Pedagogikos egzamino medžiaga
5 (100%) 1 vote

Pedagogikos egzamino medžiaga

4. UGDYMO TIKSLŲ PROBLEMA. MŪSŲ UGDYMO TIKSLAS

Ugdymas – tikslinga, sąmoninga veikla, tikslo supratimas yra viena svarbiausių pedagogikos problemų.

Tikslas tai norimas pasiekti dalykas, idealas. Ugdymo tikslas yra pedagoginės veiklos rezultato idealus vaizdinys. Vadinasi, pedagogas savo veiklą organizuoja su tikslu. Kuo geriau supranta savo tikslą, tuo geriau vykdo savo pareigą. Ugdymo tikslą teikia visuomenė. Kas apsprendžia ugdymo tikslą? Daug dalykų, objektyvios gyvenimo sąlygos. Vadinasi įvairiose išsivystymo stadijose šiek tiek skirtingas. Visais laikais visuomenė norėjo išugdyti tokį žmogų, kad atitiktų visuomenės norus. Šiuolaikinėje visuomenėje pagrindinis idealas laisvas žmogus.

Filosofinės kryptys įvairiai aiškina ugdymo tikslą. Marksistai reikalavo harmoningos asmenybės. Egzistencialistai – kaip sudaryti sąlygas būti savimi. Pragmatistai reikalavo praktiškos asmenybės. Dabar religiniu ugdymu siekiame ugdyti tai, kas vadinama susiliejimu su aukščiausia esybe. JAV: ugdyti lojalius piliečius, kurie prisiima pilietines pareigas.

Dabar išsivysčiusiose šalyse skiriamos dvi vertybės:

1)asmenybės laimės siekimas, kad asmenybė būtų atsakinga;

2)siekimas tarnauti visuomenei, todėl reikalaujama ugdyti pakantumą žmonėms, pagarbą kitiems.

Jos sudaro gyvenimo prasmę. Visi turi būti laimingi, bet reikia, kad būtų naudingas ir visuomenei. Laisvė – tai ne anarchija, tai šalia galimybės kartu veikti visuomenei. Visais atvejais remiamasi bendražmogiškomis vertybėmis. Tos vertybės, kurios išreikštos 10 Dievo įsakymų ir nuo kurių priklauso vertybės.

Mūsų ugdymo tikslas

Šiandien mes kalbėdami apie ugdymo tikslą, negalime atsiriboti nuo antikos mąstymo keliamų reikalavimų. Mūsų ugdymo tikslas – harmoninga, aukštos tautinės savimonės asmenybė, siekiant asmeninės laimės ir savo tautos gerovės. Taip suprantant ugdymo tikslą – bendras žmogus bendroje visuomenėje. Didžiausia vertybė – žmogus. Valdžia turi tarnauti žmogui. Kad žmogus priimtų bendražmogiškąsias vertybes, būtina skirti ypatingą dėmesį savo tautos kultūrai, tradicijoms; iš esmės pagerinti rengimą savarankiškam gyvenimui, darbui; sudaryti kuo geresnes sąlygas asmenybės saviraiškai, realizuoti ugdymo procese humaniškumo principą iš esmės keičiant ugdytojų santykį; didinti šeimos atsakomybę už vaikų ugdymą.

UGDYMAS – VISUOMENINIS REIŠKINYS, JO VISUOMENINIS-SOCIALINIS SĄLYGOTUMAS

Ugdymas – visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas – tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda išsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą.

Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Valdančios klasės per ugdymą vykdo savo politiką. Tuo ir pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybės. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga. Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas. Prigimtis – biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas, Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos ideologija. Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus.

Ugdytinis kaip ugdymo veiksnys. Ugdytinio ugdomumas susideda iš:

1. Ugdymo galimumo;

2. ugdymo reikalingumo;

3. ugdomumo lytys(fizinis, psichinis, dvasinis).

Ugdytinis savo prigimti, ypatybėmis ir išsivystymo eiga yra pradas, kuris individualizuoja ugdomąjį veikimą.

Ugdytinių skirtybės:

1. amžiaus tarpsniai(kūdikystė, ankstyvoji vaikystė 2-7 metai, vėlyvesnioji vaikystė 8-12 m., paauglystė 13-17 m.);

2. lyčių skirtybės:

*kylančios iš nevienodos vyro ir moters prigimties;

*atsitiktinai susidariusios istoriniame žmonijos vyksme.

3. pavaldumas, tai žymės, kurios yra paveldimos nuo pat gimimo;

4. emocinis savotiškumas (temperamentas);

5. intelektualinis savotiškumas, jį sudaro inteligencijos
s savotiškumas, kuris charakterizuoja jo priklausimą tam tikrai visuomeninei grupei ir atvaizduoja jos įgimtas ir kultūrines ypatybes;

7. fizinės nenormalybės;

8. psichinės nenormalybės.

Ugdymo veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios veikmės ugdytiniui.

Šalkauskis išskiria 3 ugdytojų grupes:

I. Pašaukti iš prigimties ugdymo veiksniai:

1. Šeima. Jai tenka rūpintis naujosios kartos ugdymu. Tėvai sugeba individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno vaiko individualias savybes. Jame bendrauja tėvas ir motina, todėl sueina vyriškumo ir moteriškumo įtakos. Šeimyninis ugdymas yra harmoningas ir visašališkas. Pats gyvenimas šeimoje auklėja ir lavina;

2. Valstybė. Tai pašauktas iš prigimties ugdymo veiksnys. Jai priimta rūpintis fiziniu piliečių auklėjimu. Turi teisę rūpintis valstybiniu pilietiniu naujų kartų auklėjimu. Turi rūpintis minimaliu piliečių išsilavinimu. Turi rūpintis profesiniu išsilavinimu, kad žmogus galėtų dirbti visuomenei naudingą darbą. Pedagogų ir sociologų sakoma, kad ji turi ugdymo reikalus remti, kontroliuoti ugdymo vykimą, sudaryti ugdymui materialinį pagrindą;

3. Bažnyčia. Ji turi pareigą ir teisę į dorinį religinį tikinčiųjų auklėjimą. Ji turi teisę steigti mokyklas.

II. Pašaukti iš prigimties(ugdomosios įstaigos):

1. Ugdomosios įstaigos. Tai lavinamoji(mokykla formuoja jaunuomenę ryšium su ugdomosiomis gėrybėmis) ir auklėjamoji įstaiga, ima ugdymo uždavinius auklėjamuoju aspektu.

2. Jaunuomenės ugdymosi organizacijos. Jos papildo ir atbaigia mokyklos funkcijas.

III. Atsitiktiniai ugdymo veiksniai: tai yra toks veiksnys, kuris neturėdamas ugdomosios intencijos turi ugdomosios įtakos naujajai kartai. Tai – šeimos dalyviai, draugai, tėvų namai, apylinkė, klimatas, tėviškė, tauta, kultūra.

Ugdymo veikėjai. Jais yra asmuo, kuris, priklausydamas ugdymo veiksniams, vykdo ugdomąjį veikimą norimai, sąmoningai ir iš pašaukimo.

Tai:

1. Tėvai. Jie yra pašaukti ugdomosioms pareigoms;

2. Mokytojai, auklėtojai. Jais laikomi, kuriems lavinimas ir auklėjimas yra profesija.

3. Kunigai – tai aukščiausio pedagoginis pašaukimas.

Pagrindinės ugdomojo darbo savybės – tikslingumas, planingumas; metodingumas, jis numato kaip panaudoti vykdomąsias darbo priemones ir prisitaikyti prie vykdymo aplinkybių.

Bendrosios ugdytojo savybės: pedagoginiai gabumai; pedagoginis supratimas; pedagoginis patyrimas; faktiškas sugebėjimas sėkmingai dirbti ugdomąjį darbą.

Formalieji ugdymo veiksniai:

1. Ugdomasis idealas. Jis veikia ugdytinį netiesioginiu būdu, nes jį renkasi ugdytojas savo ugdomajam veikimui. Bet gali veikt ir tiesioginiu būdų, kai jis vienokiu ar kitokiu būdu įeina į ugdytinio sąmonę.

2. Ugdytinio prigimtis ir asmuo. Tai kiek pats asmuo savarankiškai pasireiškia ugdymosi darbe. Auga ir vystosi pats ugdytinis, nes jame glūdi prigimties tendencijos ir asmeninių pastangų šaltinis.

3. Ugdytojo asmenybė. Ugdytojo asmenybė ypatingai svarbi auklėjime, nes ugdytojas yra vadovas patarėjas, vedantis į vertingą asmenybę;

4. Ugdomosios gėrybės. Joje yra realizuota kokia nors vertybė.

Išvada – ugdymas jaunosios kartos yra neatsiejamai susijęs su visuomenės raida. Ypač svarbu siekti, kad ugdymas lenktų visuomenės vystymąsi ir tuo skatintų progresą.

5. ASMENYBĖS RAIDA IR UGDYMAS, RAIDOS IR UGDYMO RYŠYS

Žmogus į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė. Po to praeina ilgą individualios raidos kelią. Jis keičiasi fiziologiškai, psichiškai, socialiai, t.y. bręsta. Žmogau raidą apsprendžia įvairios sąlygos, aplinkybės. Didžiulę reikšmę turi ugdymas(mokykla, specialistai ir pan.).

Asmenybė – žmogus, kaip visuomeninė protinga būtybė, gebanti dirbti, turinti savitus psichikos ir socialinius bruožus.

Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas.

Šiandien jau niekas neneigia vaiko vidinio vystymosi dėsningumų.

Prigimtis – tai biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas. Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Vadinasi, prigimtis yra platesnė sąvoka nei paveldas. Paveldo informacijos nešėjai – genai. Paveldimi tam tikri nervų sistemos, vidaus sekrecijos liaukų, organų, odos, veido formos ir kai kurie kiti ypatumai.

Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos, ideologija.

Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui, siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Ugdymas yra ne tik mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos poveikis. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus. Ugdymas yra tuo sėkmingesnis, kuo geriau ugdytojas pažįsta ugdomojo asmens vystymosi prielaidas ir aplinkos poveikius, kuo geriau išmano jų sąveikos ypatybes įvairiais amžiaus tarpsniais.

Ugdymas yra visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Ugdymą sudaro
mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiai įgyja žinių, šiame procese kartu vystosi mokinių pažintinės galios intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas svarbiausia mokyklos funkcija. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau, įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos.

Ugdymas atsirado kartu su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis bei pobūdis. Atsiradus klasėms, ugdymą ėmė reguliuoti ir kontroliuoti valstybė. Valdančios klasės per ugdymą vykdo politiką. Tuo pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybes. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nes nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims.

Saviaukla – sąmoningo žmogaus veikla, kuria jis siekia įveikti savo trūkumus, išsiugdyti normos savybes.

Mažam vaikui didelį poveiki gali daryti ugdymas, ypač pedagogiškai organizuotas.

Apie 6-uosius metus ugdymo poveikis pasidaro svarbesnis už kitus veiksnius arba nelemiamas, o vėliau už jį reikšmingesnis gali pasidaryti saviauklos veiksniai.

Svarbiausia asmens vystymosi prielaida ir šio vystymosi rezultatas yra asmens aktyvumas. Ši ypatybė žmogui įgimta.

Ugdymo uždavinys – visaip skatinti vaikų aktyvumą ir optimaliai panaudoti jį kryptingam asmenybės formavimui.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimo, įgūdžių bei jų sistemos įvaldymas ir protinių galių tobulinimas.

Auklėjimas – asmenybės dorovinių estetinių vertybių, dvasinių poreikių įsitikinimų ir idealių charakterio bruožų, kultūringo elgesio, įgūdžių bei įpročių formavimas. Tai asmenybės, jos vidinės pasaulio dorovingumo ugdymas. Jo tikslas ugdyti dorovines nuostatas, jas suprantant kaip žmogaus santykį su savimi, su kitu žmogumi, visuomene, darbu, gamta, kultūrinėmis vertybėmis.

Asmenybės raida

Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek jo organizatoriai pažįsta ugdytinių amžiaus bei individualias savybes. Pagal vaiko amžiaus išgales ir ypatybes keliami ugdymo uždaviniai ir parenkamos pedagoginio poveikio priemonės ir metodai. Ugdymo uždaviniai, turinys bei metodai numatomi pagal žmogaus amžiaus tarpsnius. Tačiau asmenybės išsivystymo lygis nėra vien nugyventų metų rezultatas: lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi bet kuriame amžiuje, o ypač vaikystėje, turi ugdymo sistema ir pačios asmenybės veikla bei aktyvumas. Perėjimas nuo vieno amžiaus tarpsnio prie kito yra labai neapibrėžtas ir individualus, nes priklauso nuo sąlygų bei individualių ypatybių.

Vystymasis – tai fizinio, psichinio ir socialinio brendimo procesas, apimantis visus kiekybinius ir kokybinius įgimtų bei įgytų savybių pakitimas.

Fizinis brendimas – vaiko ūgio, kūno masės, raumenų jėgos didėjimas. Psichinis brendimas tai psichinių procesų, valios, emocijų kitimas, tobulėjimas, asmenybės individualių psichinių savybių formavimas.

Socialinis brendimas tai elgesio, santykių su aplinkiniais kitimas, dalyvavimas kolektyvo reikaluose.

Svarbu žinoti žmogaus raidos ypatumus, asmenybės tapsmą. Paveldimumas ir aplinka labai reikšmingi žmogaus raidai. Vienas iš svarbiausių asmenybės raidos prielaidų ir rezultatų yra pačios asmenybės aktyvumas – kiek ir kaip pati besiformuojanti asmenybė aktyviai reaguoja į įvairius aplinkos poveikius. Mokymosi veikloje lavėja mokinių mąstymas, jie tobulina tokius psichikos procesus kaip atmintis, vaizduotė. Asmenybė tai žmogus kaip visuomeninė protinga būtybė, gebanti dirbti, turinti savitus psichikos ir socialinius bruožus. Kiekviena asmenybė yra individualybė, nes jai būdinga savita psichika.

Kas apsprendžia asmenybės raidą? Susiformavo du požiūriai: 1)viską lemia prigimtis; 2)viską lemia aplinkybės. Tarp suaugusiojo ir vaiko yra kiekybės savybės. Vaiko asmenybę apsprendžia tai, ką jis atsineša į pasaulį. Žmogus jau gimsta su poreikiais, emocijomis. Kitas yra sociologizacinis požiūris. Lokas tvirtino, kad tai lemia religija. Šiuo atveju asmenys priklauso nuo aplinkos. Daug žmonių tvirtina: aplinka ir įgimtos savybės; tai kas paveldima vadinama genotipu. Ypatingos reikšmės turi aplinka. Žmogaus asmenybės raida vyksta veikiant sudėtingiems veiksniams ir pačios asmenybės santykiais.

Asmenybės raidos ir ugdymo ryšys

Ugdymas reikalingas asmenybės raidai, kas jis vyktų geriau. Ugdymu perduodame patirtį. Perduodame svarbiausius bruožus. Jaunas žmogus vis geriau pažįsta pasaulį ir išmoksta racionaliai veikti, mąstyti. Ugdymo procese keičiasi santykis tarp ugdomojo ir ugdytojo. Visuotinai pripažįstama, kad jei šeimoje geri santykiai, tai vaiko asmeninė raida daugiau ar mažiau sėkminga. Ugdymo rezultatai ne iš karto išryškėja, be to ne viską, ką duoda ugdymas, paima ką reikia. Ugdymas veikia daug veiksnių, ne viskas yra teigiama, ugdymas gali padaryti ne viską. Kelios būtinos sąlygos, kad ugdymas darytų kuo didesnę
– pažinti ugdytinius; ugdymas turi būti pakankamai gilus, giliai paliesti vaiko asmenybę.

Kada šeima daro poveikį? Tada kada vaikai turi savo tėvus. Auklėjime nėra smulkmenų, auklėjimas susideda iš smulkmenų. Labai svarbu panaudoti mokymosi galimybes. Vaikai labai kritiški suaugusiųjų atžvilgiu. Ugdymo įtaką asmenybės raidai didele dalimi apsprendžia mokymo aktyvumas vaikui. Ugdymo sąjungininkas yra norėjimas tobulėti. Ugdymo įtaką nemažai apsprendžia tai, kiek vieningi yra šeimos ir mokyklos reikalavimai.

Sąlygos, kad ugdymas kuo daugiau padėtų asmens raidai: iš sąsiuvinio

1. Būtina kuo geriau pažinti ugdytinius. Pažinimas labai svarbi ugdymo sąlyga. Pažinti mokinį ne taip jau paprasta, nes vaikas visą laiką keičiasi. Juos nuolat veikia įvairūs reiškiniai ir tą poveikį nustatyti labai sunku.

2. Ugdymas turi būti pakankamai stiprus, giliai paliesti vaiko asmenybę. Tai padeda vaikui atsispirti neigiamoms įtakoms. Svarbią reikšmę turi ir šeima, ir mokykla. Šeimoje ugdymas ypač svarbus ugdymo etapas, tai lemiamas asmenybės formavimo veiksnys. Tėvai turi būti vaikams pavyzdys, autoritetas – stiprus ugdymas. Mokykloje ugdymas ir turi būti pakankamai stiprus: pamoka gerai organizuota, parengta medžiaga, įtraukimas mokinių į pamoką ir pan.

3. Ugdymo įtaka asmenybės raidai didele dalimi apsprendžia paties vaiko aktyvumas. Aktyvumą skatina įvairūs poreikiai. Ugdytinis įvairiai reaguoja į tėvų ir mokytojų reikalavimus ir atitinkamai veikia. Aktyvumas rodo požiūrį į pateikiamą informaciją. Jei vaikas aktyviai veikia, stengiasi įveikti tuos reikalavimus, tai tie veiksmai rodo, kad tie dalykai yra jam daugiau ar mažiau priimtini.

4. paties vaiko siekimas tobulėti, t.y. jo orientacija į saviauklą, į saviugdą ir pan.

5. Ugdymo įtaką apsprendžia ir tai, kiek vieningi šeimos ir mokyklos reikalavimai. Šeima turi pasitikėti mokykla ir mokykla – šeima. Esmė – ugdymo procese nuolat vyksta keliami reikalavimai. Tarp ugdytinių ir ugdytojų turi būti konstruktyvus bendravimas.

VEIKLA – ASMENYBĖS RAIDOS PAGRINDAS

Veikla yra asmenybės raidos pagrindas. Veikdama asmenybė bendrauja su kitais žmonėmis, taigi ir mokydamasi, o tai itin veikia sąmonę ir elgesį. Todėl reikia teisingai ir racionaliai organizuoti veiklą, o ypač mokymą (net 14 m). Mokymasis – mokyklinio amžiaus pagrindinė veikla, lemianti ugdymo rezultatus. Vaiką veikia įvairūs veiksniai. Paauglys vaikas taip pat aktyviai veikia. Žmogus pats reaguodamas keičiasi. Didelį vaidmenį vaidina pati veikla. Be veiklos nėra raidos ir vystymosi. Vaiko raida pasireiškia tuo, kad keičiasi ir tobulėja veikla. Žaidimas vaidina labai svarbų vaidmenį. Žaisdamas dažniausiai mėgdžioja tėvus. Vėliau žaidimą keičia mokymasis. Mokymasis pati svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis. Mokymosi metu mokiniai lavinami. Mokymasis keičia ir tobulina pažintinę mokinio veiklą. Mokymasis – protinė veikla, reikalaujanti daug pastangų ir yra sudėtinga. Kuo aukštesnė klasė, tuo mokytis sunkiau. Vaikui būdingas noras veikti. Juos reikia skatinti prie darbo. Bet kurio darbo metu mokinys įgyja žinių, bet vien dirbdamas priimti žinių negali. Viena iš problemų yra visuomeninė veikla. Šiuo metu veikla yra nepakankama, o ypač saviveikla. Žmogus egzistuoja visuomenėje. Asmenybės santykis su visuomene. Veikla grupėje (savivalda), žaidimai, buitinis darbas, meninė ir sportinė veikla, visuomeninė veikla padeda asmenybės raidai.

7. ŠVIETIMĄ REGLAMENTUOJANTYS DOKUMENTAI, LR ŠVIETIMO ĮSTATYMAS – PAGRINDINIS LIETUVOS ŠVIETIMO DOKUMENTAS

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2842 žodžiai iš 8829 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.