Pedagogikos egzamino 21 tema
5 (100%) 1 vote

Pedagogikos egzamino 21 tema

1. Pedagogika – žmogaus ugdymo tikslas

Pedagogikos mokslas – tai visos žmonijos patirtis, sutvarkyta, apibendrinta, paaiškinta, padauginta moksliškomis išvadomis ir suvesta į sistemą. Pedagogikos objektas – visų amžiaus tarpsnių žmogaus ugdymas. Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Švietimas – naujos informacijos skleidimas. Mokymas – tai pagalba individui, mokantis, gilinant ir plečiant žinojimo ir mokėjimo sferą. Auklėjimas – tai individo santykių su aplinka, veikla ir savimi tobulinimas. Lavinimas – žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistemos formavimas, protinių bei fizinių galių tobulinimas. Žinios – apibendrinta žmonijos patirtis, atspindinti tikrovę faktais, dėsniais, taisyklėmis, teorijomis. Mokėjimai – gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias. Įgūdis – automatizuotas veiksmas.

Pedagogikos mokslų sistema. Pedagogika – mokslas apie kryptingą ir sistemingą žmogaus ugdymą, tiria ugdymo ir auklėjimo organizavimą įvairiomis sąlygomis. Dėl to ir atsirado atskiros pedagogikos mokslo šakos, nagrinėjančios ugdymo problemas. Taip susikūrė pedagogikos mokslų sistema. Pedagogikos mokslas nestovi vietoje, jis vystosi, atsiranda vis naujų jo šakų.

L.Jovaiša pateikia šias pedagogikos mokslų šakas:

1) bendroji pedagogika – tiria teorinius mokymo, lavinimo, auklėjimo, ugdymo pagrindus;

2) didaktika – tiria mokymo ir lavinimo procesą;

3) auklėjimo teorija – tiria auklėjimo pagrindus;

4) metodika – tiria atskirų mokymo dalykų dėstymą;

5) psichologinė pedagogika – tiria psichinę veiklą pedagoginiu požiūriu;

6) socialinė pedagogika – tiria socialinę aplinką pedagoginiu požiūriu;

7) spec. pedagogika – tiria anomalių vaikų ugdymą;

8) istorinė pedagogika – pedagogikos istorija;

9) lyginamoji pedagogika;

10) institucinė pedagogika;

11) mokyklotyra;

12) auklėjimo metodika;

13) pedagogikos metodologija;

V.Jakavičius pateikia šias pedagogikos mokslo šakas:

1) šeimos pedagogika – tiria ugdymą šeimoje;

2) teorinė pedagogika – tiria ugdymo dėsningumus;

3) ikimokyklinė pedagogika – tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogiką;

4) mokyklinė pedagogika – tiria mokyklinio ugdymo problemas;

5) istorinė pedagogika;

6) lyginamoji pedagogika;

7) ugdymo technologijos;

8) spec. pedagogika.

Prie pedagogikos mokslo šakų kūrimo prisidėjo ir kai kurie žymesni Lietuvos edukologai: V.Jakavičius, L.Jovaiša.

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima – sąjunga tarp dviejų žmonių. Z.Bajoriūnas pabrėžia, kad tikra šeima yra ta, kai vyras ir moteris įregistravę santuoką. Santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas. Šeimos pedagogika tiria ugdymą šeimoje.

Specialusis ugdymas – spec.poreikių asmenų mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias. Spec. poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Spec. pedagogika tiria tokių vaikų ugdymą.

2. Pedagogikos mokslo kaita.

Pedagogikos teorijos pradininkai – antikos filosofai. Vienas pirmųjų ugdymo teoriją bandė sukurti čekų pedagogas J.A.Komenskis. 18a I.Kantas nurodė, kaip žmogaus ugdymo mokslas gali pasidaryti savarankiškas.

18a. prancūzų švietėjas Ž.Ž.Ruso filosofavo apie laisvą žmogaus prigimtį. Jo pedagoginę teoriją apibūdina pažiūros į laisvą auklėjimą, nes auklėja pati gamta, darbas. 18-19a. sandūroje J.H.Pestalocio ugdymo sistemos pagrindą sudarė elementaraus lavinimo teorija apie mokymo pritaikymą vaiko psichologinėms ypatybėms.

19a. J.Herbartas pirmasis ištyrė pamokos struktūrą, sukūrė vieningą auklėjimo sistemą. A.Dystervėgas pasisakė už bendražmogiškojo auklėjimo idėją, svarbiausiu auklėjimo principu laikė prigimties atitikimą.

K.Ušinskis paskatino vaiko ir pedagoginės psichologijos atsiradimą. Didžiausias perversmas ugdymo istorijos įvyko 20a. pradžioje. Dž.Diuji sukūrė naują pedagogikos teorijos kryptį – pragmatinę pedagogiką. Jis paskelbė, kad ugdymo tikslas – patenkinti vaiko spontaniškus poreikius.

Vienas žymiausių 20a. pradžios lietuvių pedagogų buvo J.V.Gudaitis, kuris sukūrė pedagoginės sąveikos principą, kuriam būdinga abipusiškumas. J.Laužikas kėlė harmoningos asmenybės ugdymo idėjas. J.Geniušas rašė straipsnius apie privalomo pradinio mokymo įgyvendinimą. S.Šalkauskis savo filosofines-pedagogines idėjas išdėstė veikaluose: „Bendrieji pedagogikos pagrindai“, „Lavinimo mokslas“. A.Maceina plėtojo tautinio auklėjimo sritį.

Pedagogikos moksliniai tyrimai:

1. Stebėjimas – tikslingas, planingas realiai egzistuojančio pedagoginio reiškinio tyrimas. Stebėjimui būtina iškelti aiškų tikslą, parengti planą, numatyti objektą, uždavinius, programą, parinkti stebėjimo metodą. Stebėjimas gali būti pasyvus, aktyvus, tiesioginis ar netiesioginis, epizodiškas, sistemingas, klinikinis, žvalgomasis, tiriamasis.

2. Eksperimentas – moksliškai organizuotas bandymas gerinti mokymo ir auklėjimo procesą. Jo paskirtis – patikrinti mokslines hipotezes. Eksperimentas gali būti:

a) natūralus – vadinamas pedagoginiu atliekamas tiesioginiame ugdymo procese. Prie natūralaus
eksperimento skiriami ir didaktiniai testai: praktiniai, žodiniai, mintiniai, o pagal organizaciją grupiniai arba individualūs;

b) laboratorinis – tai, kai įsibraunama į pedagoginį procesą, jis keičiamas pagal planą, ir stebimi pakeitimų rezultatai.

3. Pokalbis – betarpiškas, gyvas bendravimas su tiriamuoju, pateikiant iš anksto sugalvotus klausimus. Pokalbis būna planuotas, standartinis, pusiau standartinis ir laisvas. Ruošiantis pokalbiui, reikia iš anksto užsibrėžti tikslą, numatyti programą, klausimus, pokalbio rezultatų fiksavimo būdą.

4. Anketavimas – raštiškas nuomonių surinkimo metodas. Anketos gali būti uždaros ir atviros.

5. Veiklos rezultatų tyrimas – rašiniai, piešiniai, įvairūs darbeliai.

Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais. Pedagogika gali sėkmingai vystytis tik glaudžiame ryšyje su kitais mokslais. Vieni mokslai pedagogikai turi:

1. grindžiamąją reikšmę – jos turi tokie mokslai, kurie padeda pilniau suprasti ugdymo objektą – ugdytinį (fiziologija, biologija, higiena, medicina – tiria žmogaus kūną; bendroji psichologija, eksperimentinė psichologija – tiria žmogaus sielą; fiziologinė psichologija, psichofizika – tiria kūno ir sielos ryšį.

2. vedamąją reikšmę – tai logika, etika, estetika, filosofija, sociologija, teologija

3. pagalbinę reikšmę pedagogikai turi istorija, anatomija, fiziologija, sociologija, mokyklinė higiena.

3. Ugdymas, jo esmė

S.Šalkauskis ugdymą apibrėžia taip: ugdymas- visuomenės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Ugdymo tikslas – suformuoti asmenybę, ją parengti gyvenimui. Tam pagrindinė sąlyga – siekimas, kad jaunoji karta perimtų svarbiausius žmonijos patirties dalykus. Ugdymo procese vyksta sąveika tarp vyresniųjų ir jaunosios kartos, kuriems perteikiama patirtis. Žodžio “ugdymas” turinys turi vieną požymį – auginti, kad didėtų, plėtotųsi, vystytųsi, bręstų.

Ugdymo sąvoka apima augimą, švietimą, mokymą, auklėjimą, lavinimą, mokslinimą, formavimą. Šios funkcijos viena kitą papildo ir duoda kažką naujo. Pvz.: mokymo paskirtis ne tik išmokyti, bet ir lavinti, auklėti, auklėjimo paskirtis ne tik auklėti, bet ir formuoti asmenybę.

Ugdymas, atsiradęs kartu su visuomene, yra neatskiriamai susijęs su jos raida ir didele dalimi lemia jos progresą. Juk tam, kad žmonija galėtų tobulėti, vyresnioji karta turi perduoti savąją patirtį jaunesniajai kartai, tai yra turi parengti jaunimą gyvenimui, profesinei veiklai. To dėka jaunoji karta pamažu įsitraukia į gyvenimą, tęsia žmonijos raidą. Perėmusi sukauptą patirtį, jaunoji karta toliau tą patirtį turtina. Nuo to, kaip parengta jaunoji karta gyvenimui ir veiklai, labai priklauso tolesnė visuomenės pažanga. Tai kaip tik įrodo, kad ugdymas yra lemiama sąlyga, padedanti išsaugoti visos žmonijos patirtį.

Tobulėjant visuomenei, jos materialinėms gyvenimo sąlygoms, ugdymas darosi vis sudėtingesnis. Ugdymo tikslus, turinį, metodus nulemia visuomenės gyvenimo sąlygos, gamybos pobūdis, kultūra. Taigi, ugdymas yra visuomeninis reiškinys, nes jis atsirado kartu su žmonių visuomene ir egzistuos tol, kol egzistuos žmonija.

Pirmykštėse gentyse ugdymas vyko tiesiog kasdieninėje-ūkinėje ir buitinėje žmonių veikloje. Buvo ugdoma vyresniųjų gyvenimo ir darbo pamėgdžiojimu, savaimingo pasisavinimo, pavyzdžio principu. Žemas ekonominis lygis trukdė ugdymui tapti ypatinga visuomenine funkcija. Tik vėlesnėje pirmykštės bendruomenės raidos stadijoje atsirado organizuotas ugdymas, kurį vykdę žyniai, dvasininkai, labiau patyrę bendruomenės nariai. Sąmoningo ugdomojo veikimo pagrindinė priemonė – iniciacijos – įšventinimo ceremonijos, kurių metu jaunimui buvo suteikiamas paaukštinimas, jaunuolį padarydavęs pilnateisiu bendruomenės nariu. Iniciacijų paskirtis buvo:

1. teorinė – perteikianti gyvenimo išmintį;

2. praktinė – įsakymais ir paliepimais mokanti reikalingų darbų;

3. asketinė – verčianti ištverti tam tikrus bandymus, kam būtina tvirta valia, kantrybė.

Pirmykščiu ugdymu buvo siekiama parengti jaunąją kartą išlikti ir būti gerais gentainiais. Laikui bėgant ėmė kurtis mokyklos, atsirado pedagogai, kūrėsi ištisos švietimo sistemos.

Antikos laikais protiškai, fiziškai ir estetiškai buvo ugdomi tik pilnateisių piliečių vaikai. Spartoje ugdė fiziškai sveikus žmones, gerus karius, o Atėnuose – harmoningai išsivysčiusias asmenybes. Amatininkų, žemdirbių vaikai paprastai įgydavo buitinį parengimą gyvenimui, o vergų vaikai jokio ugdymo negaudavo.

Viduramžiais feodalų vaikai buvo rengiami fiziškai. Ugdė kilmingą vyrą, riterį. Jie turėjo laikytis 7 dorybių, mokėti joti, plaukti, naudotis ietimi ar kalaviju, fechtuotis, medžioti, lošti šachmatais, kurti eiles, dainuoti. Feodalai niekino ne tik fizinį, bet ir bendrąjį išsilavinimą. Dvasininkų vaikai buvo lavinami protiškai, religiškai. Valstiečių ir amatininkų vaikai buvo rengiami praktiniai veiklai, o miestiečių vaikai lankė pirklių ir amatininkų mokyklas.

Renesanso epochoje humanistai atgaivino antikinį sveiko kūno ir dvasios žmogaus idealą.

Rinkos visuomenė panaikino luomus, suformavo turtinius santykius ir pragmatiško žmogaus idealą, kurio ugdant reiktų siekti. Vaikų ugdymas priklausė tik nuo tėvų turto.

Šiandien vis daugiau keliami
idealai: pagarba žmogui, dora, teisingumas, asmenybės harmoningumas.

Ugdymas turi istorinį charakterį, nes jis visą laiką atspindi visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybes. Jis yra visuomenės istorinio vystymosi produktas ir aptarnauja tą visuomenę, kuri jį sukūrė ir įtvirtino.

4. Ugdymo tikslas ir uždaviniai

Tikslas yra tai, dėl ko kas nors daroma ar įvyksta, o uždavinys – tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas. Tikslas vadinamas siekiamąja priežastimi, todėl, kad jis turi realios veikiamosios reikšmės išdavai realizuoti. Tikslas visada turi judinamosios galios mūsų valiai. Tikslai gali būti: materialiniai, formalinai ir paskirties.

Ugdymo tikslai skirstomi pagal tokius kriterijus:

1. trukmę: ilgalaikiai ir trumpalaikiai

2. formą: kokybiniai ir kiekybiniai

3. įgyvendinimą: realūs ir nerealūs

4. viešumą: skelbiami ir slepiami

5. veiklos kryptį: tiesioginiai ir netiesioginiai

6. ryšį su asmenybe: objektyvūs ir subjektyvūs

7. veiklos pobūdį: individualizuoti ir kooperuoti

8. turinį: mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji

S. Šalkauskio teigimu, ugdomųjų uždavinių gali būti tiek pat, kiek ir ugdomųjų tikslų, tačiau jis išskiria 9 sisteminius ugdymo uždavinius: fizinis, dorinis, religinis, individualus, visuomeninis, tautinis, tarptautinis auklėjimas, protinis, estetinis lavinimas. Šalia viso to jis dar skiria ir aktualiausius ugdymo uždavinius: individualiniai, kolektyviniai, profesiniai, vietiniai ir laikiniai.

B. Bitinas tikslą laiko veiklos projektavimu, o uždavinius – veiksmų įgyvendinimu realizuojant tikslą. Jis skiria 3 pagrindines ugdymo sferas – protinį, dvasinį ir fizinį. Kiekvienoje šių sferų sprendžiami tam tikri uždaviniai:

1. Protinis ugdymas – žinių apie gamtą, visuomenę ir žmogų įsisavinimas.

2. Dvasinis ugdymas – dorovinių jausmų ugdymas; dvasinių poreikių formavimas.

3. Fizinis ugdymas – sportinių gebėjimų ugdymas; sveikatingumo gerinimas.

L. Jovaiša skiria 5 ugdymo ruožus ir jų uždavinius:

1. Kūno kultūra – higieninis, ekologinis, fizkultūrinis ir sportinis lavinimas

2. Psichinis lavinimas – intelekto, praktinio veikimo lavinimas, motyvacijos ir charakterio tobulinimas

3. Socialinis auklėjimas – drausminimas, darbinis, ekonominis ir visuomeninis auklėjimas

4. Kultūrinis lavinimas – mokslinimas, techninis ir technologinis, meninis ir estetinis lavinimas

5. Dvasinis ugdymas – pasaulėžiūros ugdymas, vertybinis ir estetinis auklėjimas, dorinimas.

Nuo seniausių laikų buvo keliama tobulo žmogaus ugdymo idėja. Pirmykštėse gentyse ugdymo tikslas buvo žmogaus egzistencijos garantavimas, o antikos laikais visuomenė jau stengėsi paruošti žmogų, suprasti meną, priartinti prie mokslo. Jau tada buvo kalbama apie tobulą asmenybę, kaip ugdymo objektą, apie žmogaus dvasios ir kūno harmoniją. Atėniečiai idealu laikę tokį žmogų, kuris gražus fiziniu ir doriniu atžvilgiu, siekė suderinti protinį, dorinį, estetinį ir fizinį auklėjimą.

Sokratas ugdymo tikslu iškėlė paties savęs pažinimą, doros tobulinimą. Aristotelis skyrė tris sielos rūšis: augalinę, gyvūninę ir protingąją. Jas atitinka fizinis, dorinis ir protinis auklėjimas. Ugdymo tikslas yra ištobulinti protą ir valią.

J. A. Komenskio suformuluotas ugdymo tikslas – per žemiškąjį gyvenimą pasirengti amžinajam, pomirtiniam gyvenimui. Jo nuomone, yra trys ugdymo uždaviniai: paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo (protinis lavinimas), savęs valdymo (dorinis auklėjimas) ir veržimasis prie Dievo (religinis auklėjimas).

Dž. Loko keltas ugdymo uždavinys išauklėti džentelmeną. Tam reikalingas fizinis, dorovinis, darbinis, religinis auklėjimas ir mokymas. Tikras džentelmenas yra tas, kuris sugeba pasiekti savo laimę, bet kartu ir kitiems džentelmenams netrukdo tai daryti.

Ž. Ž. Ruso nuomone pagrindinis uždavinys yra išauklėti tokį žmogų, kuris nuo nieko nebūtų priklausomas, vertintų savo ir gerbtų kitų laisvę, mokėtų ją ginti.

Auklėjimo tikslas, pasak J. H. Pestalockio, yra žmogiškumo ugdymas, visapusiškas ir harmoningas visų įgimtų žmogaus jėgų ir sugebėjimų tobulinimas.

J. F. Herbarto ugdymo tikslas – išauklėti žmogų, įgyvendinti 5 doros idėjas; laisvę, tobulumą, palankumą, teisę ir teisingumą. Ugdymo tikslus jis skirsto į galinius ir būtinus. Galiniai tikslai tai tie, kuriuos žmogus kada nors galės užsibrėžti savo paties noru, dirbdamas tam tikrą darbą, būtini tikslai tai tie, kurie reikalingi žmogui bet kurioje veikloje.

A. Dystervėgas gynė bendražmogiško auklėjimo idėją. Jis kvietė ugdyti humaniškus žmones ir sąmoningus piliečius, tarnaujančius tiesai, grožiui ir gėriui.

K. Ušinskis manė, jog žmogus turi būti tobulas, harmoningai išsivystęs fiziškai, protiškai, doroviškai.

5. Ugdytinis – ugdymo subjektas ir objektas

Asmenybė yra žmogus, gebantis dirbti, bendrauti, pažinti aplinką bei patį save. Tik gimęs kūdikis jau yra žmogus, bet asmenybe jis turi tapti. Kiekvienas žmogus tapęs asmenybe yra individualybė, nes jam būdingas nepakartojamas psichinių savybių derinys. Žmogaus asmenybės “sudedamąsias dalis” galima pavaizduoti taip: Individas (biologinis pradas)→ Asmenybė (socialinis pradas)→ Individualybė (bendravimo, veiklos subjektas).

Žmogaus vystymasis – tai fizinio, psichinio ir
socialinio brendimo procesas, apimantis visus kiekybinius ir kokybinius pakitimus.

Fizinis brendimas – tai kiekybiniai pakitimai organizme, kurie pasireiškia vaiko ūgio, kūno masės, raumenų jėgos padidėjimu, jutimo organų ir judesių tobulėjimu.

Psichinis brendimas – tai kokybiniai pakitimai organizme, kurie pasireiškia psichinių savybių mąstymo, kalbos procesų formavimusi.

Socialinis brendimas – tai elgesio, santykių su aplinkiniais kitimas, pareigų kitiems žmonėms ir visuomenei supratimas, įsitraukimas į darbinę veiklą.

Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka, ugdymas ir saviugda.

Atstovai, kurie vystymosi šaltiniu laikė žmogaus prigimtį, teigė, kad prigimtis lemia žmogaus vystymąsi ir išorinės jėgos negali trukdyti atsiskleisti vaiko prigimčiai, o tik sudaryti sąlygas jo laisvam fiziniam protiniam bei dvasiniam vystymuisi. Kitos krypties atstovai pasisakė už aplikos poveikio reikšmę vaiko ugdymui, kadangi prigimtis, arba nevaidina jokio didesnio vaidmens, arba, jei ji nevaldoma ugdymu, žmogus gali tapti pikčiausiu žvėrimi.

Šios dvi kraštutinės teorijos turėjo daug pasekėjų. Pirmajai krypčiai galima priskirti Platono, Aristotelio filosofinius samprotavimus apie tai, kad asmenybė yra atgaivinta žmogaus prigimties ir ugdymas yra tik įgimtų galių raiškos priemonė. Jie teigė, kad gamta sukuria du žmonių tipus: vieni gimsta valdyti, kiti klausyti ir vykdyti.

XVI a. susiformavo filosofinė kryptis preformizmas , kurios atstovai tvirtino, jog gimęs žmogus savyje turi suaugusio žmogaus savybes ir žmogaus vystymasis – tai tų įgimtų savybių kiekybinis didėjimas. Vėliau atsirado ir daugiau srovių, tvirtinusių, kad lemiamą vaidmenį asmenybės vystymuisi turi paveldėjimas.

Kitos krypties pradininku yra laikomas anglų filosofas Dž.Lokas. Jis siekė įrodyti, jog žmogus neturi įgimtų vaizdinių, jo siela yra panaši į „švarią lentą“ į kurią viską įrašo pats gyvenimas.

Žmogus prasideda kaip individas su savo biologiniu pagrindu. Gimdamas jis atsineša į šį pasaulį dvi programas: paveldėtą ir prigimtinę, kurios nulemia žmogaus savybes ir jo kaip individo vystymąsi.

Gimdamas žmogus yra silpna būtybė, turinti fizinių ir dvasinių galių. Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi (nikotino, alkoholio). Paveldėjimo informacijos nešėjai yra genai. Jais paveldimi tam tikri nervų sistemos, organų, odos, veido formos ypatumai. Paveldėtos žmogaus individo savybės gali kisti veikiamos skirtingų išorinių veiksnių. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Tai šeima, mokykla, jo aplinkos daiktai, žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Šios aplinkos poveikis labai priklauso nuo to kiek vaikas su ja bendrauja, sąveikauja. Kuo aktyvesnis šis bendravimas, tuo didesnis jos poveikis.

Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės-ekonominės sąlygos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2634 žodžiai iš 8744 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.