Pedagogikos konspektai
5 (100%) 1 vote

Pedagogikos konspektai

1121314151617181

Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Pedagogikos mokslo raida. Pedagogikos ryšys su kitais mokslais.

Pedagogika atsirado kartu su žmonijos atsiradimu. Ilgus amžius vyresnieji mokė vaikus. Nuo šio mokslo pradžios iki dabar keliami šie svarbiausi klausimai: ką mokyti? ko mokyti? kaip mokyti ir išmokyti? Ilgus amžius ugd teor buvo suprantama kaip vaikų ugd menas. Ugd – socialinės patirties perdavimas, vyksta nuolat, remdamasis žmogiškuoju bendravimu, jis perteikia žmonijos sukauptą soc patirtį. Pedagogika (iš gr. k. vaikų ugd menas) tyrinėja vaikų ir jaunuolių ugd procesą, ieško būdų, kaip šį procesą palengvinti, padaryti patrauklesnį, įdomesnį. Edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugd. Pedagogikos obj – vaikas, jaunuolis, o edukoligijos – apskritai žm. Ši mokslo sritis iš tikrųjų yra labai sudėtinga ir specifinė, todėl, kad ji apima ne tik žinias, mūsų mokėjimus, įgūdžius, bet ir traktuoja, kad pedagogikos dalykas yra žm ir vaiko, kaip asm ugd (tai vertybės, nuostatos, protas, emocijos, o ne tik žinios). Ši sritis labai specifinė ir sunkiai koreguojama. Pats ugd iš vienos pusės yra suvokiamas, kaip asmens keitimo ir tobulinimo procesas, iš kitos – kaip keitimasis ir tobulinimasis. Iš vienos pusės pedagogika turėdama savo obj, met, tikslus, konkrečią paskirtį yra traktuojama kaip mokslas, o iš kitos pusės – kaip menas, kadangi vaikai yra skirtingi, todėl būtina tinkamai parinkti ugd būdą.

Ryšiai su kitais mokslais. Pedagogika negali būti atsieta nuo kitų mokslų, nes ji tiria žm. Ji stipriai susijusi su filosofija, psichologija (vieni vaikai turi regimąją atmintį, kiti – girdimąją), biologija (ugd priklauso nuo prigimtinių savybių), medicina, etika (kaip turime elgtis įtakoja mūsų ugd), geografija (tautos įpročiai, tradicijos įtakoja ugd), istorija (tautinė mokykla – norima išsaugoti savo šaknis), fizika, chemija, matematika (kitų mokslų atradimai ir išvados įtakoja pedagogiką), kibernetika, socialogija (atliekami soc tyrimai), genetika ir kt. Pedagogika drauge su kitais mokslais kompleksiškai tyrinėja asm ugd; pedagogika remiasi kitų mokslų išvadomis ir pati siekia, kad jos išvadas naudotų kiti mokslai.

Pagrindinės sąvokos. Ugd – pagr pedagogikos sąvoka susidedanti iš mokymo, lavinimo ir auklėjimo. Mokymas – tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių perdavimo bei įsisavinimo procesas; tai pagalba ir vadovavimas mokymuisi ir išmokimui (žinios). Lavinimas – tai ugdomo asmens fizinių, psichinių, praktinių mokėjimų ir sugebėjimų plėtojimasir tobulinimas (įgūdžiai). Auklėjimas – pažiūrų, jausmų, įsitikinimų, elgesio normų, ipročių, vertybių suvokimas, įsižavinimas ir vadovavimasis jomis.

Kitos sąvokos: auginimas, švietimas (info perdavimas), globojimas (individo saugojimas, kad jis nepadarytų sau ir kitiems žalos), perauklėjimas (neigiamų asmenybės savybių vertimas teigiamomis).

Pedagogikos mokslų sistema. Pedagogikos mokslo atstovai.

Ped tyrinėja asm ugd procesą. Apima žinių perteikimą, gaunamų žinių pagrindus, žmonių tapsmą asm. Edukologija – žmonių ugd, tik praplėstas nuo gimimo iki mirties. Skirtumas – pedagogika apima mokyklinį ugd, o edukologija – suaugusio nenutrūkstamą ugd. Ped šakos. Šiuo metu pedagogika tiria asm ugd įv amžiaus tarpsniais. Lavinimo ir auklėjimo diferencijacija reikalauja specializuoti mokslinius tyrimus, todėl skiriamos šios sritys: 1) bendroji ped (nagrinėja asm ugd dėsningumus, ieško bendrų auklėjimo ir lavinimo pagrindų, sprendžia pedagoginės metodologijos ir tyrimo metodikos problemas) 2) amžiaus tarpsnių ped (tiria asm ugd probl priklausančias nuo amžiaus ypatybių; išskiriamos šios sritys: *ikimokyklin ped (nagrinėja ikimokyklinio amžiaus ugd dėsningumus), *mokyklinė ped (nagrinėja vaikų, paauglių lavinimo bei auklėjimo dėsningumus), *profesinio lavinimo ped (sprendžia profesinio jaunimo rengimo probl), *suaugusiųjų ped (tiria soc ir profesinius lavinomo klausimus); 3) specialioji ped (nagrinėja vaikų turinčių fizinių ir psichinių sutrikimų rengimo gyvenimui klausimus) 4) atskirų dalykų mokymo metodikos (tyrinėja specifinius lavinimo dėsningumus, kuriuos nulema dėstomo dalyko turinys) 5) ped istorija (tiria ped idėjų ir lavinimo bei auklėjimo sistemų raidą).

Atstovai. Žymiausių visų laikų didaktu yra laikomas J.A.Komenskis. XVIIa. jis parašė “Didžiąją didaktiką”, kurioje apibendrino visą pedagoginę patirtį ir iškėlė pamoką kaip pagr mokymo formą (pamokoje turi būti pastovūs panašaus amžiaus ir intelekto mokiniai). Šioje knygoje Komenskis pasiūlė mokyklų struktūrą, pirmosioms trims jos grandims mokymo trukmę – programą. Reikalavo, kad mokymas būtų universalus ir naudingas, duotų tikslią pasaulio anatomiją. Komenskis pirmasis įvedė pamokų tvarkaraštį, ragino kaitalioti pamokas (kad po sunkesnių eitų lengvesnės ir atvirkščiai). Teigė, kad mokymas turi padėti vystytis mokinių gebėjimams. Jis nubrėžė žinių perėmimo procesą, aprašė, kaip vaizdingai jas suvokti, suprasti, išreikšti ir taikyti praktikoje. Ragino pradėti nuo objektų stebėjimo ir vaizdumą laikė auksine taisykle. Akcentavo dėmesio palaikymą per visą pamoką. Rašė, kad mokymą reikia padaryti maloniu, nenaudoti fizinių bausmių. XVIIIa. Ž.Ž.Ruso reikalavo gerbti vaiko asmenybę, manė, kad vaikas
pats turi viską tirti, atrasti tiesas, mokytojas turi būti tik patarėjas. XIXa. J.F.Herbartas manė, kad svarbiausias veikėjas – mokytojas, mokiniai besąlygiškai turi jo klausyti. D.Diujis siūlė pirma mokyti to, kas naudinga gyvenime, teigė, kad svarbiausia praktinės žinios, darbas. Lietuvoje M.Mažvydas 1547m. parašė pirmąjį lietuvišką elementorių. Jis pasisakė prieš kalimo ir muštro metodus, teigė, kad mokymasis vaikui turi būti prieinamas. M.Daukša siekė, kad būtų mokoma lietuvių kalba. Jo Postilėse pastebima, kad lietuvių kalbą jis laikė viena iš pagrindinių tautos egzistavimo sąlygų. Jėzuitai kūrė savo mokymo turinį pagal Europos standartus (lotynų kalba). XVIIa. Ž.Liauksminas, jėzuitas, išsilavinęs, parašė vadovėlį studentams “iškalbos praktika”. Mokė, kad kalbėti reikia aiškiai. G.Piramovičius lotyniškai parašė “mokytojo pareigas”, skirtas pradinių klasių mokytojams, kaip mokyti pradinukus, atsižvelgti į individualius skirtumus, vesti į gamtą, kad būtina linksma ir laisva atmosfera. S.Daukantas parašė lietuvišką abėcėlę. Vyskupas M.Valančius ragino tėvus mokyti vaikus lietuviškai, neleisti jų į rusų m-klas. XIXa.pab.-XXa.pr. aktyviai reiškėsi Vydūnas, J.Jablonskis, G.Petkevičaitė-Bitė, Vaižgantas. S.Šalkauskis – žymus politologas, sociologas sukūrė pedagoginę mokyklą, skyrė dėmesį vaiko galių įvertinimui, ragino priimti vaiką tokį, koks jis yra, ypatingą dėmesį skyrė šeimai. P.Maceina, Šalkauskio mokinys – tautinio auklėjimo pradininkas. Vabalas-Gudaitis – pirmasis įvedė pedagoginės sąveikos terminą (jos laikantis atsiranda ryšys tarp ugdytojo ir ugdytinio, jie pagelbsti vienas kitam). Matijošaitis-Esmaitis parašė pirmąjį Pedagogikos istorijos vadovėlį lietuvių kalba. A.Baranauskas parašė pirmąjį matematikos vadovėlį. A.Gučas VU atkūrė Pedagogikos-psichologijos mokslą. M.Karčiauskienė (pedagogikos žinovė), M.Lukšienė Biliūnienės dukra (lietuvių švietimo reformos ašis), profesorius Laužikas – eksperimentinės pedagogikos pradininkas (studijavo neįgalių vaikų elgesį, pirmasis atidarė neįgaliųjų mokyklą savo lėšomis). 1990m. išleido knygos “Ugdymo diferencijavimas ir integravimas” – tai pagrindinė Švietimo reformos knyga. J.Vaitkevičius – socialinės pedagogikos ir mokymo teorijos srityje. Profesorius V.Rajackas aprašė mokymo teoriją “Mokymo organizavimas”, tyrinėjo šeimą. L.Jovaiša – domėjosi internatų vaikais, taip pat profesiniu orientavimu, darbiniu ugdymu ir mokymu. V.Bitinas – ugdymo filosofijos specialistas, matematikos mokslo žinovas. V.Jakavičius – pedagogas istorikas. Biologijos srityje – Balevičienė, Pakalnis, Noreika, Sereika; chemijos srityje – Stundžia, V.Valentinavičienė, Vaitkus.

Ugdymo diaugiamatiškumas. Ugdymo sampratą įtakojantys veiksniai.

Ugd kaip subjektyvus ir objektyvus procesas. Tai reiškia pokyčius tiek ugdytiniame, tiek ugdytojuje. Ugd yra traktuojamas kaip asm kitimo procesas, perėjimas iš vienos pakopos į kitą. Asm pokyčius įtakoja ugdytojo veiksmai, kurie ir turėtų žadinti teigiamus pokyčius arba asms vystymąsį. Iš mokytojo eina asmens mokymas, ugd. Ugd kaip susitikimas. Turi išorinę ir vidinę struktūras. Kiekvieno pedagoginio susitikimo metu mokinys ir mokytojas bendrauja. Šis bendravimas šį tą duoda ir mokiniui, bet veikia ir mokytoją. Kiekvieno pedagoginio susitikimo metu galvojama apie asm vystymąsį. Ugd kaip pedagoginė situacija. Pedagoginės situacijos pagrindus sudaro: ugdytojas, ugdytojo pedagoginiai veiksmai, konkretus ugd tikslas, konkretus ugd turinys, konkretūs met. Visa tai ugdytojas gali koreguoti. Ugd kaip įtaka. Ugd – suaugusių žmonių įtaka tiems, kurie dar nepasirengę gyvenimui. Ugd kaip sąveika. Sąveika – abipusė įtaka, vykstanti į abi puses. Konstrukcinė sąveika – narių suartinimas, jų organizavimas į grupę arba bendruomėnę. Todėl ugdytinis tampa pilnateisiu nariu ir tos sąveikos organizatorium. Konstrukcinės sąveikos pagrindiniai veiksniai: ugdytinių psichologija, etika, lytis, amžius, nuostatos (tiek mokytojo, tiek mokinio). Ugd kaip kūryba. Daug autorių ugd traktuoja kaip kūrybinį procesą, tiek mokinio, tiek mokytojo atžvilgiu. Ugd kaip saviraiška. Saviraiškos pagr mintys: kiekvienas žm yra unikalus, taigi kiekvienas mokinys ir mokytojas taip pat yra unikalus, pabrėžiama ugd orentacija į žm, padedantį išreikti save, ugd turi sudaryti sąlygas atsiskleisti unikalumui. Ugd kaip vertybių internalizacija. Ugd kaip prasmės atradimas. Tai rėmimasis egzistencine filosofija, kurios viena iš idėjų yra tokia – viena iš probl,dėl ko žm griebiasi alkoholio, narkotikų, tai gyvenimo prasmės nesuvokimas. Todėl pabrėžiama ugdytinio asmeninė patirtis. Ugd kaip permanentinis procesas. Suaugusių saviūgdos procesas.

Ugdymo tikslų problema. Ugdymo tikslų ir uždavinių kėlimo pagrindai.

Ugd tikslų problema. Ugd tikslas – lavinimo, auklėjimo, mokymo rezultatų numatymas, žvilgsnis į žm tobulą perspektyvą, į laiko prizmę. Filosofijos atžvilgiu, tai būtų idealus mokinio, auklėtinio vaizdinys. Tačiau, ugd tikslui siekti gali atsirasti kliūčių. Turime pabrėžti, jog mokymąsis yra nelengvas procesas, reikalaujantis nemažų pastangų, todėl būna ne visada patrauklus ir įdomus; ši veikla neretai vyksta priverstinai, norint sėkmingai
mokytis, reikia valios pastangų, ryžtingumo, atkaklumo, pareigingumo, užsispyrimo, drausmingumo, gebėjimo atsispirti įv pagundoms. Dėl šių ir kitų aplinkybių reikia ieškoti būdų tobulinti mokymą, siekti, kad ši veikla skatintų kuo mažiau neigiamų emocijų, mokiniui būtų kuo priimtinesnė.

Ugd tikslų ir uždavinių kėlimo pagrindai. Ypatingą vietą ugd tikslų ir uždavinių kėlime užima sąveikos, dermės, atitikimo lygis tarp pagr švietimo lygmenų, t.y. valstybės keliamų tikslų ir uždavinių. Valstybės keliamų tikslų apibendrinimas mokykloje nusakomas išplėstos ugdomosios plėtros plane. Šį planą turi žinoti kiekvienas mokyklos bendruomenės narys. Ugd tikslus ir uždavinius nusako valstybė vėliau juos sau pritaiko apskritis ir savivaldybė, dar žemiau mokykla, mokyklos bendruomenė – asmeniui ir grupei. Ugd tikslai ir uždaviniai pastoviai kito ir kinta. Lietuvos švietimo sistema remiasi šiais pagr principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo, atsinaujinimo arba kaita.

Vaiko ugdymą lemiantys veiksniai. Ugdymo veikėjai. Mokyklos ugdomoji galia.

Ugdymo procesas, jo organizavimas institucijose.

Edukologijos aspektu ugd procese skirtini pedagogai – augančiosios kartos ugd institucijų veikėjai ir andragogai – tęstinio ugd institucijų veikėjai. Ugd yra sistemingas, organizuotas, nuoseklus ir Lietuvoje iki šešiolikos metų privalomas. Nesistemingai, nenuosekliai ugdoma per žiniasklaidos priemones, kultūros įstaigų, bažnyčios ir kt. institucijų, kurioms ugd nėra veiklos pagrindas. Ugd procesas augančios kartos ugd institucijose vadinamas pedagoginiu procesu.

Ugd procesas tai nuosekli ugd būsenų kaita. Ugd esmė – tobulinimo linkmė vedanti aukštyn. Ugdomasis veiksmas turi savo turinį, kuris pasireiškia ugd būdais. Nustatyti ugdomojo veikimo būdus arba jo funkcinius aspektus yra ne kas kita, kaip nustatyti ugd esminį turinį. Funkciniai ugd aspektai: augimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas. Švietimas ugdo inteligentą, mokymas – žinovą, lavinimas – kūrėją, auklėjimas – asm, formavimas – induvidualybę.

Ugdomasis veikimas yra konkreti ugdytojo ir ugdytinio sąveika tikslingai nukreipta į ugdomąjį tikslą ir atremta į objektyviąją ugdomąją gėrybę. Ugd yra globojamasis, lavinamasis ir auklėjamasis veiksmas, kuriuo vyresnioji karta stengiasi paruošti gyvenimo tikslas augančią kartą su prigimtinių, kultūrinių ir religinių visuomenės gėrybių pagalba. Ugdant kinta ugdytinio asm. Kinta ir ugdytojas, jo pedagoginė veikla. Tačiau ugdytojas yra tik priemonė, o ne tikslas, todėl jo kitimas neišreiškia ugd esmės. Ugdytojo ir ugdytinių sąveika nuolat kinta. Specifinis ugd proceso bruožas yra grįžtamoji info apie asm pokyčius. Mokytojas visuomet įvertina jo mokinio mokymosi rezultatus. Jis stengiasi sužinoti ir tai, ką mokinys išmoko ir be jo pagalbos. Skatina lavintis savarankiškai. Ugd procesas tai kaita tokių pedagoginės sąveikos apraiškų, kurios yra pedagogiškai valdomos ir kurių rezultatyvumą mokytojas gali numatyti. Pavienė tokios saveikos apraiška vadinama ugd situacija. Pagr pedagoginės situacijos komponentas – ugdytojas ir jo veiksmai, kuriuos kuria užsibrėžti ugd tikslai. Nuo ugd met priklauso kaip ugdytiniai įsisavina pateikiamą patirtį. Pedagoginės veiklos rezultatas – ugdytinio priimtas info srautas, kurios dėka ugdytinis formuoja socialiai vertingas asm struktūras: protinius bei praktinius gebėjimus, santykius su aplinka ir kt. Ugdomosios info srautui turi įtakos ir ugdytojo vei ugdytinio santykiai, moralinė aplinka. Ugdytinis nėra pasyvus pedagoginio proceso obj, jis – aktyvus dalyvis. Jo reagavimas į aplinką yra individualus. Apie ugdytinio reagavimą į pedadodinius veiksmus galima spręsti tik iš jo reakcijos išreiškiamos žodžiais, veiksmais ar poelgiais. Ugdytojas įv būdais fiksuoja tą reagavimą ir taip gauna grįžtamąją info apie vidinį reagavimą ir galimus ugdytinio vidinius pokyčius. Jei grįžtamoji info parodė, kad užsibrėžtas tikslas jau pasiektas, galima kelti naujus tikslus, o jei nepasiektas, reikia irškoti naujų būdų jam pasiekti. Remiantis grįžtamąja info ugd situacijos siejamos tarpusavyje ir tampa ugd procesu.

Ugdymo kryptys. Holistinis (visuminis) ugdymas.

Ugd gali būti skirstomas pagal gyvenimo sritis, žm veikimo bruožus ir tam tikrų interesų atžvilgius. Pagal gyvenimo sritis: ugd sritys – prigimtinė (ruošia prigimties reikalams), kultūrinė (kultūros), religinė (religiniams). Pagal žm veikimo bruožus: yra 3 ugd bruožai – 1) intelektualinis-protinis (ugdytinis tuošiamas pažinimui); 2) estetinis-meninis (estentiniams kultūros reikalams); 3) moralinis-dorovinis (doroviniams reikalams). Pagal tam tikrų interesų atžvilgiu: atskiras individas, visuomenė, tauta ir visa žmonija gali turėti savo interesus. Individualinis ugd stengiasi patenkinti individo poreikius, visuomeninis – paiso visuomenės reikalų, tautinis – stengiasi patenkinti tautos interesus, tarptautinis ugd stengiasi ugdyti naujas kartas atitinkančias visos žmonijos reikalavimus.

Holistinis ugd su ugd integracija siekia tikslo: siekia įveikti iki šiol vyravusį nepateisinamą ugd turinio suskaidymą į daugelį tarpusavyje susijusių disciplinų, kurių pagrindu moksleiviai formavosi išskaidytą pasaulėžiūros vaizdą. Toks pasaulvaizdis prieštarauja
reiškinių sąryšiui, trukdo suvokti atskirų kultūros reiškinių vietą, mentina žm veiklos efektą.

Švietimo sistemos samprata, tikslai, uždaviniai, principai. Švietimo kaitos gairės.

Švietimo sistema – tai esamas šalyje institucijų kūrimo ir mokymo ratas, kuris tikslingai, organizuotai paruošia jaunąją kartą gyvenimui. Yra 2 priėjimai, kurie jungia specialius švietimo elementus tarpusavyje: 1) vienalytė sistema sudaryta eiliškumo tvarka, leidžianti natūralų perėjimą iš vienos pakopos į kitą; 2) tai gyvavimas vienu metu dviejų lavinimo sistemos institucijų. Čia negalima pereiti iš vienos institucijos sistemos į kitą. Liet-oje švietimo sist apima visas ugd institucijas, nuo ikimokyklinių iki aukštųjų m-klų ir įv kursų. Ši švietimo dalis vad formaliuoju švietimu, kadangi baigus, bet kokią instituciją žm gauna sertifikatą. Formalusis švietimas nuo neformaliojo skiriasi tuo, kad gaunamas pažymėjimas. Neformalusis yra tas švietimas, kuris valstybės nereglamentuotas ir baigus neformalią instituciją negaunamas valstybės reglamentuotas pažymėjimas. Visa švietimo sistema susiduria su tuo, kad reikia keisti daugybę dalykų, pasikeitė požiūris į vaiką.

Švietimo sistemos tikslai sirstomi į 3 grupes: 1) Vertybiniai tikslai (puoselėti dvasines ir fizines galias, suteikti galimybę plėtotis individualybei; užtikrinti kultūrinį ir soc visuomenės integralumą, suteikiant bendrinę kalbą, vertybių ir žinių branduolį; inicijuoti visuomenės pokyčius, mentalitetą; rūpintis kultūrinio tapatumo išsaugojimu, istoriniu tęstinumu, perteikiant ir plėtojant, europietines kultūros tradicijas, tačiau išliekant savimi); 2) Kompetencijų tikslai (visos švietimo sist – teikti asmens visapusį išsilavinimą laiduojantį galimybę piliečiams pasirengti naujoms žinioms, kultūriniam raštingumui; teikti viaspusį išsilavinimą, kuris būtų naudingas bet kurioje šakoje, būtume konkurencingi; ugdyti visuomenės kultūrinę kompetenciją); 3) soc tikslai (t.y.sudaryti sąlygas asmeniui socializuotis ar kultūrizuotis. Mažinti soc nelygybę, atskirtumą bei soc įtampas; laiduoti sąlygas visų socialinių sluoksnių socialiniai brandai ugdyti). Šie tikslai užrašyti švietimo konsepcijoje, jie turi būti realizuoti visose ugd institucijose.

Principai – tai pagr taisyklės, reikalavimai, idėjos, teiginiai, kuriais remiasi organizuojamas švietimo darbas: 1) humaniškumo (didžiausia vertybe yra laikomas žm; išskiriama: pasirinkimo laisvė, asmens teisė į privatumą, dvasinio gyvenimo nepriklausomybė); 2) demokratiškumo (pagrindinėje m-kloje privalomas mokymas visiems prieinamas; tėvai privalo leisti vaikus nuo 6-7m.; mokymas vyksta gimtąja kalba; asmuo turi teisę gauti jo polinkius, galimybes atitinkantį išsilavinimą, pasirinkti švietimo instituciją, ją keist); 3) nacionalumo (rūpinimasis Lietuvos kultūra, jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu); 4) atvirumo (teikia atvirumą kaitai, kultūrų dialogui, laikosi nuostatos ieškoti ir įgyvendinti konstruktyvias idėjas).

Pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai: 1) užtikrinti darnią prigimtinių mokinio galių plėtotę, puoselėti jo dvasinę kultūrą, pilietiškumą; 2) sudaryti sąlygas įgyti sociokultūrinio raštingumo pagrindus, padėti išsiugdyti asmeninę, socialinę, pažinimo bei kultūrinę kompetenciją sėkmingam iškylančių asmeninio bei socialinio gyvenimo klausimų sprendimui; 3) padėti mokiniui išsiugdyti komunikacinius sugebėjimus, įgyti informacinės kultūros, kompiuterinio raštingumo pagrindus; 4) atskleisti ir plėtoti kūrybines moksleivių galias, ugdyti meninę ir estetinę kompetenciją, padėti įsitraukti į visuomenės gyvenimą; 5) ugdyti mokinių gebėjmą kritiškai mąstyti, spręsti problemas; 6) ugdyti mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, iniciatyvumą, savarankiškumą, nusiteikimą imtis atsakomybės, nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tobulėti.

Švietimą reglamentuojantys dokumentai, jų charakteristika.

Švietimo įstatymas. Švietimo koncepcija. Mokymo bendrosios programos (ko mokyti). Mokymo planai: bendrieji ir specialieji. Bendrojo išsilavinimo standartai (kokiu lygiu, kaip mokyti). Vadovėliai. Ugd programos: bendrosios ir specialiosios: dalykinės, mokymo, užklasinės, fakultatyvų programos. Pamokų planai: metinis, semestro, mėnesio, savaitės, dienos, vienos pamokos.

Ypač reikšmingos yra bendrosios programos. Jų pagrindu mokytojai gali kurti savarankiškai individualias mokymo programas – taip skatinama jų iniciatyva, kūrybingumas, naujovių ieškojimas. Rementis bendrosiomis programomis, sukurti valstybiniai bendrojo išsilavinimo standartai, jų pagrindinė funkcija yra ugdymo rezulatų vertinimas. Parengta ir keletas integruojančio ugdymo programų – dorovinio ugdymo, pilietiškumo, vieninjgos kalbos, etninės kultūros, ekologinio, sveikatos ugdymo programos. Nemažai parengta naujų vadovėlių, pagalbinių mokymo priemonių, knygų mokytojams, išleista ir verstinių vadovėlių. Tiesa, vadovėlių dar trūksta, ypač vyresniosioms klasėms, kuriuose mokymas profiliuojamas. Ypač trūksta alternatyvių vadovėlių – jie labai reikalingi kuriant ir taikant mokymo procese individualias programas. Labai reikšminga, jog, pertvarkant mokymo turinį, buvo siekiama jį depolitizuoti, deideoligizuoti, diferincijuoti, deramą vietą mokymo
skirti tautinei kultūrai, integraciniams ryšiams (tarpdalykiniams ryšiams, sociokultūrinei integracijai). Mokymo turinio tobulinimas – nuolatinis procesas. Todėl, apibendrinant jau sukauptą patirtį, tobulinant mokymo turinį, remiantis įvairiuose dokumentuose ir koncepcijose, pedagoginėje literatūroje ir pan. keliamomis idėjomis, galima įvardinti mokymo turiniui keltinius tokius svarbiausius reikalavimus.

Lietuvos Respublikos švietimo sistemos principai, struktūra.

Lietuvos švietimo sistema grindžiama šiais principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo ir paslankumo (kaitos) arba atvirumo

Švietimo struktūra apima formalųjį ir neformalųjį valstybinį ir nevalstybinį švietimą. Formalųjį švietimą sudaro: nuosekliojo švietimo sistema ir suaugusiųjų formalaus švietimo sistema. Pagrindinė nuoseklaus švietimo sistemos grandis – bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas, apimantis ikimokyklinį ir mokyklinį ugdymą. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, lopšeliuose ir darželiuose. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Vaikams nelankiusiems darželio organizuojamas priešmokyklinis rengimas.

Priešmokyklinis ugdymas – vaiko ikimokyklinio ugdymo tąsa. Jo tikslas – padėti vaiko socializacijos, demokratinio bendravimo pamatus bei brandinti vaiką mokyklai ir palengvinti jo perėjimą nuo ugdymosi šeimoje ar darželyje prie sistemingo ugdymo(si) mokykloje.

Bendrojo mokyklinio ugdymo struktūros yra šios: pradinė mokykla, vidurinė mokykla (5-12 kl.), kurios žemesnioji pakopa (5-10 kl.) paprastai jungiamos su pradine mokykla ir vadinama dešimtmete.

Pradinė mokykla tai pirmoji vaiko bendrojo lavinimo mokykloje pakopa, pirmasis ugdymo turinio koncentras. Vidurinėje mokykloje atsižvelgiant į moksleivių mokymosi poreikių bei socialinių interesų raidą, skiriami adaptavimosi, žvalgomasis, orientavimosi ir apsisprendimo tarpsniai. Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais abitūros egzaminais. Vaikai su fiziniais ar psichiniais trūkumais gali būti mokomi kartu su sveikais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą. Jeigu bendrasis mokymasis dėl negalios nėra įmanomas, steigiamos specialiosios mokyklos. Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose ugdymas realizuojamas pagal Lietuvos švietimo koncepciją.

Jaunimo profesinio ugdymo sistema apima profesines ir aukštesniąsias mokyklas (kolegijas). Profesinės mokyklos rengia kvalifikuotus darbininkus bei aptarnavimo, verslo sričių darbuotojus. Aukštesniosiose mokyklose rengiami specialistai, tarnautojai su aukštesniuoju išsilavinimu įvairioms gamybos, aptarnavimo ir kultūros sritims.

Lietuvoje veikia įvairaus akademinio statuso aukštosios mokyklos. Aukštosiose mokyklose gali vykti 1, 2 ar 3 pakopų studijos, kurias sėkmingai baigus suteikiamas atitinkamai bakalauro, magistro ar daktaro akademiniai laipsniai.

Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius nei aštuoniolika metų ir nesimokančius nuoseklaus švietimo mokyklų sistemoje.

Lietuvos Respublikos ugdymo institucijų tipai, jų paskirtis.

Profiliuotas mokymas. Įvairios ugdymo sistemos.

Profilis – mokymo kryptis, sudaranti sąlygas moksleiviams įgyti gilesnes, platesnes, kryptingesnes žinias ir gebėjimus, tikslingai orientuotus į numatomą rinktis profesinės veiklos ar tolesnių studijų sritį. Profilis aprėpia grupę, srautą moksleivių, kuriuos sieja specifiniai polinkiai, interesai, pasirenkama tolesnių studijų ar profesinės veiklos sritis, gebėjimai. Pagr mokymo profiliavimo tikslai yra padėti moksleiviams: *rinktis tinkamiausią, savo polinkius, interesus ir gabumus atliepiantį mokymosi kelią; *stiprinti mokymosi motyvaciją, išvengti galimų mokymosi nesėkmių; *įgyti papildomų žinių ir gebėjimų, išplečiančių atitinkamai veiklos sričiai reikalingą teorinį akiratį ir praktinę patirtį; *tinkamai pasiruošti tolesnėms studijoms; *mažiau laiko ir pastangų skirti tiems dalykams, kuriems jie neturi polinkio ar gabumų.

Lietuvos pradinėje mokykloje mokymas nėra profiliuotas, išskyrus meninio profilio gimnazijas, kur nuo pirmos klasės mokymas turi ryškiai išreikštą profilinį pobūdį. Mokymo profiliavimas Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje prasideda po aštuonių klasių: čia moksleiviai renkasi atitinkamo profilio gimnaziją arba tęsia mokslą pagrindinėje (vidurinėje) mokykloje, kurios 9-10 klasėse realizuojamas negilus mokymo profiliavimas, o 11-12 – giliau profiliuotas mokymas.

Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje moksleivis gali rinktis vieną iš šių profilių: *humanitarinį *realinį *technologinį (įgyvendinamas profesinėse mokyklose ir technologinėse gimnazijose) *meninį (įgyvendinamas, menų gimnazijose, nacionalinėje menų mokykloje, konservatorijose).

Kiekviename profilyje gali būti siauresnės pakraipos.

Vidurinės mokyklos 11-12 klasėse privalomojo branduolio dalykams skiriami du trečdaliai viso mokymosi laiko. Privalomą humanitarinio ir realinio profilių ugdymo turinį reglamentuoja švietimo ir mokslo ministerija.

Pasirenkamieji dalykai skirstomi į privalomai pasirenkamus ir laisvai pasirenkamus dalykus. Profilio požiūriu privalomai pasirenkamus dalykus skirsto į dvi dalis: pagrindinius ir nepagrindinius.
dalykai papildo ir plečia žinias bei gebėjimus, moksleivių įgyjamus per profilinių branduolio dalykų pamokas. Nepagrindiniai – sudaro sąlygas įgyti papildomos patirties ir žinių, susijusių su atitinkama profesinės veiklos sritimi. Pagrindinius dalykus mokykla privalo pasiūlyti moksleiviams, o nepagrindinius – gali siūlyti.

Profilinio mokymo nuostatos: 1) moksleivis gali mokytis ne daugiau kaip 12 dalykų per 2 metus 11-12 klasėse; 2) moksleivis ne branduolio kurso gali mokytis ne daugiau kaip 5 dalykus, iš jų ne daugiau kaip 2 tiksliniu kursu; 3) moksleivis gali turėti ne daugiau kaip 32 pamokas per savaitę. Humanitarinį profilį pasirinkusių moksleivių privalomą ugdymo planą sudaro: dorovinis ugdymas – tikyba, etika; gimtoji (lietuvių) kalba, viena užsienio kalba, istorija, matematika, informatika, gamtos mokslai (biologija, fizika, chemija) – pasirenkamas vienas dalykas; menai: meno sritys (dailė, muzika, teatras, dizainas, šokis, šioulaikiniai vizualiniai menai) ir meninė raiška. Kūno kultūra (bendroji, pasirinkta sporto šaka, sveika gyvensena, sportinis šokis) ir visuomenei naudinga veikla. Realinio profilio planą privalomai sudaro: dorovinis ugdymas, lietuvių kalba, gimtoji kalba (nielietuvių mokykloms), informatika; matematika; renkamasi biologiją, fiziką, chemiją; visuomenės mokslai; menai, kūno kultūra, visuomenei naudinga veikla. Tiek vieno, tiek kito profilio atveju turi būti ne mažiau kaip du dalykai išplėstiniu arba tiksliniu kursu.

Įvairių technologijų panaudojimas mokyme.

Vadovavimas ugdymo(si) procesui.

Mokymo(si) kryptys. Integruotas ir diferencijuotas mokymas. Programuotas, ugdomasis mokymas.

Mokymo kryptis – toks mokymo metodų taikymo, viso mokymo proceso organizavimo, pedagogo ir mokinių santykių pobūdis, kurį lemia visuomenės ekonominė ir socialinė padėtis, visų pirma mokslo, technikos, gamybos ir kultūros lygis, visuomenės ir jos grupių reikalavimai mokyklai. Ši kryptis gyvavo ilgus šimtmečius. Jos esmė: iš mokinių reikalauta tiksliai įsiminti tai, kas parašyta vadovėlyje arba ką pasakė mokytojas, t. y. išmokti gatavus teiginius. Būtina visiškai tikėti mokytoju – jo žinių negalima ginčyti, abejoti jų tikrumu. Mokytojo ir mokinio santykių esmė ta, jog visą mokymosi krūvį mokytojas suversdavo mokiniui. Šiuolaikinis mokymas – kūrybinis procesas. Jo metu labai svarbu įgyvendinti ne tik mokomąją, bet ir lavinamąją funkciją. Todėl reikia ne tik pažinti mokinį, jo aplinką, gerai išmanyti savo dėstomąjį dalyką, bet ir žinoti įvairias mokymo teorijas, susipažinti su naujausia patirtimi. Taigi šiuolaikinį mokymą, besiremiantį ir svarbiausiomis pedagogikos klasikų didaktinėmis idėjomis, ir naujais ieškojimais, teigiamais, šiuolaikinėmis sąlygomis priimtinais įvairių mokymo krypčių bruožais, tikslinga vadinti ugdomuoju mokymu.

Aiškinamasis mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai pateikiamos ne vien tik gatavos žinios, bet ir tų žinių komentarai, įrodymai, paaiškinimai, t.y. siekiama, kad mokiniai kuo lengviau ir geriau suprastų mokymo medžiagą, sąmoningai formuotųsi mokėjimus ir įgūdžius. Mokinių uždavinys – suprasti tai, ką aiškino mokytojas ar patys skaitė vadovėlyje, ir kuo geriau įsiminti. Aiškinamasis mokymas pasirodė itin gyvybingas todėl, kad jį labai lengva taikyti praktikoje, kad jis reikalauja minimalių pedagoginių sąnaudų. Tačiau aiškinamosios mokymo krypties ribotumas pasidarė itin akivaizdus, kai paspartėjo mokslo ir technikos pažanga. Veiklinamasis mokymasis – tai tokia mokymo organizavimo kryptis, kai mokiniai savarankiškai vykdydami mokytojo užduotis, praktinėje veikloje įgyja žinių. Probleminis mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai mokiniams aktyviai dalyvaujant sudaromos probleminės situacijos, formuluojamos ir sprendžiamos problemos, o sprendimai tikrinami. Tai ganėtinai nauja mokymo kryptis, besiformuojanti naujomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Prasidedanti informatikos era keičia darbo pobūdį, visuomeniniame gyvenime ima varžytis įvairios ideologijos, įvairūs požiūriai. Programuotas mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kuria siekiama optimaliai valdyti mokymo procesą, žinias pateikiant specialiai parengtomis dalimis (dozėmis), tikrinant kiekvienos tokios dalies išmokimą, mokinių atlikto darbo rezultatus. Ši mokymo kryptis atsirado vystantis mokslui ir technikai, sparčiai plėtojantis daugeliui mokslo sričių, dideliais tempais gausėjant informacijos srautui. Modulinis mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai mokiniai savarankiškai dirba pagal savitą mokymo programą, sudarytą modulių pagrindu. Ši mokymo kryptis artima programuotam mokymui. Diferencijuotas mokymas – tai tokia mokymo kryptis, kai atsižvelgiant į individualias ir tipines mokinių skirtybes jie buriami į specialias mokymo grupes, kurios skirtingai mokomos. Diferencijuotas mokymas – tai tiesiog atskirų šalių švietimo sistemų bruožas, principas.

Pedagoginės sąveikos ypatumai. J. Vabalas-Gudaitis apie pedagoginę sąveiką.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4391 žodžiai iš 8781 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.