Pavydas ir neištikimybė
5 (100%) 1 vote

Pavydas ir neištikimybė

Problema

Amerikiečių psichologai Deskuretas ir Geselis XX a. pradžioje identifikavo pavydą su pavyduliavimo jausmu. Jie neįžvelgė šių sąvokų skirtumų. Pasakymai „Aš pavydžiu, kai jis meilinasi kitai“ ir „Aš pavyduliauju, kai jis meilinasi kitai“ ir šiuo metu yra suvokiami dažniausiai identiškai, kaip tapatūs teiginiai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (V. ,1993. P. 351) sąvoka „pavyduliauti“ aiškinama taip: „liguistai įtarinėti mylimą žmogų dėl neištikimybės, jausti pavydą“. „Pavydo“ sąvoka turi dvi prasmes: 1. „Kartėlio jausmas dėl kitų pasisekimo, gerovės“. 2. „Kankinamas abejojimo jausmas dėl mylimo žmogaus neištikimybės“. Psichologiniame žodyne (V., 1993. P. 206) pavyduliavimu vadinama patologinė pavydo forma. Čia nenurodoma, kokio pavydo – dėl kito gerovės ar neištikimybės. Normatyviniai leidiniai aiškina, kad „pavydo“ sąvoka yra platesnė, o „pavyduliavimas“ yra tarsi šios sąvokos rūšis, turinti labiau neigiamą emocinį krūvį ir išreiškianti tik vyrų ir moterų santykius. Beje, ne bet kokius santykius, bet įtariamus vieno kitam neištikimybe. Pastarasis akcentas – įtarumas, netikrumas, abejojimas, faktų stoka – pavydą transformuoja į pavyduliavimą. Neargumentuoti būgštavimai ir įsivaizduojamas pavojus prarasti mylimą žmogų nulemia šiek tiek ironišką pavyduliautojo(–s) asmenybės vertinimą, tačiau pavyduliavimas perauga į neapykantą, kerštą, širdgėlą ar dar baisesnius išgyvenimus, jei abejonės dėl neištikimybės pasitvirtina.

Beje, pavyduliavimą nuo pavydo esmiškai skiria emocinis objekto vertinimas. Pavyduliaujame žmogaus, kai jį mylime, o pavydime kitam, kai jo nemylime. Vadinasi, šios sąvokos nėra sinonimiškos, nors mūsų kalboje jos beveik nediferencijuojamos.

Vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuris apibrėžė šias definicijas, buvo G. Telenbachas (Vokietija). Jis pažymėjo, kad pavydo objektas pradžioje priklauso kitam asmeniui. Pavyduliavimas kyla tais atvejais, kai mylimasis ar mylimoji psichologiškai priklauso subjektui, bet atsiranda pavojus, kad meilės objektas gali atitekti kitam. Pavyduliauja ne kokios nors asmenybės, bet viso žmogaus.

Pavydas moraliniu požiūriu – neigtina savybė, kuri yra kruopščiai maskuojama. Pavyduliavimas nėra taip aiškiai smerkiamas ir slepiamas.

Pavyduliavimą tyrinėja kriminologai, psichiatrai, antropologai, seksologai, menotyrininkai, filosofai, galiausiai – medikai. Pastarieji šį reiškinį ištyrė giliau. Į medikus dažniausiai kreipiasi pagalbos žmonės, kurių pavyduliavimas liguistas ir reikalauja gydymo.

Pavyduliavimas dažniausiai yra nerezultatyvus. Šis jausmas neturi mechanizmo sugrąžinti pasitikėjimą mylimu žmogumi. Jis beprasmis.

Struktūra

Pavyduliavimas – tai meilės (aistros), despotizmo, egocentrizmo, pykčio ir keršto, nepasitikėjimo savo jėgomis, baimės, įtarumo lydinys. Beveik visada šių išgyvenimų išraiška yra negatyvi. Jei iš šios struktūros pašalintume pozityvų meilės išgyvenimą, tai visi likusieji jausmai asocialūs, kurie tolina žmogų nuo žmogaus. Kai kurie iš jų, kaip pyktis ar kerštas, nuo pat pradžių blokuoja širdingą bendravimą. Pavyduliavimas, pasak Spinozos, yra neapykantos ir meilės mišinys.

Z. Froidas rašo, kad pavyduliavimas yra viena iš afekto būsenų, kuri susideda iš trijų sluoksnių: 1) konkuruojančio, arba normalaus, 2) projekcinio ir 3) liguisto. Antrojo, arba, projekcinio, sluoksnio vyro ir moters pavyduliavimas atsiranda iš jų pačių neištikimybės. Arba iš neištikimybės troškimo, kuris buvo nuslopintas. Žmogus (vyras ar moteris – nesvarbu) savo paties neištikimybės troškimą ar faktinę neištikimybę primeta (pagal Z. Froidą, projeziert) tam asmeniui, kuriam pats buvo neištikimas. Ši dingstis padeda pateisinti save. Samprotaujama: nėra ko graužtis, nes partneris(–ė) ne ką geresnis(–ė). Pavyduliavimas, kai savo nuodėmės primetamos kitam, yra nenuoširdus, netikras, „projekcinis“. Ši jausmo rūšis retesnė, palyginti su normaliu, arba konkuruojančiu, pavyduliavimu.

Psichologai H. D. Mamendėjus ir H. J. Šreiberis (1983) empiriniais tyrimais įrodė, kad pavyduliavimas artimai susijęs su žemu savo vertės jausmu, baimingumu, netikrumu, dirglumu, dogmatiškumu.

Skirtinga vyro ir moters pavyduliavimo struktūra, nes vyrų ir moterų požiūris į meilės objektą nėra vienodas. Vyras labiausiai vertina moters seksualumą, todėl vyrų pavydas telkiasi apie seksualinę neištikimybę, labiausiai baiminantis, kad kažkoks kitas vyras gali būti vaiko tėvas. Moterų pavydas siejamas su emocinio įsipareigojimo praradimu, nes moterys labiau vertina tarpusavio santykius, moralinę paramą. Matyt, šie skirtumai turi įtakos vyrų bei moterų pavyduliavimo struktūrai. Vyrų pavyduliavimas pasižymi stipriu įtarinėjimu, nepasitikėjimu savo seksualinėmis potencijomis, pykčiu. Neretai šis vyrų jausmas pasidaro liguistas, net juokingas. Pavyduliaujančios moterys kerštingesnės. Jos gali sukelti audringą sceną namuose, gatvėje, svečiuose. Vyrai santūresni ir šį jausmą išgyvena dažniau viduje.

Pagal Devitso (1969) tyrimus, pavyduliaujantis žmogus pažeidžia savo vertę, nebepasitiki savimi, jį nuolat kankina psichologinė vidinė žaizda. Apskritai pavyduliavimas apima labai plačią negatyvių jausmų skalę.

Suvokimas, kad
gresia pavojus netekti mylimo žmogaus, savo vertės ryškus sumenkėjimas užima centrinę vietą loginėje pavyduliavimo jausmo sudėtyje (H. D. Mummendey, H. J. Schreiber, 1983). Tyrimais įrodyta, jog pavyduliavimas neatsiranda žaibiškai, iš karto. Šio jausmo preliudija yra ilgas įtarinėjimų metodas. Dažniausiai jis yra ilgalaikė emocija.

H. Markūzės (Markuze) nuomone, moters pavyduliavimo jausmas apskritai silpnesnis. Taip mano ir O. Evaldas. Vyras labiau nerimauja dėl artimo žmogaus neištikimybės, jis bijo netekti mylimos moters ir likti vienišas, Be to, veikia ir psichologinis faktorius. Jis sunkiau pakelia atstūmimą todėl, kad smarkiai pažeidžiama jo vyriška ambicija.

Į klausimą „kas pavydesnis“ vienareikšmiškai atsakyti negalima. Pavydūs yra ir vyrai ir moterys. Manoma, jog 75 procentus sutuoktinių kankina pavydas. Jis labiau būdingas gyvenantiems monogaminėje santuokoje, nepatenkintiems seksualiniais, o taip pat ir tarpasmeniniais ryšiais. Pavydesnės vis dėlto yra moterys, nes vyrai dažniau būna neištikimi.

Priežastys ir pasekmės

Pavyduliavimo priežasčių yra keletas: psichologinės, fiziologinės, socialinės. Kitokia patologinio pavyduliavimo psichologinė struktūra. Eksvirdas buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, aprašęs pavyduliavimą, kuris „pasiekia kraštutines ribas“. Tai psichinė liga, pamišimas. Patologinio pavydo priežasčių daug: infekciniai susirgimai, intoksikacija, somatiniai faktoriai, impotencija, intelekto anomalijos. Liguistas pavydas dažnai neatsiejamas nuo endokrininių liaukų (menstruacijų, klimakso, nėštumo ir t. t.). Patologinį pavydą beveik visada sukelia išgarsėjęs meilės trikampis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1009 žodžiai iš 3235 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.