Pedagoginės psichologijos egzamino tematika
5 (100%) 1 vote

Pedagoginės psichologijos egzamino tematika

PEDAGOGINĖ PSICHOLOGIJA

Egzamino tematika

1. Pedagoginės psichologijos dalykas, uždaviniai ir struktūra

Psichologija yra mokslas apie individų bei grupių mintis ir elgesį. Pedagoginė psichologija- mokslas apie tas mintis ir elgesį, kurie susiję su mokymu ir mokymusi, ypač mokykloje.

• Pedag. psich. padeda spręsti iškilusias problemas mokytojams ir visiems tiems, kurie moko ir auklėja.

• Kartais ped. Psich. pateikia tiesioginį sprendimą, tačiau dažniausiai ji padeda rasti tik dalį sprendimo, pateikia bendrus principus.

• Mokytojai pedagoginės psichologijos žinias turi derinti su pasvarstymu apie tai, kas gera mokiniams ir visuomenei.

• Ji gali paaiškinti daug praktinių ugdymo dalykų, pateikia svarbių minčių apie mokymąsi.

• Ji siejasi su švietimo valdymu, programų sudarymu, konsultavimu bei kita pedagogine veikla. Tačiau daugiausia pedagoginė psichologija nagrinėja mokymo ir mokymosi klasėje procesus.

Pagrindinis tikslas- suteikti informaciją, kuri padėtų mokytojams daryti išmintingas išvadas.

Struktūra. Kaip ir kiekviename moksle pedagoginėje psichologijoje yra sąvokos, dėsniai ir metodai.

Sąvoka- yra susisteminta mūsų turima informacija apie kokią nors visumą, egzistuojantį objektą. Sąvokos išreiškia mūsų elgesį ir psichinius procesus mokymosi ir mokymo metu. Sąvokos gali įgyti ir kintamųjų pavidalą. Pavyzdžiui, žmogaus intelekto sąvoka yra kintamasis, nes žmonių intelekto lygiai skiriasi.

Dėsniai –apibūdina ryšius tarp sąvokų. Jie padeda paaiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymo bei mokymosi reiškinius. Pvz.: „Mokiniai geriausiai įsimena tai, ko jie yra mokomi pamokos pradžioje ir pabaigoje, o ne tai, ko mes mokome viduryje“, „Mokymosi kartu aplinka turi įtakos mokinių dėmesiui“,- tai yra dėsniai. Kai jungiame sąvokas, konstatuodami tam tikrus ryšius tarp jų, formuluojame dėsnį.

Susidurdami su kiekvienu iš šių tikslų – paaiškinti, prognozuoti, valdyti,- taikome tris metodus- koreliaciją, eksperimentą ir aiškinamąjį tyrimą.

2. Pedagoginės psichologijos metodai

Koreliacija. Koreliacija parodo, kad tam tikras vieno kintamojo reikšmes galime aptikti kartu su kitomis tam tikromis kito kintamojo reikšmėmis. Pvz.: mokiniai, kurių mokslumo testo rezultatai geresni, dažniau tampa gerais mokiniais. Ji nepasako, ar pirmojo kintamojo reikšmės lemia antrojo reikšmes- taigi ji neparodo priežasties ir pasekmės. Koreliacija padeda numatyti ryšius tarp kintamųjų, bet nebūtinai juos suprasti ir valdyti.

Eksperimentas. Eksperimentas leidžia mums nustatyti loginius, laikinius, o svarbiausia- priežastinius ryšius. Eksperimento metu manipuliuojame nepriklausomu kintamuoju ir tuomet matuojame priklausomo kintamojo reikšmes. Jei šios reikšmės pakito, galime, esant tinkamoms sąlygoms, manyti, kad nepriklausomas kintamasis yra pasikeitimo priežastis. Tinkamas sąlygas sudaro parinkimas pagal atsitiktinumą, gerai apgalvotas eksperimento planas ir efektyvi statistinė analizė.

Aiškinamasis metodas. Juo yra nustatomi kintamųjų ryšiai, ir tai yra kokybės tyrimas. Nepakanka tik paprasčiausiai stebėti ir fiksuoti įvykį. Tyrėjas turi įsigilinti, apibūdinti daug tarpusavio sąveikų ir suprasti dalyvaujančiųjų asmenų jausmus.

3. Psichologinė mokymosi samprata. Šiuolaikinės psichologijos požiūris į mokymąsi.

Psichologiniais terminais mokymasis- tai aktyvi tikslinga besimokančiojo veikla, sukelianti esminius jo psichikos ir elgesio pakitimus. Mokymasis- tai psichinės sistemos struktūravimas, specifinė individualaus aktyvumo forma, būtina išmokimo sąlyga.

• Šiuolaikinės psichologijos požiūris į mokymąsi.

J. Piaget įrodė, kad vaikai nori mokytis, nes jiems rūpi suprasti savo patyrimus ir stebėjimus.

Geštaltistų pažiūros. Geštaltinės psichologijos atstovai nustatė, kad dauguma dalykų geriau išmokstama, kai idėjos yra sugrupuojamos į platesnes sistemas. K. Levinas padarė išvadą, kad mokymasis- tai savo patyrimo perorganizavimas įsisąmoninant reikšmes ir prasmes.

D. Ausubelio išvada: vaikas mokosi, kai įsisąmonina kryptingą instrukciją. Kryptingai, prasmingai mokydamasis, vaikas gali pataisyti savo blogus įpročius ir išvengti klaidingų sprendimų. Dėl to būtina:

• Adekvati įvadinė medžiaga, kaip toliau elgtis;

• Galimybės susieti naują mokymosi medžiagą su ansčiau žinoma;

• Tiksliai išsiaiškinti, kuo tik ką atrasta informacija skiriasi nuo jau žinomos;

• Suprast bendrą perėjimo prie vis naujos informacijos pagrindą.

Taigi, manoma, kad mokymasis yra kryptingas ir prasmingas, kylantis iš mokinio vidinio aktyvumo. Išmokstama suprantant vis naujus ir naujus ryšius bei santykius. Svarbu rasti tinkamiausius būdus, kaip įterpti naujas idėjas į mokinio pažinimo struktūrą.

Humanistų pažiūros. Humanistinė psichologija, remdamasis gilesniu žmogaus esmės ir jo asmenybės raidos supratimu, išplėtė mokymosi sąvoką, sukonkretindama progresyvizmo bei egzistencializmo idėjas. Pasak jų, žmogus gyvena nuolat kintančioje aplinkoje, kad tiesa santykinė, todėl svarbiausia sužadinti vaikui pažinimo troškulį, parengti jį nuolatiniam savarankiškam mokymuisi visą gyvenimą. Vaikams daugiausia mokymosi problemų kyla, kai suaugusieji netinkamai kišasi į jų mokymąsi. Progresyviosios mokymo teorijos rėmėsi šiais
io centre vaikas ( o ne mokymo turinys);

• Jis yra aktyvus tol, kol suaugusieji ji „nespaudžia“;

• Mokytojas-mokinio draugas ir palydovas į žinių pasaulį;

• Mokykloje ne rengiamasi į gyvenimą, o gyvenama;

• Mokiniai mokosi spręsti ir sprendžia problemas, o ne tik atlieka skirtas užduotis;

• Bendradarbiavimas svarbesnis už rungtyniavimą.

Taigi, humanistinė psichologija teigia, kad žmogus turi natūralią vidinę galimybę mokytis. Iš išorės suteikta galimybė mokytis vaikui yra kaip dovana, kuria naudodamasis, jis gali augti kaip žmogus, visiškai save išreikšdamas. Centrinė mokymosi gija- nuolatinis savo vidinių galių- visų sugebėjimų, išminties, meilės ir stiprios geros valios išreiškimas ir lavinimas, o ne informacijos priėmimas.

Mokymasis- tai keitimasis siekiant atskleisti savo fizines bei dvasines galias bei įprasminti savo gyvenimą.

C. Rodžerso prasmingo mokymosi sąvoka. Rodžersas išskiria prasmingą ir beprasmį mokymąsi. Beprasmis m.- tai priverstinis mokymasis, nesiremiantis mokinio asmenybės vidinėmis paskatomis ir jų nepaliečiantis.

Prasmingas mokymasis- tai mokymasis, kylantis iš paties mokinio, turinčio galimybę įsisąmoninti prasmes kaip asmeniškojo patyrimo dalį. Šiame mokyme pagrindinis mokytojo uždavinys yra skatinti ir palengvinti vaiko mokymąsi.

Rodžersas įsitikinęs, kad mokymasis prasmingas, kai mokinys suvokiamas kaip žmogus, turintis svarbių tikslų. Kai mokinys mokosi ir visiškai įsisąmonina, ką ir kaip jis daro toje mokymosi situacijoje, kas jame vyksta, jo mintys neišvengiamai susilieja su jausmais ir kūno pojūčiais, jis visas įsijungia į procesą, kuriame skleidžiasi valia, gimsta atsakingumas, lavėja jo protas bei sugebėjimai.

4. Išmokimo samprata psichologijoje. Išmokimo teorijos.

Išmokimas- tai mokymosi pasekmė. Išmokimo esmė- tai kokybiniai žmogaus ar gyvūno psichikos bei išorinių veiksmų pakitimai. Apibendrinus galima pasakyti, kad išmokimas- tai tikslingas žmogaus psichinės ir fizinės veiklos arba elgesio kitimas esant tai pačiai situacijai, kuris atsiranda per ankstesnę veiklą arba elgesį.

Ankstesnės išmokimo teorijos

Pagal kitimus, kurie vyksta išmokstant, ir būtinas tų kitimų sąlygas, skiriamos dvi pirmųjų išmokimų teorijų grupės. Viena jų turi ryšį su geštaltine, kita- su bihevioristine psichologija.

E. C. Tolmano geštalto teorija. Geštaltistai aiškina, kad išmokstama, kai susidaro ryšiai tarp ženklo ir pažyminčiojo (S- S), svarbiausias vaidmuo tenka suvokimui. Pasak Tolmano, stimulą subjektas „įsisąmonina“ ne tiek dėl savo reakcijos, bet dėl to, kad jis jį suvokia. Jis pabrėžia, kad mokant būtina laikytis patvirtinimo, o ne pastiprinimo principo. Tolmanas pradėjo vartoti latentinio išmokimo sąvoką. Latentinis išmokimas- tai paslėptas, nepastebimas išmokimas, kuris iš tikrųjų vyksta.

E. C. Tolmano ir kitų S-S teorijomis yra pagrįsta „ženklinio mokymo“ koncepcija.Remiantis šiomis teorijomis, vaikų, kurie mokomi skaityti, prašoma daug kartų suvokti raides, žodžius ir šias raides arba žodžius iliustruojančius objektus arba piešinius. Knygelėse raidė, kurios norima išmokyti, išryškinama spalva.

Bihevioristinės teorijos. Šio teorijos išmokimą apibūdina kaip ryšių tarp stimulo ir reakcijos (S-R) kitimą.

E. L. Thorndike teorija. Jis teigė, kad didžiulis vaidmuo išmokstant tenka mėginimui. Pradinis išmokimo momentas- probleminė situacija, o susidarius probleminei situacijai, organizmas pasireiškia kaip viena visuma ir aktyviai veikia mėginimų ir klaidų būdu. Per tokias pratybas jis išmoksta.

C.L.Hullo teorija. Jis kiek kitaip aiškino išmokimą. Jis išmokimą siejo su susidariusiu įgudžiu, o įgūdžio susidarymą- su sąlygomis, buvusiomis prieš pastiprinimą. Jo teorija remiasi nuomone, kad organizmo brendimas prasideda nuo poreikių netekus pusiausvyros. Jis sakė, kad poreikis- pirminis aktyvumo šaltinis, o galutinis aktyvumo tikslas- poreikį patenkinti.

B. F. Skinnerio teorija. Jis išskyrė reaktyvųjį ir instrumentinį elgesį. Reaktyviajam turi įtakos stimulas, instrumentiniam- individas. Jis tyrinėjo, kaip išmokstama susidarant klasikiniams sąlyginiams refleksams( ryšys tarp naujo objektyvaus dirgiklio ir įgimtų reakcijų) ir kaip išmokstama susidarant instrumentiniams refleksams. Susidarant klasikiniam refleksui, gyvūnas būna pasyvus, o instrumentiniam refleksui susidaryti būtini paties gyvūno veiksmai. Klasikinis sąl. Ref nepadeda išspręsti uždavinio (lemputė užsidega, ir šuniui išsiskiria seilės, bet iš to jam jokios naudos). Kai įsitvirtina instrumentinis refleksas, individas savo aktyvumu išsprendžia jam iškilusią problemą. Išmokimui yra reikalinga pastiprinimas (mokytojo šypsena padeda išmokti).

Naujesnės išmokimo teorijos

Ch. Osgoodo tarmiškumo teorija. Jis mėgino suderinti E. Tolmano ir C. L. Hullo teorijas. Jis ypač vertino individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Nustatė, kad išmokimą sudaro du etapai. Pirmuoju įsisąmoninamos atskirų dirgiklių reikšmės, antruoju- kyla naujos reakcijos.

J. Piaget pusiausvyros teorija. Jis išskyrė dvi išmokimo fazes: asimiliacijos ir akomodacijos. Išmokimas prasideda asimiliacijos fazėje ir baigiasi akomodacijos fazėje. Asimiliacijos fazėje į seną elgesio schemą įjungiami nauji objektai, tie, kurie patenkina tos schemos
pagimdytą poreikį. Poreikis paliečia tuos objektus, kuriuos esama schema gali asimiliuoti.

Akomodacijos fazėje kartu su sėkmės pajutimu modifikuojasi pati veiksmo ar elgesio schema.

Vidinio pastiprinimo vaidmenį išmokstant iš pradžių atlieka poreikis išmokti, paskui nauja schema ir su atsiradęs pasitenkinimo jausmas.

5. Mokymasis ir psichikos branda. Pažinimo ir asmenybės struktūrų branda kaip mokymosi pasekmė ir sąlyga.

Lavinimas- jis labai svarbus jaunam organizmui. Lavinimas yra vienas iš mokymo tikslų, jis stiprina žmogaus fizines ir psichines jėgas, suteikia joms kryptį. Pravartu žinoti ir tai, kad jau kūdikio nervų sistema yra labai plastiška, jo organų veikla ir funkcijos gali kisti be pastebimų organizmo struktūros kitimų. Ypač kinta nervų ląstelės ir jų sistema, o jos normaliai formuojasi tada, kai jos kuo įvairiau dirginamos. Vaiko smegenys pamažu rengiasi adekvačiai atlikti vis sudėtingesnę veiklą. Taigi, vaiko raidą lemia ne tik prigimtis. Nuo pat mažens labai svarbu vaiko veikla: emocinis bendravimas su suaugusiuoju, daiktinė veikla, mokymasis ir taip toliau.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1754 žodžiai iš 5838 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.