Paukščių takas
5 (100%) 1 vote

Paukščių takas

PAUKŠČIŲ TAKAS

Žvaigždėtas dangus nuo senų senovės traukė žmonių dėmesį. Stebėdami Saulę, Mėnulį, planetas ir žvaigždes žmonės ilgainiui išmoko skaičiuoti laiką, orientuotis sausumoje ir jūroje. Žvaigždžių konfigūracijos danguje senovės žmonėms atrodė labai paslaptingai ir skatino vaizduotę. Šviesesnių žvaigždžių konfigūracijose, kurias dabar vadiname žvaigždynais, buvo įžvelgtos įvairios alegorinės figūros ir joms buvo suteikti senovės dievų ar padavimų herojų vardai. Įvairios tautos turėjo savus dievus ir savus padavimus, todėl ir žvaigždynų pavadinimai nėra vienodi. Štai lietuviams gerai žinomi Didieji arba Mažieji Grįžulo ratai kitose tautose vadinami Didžiąja arba Mažąja meška. Įspūdingasis žvaigždynas lietuvių vadinamas Šienpjoviais kituose kraštuose geriau žinomas kaip Orionas. Senovėje žvaigždynų figūros jungdavo tik šviesesnes danguje matomas žvaigždes.

Palengva plėtojantis astronomijai buvo pastebima vis daugiau ir vis blyškesnių žvaigždžių, kurių padėtys buvo nusakomos ne tik priklausymu tam tikram žvaigždynui, bet ir tiksliomis astronominėmis koordinatėmis. Todėl, siekiant išvengti painiavos, visas dangus buvo padalintas į 88 žvaigždynus. Astronominėje literatūroje dabar vartojami tarptautiniai lotyniški žvaigždynų pavadinimai. Be įspūdingų žvaigždynų bemėnulėmis vasaros ir rudens naktimis danguje ypač gerai matoma balzgana netaisyklingų kontūrų per visą dangų nusidriekianti juosta, vadinama Paukščių Taku. Šis vardas, matyt, kilęs iš to, kad rudens ir pavasario vakarais ji driekiasi nuo šiaurės rytų link pietvakarių, t. y. maždaug rodo paukščių išskridimo arba parskridimo kryptį. Tačiau pasaulyje labiau paplitęs “Pieno Tako” pavadinimas, kilęs iš frazės senovės graikų kalba – ko galaxias kyklos, kurią romėnai išvertė Via Lactea. Pažymėtina, kad iš šios frazės kilo ir astronominis terminas “galaktika”, apibūdinantis žvaigždžių sistemą. Anglų kalba Paukščių Takas vadinamas The Milky Way, vokiečių – Milchstrasse, prancūzų – Voie Lactée, rusų – Mlečnyj Put ir pan.Paukščių Takas juosia visą dangaus sferą. Nuo Kasiopėjos žvaigždyno jis driekiasi per Cefėjaus ir Gulbės žvaigždynus. Ties Gulbe Paukščių Takas tarytum skyla į dvi šakas: viena šaka eina per Laputės ir Heraklio žvaigždynus ir nutrūksta Gyvatės žvaigždyne, o kita – per Strėlės, Erelio ir Skydo žvaigždynus nusidriekia į Šaulio žvaigždyną. Čia Paukščių Takas išsidriekia itin plačia ir švytinčia juosta. Tačiau Lietuvoje ši sritis vos matoma virš horizonto. Norint pamatyti toliau besidriekiančią Paukščių Tako dalį reikia keliauti į pietinį Žemės pusrutulį. Tuomet įsitikinsime, kad jis toliau eina per Skorpiono, Skriestuvo, Kryžiaus, Burių, Laivagalio žvaigždynus. Lietuvos danguje jis vėl pasirodo ties Didžiojo Šuns žvaigždynu ir toliau per Vienaragio, Dvynių, Vežėjo ir Persėjo žvaigždynus ateina į Kasiopėjos žvaigždyną.

Į klausimą, iš ko sudarytas Paukščių Takas, bandė atsakyti jau senovės astronomai. Tačiau realių įrodymų apie jo sandarą astronomai neturėjo iki pat teleskopinių stebėjimų epochos pradžios. 1609 m. italų mokslininkas Galileo Galilėjus, pradėjęs tyrinėti žvaigždėtą dangų savo teleskopu, įrodė, kad Paukščių Taką sudaro gausybė silpnų žvaigždžių. Sistemingų Paukščių Tako galaktikos (toliau, kaip įprasta astronominėje literatūroje, mes ją vadinsime Galaktika iš didžiosios raidės) tyrimų pradžia laikoma XVIII a. pabaiga. 1785 m. anglų astronomas Vilhelmas Heršelis (Wilhelm Herschel, 1738–1822), remdamasis savo atliktų žvaigždžių stebėjimų duomenimis, sukūrė pirmąjį mus supančios žvaigždžių sistemos modelį. Mūsų laikų supratimu maždaug teisingą Galaktikos modelį pirmą kartą pateikė amerikiečių astronomas Harlas Šeplis (Harlow Shapley, 1885–1972) 1918–1919 metais. Jis įrodė, kad žvaigždės, kurių yra milijardai, telkiasi į nepaprastai didelių matmenų disko formos samplaiką. Saulė yra disko plokštumoje maždaug už 30 000 šviesmečių nuo disko centro. (Priminsime, kad astronomijoje vienas atstumo vienetų yra šviesmetis (ly), t.y. nuotolis, kurį šviesos spindulys, o jo greitis vakuume apie 300 000 km/s, nuskrieja per vienerius metus. 1ly yra lygus 9,5 1012 kilometrų. Nuotolis iki artimiausios žvaigždės yra lygus 4,4 ly.) 1924 m. amerikiečių astronomas Edvinas Hablas (Edwin Hubble, 1889–1953) įrodė, kad vadinamieji spiraliniai ūkai yra tolimos galaktikos, labai panašios į mūsų Galaktiką. Nuo to laiko prasidėjo nuoseklūs Galaktikos tyrimai siekiant išsiaiškinti, kokia jos sandara ir raidos istorija. Tobulėjant stebėjimo instrumentams ir atsirandant naujiems tyrimų metodams buvo sukaupiama vis daugiau tikslesnių ir įvairesnių duomenų apie žvaigždžių fizines savybes, cheminę sudėtį bei judėjimą, apie tarpžvaigždinę medžiagą ir jos paplitimą Galaktikoje. Todėl Galaktikos sandara ir raida pamažu įgijo vis detalesnių bruožų.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 779 žodžiai iš 2401 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.