Pedagogikos špera
5 (100%) 1 vote

Pedagogikos špera

Pedagogikos istorijos objektas.Objektas tai ką tyria šis mokslas. Pedagogikos istorijos objektas yra pedagoginė mintis ir ugdymo teorijos. Mokslas atsirado vėliau, buvo pirmiausia pavienės idėjos. Pedagogikos istorija nagrinėja įvairias ugdymo teorijas, vystymąsi, jų klaidą. Pedagogikos istorijos objektas daugiakomponentis: Ped.mokslo ugdymas, šviet.mokslo sistema, atskiri švietėjai. Pedagogikos istorija skirstoma teritoriniu požiūriu: 1.Tolimųjų vakarų ( Amerikos žemynas) šiek tiek kitokia pedagogika, praktinė. 2. Tolimųjų rytų (Japonija, Kinija, Indija). 3. Europos ištakos. Europos ped.moksl.skirstomi į 2 blokus: užsienio.lietuvos.

Tikslai,uždaviniai,bibliografija.Supažindinti su pedagogikos minties ugdymo mokslo raida. Uždaviniai – mokslininkams svarbu pažinti mokslo tikslą. Praktikams, remiasi teorija ir atrandame praktikoje. Deriname mokslo žinias, praktiškai kuriame, galvojame, atrandame. Reikia siekti naujovių, norint gerų rezultatų. Bibliografija-vad.šaltiniai studijavimui, kuriuose nagrinėjami tam tikri pedagogikos klausimai.

Pirmykštis ugdymas. Ugdymo pobūdis: 1.asimiliatyvinis nepanašėjimas. Žmonės gyveno ne šeimose, žmones sieja kraujo giminystės ryšiai, vis tiek ugdė vaikus. Svarb.ugd.priemonė buvo pavyzdys, suaugusiuosius vaikai pamėgdžiojo. Tas pvz. turėjo buti pavyzdingas, nepiktažodžiauti, vengti kalbėti nepadoriai, rodyti gerą pvz. 2.gyvenimiškumas – vaikai gyveno tarp suaugusiųjų, dalyvaudavo jų veiklose, darbuose, buvo mokami pasigaminti valgį, doroti mėsą. Ugdymas iš esmės buvo praktinis, jau 4-6 metų vaikams buvo leidžiama dalyvauti kasdieniniuose užsiėmimuose. 3.tradiciškumas pagr tikslas, kad vaikai gyventų ir mokytųsi tai ką moko suaugusieji. 4.gamtiškumas pirmikš.žmogaus ryšiai su gamta gana stiprūs. Laikė save gamtos dalimi. Gamta buvo kaip mokytoja, ugdymo priemonė, traukdavo suaugusius ir vaikus natūraliai į garsus, emocijas. Gamta buvo iš tiesu paslaptinga, jos prisibijodavo, su kuria tekdavo kovoti, grumtis, audros, pūgos, stichiniai reiškiniai.

Vyksmas ugdymo tai vyko bendruomenėje, ji skirstoma į 3 kategorijas: 1)vaikai 2) suaugusieji darbingi 3)seniai. Po to kūrėsi šeimos. Ugdymo gėrybės. 1)Technika kokią turėjo pirmykštis žmogus, lazda, geležis, ginklai, amatai. Dirbdamas tobulėjo. Auklėjimas vaidmuo. 2)Kalba kaip ugdymo gerybė. 3)visuomeninė santvarka žmogaus vystymasis. 4) religija. Ugdymo priemonės: pavyzdys veiklos, dorinio elgesio, bendravimo. Drausmė, drausminti mažai reikėjo, veikdamas mažai gali būti nedrausmintas.



Ugdymo tarpsniai, laikotarpiai, periodai. Šeimyninis auklėjimas, kūdikio laukianti moteris buvo labai globojama, mylima. Tai individualus auklėjimas, motina pažindama savo vaikus gėriau, stengėsi bendrauti. Auklėjimas, ugdymas buvo atsitiktinis. Šeiminis auklėjimas buvo grindžiamas dora, darbo įgūdžiai. Visuomeninis auklėjimas, reiškia, kad tam tikri žyniai organizuodavo ir berniukams ir mergaitėms iniciacijas. Iniciacijų esmė tokia, springdavo brandos ribą priėjusius ir miško gūdumoje organizuodavo stovykla, gyveno ir mokė praktinių ir teorinių dalykų. Pirmykštis ugdymas buvo labai įvairus. Įvairumas priklausė nuo: šeimos formos, visuomenės forma, ūkio forma. Yra kultūros ciklai: totemistinis ciklas, matriarchatinis ciklas, klajoklių ciklas. Pradžių pradžia prieš tuos ciklus pigmiejų kultūra materialinė kukli. Dvasinė kultūra religija garbina vieną dievą, vaikus auklėjo šeimoje. Tėvų santykiai šilti, tėvai brangino vaikus, vaikai klausė tėvų. Totemistinis ugdymas, materialinė kultūra aukštesnė, kultūra tampa sėsli, medžioklė planinga. Trobelės statomos iš akmens, turi peilį, gamina svaiginamuosius gėrimus. Vietoj vieno Dievo atsiranda Saulės kultas. Šeima savotiška, vyras išeina į viešą gyvenimą, o moteris viena, tampa darbiniu gyvuliu. Šiai kultūrai būdingas seksualinis palaidumas. Vaikai paliekami motinai, vėliau paauglius berniukus vyras perima. Plėtojasi amatai, vyksta prekyba. Kreipiamas dėmesys į vaiko polinkius, spec polinkius, amatams. Iniciacijos organizuojamos berniukams, berniukų apipjaustymas, jaunuoliai tampa formaliai subrendusiais. Ugdymo idealas vietoj to kad būtų iškeliamas žmogiškumas, iškeliamas vyriškumas, bet jis suvokiamas fizine prasme. Matriarchatinė kultūra. Dirba žemės darbus, technika, amatai pynimas, puodų žiedimas. Dvasinė kultūra, vyrauja Menulio kultas, kuriami mitai, plėtojasi mitologija. Vyras išteka už moters. Žmona gyvena tėvų namuose, vyras tik ateina, vėliau persikelia, perka žmoną. Tikrasis moters globėjas yra jos brolis. Ištikimybė saugoma, ypač rūpinamasi mergaitėmis. Tėvo globos berniukai nepatirdavo, berniukai buvo ugdomi nepalaikomi visavertiškai, trūko vyriškų bruožų. Nomadinė kultūra(klajoklių)susiskirsčiusios Rytų grupė priklausė tunguzai, kirgizai, mongolai, kalmukai. Vidurinė grupė priklausė indoeuropiečiai, vakarų-rytų grupė apėmė semito-amitus. Augino gyvulius, gyvuliais rūpinosi vyrai. Išmoko virti, drabužiai iš kailio, turėjo kelnes, sugalvojo susisekimo priemonę. Iš ginklų turi kardą, ietį, strėlę, lanką. Dvasinė kultūra sugrįžo prie tikėjimo aukščiausią būtybę. Šeimos buvo didelės, šeimos galva tėvas, bet mama irgi buvo gerbiama. Neteisintai gimdavę kūdikiai didžiulė gieda.
Vaikai labai mylimi, gausi šeima pasididžiavimas. Jei gimdavo vien mergaitės tai blogai, vyrai net palikdavo žmonas. Daug dėmesio skirdavo pirmagimiui, tradicijas tęsti. Vaikų auklėjimas buvo paprastas, natūralūs, šeimyninis, be abejo visi kiti bruožai taip pat būdingi.

Patristikos ugdymas. Tai laikotarpio pavadinimas po Kristaus gimimo iki 4-5 amžiaus. Tai krikščionybės įsitvirtinimo pradžia, turėjo tik Kristaus mokslą, kultūros nebuvo. Krikščionis parodė, atkreipė dėmesį, kad žmogus yra aukštesnis už valstybę, gyvenimo prasmė nėra vien tarnauti visuomenėj. Žmogus turi vien savo dvasinių reikalų. Šis atsigužimas buvo labai veiksmingas ir ugdymui. Pabrėžė, atkreipė dėmesį į socialinę sritį, kiekviename žmoguje matė Dievo paveikslą, visi žmonės lygūs. Skelbė idėją, kad visi broliai ir seserys į susitelkimą, vienijimąsi, būtent pastūmėjo atsigręžti į socialinę sritį, atkreipti dėmesį į tuos kurie kenčia. Tiesos gyvenimiškumas, lyginant kai kurie graikai buvo tiesos ieškotojai, jie buvo laisvi, ne vergai. O kitaip krikščionybės metais, tiesa buvo dalis gyventi teisingai, egzistencijos dalimi. Egzistencijos tikrumas, graikams būdingas skepticizmas arba bijojimas visko, jie buvo pagonys, turėjo šimtus Dievų. Krikščionybė atnešė pasauliui objektyvios tiesos pagrindą, jiems buvo aišku kodėl gyvena šiame pasaulyje. Patristinio ugdymo idealas graikų buvo estetinis sielos grožis, kūno, o krikščionybėje etinis idealas šventas ir doras žmogus. Vyravo dora, šventas žmogus, nepaneigė protinių valių, auklėjimas turėjo persvarą prieš mokymą. Pasikeitė mokymosi motyvai. Krikščionys mokėsi tam tikslui, kad žinias panaudotų gyvenime. Pasikeitė mokytojų motyvai veiklai, ėjo mokyti prie vienuolynų, tie ėjo mokyti kurie vadovavosi meilės principu, stengėsi mokyti su meile, be atlygio. Bažnyčios iškilimas ugdymo srityje, graik.iki Kristaus gimimo mokymas ugdymas buvo Valstybės reikalas. Mokykla privati, prie parapijų, prie vienuolynų. Po bažnyčios didžiausios reikšmės turėjo šeima. Tėvų pareiga auklėti vaikus religine dvasia.



Patristikos ugdymo turinys. Perėmė iš graikų mokyklos tai kas neprieštaravo jų pažiūroms, perėmė kalbas graikų ir lotynų. Šiek tiek vėliau perėmė gramatiką, retoriką, dialektiką, tai humanitariniai dalykai. Ypatingai reikėjo retorikos bažnyčiai, skelbti dievo žodį, įtaigi kalba. Bažnyčios tarnams reikėjo mąstyti, reikštis teisiklingai. Su matematika krikšč buvo lengvai suderinami dalykai. Matematiką naudojo gyvenimo paslaptims išanalizuoti. Sunkiausiai sekėsi perimti filosofiją. Naujas dalykas buvo teologija. Pagrindinis dalykas buvo šventasis raštas, istorija, išmintis. Naujas dalykas visuotinė istorija. Krikšč pirmieji ėmėsi rašyti visuotinės veikalus. Krikšč naudojosi tais mokyklų tipais, veikė žemesnio ir aukštesnio lygio mokyklos. Krikšč padarė tokius kursus kuriuose buvo skleidžiamos krikščionybės idėjos, žavėsis, vertingumas

Patristikos pedagogai. Klemensas Aleksandrietis ryžosi vienyti antikinės kultūros pasiekimus su krikščionybe. Jį vadina istorijoje pirmasis Vakarų krikščionis humanistas. Naują religiją bandė pagrįsti mokslo ir proto šviesoje. Žinojimas ir tikėjimas yra du pažinimo laipsniai, jie vienas kitam neprieštarauja, o vienas kita papildo, tikėjimas yra žinojimo pagrindas, o žinojimas tikėjimo išvystymas. Žinoti yra daugiau negu tikėti. Visi mokomieji dalykai turi tarnauti Dieviškai tiesai. Poezija tai tarsi Dievo žodis, muziką vertino labai teigiamai, matematika parengia žmogų filosofiniam pažinimui. Mokslas religijos atžvelgiu turi 2 uždavinius:1) mokslas turi paruošti žmogaus sielą tam, kad galėtų priartėti prie Dieviškos tiesos. 2) mokslas turi padėti apginti tikėjimą nuo klaidų. Tai gali atlikti filosofija. Taip pats mokėsi ir kitus skatino mokytis. Apie šeimą manė, kad nevedęs ar neištikėjusi turi geresnes sąlygas tobulintis. Jo pozicija teigiamesnė šeimos atžvelgiu. Šv. Jonas Krisostomas. Jis kultūros istorijoje vad auksaburniu, pats pedagogiškiausias iš bažnyčios tėvų. Tėvams pareiga auklėti vaikus. Prigimtinis poreikis rūpintis, Dievas yra įsakęs dirbti pedagoginį darbą gerai. Jo ugd idealas dorinis auklėjimas ir žmogaus vedimas į šventumą. Skatino anksti tuoktis, moraliniais sumetimais, tikslais. Jis peikė tuos tėvus, kurie skatino savo vaikus mokytis žemiškais sumetimais, kad užimtų aukštą vietą, kad pinigų daugiau turėtų. Išskyrė mokimą, auklėjimą šeimoje. Iš lav dalykų teigiamai vertino retoriką, o filosofija yra reikalinga. Šv. Jeronimas pirmasis mergaičių pedagogikos kūrėjas, pradininkas. Jis pataria mergaitėms mokyti rašyti ir skaityti – lavintis, o auklėti nusižeminusias, padorias, kurios nenešiotų papuošalų, kad būtų lieknos, pamaldžios, daug skaitytų. Šv. Jeronimas dėl neaiškių priežasčių pasisakė prieš muzikinį lavini

Viduramžių ugdymas. Viduramžių pratęsimas to, kas buvo pasiekta patristikos laikotarpiu. Prasidėjo naujas gyvenimas, nauja pasaulėžiūra, nauja kultūra – krikščioniškoji. Vidur – natūralaus vystymosi laikotarpis. Žmonės veiklūs, kuria kultūrą, kuriama bažnytinė organizacija, bažnytinė teisė, krikščioniškoji kultūra, menas. Žmogus buvo asketas, daugiau
gyveno intuityviai, o ne sąmoningai pažindamas pasaulį. Visa tai kas ji supo, visuose reiškiniuose įžvelgė Dievą. Šis reiškinys vadinamas teocintrizmu (centre dieviškoji būtybė), ieškojo savyje kaltės nuodėmes, kurias nebuvo padaręs, už tai jis kankindavosi. Vidur būdingos žudynės, kankinimai, už juos Šv. Tėvas atsiprašė už visą pasaulį. Ragina išpažinti tikėjimą gimtąja kalba – Liuteris. Menui būdingi simboliai, alegorijos.



Ugdymo pobūdis. Vidur ugd pobūdis geocentrinis tai ir nulėmė žmogaus santykį su pasauliu. Ugdymo tikslas siejosi su galutiniu tikslu tarnauti dievui. Mokė gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, astronomijos, muzikos. Tiesos pasaulis harmoningas – skaičius, svoris, matas. 3-4-7 buvo laikomi šventais. Vidur buvo žinomas vaizdumo principas, buvo tik ausiai – tik žodis, darbas vykdavo tik žodžiu, rašyti nerašė. Rašymą suprato kaip meną. Mokytojai ugdydami taikė prusinimą – įsiminimas ir atkartojimas tai, kas įsiminta. Metodas vadinamas scholastiniu – mokytojai klausdavo, mokiniai greitai, mikliai atsako. Ugdymo veiksniai. Šeimos buvo kuriamos anksti. Jos gausios vaikų atžvelgiu. Tėvų teisės neliečiamos, ką nori su vaikais tą ir daro. Tradicijos klostėsi savitos. Tėvų santykiai su vaikais prasti. Atsiranda daug neteisėtų kūdikių, šiais vaikais rūpinasi bažnyčia. Mokykloje buvo rūsti, griežta drausmė, simbolis – rykštė. Veikė parapijinės mokyklos, miesto mokyklos, iškilo universitetai, buvo individualiai mokomi didikų vaikai. Didikų sferoje ugdymo tikslas mergaitės rengiamos šeimai, jaunuolių ugd idealas buvo tapti riteriu. Katalikų bažnyčia pasiryžo riterių idealą sukurti kitokį, jiems pasisekė ir realizavo. Paauglystės metais feodalai išsiusdavo savo vaikus į kitą šeimą, išmokydavo pagarbos moteriai ir viso kito. 14 metų paauglys jau gaudavo kalaviją ir mokėsi 7 laisvųjų menų iki 21 metų. 7 riteriškųjų dorybių – jodinėti, plaukti, šaudyti iš lanko, fechtuoti, žaisti šachmatais, medžioti, kurti eiles. 21 metų būdavo didžiųjų švenčių metu įšventinimas į riterius.



Viduramžių universitetai užėmė labai reikšmingą vietą. Kurtis pradėjo 19 a. dviem būdais – reorganizuodavo kolegijas į universitetus, išplėsdavo studijų programą. Teisę steigti universitetus turėjo imperatorius ir popiežius. Sorbonos universitetas Paryžiuje – globojo jį popiežius, nes jame vyravo teologijos studijos. Teisė studijuoti garsėjo

Italijoje veikiantis Bolonijos universitetas. Labai garsus Kembridžo ir Oksfordo universitetas Anglijoje. Tvarkomos studijos metais. Skaitydavo paskaitas, pratybas, aptaria paskaitų turinį. Šeštadieniais vykdavo disputai, iškilmingai reikalaudavo mikliai, greitai atsakyti į klausimus. Fakultetas – teologijos, teisės, medicinos, parengiamasis arba “artistų”. Nebuvo vieningų programų, pasirengimas studentų buvo nelygus. Viduramžių universitetai buvo kaip kultūros židinys.



Pedagoginės minties pobūdis. Vidur būdingas specifinis bruožas – tai praktinė pedagogika (nieko nerašė) knygų, straipsnių. Viskas vyko ugd praktikoje, vyksta viskas intensyviai, griežtai, neieškojo prasmės, nebuvo pedagoginės prasmės, problemos. Lėmė 3 faktoriai: 1) ugdymo aiškumas, aišku, kad ugdymas žmogų tobulina, rasti būdų kaip žmogų ugdyti, o jei nepasisekdavo tai mokytojų nekaltindavo, o kaltindavo mokymo priemones. 2) ugdymo ryšys su pasaulėžiūra tai visiems aišku, kad dorą žmogų galima išugdyti krikščioniška pasaulėžiūra. 3) ugdymo gyvybingumas, kad niekas neabejojo kad ped idėjos gali prieiti krizę, buvo neveiksmingos. Idėjomis, pajėgumu visiškai pasitikėjo. Bonifacijus gimė 8 a. Vokietijoje. 7 metų buvo atiduotas į vienuolyną. Vienos misijos metu su 15 palydovų nužudytas. Paliko gramatikos ir poetikos vadovėlį. Mokyti vaikus gimtąja kalba – mintis iš gramatikos vadovėlio. Alkuinas – teorinių darbų nepaliko, parašė retorikos vadovėlį ir gramatiką. Mokė daugiau suaugusius. Leisdavo mokiniams paklausti, apklausti mokytoją. Šv. Tomas Akvinietis gyv 13 a. 7 metų pabėgo pas vienuolius. Buvo tylus, ramus, studentai vadino “tylinčiu jaučiu”. Sukūrė teologinę filosofinę sistemą, kurią 19a popiežius Leonas 13 paskelbė oficialia bažnyčios doktrina. Tie kurie pripažįsta ją, laikosi tų nuostatų vad. neotomistai. Akviniečio fil. įsitvirtino neotomistinė filosofija, o pedagogika kuri grindžiama šita filosofija vad. neotomistinė pedagogika.



Renesanso epocha. Žinomas toks reiškinys kaip humanizmas. Renesanso idėjos iškilo 14 a Italijoje. Žmogus atsigręžė į save. Atsigręždamas į žmogų lot vad studija humana, o žmonės vad humanistai. Jie pirmieji iškėlė mintį apie sąžinės laisvę, studijavo literatūra, sociologija. Humanizmo šaltinis senovės graikų- romėnų kultūra. Jie mokėsi graikų kalbos, kad galėtų studijuoti literatūrą. Apie žmonių kūrybiškumą liudija išrandamas popierius, knygų spausdinimas, jūrų kelias į Indiją, atrandama Amerika. Visa tai veikė ped mintį iš atskirų rašytojų, kėlėsi idėja, kad reikia keisti požiūrį į vaiką. Ispanas virves savo veikalu “ apie mokslus” iškėlė ir suformavo žmogaus ugdymo tikslą šiame veikale – žmogaus tobulinimas. Mokymo tikslas, kad jaunuoliai
taptų išmintingesni ir geresni. Ugdymą laikė dvasios mokslu. Kėlė mintį, jog mokant reikia atsižvelgti į vaiko psichologiją. Rekomendavo išplėsti mokimo turinį. Pats Vives buvo praktikas, jis buvo suaugusiuoju globėju. Jis padėjo pedagoginės sistemos pagrindus. 1517m. Liuteris paskelbė savo 100 tezių. Tam reikšmės turėjo humanizmo iškilimas. Davė pradžią protestantiškajam judėjimui, atskilo nuo katalikiškojo judėjimo. 17a. J.A.Kamenskis buvo dvasininkas, čekų brolių draugijos narys. Vyko nuolatiniai karai, vyko reformacijos sandara su katalikų bažnyčia. Buvo be galo dvasingas žmogus, jis nekariavo, buvo artimas katalikams. Sukūrė mokslo ugdymo sistemą (pedagoginės sistemos pagrindus). Žmogus gražiausias ir tobulinusias Dievo kūrinys. Sistemingai kalba apie žmogų, žmogaus tikslas – jis turi mokytis, kalba apie taikomus metodus, apie ugdymo proceso dėsnius, kalba apie sudedamąsias ugdymo dalis. Suskirstė žmogaus amžius į tam tikrus tarpsnius vaikystė nuo gimimo iki mirties. Paauglystė nuo 6-12, subrendimas nuo 18-24 metų. Sugalvojo kiekvienam amžiaus tarpsniui mokyklą. Sukūrė programą ir auklėjimui lavinti. Dorovinio auklėjimo programa ugdyti: saikingumą, valyvumas, pagarba priderama iresnėms, paklusnumas, teisingumas, meilė žmogui, išmokyti vaiką veikti, protingai tylėti, mandagumas, mokyti tikėjimo. Gimtos kalbos mokykla – pradžios mokykla. Visų dalykų mokyti gimtąja kalba.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2547 žodžiai iš 4837 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.