metų) gali sukurti kai kuriuos fizikos dėsnius, manipuliuodamas tam tinkamomis medžiagomis. Inhelder ir Piaget pateikdavo vaikams 15 fizikos ir matematikos uždavinių apie švytuoklės judėjimą, kūnų plaukiojimą vandens pa¬viršiuje, metalų lankstumą, cheminių medžiagų suderinamumą, svarstyklių pusiausvyrą ir kt. Tiriamieji galėjo tais objektais manipuliuoti, o eksperi¬mentatorius užduodavo tiriamajam keblius klausimus, reaguodamas į jo pa¬ties atsakymus, versdamas jį kartu ir veikti, ir samprotauti, kad tiriamasis patvirtintų, jog suprato principus ir dėsningumus, kurie yra vieno ar kito fenomeno pagrindas.

Kad vaikas galėtų tuos principus suprasti, jis turi turėti tam tikrų kognityvinių sugebėjimų ir ypač turi mokėti formuluoti hipotezes ir nustatyti svar¬biausius kintamuosius. Be to, jis turi būti įsisąmoninęs logines operacijas ir mokėti nustatyti proporcijas. Labai ryškiai skiriasi vaikai, kuriems būdinga konkretaus operacinio mąstymo stadija, ir paaugliai, sugebantys formaliai mąstyti. Septynerių-dešimties metų vaikas vadovaujasi tik jam pateikta me¬džiaga, veikdamas bandymų ir klaidų būdu. Šio amžiaus vaikas tam tikru laips¬niu sugeba klasifikuoti elementus, nustatyti jų panašumą ir, remdamasis sa¬vo patirtimi, rasti keletą dėsningumų. 12-15 metų paaugliai po kelių pana¬šių manipuliacijų su medžiaga pradeda eksperimentuoti ir formuluoti visai ga¬limas hipotezes. Tik po to jie pradeda ieškoti, kaip eksperimentiškai patvirtinti tas hipotezes, stengdamiesi pamažu atskirti veiksnius ir ištyrinėti kiekvieno jų įtaką atskirai, kitus išlaikydami pastovius.

Teorinis samprotavimas. Antras svarbus formalaus operacinio mąstymo po¬žymis yra tai, kad jis yra propozicinis. Paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Ir priešingai, vaikas, kuriam būdingas konkretus opera¬cinis mąstymas, gali įvertinti teiginių logiškumą tik palygindamas juos su konkrečiais, akivaizdžiais faktais.

D. Oshecsono ir E. Markmano tyrimas iliustruoja šiuos skirtumus. Ant stalo buvo padedama daug žetonų, ir eksperimentatorius apie juos pateikda¬vo tam tikrų teiginių. Tiriamieji turėdavo nuspręsti, ar teiginys yra teisingas, klaidingas ar jo teisingumo neįmanoma įvertinti. Pavyzdžiui, žetonas buvo paslepiamas eksperimentatoriaus rankoje ir jis pasakydavo: „Žetonas, esantis mano rankoje, arba yra žalias, arba nėra žalias“, arba: „Mano rankoje esantis žetonas yra žalias ir nėra žalias“. Kitą kartą eksperimentatorius pakeldavo ar¬ba raudoną, arba žalią žetoną ir ištardavo tuos pačius teiginius.

Mokyklinio amžiaus (6-10 metų) vaikai atkreipdavo dėmesį į konkrečias žetonų, esančių eksperimentatoriaus rankoje, savybes, o ne į teiginių logiš¬kumą. Todėl, kai žetonai buvo paslėpti, jie sakydavo, kad negali nuspręsti, ar abu teiginiai teisingi; o kai jie matydavo žetonus, nuspręsdavo, kad abu teiginiai teisingi, kai buvo rodomas žalias žetonas, ir neteisingi, kai žetonas buvo raudonas. O paaugliai, priešingai, sugebėdavo įvertinti teiginių logiš¬kumą kaip tam tikrus tvirtinimus (propozicijas). Jie sugebėdavo pripažinti, kad teiginys, sudarytas principu: „arba…arba“ (pavyzdžiui, „jis yra arba ža¬lias, arba ne žalias“), visada yra teisingas, o teiginys, sudarytas su „ir“ („jis yra žalias ir nėra žalias’}, visada klaidingas.

Asmuo, kuriam būdinga formalaus operacinio mąstymo stadija, sugeba sam¬protauti ne tik apie atskirus teiginius, bet taip pat apie tarpusavio ryšius, kurie yra tarp dviejų ar daugiau teiginių, ir tai, kaip vienas teiginys gali pa¬tvirtinti ar paneigti kitą. Be to, tvirtinamieji teiginiai gali būti visai nepa¬remti realiais objektais ir įvykiais, ir jie iš tikrųjų visai neturi būti teisingi. Formalaus operacinio mąstymo esmė yra ta, kad jo neberiboja išorinės realybės duomenys, todėl Piaget tikėjo, kad šios mąstymo stadijos metu kalbos vaidmuo yra gerokai svarbesnis negu anksčiau. Abstrakčius protinius sugebėjimus paauglys sugeba pritaikyti, naudodamas kalba pagrįstas reprezentavimo sistemas, kurios yra visiškai atskirtos nuo konkrečios realybės (tokias, kurios egzistuoja, pavyzdžiui, aukštojoje matematikoje), ir kalbos dėka formuluodamas tokias prielaidas, kurios yra susijusios su abstrakčiomis sąvokomis („Kas yra tiesa?“, arba „Kaip laisvė yra susijusi su demokratija?“).

Socialinių problemų sprendimas

Dar vienas paauglio būdingas mąstymo bruožas atsiskleidžia sprendžiant socialines problemas. Tirdamas šio sugebėjimo raidą, E. Peelas pasakodavo vaikams šią istoriją:

Tik drąsiems lakūnams leidžiama skraidyti virš aukštų kalnų. Šią vasarą kovinio lėktuvo pilotas, skrisdamas virš Alpių, nutraukė
funikulieriaus pagrindinius trosus, ir dėl to kai kurios kabinos su keleiviais nukrito ant ledyno. Keletas žmonių žuvo, daugelis kitų turėjo praleisti naktį, pakibę virš ledyno. Ar lakūnas buvo atsargus pilotas? Kodėl tu taip galvoji?

Septynerių-aštuonerių metų vaikai, kurių intelektas buvo aukštesnis už vidutinį, ir daugelis 9-11 metų vaikų atsakydavo neteisingai. Kai kurie teigė: „Taip, jis buvo drąsus“, arba: „Ne, jis buvo pamaiva“. Daugelis 12-13 metų vaikų, atsakydami į klausimą, atsižvelgė tik į istorijos turinį, ir daug dėmesio kreipė į susidūrimą su trosais: „Ne, jeigu jis būtų buvęs atsargus, jis nebūtų nutraukęs troso“.

Kai kurie 13 metų ir daugelis 14-15 metų paauglių pateikdavo vaizduotės dėka sukurtus atsakymus, įtraukdami į juos hipotetines netikėtas aplinkybes (blogą orą, staiga netektą regėjimą arba lėktuvo gedimą), kurios galėjo lemti nelaimingą atsitikimą. Paaugliai dažniausiai teikdavo, jog jie negali pasakyti, ar pilotas buvo atsargus, ar ne, kol nežino daugiau to įvykio aplinkybių.

Paauglio idealizmas ir egocentrizmas

Pradėjęs logiškai abstrakčiai mąstyti, paauglys labai daug laiko praleidžia mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas su religija, etika ir kitais filosofiniais klausimas. Paauglių ir jaunų sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jiems būti idealistais ir visuomenės reformatoriais. Tačiau dėl ribotos gyvenimiškos patirties jų teorijos dažnai yra naivios ir nesudėtingos. Piaget nuomone, paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia tuo, kad paauglys rigidiškai tvirtina, jog, tik įgyvendinus jo milžinišką įdialistinę pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyvenime. Pamažu, mėgindamas įgyvendinti savo hipotezes, paauglys jas tobulina ir panaudoja, atsižvelgdamas į tai, kad daugelis žmogaus elgesio realijų neatitinka abstrakčių idealų ir loginių sistemų.

D. Elkindas apibūdino kitą paauglių egocentrizmo tipą, kuris kyla iš naujų abstrakčių mąstymo galimybių, taip pat ir iš paauglių sugebėjimo įsivaiz¬duoti, ką galėtų manyti kiti žmonės. Paauglys, suprantama, yra gerokai nu¬tolęs nuo egocentrizmo, kuris būdingas vaikui, esančiam priešoperacinėje kognityvinės raidos stadijoje, ir jau nemano, kad visi žmonės galvoja taip pat, kaip ir jis, ar kad snaigės krinta tik tam, kad jis turėtų iš ko lipdyti sniego senį. Paauglys gerai supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę negu jis, ir žino, kad jo egzistavimas neveikia gamtoje vykstančių procesų. Tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos išryškėja kito tipo paauglio ego centrizmas. Vietoj minties, kad visas fizinis pasaulis sukasi apie jį, jis pra¬deda manyti, jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre. Jis mano, kad jo unikalias mintis visi palaiko ir, antra vertus, tik jis vienas gali suprasti žmonių išgyvenimus. Tačiau jis negali atskirti, kas jo išgyvenimuose, minty¬se yra iš tiesų unikalu, nauja visos žmonijos atžvilgiu, o kas yra nauja tik jam pačiam.

D. Elkindas teigia, kad paauglys dažnai susikuria įsivaizduojamą auditoriją, kai svarsto, kaip aplinkiniai galėtų reaguoti į jo išvaizdą ir elgesį. Ta įsivaizduojama publika, atspindi paauglio tikėjimą tuo, kad aplinkiniai žmonės yra taip susidomėję jo išvaizda, kritiškai vertina jo elgesį kaip jis pats. Elkin¬das rašė, kad, kai paauglys pradeda mąstyti apie tai, ką galvoja kiti žmonės, jis labai dažnai padaro išvadą, kad kiti žmonės labai daug galvoja apie jį. Paauglys, būdamas tarp kitų žmonių, elgiasi taip, tarsi būtų aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti — juo labai susidomėję žiūrovai. Nors paauglys (tiek berniukas, tiek mergaitė) žino, kad kiti žmonės gali turėti kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, negu jis pats, tačiau kartais labai apstulbsta supratęs, kad kiti žmonės išvis apie jį negalvoja.

Kiti autoriai nustatė, kad paauglys ypač siekia patraukti įsivaizduojamos auditorijos dėmesį pereinamuoju periodu pereinant nuo konkretaus operacinio prie formalaus operacinio mąstymo, po to jo ego centrizmas mažėja, vis labiau įsitvirtinant formaliam operaciniam mąstymui. Tačiau kai kurie raidos psichologai atmeta prielaidą, kad įsivaizduojama auditorija iš tikrųjų priklauso nuo mąstymo egocentrizmo, t.y. nuo formalaus operacinio mąstymo nesugebėjimo atskirti savo abstrakčią perspektyvą nuo kitų perspektyvos. Jie neigia, kad tai yra padidėjusio paauglių sugebėjimo suprasti kitų žmonių perspektyvą padarinys, jauni žmonės yra pernelyg susirūpinę tuo, ką kiti mano apie juos.

Formalus operacinis mąstymas

1. Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11 ir 16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija vaiko ankstesnės kognityninės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas.

2. Formalų operacinį mastymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai: hipotetinis-dedukcnis ir propozicinis mąstymas.

3. Hipotetiniam-dedukciniam mastymui būdinga tai, kad
problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai. Propozicinis mastymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį valdumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.

4. Piaget nuomone, formalaus operacinio mastymo kokybinius pasikeitimus lemia nauja intelektualinė struktūra, vadinamoji INRC (identiškumo, neigiamo, reciprokinės ir koreliacijos) operacijų grupė. Ji leidžia paaugliui atlikti mąstymo operacijas dviem kryptimis.

5. Spręsdamas socialines problemas, paauglys nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, jo atsakymai būna sudėtingi, nevienareikšmiški.

6. Tolesni formalaus operacinio mąstymo tyrimai rodo, kad nei suaugęs žmogus nuolat nenaudoja formalaus operacinio mastymo, nors jis jiems prieinamas.

Paauglio idealizmas ir egocentrizmas

7. Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Kitas paauglių egocentrizmo tipas kyla dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos pradeda manyti, jog jis yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre.

Paauglys šeimoje

Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko. Čia vaikas girdi, kas dedasi aplink jį, čia vertinami ir jautriai išgyvenami gyvenimo įvykiai, nelieka tam abejingas ir vaikas. Čia jis girdi gimtosios kalbos garsus, tarmę, jo ausis paliečia liaudies muzikos melodijas, jis perima šeimos tradicijas.

Šeimoje visada kartu gyvena dvi kartos-tėvai ir vaikai, o kartais ir trys –kurio nors tėvų tėvas ar motina (močiutė, senelis arba abu kartu). Šeimos struktūra ir jos narių tarpusavio santykiai taip pat yra itin svarbus veiksnys, nes kiekvienas jų atskirai ir kaip vientisa struktūra veikia vaiką, formuoja jo santykius su kiekvienu ir šeima kaip visuma. būti darnūs santykiai, vieni jos nariai remia kitus, sutartinai tvarko šeimos reikalus, derina auklėjimo tikslus bei principus arba, priešingai, gali dominuoti viena kuri pusė (tėvas arba motina) ir besąlygiškai visus valdyti. Kai šeimoje yra daugiau vaikų, reikšmės turi ir vaiko eilė tarp kitų (pirmasis vaikas, vidurinis, jauniausias ir t. t.). iš dalies tai daro įtakos tėvų pažiūrai ir jų reikalavimams vaikui, o antra vertus, ir patys broliai ir seserys veikia vienas kitą, auklėja savo geru ir blogu pavyzdžiu.

Šeimos viena nuo kitos skiriasi auklėjimo tikslais, normomis. Be šių veiksnių, turi reikšmės ir konkreti auklėjimo praktika, auklėjimo priemonės. Pvz., trejų metų vaikas, prišlapinęs į lovą, nebaudžiamas, o ieškoma kitos išeities, dešimtmetis, parnešęs iš mokyklos pažymių knygelę su pastaba, nebaudžiamas (arba baudžiamas – neleidžiant eiti į kiną). Auklėjimo nuostatos ir praktika sudaro auklėjimo stilių.

Tėvų elgesio stiliai. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes. G.Elder atliko labai platų tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kokie vyrauja tėvų elgesio stiliai ir kokią įtaką jie daro tolesniam paauglių elgesiui. Ji ištyrė 7400 paauglių, augančių pilnose šeimose, ir nustatė, kad tėvų orientacija į paauglius galima suskirstyti į septiniais kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4567 žodžiai iš 8991 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.