Paveldosauga
5 (100%) 1 vote

Paveldosauga

Kurso objektas ir esminės sąvokos

Sąvokos:

Kultūros paminklas

Kultūros paveldas

VPK-valstybinė paminklosaugos komisija (pagrindinė organizacija).

KVAD-kultūros vertybių apsaugos departamentas, pavaldus vidaus reikalų ministerijai.

KPC-kultūros paveldo centras.

Bandoma kalbėti apie paveldosaugą, stengiamasi išbraukti sąvoką-paminklas.

1993m. J. Bučas (architektas nuveikęs daug teorinėje paveldosaugos srityje), teigė, kad:

 Paminklas- tai ką mums yra palikusi praeitis;

 Paveldas-tai ką mes iš praeities pasiimame ir naudojame kaip savastį, tai kas mums artima;

 Kultūrinio paveldo vertybės- tai ką mes iš kultūrinio paveldo atsirenkame, pasiimame patys naudoti ir išsaugoti ateičiai.

Kultūros paminklai buvo suvokiami kaip vientisa meno ir kultūros objektų (reikšmingų) istorijos kolekcija kruopščiai išdėliota pagal stilius ir epochas.

Pasak J. Bučo: paminklas-tai daiktas, sukurtas prisiminimų. Prieš 100 metų buities aspektas dingo ir liko archeologinė prasmė, pasak kurios kiekvienas kūrinys turi kažkuriai epochai būdingų liekanų. Istorinės vertės aspektas- paminklas tai praeities kultūros liekana.

Suaktyvėjus rekreacijai (pvz.: turizmui) pasidarė svarbūs paminklo kriterijai:

 Amžius (kuo senesnis tuo, vertingesnis);

 Estetiškumas.

Vertybiškumą nusakė 2 esminiai požymiai:

 Istorinis informatyvumas- istorinė dokumentinė arba mokslinė vertė;

 Formos atlikimo brandumas-meninė vertė;

Paminklus pradėta laikyti ne tik praeities, bet ir dabarties brandžiausius kūrinius. Paminklas žymi kažką atskirą, savitą, ką įvertina specialistai. Tai XIX-XX a. I pusės paminklosaugos apibūdinimas.

Po II pasaulinio karo, dėl daugelio vertybių sugriovimo įvyksta lūžis-nuo iškiliausių meno objektų, paminklų prieinama prie paveldo sąvokos (nes tai kas išliko, tapo labai vertinga –paveldėta). Ši sąvoka nurodo į perduodamumo, pereinamumo, perimamumo veiksmą (mes perimam iš praeities), praeities ir dabarties ryšių tęstinumą arba atsisakymą priimti.

Paveldas yra arčiau žmogaus nei paminklas.

Kultūros paveldas- apibrėžia turtus, skirtus naudoti visai visuomenei, įvairiais lygmenimis (pradedant šeimos paveldu, baigiant pasauliniu mastu). Turtus sudaro objektų įvairovė, kuriuos vienija priklausymas praeičiai. (Grynojo meno kūriniai ir šedevrai bei įvairią žmonių veiklą atspindintys objektai, pvz.: mano senelio šaukštas). Globalizacijos procesuose kultūros paveldas dažnai pasiimamas ginklu.

1972 m. UNESCO išleidžia kultūros ir gamtos paveldo konvenciją.

Bet koks šiuolaikinis produktas, kurio atsiradimą galima susieti su praeitimi tampa paveldo produktu (pvz.: margarino “Vilnius” reklama). Tradicijos, papročiai, šventės- paveldas.

Toliau apima gamtos elementus-kraštovaizdžio sąvoką.

Dar vienas apibrėžimas-kultūros sąvoka naudojama ir paveldo industrijai, komercinės veiklos sričiai, įvardyti. Kartais paveldo terminas naudojamas politiniam ekstremizmui pagrįsti.

Moderniosios paveldosaugos veikla apsiriboja tuo, kad nuspręsta saugoti teisiniais dalykais. Kita žmonių grupė restauruoja tuos paminklus ir panašiai. Pati paveldo sąvoka yra istoriška, ji smarkiai kito. Taip pat kito ir restauravimo technikos.

Kodėl vieni objektai tampa paminklais, o kiti ne? Kokiu būdu tai atsirenkama? Kokie kriterijai tam taikomi? Kaip to laikmečio įvykiai, mąstysena veikia atsirinkimo procesą? Kokiu mastu paveldas funkcionuoja tam tikroje visuomenėje, tam tikrame laike?

Paveldimumo proceso vertės:

 Komercinė vertė (nuo medžiagos ir atlikimo kokybės bei pasiūlos ir paklausos);

 Mokslinė vertė (daiktą paverčia dokumentu);

 Komunikacinė vertė (daiktas suvokiamas kaip ženklas. Konkreti grupė pasiima jį kaip tapatumo simbolį-sakralinis paveldas, pvz.: darbo paminklai-“mirę” fabrikai. “Atminties vietos”- pradedant nuo miško, lauko kapaviečių einant iki vadovėlių.

Tiek istorija, tiek paveldas yra selektyvūs ir subjektyvūs produktai, skirti patenkinti dabarties poreikiams. Skirtumas tarp jų – tas, kad paveldas-turtingesnis ir įvairesnis, jis toleruoja ir ne mokslines vertes.

Paveldosaugos ištakos

Iš kur atsiranda interesas saugoti materialinius ir ne materialinius objektus? Taigi reikia grįžti prie šio dalyko ištakų. Per tam tikrus simbolius iškyla nacionaliniai tapatumai.

Puasono teorija.

Distancijos pojūtis- pirmasis impulsas paveldo sampratai susiformuoti.

Visais laikais žmonės susidurdavo su praeities liekanomis. Europoje buvo susidurta su Antikos objektais, taigi visada buvo ryšys tarp praeities ir dabarties.

Absencijos ir prezencijos sąvokos- atradimas ir užmiršimas-šis santykis padėdavo vėl atrasti ir pamatyti praeities paminklus. Turėjo įtakos tuometinei architektūrai ir jos raidai. Leisdavo pamatyti kaip paveldą. Praeities liekanų naikinimas arba jų pripažinimas gali tapti perskaitymo kodu.

Paveldas turi būti pripažintas ne tik specialistų, bet ir visuomenės-tam pasitarnavo vaizdų dauginimo ir platinimo priemonės (foto, video), turizmas.

Daug kas teigia, kad paveldosauga- grynai vakarų civilizacijos išradimas. Tačiau vakarietiška apsauga- ne vienintelis būdas išsaugoti paveldą. Pvz.: japoniška laikysena. Vakariečiai
linkę nekreipti dėmesį į tai, kad daikto išsaugojimas neįmanomas be jo medžiagos, daiktą pakeičiant, restauruojant. Tai, ką jie mano išsaugoję, jau yra perdirbta, pakeista. Mes tikime iliuzija, kad prisiliečiame prie autentikos. Tai vakarietiška laikysena. Vakarietiška samprata bandoma primesti rytų tautoms. O japonai suvokia, kad medžiagos išsaugoti jie negali. Todėl jie saugo ne medžiagą, bet substanciją. Pvz.: ritualinis šventyklų atstatymas, pagal senąsias technologijas. Ta substancija-ta dvasia, kuri mus pasiekia iš praeities-t.y. kokios buvo šventyklos ir panašiai. Nors aišku materialiai tos šventyklos yra naujos, bet dvasiškai jos išlikusios.

Yra paralelė tarp japoniškos ir tradicinės lietuvių laikysenos. Pvz.: medinių paminklų mirusiesiems statymas. Japonijoje yra saugomi liaudies meistrai-gyvi žmonės, tradicijos nešėjai. Lietuvoje mes irgi turime liaudies meistrus, tradicijos nešėjus, amatininkus.

Bandoma ieškoti universalių atrankos kriterijų.

Paminklas privalo atspindėti esmines epochos koncepcijas. Pokyčiai istoriniuose miestuose turi būti subalansuoti.

Paveldosaugos ištakas galima atsekti dar nuo senovės Graikijos laikų. Vakarietiška versija paveldosaugos ima svyruoti, kada prisimenama, kad visi etnosai turėjo paminklus, o visas spektras juos neigė. Paminklas nėra modernybės, vakarietiškas produktas. Visos kultūros turėjo paminklus. Paminklas vėliau tapo antropologinė, o ne istorinė kategorija.

Senovės Graikijai būdinga PATRIMONIUM (liet. Tėvonija)- tėvo perduodamas paveldas sūnui. Šventos vietos nebuvo tapatinamos su profaniška erdve ir jos galėtų būti ankstyviausios atminties vietos ir ankstyviausia paveldo saugojimo forma.

Akivaizdūs skirtumai tarp rašytinės ir nerašytinės kultūros komunikacijos. Tačiau tai yra įmanoma suderinti.

Manoma, kad senovės Graikijoje būta mums artimų paveldosauginių praktikų. Būta šokių tokių turizmo užuomazgų (7 stebuklų lankymas). Šių stebuklų egzistavimas rodo siekį suvienyti barbarų ir graikų kraštus. Būta restauratorių. Esama užuomazgų apie valstybės kišimąsi į restauravimą.

Taigi Graikai paveldosaugos veiksmui atsirasti inspiravo per Pergono karalystę ir romėnus. Pvz.: grobių kaupimas užkariavimo metu.

210 pr. m. e. Otonas I įsakė atlikti pirmuosius archeologinius kasinėjimus.

Apsaugos faktas visgi romėnų ir graikų laikais abejotinas, nes jokie įstatymai nedraudė griauti paminklų. Etninis ir chronologinis aspektai-visi paminklai buvo graikų kilmės ir visi priklausė klasikiniam laikotarpiui. Tai buvo tik graikų kūriniai ir tik klasikinės Graikijos. Perimumo ir mėgdžiojimo procesas buvo labai intensyvus. Todėl reikia atsargiai vertinti to laikotarpio estetiką.

Distancijos pojūčio senojoje Graikijoje nebuvo, vadinasi nebuvo paminklo, nebuvo paveldosaugos.

Daug senų statinių buvo griaunami ir naudojami kaip statybinė medžiaga. Kai kurie imperatoriai draudė griauti, bet tai buvo pavieniai atvejai.

Viduramžiais ryšiai su Antika buvo labai silpni. Romėniško paveldo niekinimui didžiausią įtaką turėjo:

1) Krikščioniškas prozelitizmas (naujai įtikėję, atsivertę). Tai yra pagonių naikinimas.

2) Abejingumas paminklams, visuomenės nesaugumas, skurdas. Tai yra susiję su kultūros nuosmukiu.

Vienintelis to meto raštingas sluoksnis buvo dvasininkija. Jos santykis su antikiniu paveldu labai nevienareikšmiškas. Kai kurie dvasininkai ėmė saugoti antikinius kūrinius. Pirmiausia, tai buvo daroma ekonominiais sumetimais. Pradėta ne griauti, o tuose pastatuose įrengti ką nors kita, panaudoti kita paskirtimi.

Dvasininkai antikinius rašto kūrinius skirstė į dvi dalis:

1) Vienus kūrinius garbino;

2) Kitus niekino, laikė niekam tikusiais.

VIII-IX a.- protorenesanso etapas;

XI-XII a. pavieniai žmonės, dažnai vienuolynų abatai, ėmė žavėtis antikiniais kūriniais. Šitie proto humanistai dar neturi istorinės distancijos jausmo, kurį atranda tikrieji humanistai XIV a.

XI-XII a. Antikos pasaulis dar buvo neparžengiamas, nepasiekiamas, nors kartu ir artimas-daug kas buvo transformuota, pritaikyta prie krikščioniškosios kultūros. Tai kas buvo panaudota įgavo kelias formas:

1) Totalitarinę-visiškas panaudojimas;

2) Fragmentacinę- panaudojami atskiri gabalai.

Romoje buvo likę daugiausiai tų tradicijų ir ta pamatinė tąsa buvo išlikusi (viduramžiais). Popiežiai prie to prisidėjo. Buvo laikotarpis, kai jie buvo palikę Romą, o grįžę rado sugriautą miestą-XV a. pradžioje. Nepaisant to, kad Roma buvo daugiausiai plečiama, visgi išlaikoma daug sąlyčio su Antika.Tai leido naujai atrasti distancijos jausmą su objektais. Tačiau kad ši sąvoka įsigalėtų prireikė dar 300 metų.

Taigi paveldosaugos samprata atsirado Renesanso epochoje.

Moderniosios paveldo apsaugos kilmė ir motyvai nuo Renesanso iki Istorizmo

Atsekant istorines Renesanso laikų vertybes, galima išskirti 3 prielaidas, viena iš jų yra ta, kad praeitis-ne tas kas dabartis (ši tezė išryškėja tik Renesanso epochoje). Ji yra būtina mūsų identitetui ir kad yra baigtinis ir nykstantis produktas. Vertingos tokios formos:

 Praeitis-tai ne dabartis;

 Praeitis-tai mūsų identitetas;

 Praeitis-vertinga savaime.

Praeitis- baigtinis ir nykstantis produktas. Nuo Renesanso
laikų visuomenėje vykstantys pokyčiai greitėja. Yra įprasta, kad Renesanso laikotarpiu prasideda kažkokie nauji pokyčiai atvedę iki šiuolaikinės visuomenės. Šio laikotarpio humanistai užmezga ryšius su senienomis. Jie aiškiai mato distanciją su praeitimi. Humanistai kėlė Antikos nepanašumo į dabartį idėją. Formuojasi ir nauja istorinė kultūra. Tačiau prireikė nemažai laiko nuo Viduramžių kol buvo suvokta, kad Antikos kultūra ir palikimas būtų traktuojami ne tik estetiniu aspektu, bet ir kaip negrįžtamas paveldas, kuris be to yra negrėsmingas tikėjimui. Prancūzų tyrinėtojas F. Šua Renesansą laiko pirmąją faze, nes tuo metu dėmesys yra koncentruojamas į antikinius kūrinius ir statinius. Renesansas nekentė Viduramžių ir garbino Antiką. Literatūroje maždaug  metais yra fiksuotas antikinio paveldo intereso pakitimas.

XV a. istorija ir meno istorija padeda pagrindą paminklo sąvokai. Kaip saugoma liekana, paveldas, pradedamas traktuoti tik Renesanse. Senojo pasaulio idealams skleistis padeda ir Dantės veikalas “Dieviškoji komedija”-kur vaizduojami daugybės kartų žmonės (nuo Antikos laikų iki kalbamojo laiko). P.Petrarka-pirmasis pradeda periodizuoti istoriją. Nors perdėtai idealizuoja Antiką, visgi jis tampa naujojo požiūrio į istoriją pradininku.

Italijoje atsiranda nauja istoriografijos rūšis, paremta Antikos šaltiniais. Pradedama kurti nacionalinė istoriografija, pvz.: Škotijos istorija, Britanijos istorija ir t.t. Labai domimasi rašytiniais šaltiniais. Atsiranda žmonės, kurie užsiima materialiosiomis liekanomis, tarp jų gimsta įvairios diskusijos. Apie paminklus pradedama kaupti medžiaga. Padedami pamatai archeologijos ir istorijos mokslams, bei tokiems pagalbiniams dalykams kaip numizmatika ir panašiai.

XV a. italų dailininkai susidomi antikinių, senovinių pastatų griuvėsiais. Tai duoda poreikį juos tapyti, graviruoti kuo tiksliau. Ši mada prasidėjo XV a. ir šie piešiniai –vieninteliai liudininkai apie tuos objektus. Antikiniai griuvėsiai tampa vos ne privalomu atributu. Dar vienas bruožas- naujai pradedami vertinti menininkai, formuojasi kitoks požiūris į juos. Jie jau buvo nebe pastumdėliai juodadarbiai, o dvasios aristokratai. Atsinaujina senienų kolekcionavimo aistra. Turtuoliai pradeda kaupti antikinį meną (Sforcos, Medičiai). Venecijoje pastatomi tam skirti rūmai. Romoje didžiausią kolekciją sukaupė kardinolas P. Besbo, popiežius Paulius II, gyvenęs XV a., 1471 m. jo įpėdinis Sikstas IV atidaro pirmąjį muziejų. Nuo XV a. popiežių iniciatyva pradedami leisti senienų apsaugos įsakai. Rafaelis Santis (1483-1520) paskiriamas pirmuoju asmeniu, atsakingu už tą apsaugą. Taigi yra laikomas paminklų apsaugos pradininkų. Tuo užsiėmė ne tik formaliai, bet ir realiai. Jis rengė senosios Romos žemėlapį ir tam tikslui subūrė dailininkus visoje Italijoje-paminklosauginis sąjūdis plečiasi. Deja, šis projektas dėl Rafealio Santi mirties liko neužbaigtas.

Romos miesto antikiniai griuvėsiai buvo išrenkami naujoms statyboms ar savotiškoms kolekcijoms. Matydami tokią apgailėtiną Romos situaciją intelektualai kritikavo ir darė spaudimą popiežiams, kad jie to neužkerta. Tad veikiami spaudimo, Renesanso popiežiai, siekė pasirodyti meno globėjais. Pvz.: Martynas V išlaidžia bulę dėl ardomų viešųjų pastatų priežiūros, Pijus II 1462 m. išleido bulę skirtą senienų apsaugai. Jis net įsako surasti ir atidaryti marmuro karjerą, kad nereiktų plėšti meno objektų. Pvz.: Koliziejus buvo vertinamas ne dėl to, kad yra iškilus Antikos pastatas, o dėl to, kad tenai buvo žudomi krikščionys I a. Sikstas IV pradėjo objektų restauraciją, labiau dėl ekonominių tikslų. Uždraudžia sakralinių pastatų griovimą. Buvo pirmieji restauravimo bandymai. Sikstas IV vykdė daug statybų, norėdamas miestą padaryti konkurencingą. Jo veikloje galima įžvelgti daug prieštaravimų, kadangi jis saugojo kažką, o kažką statė, atstatė, tvarkė, griovė ir panašiai. Veikla humanistų buvo labai prieštaringa, dviprasmiška: iš vienos pusės jie saugo, o iš kitos griauna. Tai įtakojo gan skirtingos priežastys: būta ekonominių priežasčių, o iš kitos pusės tai visgi buvo pagonybės liekanos (buvo įsakyta iškirsti visus pagoniškus užrašus ir padaryti naujus krikščioniškus).

Visgi anot specialistų vien Renesanso padarinys yra pamatinis vakarų paveldosaugos dalykas. Dilema tarp idealios apsaugos ir praktinių poreikių yra aštri.

Humanistų era pasibaigia  m. kada Karolio V armija įsiveržia į Romą. Po kelių metų yra nugriaunama dar daugiau pastatų. Tai oficialiosios popiežinės apsaugos pabaiga.

Žvelgiant į profesionalų sritį, nuo XVI a. prasideda pavieniai restauravimo darbai, kurie sukelia menininkų debatus: kas turi būti išsaugota-ar meninė, ar estetinė vertė. Jų tarpe prasideda debatai. Restauravimas prasideda nuo antikinių skulptūrų. Jų restauravimo madą pradeda kardinolas A. de la Vale, Romoje ir kuris turėjo pats didelę kolekciją antikinių darbų.

Paplito sulipdymo mada. Prie kai kurių apgriautų antikinių darbų-skulptūrų buvo prilipdomos naujos dalys. Tai tapo labai tipiška skulptorių veikla. Toks restauravimas net buvo laikomas visišku meistriškumo įrodymu. Kitiems toks kišimasis atrodė labai vulgarus.
Susiformavo 2 laikysenos, sužalotų skulptūrų atžvilgiu:

 Apsauginė, konservacinė, t.y. nesikišimas-siekianti palikti sudaužytus gabalus tokius, kokie jie yra;

 Restauracinė, siekianti jiems gražinti pavidalą, kokį jie galėjo turėti.

Aišku tokie darbai dar nereiškė restauravimo šiuolaikine prasme, nes tam dar nebuvo mokslinio pagrindimo, daugiausia rėmėsi tik estetiniais kriterijais. Pvz.: Mikelandže-las palaikė restauracinę idėją, mat restauracija jam atrodė kaip kūrybos etapas. Tie debatai atsispindi ir literatūriniuose traktatuose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2373 žodžiai iš 7839 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.