Dar Pauliui Širviui gyvenant, jo kūryba įgijo tokio klasikos grynumo, kokio paprastai sulaukiama po mirties – po dešimtmečių ar net šimtmečių, kai ji patenka į literatūros istorijas. Poeto lyrika iš karto atsidūrė tokioj klasikos zonoj: rašyta mažai, bet pagarbiai, dėl reikšmės, beveik neabejota. Ji neįvelta į literatūrinius ginčus, ją sunku buvo su kuo nors gretinti, nebent tik su žymiausiais klasikais, iš kurių jis pats mokėsi. Jokių mokytojų nespiriamas jaunimas Pauliaus Širvio eilėraščius mokėsi atmintinai, nusirašinėjo, dainavo.
Paulius Širvys buvo tarp visų ir su visais, kasdieniškas ir prieinamas. Gal tik po mirties pajutom, kad jis gyveno ne tik su mumis, bet savo gyvenimu pakartojo žinomų ir visų nežinomų mūsų poetų likimą, kad pas mus buvo atėjęs ir iš kito laiko, ir iš kitos erdvės.
*
Paulius (pagal metrikus – Povilas) Širvys gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlyje, nors augo ir tėvai turėjo ūkį Degučiuose. Įvairiuose leidiniuose bei dokumentuose poeto gimimo metai (1922.X.17) nurodomi neteisingai. Tais metai gimė jo brolis Leonas. Tik paskutiniaisias metais Pauliu Širvys vienam kitam užsiminė, kad pasijaunino 1940 metais, stodamas į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą, į kurią vyresnių nepriimdavo. Ir vėliau dokumentuose poetas šios datos neatitaisė, dviem metais „vėluodamas“ šventė ir savo penkiasdešimtmetį.
Abu broliai neteko tėvų nė dešimties neturėdami – apie 1930 metus. Poeto motina Barbora Širvienė buvusi gyvo būdo, balsinga ir graži moteris. Tėvas Pranciškus prisimenamas jau kaip silpnos sveikatos, nepajėgiantis nei įdirbti žemės, nei išgalintis ką nors pasisamdyti. Rugius išeidavęs pjauti su mažamečiais sūnumis: jis kerta, jie renka.
Pirmasis ir didžiausias smūgis šeimai buvo tėvo mirtis. Netrukus ir antrasis – mirė Barbora Širvienė. Pagal kaimo paprotį, kaimynai ėmė globoti našlaičius. Globėju buvo paskirtas už kelių šimtų metrų gyvenęs Pranas Striungys. O namuose našlaičių niekas nelaukė, nepamalonino ir neužstojo. Visą gyvenimą Paulių Širvį degino šis vaikiškos skriaudos jausmas, žeminanti nelygybė. Paulius Širvys patyrė daug neteisybės, tačiau turbūt niekam nėra tekę girdėti, kad jis būtų burnojęs tada dirbtus darbus, nors jie buvo labai sunkūs. Pomėgis dirbti, kam nors talkinti išliko visą gyvenimą. Mielai kibdavo į kastuvą, grėblį ar šakę. Gerai pažinojusieji Paulių turėtų prisiminti jo charakteringus judesius: pirštai perbraukti styrančius plaukus, o ypač sulenkta alkūne ar atvirkščia plaštaka valytis veidą.