Pavydas ir neištikimybė
5 (100%) 1 vote

Pavydas ir neištikimybė

112131

Problema

Amerikiečių psichologai Deskuretas ir Geselis XX a. pradžioje identifikavo pavydą su pavyduliavimo jausmu. Jie neįžvelgė šių sąvokų skirtumų. Pasakymai „Aš pavydžiu, kai jis meilinasi kitai“ ir „Aš pavyduliauju, kai jis meilinasi kitai“ ir šiuo metu yra suvokiami dažniausiai identiškai, kaip tapatūs teiginiai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (V. ,1993. P. 351) sąvoka „pavyduliauti“ aiškinama taip: „liguistai įtarinėti mylimą žmogų dėl neištikimybės, jausti pavydą“. „Pavydo“ sąvoka turi dvi prasmes: 1. „Kartėlio jausmas dėl kitų pasisekimo, gerovės“. 2. „Kankinamas abejojimo jausmas dėl mylimo žmogaus neištikimybės“. Psichologiniame žodyne (V., 1993. P. 206) pavyduliavimu vadinama patologinė pavydo forma. Čia nenurodoma, kokio pavydo – dėl kito gerovės ar neištikimybės. Normatyviniai leidiniai aiškina, kad „pavydo“ sąvoka yra platesnė, o „pavyduliavimas“ yra tarsi šios sąvokos rūšis, turinti labiau neigiamą emocinį krūvį ir išreiškianti tik vyrų ir moterų santykius. Beje, ne bet kokius santykius, bet įtariamus vieno kitam neištikimybe. Pastarasis akcentas – įtarumas, netikrumas, abejojimas, faktų stoka – pavydą transformuoja į pavyduliavimą. Neargumentuoti būgštavimai ir įsivaizduojamas pavojus prarasti mylimą žmogų nulemia šiek tiek ironišką pavyduliautojo(–s) asmenybės vertinimą, tačiau pavyduliavimas perauga į neapykantą, kerštą, širdgėlą ar dar baisesnius išgyvenimus, jei abejonės dėl neištikimybės pasitvirtina.

Beje, pavyduliavimą nuo pavydo esmiškai skiria emocinis objekto vertinimas. Pavyduliaujame žmogaus, kai jį mylime, o pavydime kitam, kai jo nemylime. Vadinasi, šios sąvokos nėra sinonimiškos, nors mūsų kalboje jos beveik nediferencijuojamos.

Vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuris apibrėžė šias definicijas, buvo G. Telenbachas (Vokietija). Jis pažymėjo, kad pavydo objektas pradžioje priklauso kitam asmeniui. Pavyduliavimas kyla tais atvejais, kai mylimasis ar mylimoji psichologiškai priklauso subjektui, bet atsiranda pavojus, kad meilės objektas gali atitekti kitam. Pavyduliauja ne kokios nors asmenybės, bet viso žmogaus.

Pavydas moraliniu požiūriu – neigtina savybė, kuri yra kruopščiai maskuojama. Pavyduliavimas nėra taip aiškiai smerkiamas ir slepiamas.

Pavyduliavimą tyrinėja kriminologai, psichiatrai, antropologai, seksologai, menotyrininkai, filosofai, galiausiai – medikai. Pastarieji šį reiškinį ištyrė giliau. Į medikus dažniausiai kreipiasi pagalbos žmonės, kurių pavyduliavimas liguistas ir reikalauja gydymo.

Pavyduliavimas dažniausiai yra nerezultatyvus. Šis jausmas neturi mechanizmo sugrąžinti pasitikėjimą mylimu žmogumi. Jis beprasmis.

Struktūra

Pavyduliavimas – tai meilės (aistros), despotizmo, egocentrizmo, pykčio ir keršto, nepasitikėjimo savo jėgomis, baimės, įtarumo lydinys. Beveik visada šių išgyvenimų išraiška yra negatyvi. Jei iš šios struktūros pašalintume pozityvų meilės išgyvenimą, tai visi likusieji jausmai asocialūs, kurie tolina žmogų nuo žmogaus. Kai kurie iš jų, kaip pyktis ar kerštas, nuo pat pradžių blokuoja širdingą bendravimą. Pavyduliavimas, pasak Spinozos, yra neapykantos ir meilės mišinys.

Z. Froidas rašo, kad pavyduliavimas yra viena iš afekto būsenų, kuri susideda iš trijų sluoksnių: 1) konkuruojančio, arba normalaus, 2) projekcinio ir 3) liguisto. Antrojo, arba, projekcinio, sluoksnio vyro ir moters pavyduliavimas atsiranda iš jų pačių neištikimybės. Arba iš neištikimybės troškimo, kuris buvo nuslopintas. Žmogus (vyras ar moteris – nesvarbu) savo paties neištikimybės troškimą ar faktinę neištikimybę primeta (pagal Z. Froidą, projeziert) tam asmeniui, kuriam pats buvo neištikimas. Ši dingstis padeda pateisinti save. Samprotaujama: nėra ko graužtis, nes partneris(–ė) ne ką geresnis(–ė). Pavyduliavimas, kai savo nuodėmės primetamos kitam, yra nenuoširdus, netikras, „projekcinis“. Ši jausmo rūšis retesnė, palyginti su normaliu, arba konkuruojančiu, pavyduliavimu.

Psichologai H. D. Mamendėjus ir H. J. Šreiberis (1983) empiriniais tyrimais įrodė, kad pavyduliavimas artimai susijęs su žemu savo vertės jausmu, baimingumu, netikrumu, dirglumu, dogmatiškumu.

Skirtinga vyro ir moters pavyduliavimo struktūra, nes vyrų ir moterų požiūris į meilės objektą nėra vienodas. Vyras labiausiai vertina moters seksualumą, todėl vyrų pavydas telkiasi apie seksualinę neištikimybę, labiausiai baiminantis, kad kažkoks kitas vyras gali būti vaiko tėvas. Moterų pavydas siejamas su emocinio įsipareigojimo praradimu, nes moterys labiau vertina tarpusavio santykius, moralinę paramą. Matyt, šie skirtumai turi įtakos vyrų bei moterų pavyduliavimo struktūrai. Vyrų pavyduliavimas pasižymi stipriu įtarinėjimu, nepasitikėjimu savo seksualinėmis potencijomis, pykčiu. Neretai šis vyrų jausmas pasidaro liguistas, net juokingas. Pavyduliaujančios moterys kerštingesnės. Jos gali sukelti audringą sceną namuose, gatvėje, svečiuose. Vyrai santūresni ir šį jausmą išgyvena dažniau viduje.

Pagal Devitso (1969) tyrimus, pavyduliaujantis žmogus pažeidžia savo vertę, nebepasitiki savimi, jį nuolat kankina psichologinė vidinė žaizda. Apskritai pavyduliavimas apima labai plačią negatyvių jausmų skalę.

Suvokimas, kad
gresia pavojus netekti mylimo žmogaus, savo vertės ryškus sumenkėjimas užima centrinę vietą loginėje pavyduliavimo jausmo sudėtyje (H. D. Mummendey, H. J. Schreiber, 1983). Tyrimais įrodyta, jog pavyduliavimas neatsiranda žaibiškai, iš karto. Šio jausmo preliudija yra ilgas įtarinėjimų metodas. Dažniausiai jis yra ilgalaikė emocija.

H. Markūzės (Markuze) nuomone, moters pavyduliavimo jausmas apskritai silpnesnis. Taip mano ir O. Evaldas. Vyras labiau nerimauja dėl artimo žmogaus neištikimybės, jis bijo netekti mylimos moters ir likti vienišas, Be to, veikia ir psichologinis faktorius. Jis sunkiau pakelia atstūmimą todėl, kad smarkiai pažeidžiama jo vyriška ambicija.

Į klausimą „kas pavydesnis“ vienareikšmiškai atsakyti negalima. Pavydūs yra ir vyrai ir moterys. Manoma, jog 75 procentus sutuoktinių kankina pavydas. Jis labiau būdingas gyvenantiems monogaminėje santuokoje, nepatenkintiems seksualiniais, o taip pat ir tarpasmeniniais ryšiais. Pavydesnės vis dėlto yra moterys, nes vyrai dažniau būna neištikimi.

Priežastys ir pasekmės

Pavyduliavimo priežasčių yra keletas: psichologinės, fiziologinės, socialinės. Kitokia patologinio pavyduliavimo psichologinė struktūra. Eksvirdas buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, aprašęs pavyduliavimą, kuris „pasiekia kraštutines ribas“. Tai psichinė liga, pamišimas. Patologinio pavydo priežasčių daug: infekciniai susirgimai, intoksikacija, somatiniai faktoriai, impotencija, intelekto anomalijos. Liguistas pavydas dažnai neatsiejamas nuo endokrininių liaukų (menstruacijų, klimakso, nėštumo ir t. t.). Patologinį pavydą beveik visada sukelia išgarsėjęs meilės trikampis.

Pavydą sukelia priežastys, kurios gali būti vidinės ir išorinės.

Išorinės – tai elgesio pavyzdžiai. Gana tipiniu tokio elgesio pavyzdžiu galėtų būti susirinkusi nemaža kompanija, kuri vaišinasi, šoka, linksminasi. Pavydas dažniausiai atsiranda, jei vienas iš partnerių daug laiko praleidžia su kitos lyties asmeniu, bendraudamas, šokdamas, ar kokiu nors būdu stengdamasis patraukti dėmesį. Akivaizdus partnerio susidomėjimas kitu asmeniu, ypač, jeigu tai sukelia jų abipusį pasitenkinimą, ar galima įtarti meilės užuomazgą, sudaro prielaidas kilti pavydui.

Mintys apie partnerio elgesį – tai vidinės priežastys pavydui atsirasti. Tokios mintys žmogų užvaldo neatsitiktinai, dažniausiai jos susijusios su ankstesne patirtimi, kai tokie dalykai jau yra buvę.

Nors pavyduliavimo psichologinė struktūra apytikriai nustatyta, tačiau šis jausmas ypač individualus. Kiek pavyduliautojų, tiek nepakartojamų atvejų.

Pavyduliavimas labiausiai klesti šeimose, kur sutuoktinių amžiaus skirtumas didelis.

Koks bebūtų pavyduliavimo, anot Z. Froido, sluoksnis – normalus ar projekcinis, pavydas yra sunki emocinė būsena. Vidinis diskomfortas slegia, todėl natūralu, kad žmogus norėtų atsikratyti šio jausmo. Bene pats neefektyviausias veiksmas – prašyti partnerio prisipažinti. Tuomet nuskriaustasis neva suprasiąs ir atleisiąs. Pamirštama, kad jausmų valdymas nepaklūsta loginiams argumentams. Neva išsklaidomos abejonės arba atgailaujama. Pasiaiškinimo ramybė trunka neilgai. Pakanka menkiausios kibirkšties, kad kiltų naujos pavydo scenos.

Pavyduliavimas yra baimė. Ir ne bet koks menkutis išgąstis pamesti daiktą, bet netekti mylimo, brangaus žmogaus. Tokios fundamentalios žmogaus emocijos, kaip baimė, pyktis, skausmas, neigiamai veikia ir kūną, ir sielą, taigi, pavydas žmogų naikina fiziškai ir psichiškai. Pavyduliavimo, ypač liguisto, sužadinta baimė gali būti pražūtinga todėl, kad ji išoriškai nėra išreikšta ir degina asmenybę iš vidaus. Pavyduliavimas kartais turi tragiškas pasekmes. Yra daug pavyzdžių, kai dėl jo kyla vaidai, peštynės,atsiranda depresija, vystosi alkoholizmas, net žudomasi arba nužudomi kiti asmenys.

Reguliavimas

Svarbu, kad pavyduliavimas neperaugtų į nesutaikomą žmonių susipriešinimą, negalima leisti jam išsikeroti, nes priešingu atveju partneriai nebegalės nieko padaryti, kad išsklaidytų įtarinėjimus ir išsivaduotų iš šios emocijos. Vienintelis būdas – įterpti logiką, suvokiant beprasmybę.

Turintiems polinkį pavyduliauti psichologai pataria galvoti maždaug taip:

• Tavo išrinktasis (–oji) pats (–i) savo valia nutarė, kad bus su tavimi. Netinka laisvą žmogų nuolat versti prisiekinėti;

• Kito praeitis, dabartis ir ateitis – negali būti niekieno nuosavybė, niekas į tai neturi teisės;

• Jeigu jums kas nors neaišku, įtariate, kad partneris jums neištikimas, išsiaiškinkite santykius. Tačiau turite teisę į tai tik vieną sykį. Pašnekėjote ir daugiau ta tema nebekalbėkite;

• Jeigu negalite įveikti pavyduliavimo, nekaltinkite dėl to nieko, tik patį save. Tai jūsų problema, ir spręsti ją turite savarankiškai;

• Jeigu partneris iš tikrųjų meluoja, ką nors slepia, pagalvokite, ar kartais patys neverčiate jo taip elgtis;

• Manote, jog jūsų išrinktasis yra nepatikimas (lengvabūdis, koketiškas, silpnavalis), ir todėl jį reikia nuolat sekti. Tąsyk pagalvokite, kodėl jį pasirinkote;

• Nors santuoka kuriama abiejų laisva valia, tačiau nereiškia, kad vardan šios sąjungos kitam privalu atsisakyti visų ankstesnių draugų ar pomėgių tik todėl, kad tai nėra jūsų draugai, jūsų pomėgiai.
į natūralų kiekvieno žmogaus autonomiškumą;

• Įsisąmoninkite – žmogus nėra kito nuosavybė;

• Liguistas pavyduliavimas gali kilti dėl įvairių priežasčių: karčios patirties, charakterio ypatumų (polinkio įtarinėti, noro kontroliuoti), nepilnavertiškumo komplekso ir pan. Tai reikia jas išsiaiškinti ir ryžtingai šalinti

• Išsiaiškinkite santykius ir pasiruoškite draugiškai bendrauti su partneriu tokiu, koks jis yra.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1624 žodžiai iš 3235 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.