Pedagogikos profesijos esmė ir ypatumai
1. Pedagogo profesijos ištakos;
2. Pedagoginio darbo specifika (savitumas);
3. Pedagogo profesijos struktūra – profesiograma;
4. Pedagogo kompetencija ir sugebėjimai;
5. Pedagogo funkcijos, asmenybė ir autoritetas;
6. Šiuolaikinė mokytojo situacija. XXIa. Iššūkiai pedagogo profesijai;
1. Pedagogas – kvalifikuotas asmuo, ugdantis kitą žmogų, asmenybę. Ugdo – moko, lavina, auklėja. Tai plati sąvoka, apimanti mokytoją dalykininką ir ugdytoją. Siauresnė sąvoka – mokytojas dalykininkas, mokantis dalyko. Ugdytojai – visi asmenys: tėvai, seneliai, giminės; neturi specialaus išsilavinimo.
Pedagogo profesija sena kaip visuomenė, kuri gyvuoti galėjo tik ugdydama jaunąją kartą (perduodamas patyrimas iš vyresniosios kartos).
Pirmasis žymiausias pedagogas – Konfucijus VI – Va.pr.m.e. (551 – 479). Jis sistemino pedagogines idėjas, iškėlė žmogaus savitvardos reikšmę, ypač didelį dėmesį skyrė doriniam ugdymui, o svarbiausia – kėlė žinių, mokslo reikšmę žmogui.
Keičiantis laikams kito ir pedagogo profesija. Mokytojas enciklopedistas, kaupiantis daug žinių, vis labiau tapo mokytoju organizatoriumi (mokymo proceso). Taip mokytojas tampa tarpininkas tarp mokslo ir mokinio.
2. Savitumo bruožai:
Pedagoginio darbo rezultatai atsispindi kito žmogaus psichinėje sąmonėje. Pedagogas ugdo kitą žmogų, kuris laikomas aukščiausia vertybe. Veiklos objektas – išoriškai nematomas žmogus.
Pedagogo profesija amžina. Reikšmė aktuali.
Pedagoginis darbas yra:
1. protinis – mokytojas moko dalyko, perduoda žinias.
2. fizinis – mokytojas yra organizatorius, judantis asmuo.
Pedagogo darbui būdingas apibrėžtas turinys (mokymo planai, vadovėliai ir kt.). jis yra reglamentuotas (apibrėžtas) laiku ir erdve.
Mokytojas padeda profesinio parengimo pagrindus visiems specialistams.
Mokytojas mokiniui yra mokslo, mokyklos ir visuomenės atstovas, t.y. mokinys apie mokomąjį dalyką sprendžia iš mokytojo.