Pedagogu tinkamas poziuris i vaikus
5 (100%) 1 vote

Pedagogu tinkamas poziuris i vaikus

Turinys

Įvadas 2

1. Pedagogų ugdymo ypatumai pradinėje mokykloje 3

1.1. Svarbiausi pedagogo asmenybės bruožai 3

1.2. Pedagogų vertybinės nuostatos 5

1.3. Gebėjimas pažinti mokinį bei socialinę aplinką 7

2. Vaikų teisės mokykloje 12

Išvados 15

Literatūra 16

Įvadas

Prancūzų humanistas Antuanas de Sent Egziuperi ragino visuomenę ,,…matyti vaiką, kuris džiaugiasi užgaudamas stygas ir juokiasi stebėdamasis savo rankų galia…“. Į šiuos žodžius privalu įsiklausyti, nes mylėti vaiką – tai mylėti save tokį, koks pats buvai kadaise, tai mylėti savo gyvenimą, savo lizdą, savo šaknis. Meilė vaikui saugo ir ugdo mus pačius.

Vienas išminčius yra pasakęs: „Mes, žmonės, priklausome vienas nuo kito, turime galios vienas kitam ir privalome išmokti panaudoti tas galias taip, kad jos tarnautų žmonių gerovei“. Šiuose žodžiuose glūdinčio gyvenimo modelio esmė yra itin prasminga, kai kalbame apie vaiką. Juk vaikystė, nors ir prabėga kaip trumputė akimirka, tačiau joje įgytas patyrimas, išgyventas džiaugsmas ir kartėlis, ieškojimai ir atradimai palieka pačius ryškiausius pėdsakus žmogaus sieloje ir dažniausiai nulemia visą tolesnį jo gyvenimo kelią.

Šiandiena neabejodami galime pripažinti, kad brandžios ir visavertės asmenybės ugdymas svarbus žvelgiant į šalies raidos perspektyvas. Juk kurti ir išlaikyti modernią, demokratinę valstybę bus pajėgūs tie piliečiai, kurie savo gyvenimą, savo vertybių skalę formuos, vadovaudamiesi įgytais pagarbos žmogaus ir ypač vaiko teisėms, pareigos bei atsakomybės silpnesnių ar mažiau apsaugotų visuomenės narių atžvilgiu principais. Šiuolaikiniame pasaulyje vaiko teisių išmanymas ir tinkamas bei savalaikis jų įgyvendinimas visuose visuomenės gyvenimo lygmenyse yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės požymių, o visuomenės ugdymas žinoti ir gerbti vaiko teises – neatsiejama demokratinės valstybės pilietinė tradicija.

Darbo tikslas – panagrinėti pedagogų požiūrį į vaikų ugdymą

Darbo uždaviniai:

 aptarti pedagogo ugdymo ypatumus pradinėje mokykloje;

 aptarti vaikų teises mokykloje.

Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė.

1. Pedagogų ugdymo ypatumai pradinėje mokykloje

1.1. Svarbiausi pedagogo asmenybės bruožai

Ypač svarbi detalė – mokytojas, kuris mokiniui užgožia net tėvų autoritetą. Mokytojo žodis pradinių, ypač pirmųjų klasių mokiniams yra šventas ir neginčijamas, o jo asmenybė – aukščiau visko, nepalyginama su niekuo – rašė prof..Vaitkevičius (1995). Todėl mokytojui tenka didžiulė atsakomybė už mokinio asmenybės ugdymą.

Asmeninis bendravimas turi didelę įtaką mūsų psichinei ir socialinei gerovei. Šis įgūdis reiškia gebėjimą užmegzti ir išlaikyti draugiškus santykius. Pasak Gailienės, Bulotaitės (1996), mokytojai turėtų žiūrėti į mokyklą kaip į bendruomenę, kurios nariai mokosi bendraudami vieni su kitais. Jau pati orientacija į demokratišką švietimo pobūdį suporuoja, kad mokytojai ir mokiniai bendravimo situacijoje turi lygias teises. Abi pusės yra laisvos reikšti savo mintis ir norus, t.y. komunikacija turi būti abipusė. Tai labai svarbu tiek įgyvendinant mokyklos programas, tiek įgyjant gyvenimo įgūdžių.

Mokytojas negali tikėtis sukursiąs lygiateisišką situaciją, jei nėra sąžiningas. Vadinasi, klasėje jis turi būti nuoširdus ir sakyti, ko nori. Pedagogai, turi kalbėti apie savo jausmus, sakyti, dėl ko pyksta, kad paskui nenukreiptų savo pykčio į kitą asmenį. Nuoširdžiai sakydami, ko nori, jie skatina mokinius elgtis taip pat.

Geriausi mokytojai – tie, kurie su savo mokiniais yra ypač nuoširdūs, prieina arti, nebijo žiūrėti į akis, t.y., kurių tiek fizinė, tiek dvasinė distancija nedidelė, o tiksliau – optimali. Tai nereiškia, kad jie nereaguoja į netinkamą elgesį, klaidas, pražangas ir pan.

Butkienė, Kepalaitė (1996) teigia, jog mokytojo sąveika su mokiniais yra nuolat kintanti, daugialypė, nereguliari. Jis turi elgtis lanksčiai, ypač netikėtomis situacijomis. Mokytojas yra atsakingas už visą klasės aktyvumą.

Mokykloje mokytojas atlieka keletą svarbių vaidmenų: klasės lyderio, dalyko mokytojo, auklėtojo patyrusio ir pasitikėjimą keliančio vyresnio draugo. Jos apibūdina šiuos vaidmenis taip:

 “klasės lyderis”, mokytojas yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Tai priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus;

 mokytojas dalyko dėstytojas dirba dviem lygiais. Rengiasi pamokai, planuodamas mokymo temą, perteikimo būdus, išmoko dalyko įvertinimus ir perteikia medžiagą, konkrečiai bendraudamas su mokiniais. Čia mokytojas turi būti lankstus ir atsižvelgti į mokinių poreikius, situaciją, aklai neprisirišti prie plano;

 mokytojas auklėtojas didžiausią dėmesį turi atkreipti dėmesį į patį save, suprasti patį save;

 mokytojas, kaip vyresnysis draugas yra unikalus tuo, kad atsiranda natūraliai ir atskirai nuo mokymosi, reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse ir apima platų interesų ratą.

Mokytojo kompetencija (tiek dalyko, kurį jis dėsto, tiek bendravimo), profesionalumas, jo gabumai ir žinios, siekimas pačiam lavintis visada yra mokinių gerbiami.

Svarbiausi asmenybės bruožai tai nusiteikimas ugdyti asmenybę, žinant kokia ji turi būti. Toliau labai svarbu
šitą nusiteikimą realizuoti veiksmais realiai ugdant nepasikartojančią asmenybę. Akcentuoja ugdomojo poveikio pastovumą, valingą brandinimą tų vertybių, kurias norima išugdyti, auklėtojo tarnavimą visuomenei. Be įprastinių tradicinių reikalavimų mokytojo asmenybei, kaip vertybių nešiotojui, atsakingam už būsimas kartas, visuomenės veidą, mylinčiam vaikus ir nusiteikusiam pedagoginiam darbui, C.Rogersas išskiria šias mokytojo ypatybes:

1. Tikrumas ir natūralumas. Tai reiškia, kad mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra, niekada jų objektyviai nevertindamas. Jis teigia, jog toks mokytojas visada yra savimi.

2. Mokytojo sugebėjimas sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikėti mokinio asmenybe, atsižvelgti į mokinio nuomonę, jausmus. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, asmenines problemas.

3. Mokytojo įsijautimas į mokinio reakcijas, arba empatija. Mokytojo empatija parodo kelią mokinio empatijai. Toks užsimezgęs santykis ir atveria galimybę asmenybei ugdyti asmenybę.

Ne visi mokytojai turi šias ypatybes, nes mokytojas, norėdamas būti savimi, turi mokėti įsisąmoninti savo jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimais ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms (Butkienė, Kepalaitė, 1996).

Jakavičius, Juška (1996) mano, jog pedagogas pageidaujamų savybių turi iš prigimties, ir jų įgyja pedagogiškai rengiantis.

Iš prigimtinių savybių išskiria: meilę vaikams ir pakantumą.

Įgyjamas savybes pedagogas įgauna per išsimokslinimą ir patyrimą, t.y. per pedagoginį pasirengimą.

Šias savybes pedagogai suskirsto į dvi grupes:

1. bendražmogiškas savybes, tai yra dorovingumas, dvasingumas ir intelektualumas;

2. profesinės savybės įgyjamos per pedagoginį išsimokslinimą ir pedagoginį patyrimą.

Psichoterapeutė Frieda Porat rašė: „Jei žinai, koks tavo vidinis „Aš“, gali laisvai, kryptingai rinktis savo esybės vykdymo ugdymo būdus. Toks pažinimas turi būti grindžiamas besąlygišku savęs ištyrimu. Kuo labiau save vertinsi, tuo daugiau galėsi duoti kitiems“.

Grucė pabrėžia, kad dvasingumas – žmogaus tobulumo išraiška, tai aktyvus santykis su tikrove, kūrybiška laisvės ir reiklumo sau vienovė, sąžiningumas, gebėjimas skirti gėrį nuo blogio, tai rūpinimasis kitais, atkaklus savęs tobulinimas. Mokytojas nesugebėtų rasti atgarsių mokinių sielose, jeigu bendravimas nebūtų pagrįstas meile vaikams. Jis visada turėtų būti silpnesniojo, nelaimingesniojo pusėje. Nors meilės reikia visiems, tos meilės daugiausia reikia tiems, kurie šeimoje tokios meilės stokoja.(Grucė R.).

Apibendrinant galima teigti, kad visos šios savybės: polinkis dirbti su vaikais, šiluma, jautrumas, humoro jausmas, entuziazmas, pasitikėjimas savo jėgomis, komunikabilumas, taktiškumas, dėmesingumas, reiklumas, pagarba, tolerantiškumas, patriotizmas, demokratiškumas, savikritiškumas, intelektualumas, pedagoginis taktas – padeda pelnyti pedagogui autoritetą visuomenėje, o tai savo ruožtu padeda lengviau bendrauti su tėvais, kitų institucijų ugdytojais telkiant jų pastangas ugdymo labui.

1.2. Pedagogų vertybinės nuostatos

Neatsitiktinai ugdymas tiesiogiai siejamas su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu (Švietimo gairės, 2002), o Lietuvos mokykla įsipareigoja padėti kiekvienam įgyti šiandieniniam gyvenimui ir ateičiai reikalingą asmeninę, socialinę kultūrinę kompetenciją (Bendrosios programos, 2002). Pedagoginiame procese tai skatina kompetentingas mokytojas. Šis požiūris formuoja specialistų rengimo kryptis, akademinio poveikio jų brandai sferas. Tačiau mokytojui svarbu ne tik mokėti kokybiškai dirbti klasėje, bet ir kokybiškai reikštis socialinėje aplinkoje. B. Bitinas (2000) akcentuoja, kad kompetencija – tai, kas sąlygoja gebėjimą įgytą išsilavinimą ir patirtį pritaikyti konkrečiai gyvenimo problemai spręsti. Skatinant moksleivių raišką ir sociokultūrinės kompetencijos plėtrą, svarbu juos išmokyti kurti supančios aplinkos kultūrą, o ne tik ja remtis, būti jos vartotojais. Tai labai svarbi asmenybės nuostata. Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) ir akcentuojama, kad mokykla turėtų padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti ugdytinio kultūrinę savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas, bet ir jos kūrėjas, atsakingas už jos raidą ir identiteto išsaugojimą. Šmitienė, Braslauskienė (2004) pažymi, kad reikia ieškoti būdų, kaip būsimajam pedagogui ne tik įgyti asmeninius gebėjimus, patirtį, bet ir plėtoti kiekvieno moksleivio asmenines kompetencijas, orientuotis į gyvenimo aktualijas, visuomeninius poreikius, susieti asmenines, socialines, pažinimo, kultūrinių kompetencijų vystymo ir žinių perteikimo. Visų minimų kompetencijų esmę sudaro bendrosios vertybinės nuostatos (pagarba, tolerantiškumas, patriotizmas, demokratiškumas, sąžiningumas, savikritiškumas, sveikos gyvensenos nuostatos ir pan.), gebėjimai (komunikuoti, kritiškai mąstyti, spręsti problemas, bendrauti ir bendradarbiauti, veikti ir kt.). bei žinios ir supratimas. Mokytojui reikia įgyti raiškos akademinėje aplinkoje, gebėjimų bei patirties. Jam taip pat svarbu išmokti vertinti raiškos skatinimo
veiksnius bei aplinkybes, įprasti sekti jų sistemos kaitą ir įdiegti mokykloje. Todėl svarbios ne tik akademinės studijos, bet ir papildomojo ugdymo formos, kurios yra mažiau varžomos privalomų dalyko pažinimo reikalavimų ir atspindi situacijas, būdingas veiklai socialinėje aplinkoje. Tačiau Kvieskienė (2000) pastebi, kad šiandien mokyklose dirbantieji pedagogai nėra pasirengę nei integruoti pilietinės visuomenės problematiką kitų disciplinų ugdymo turinyje, nei plėtoti mokyklos savivaldą, papildomą ugdymą, inicijuoti moksleiviškas organizacijas bei vykdyti projektinę mokyklų veiklą. Braslauskienė, Šmitienė (2004) akcentuoja, kad Lietuvos ugdymo sistemos pokyčiai yra neatsiejami nuo ugdymo socialinės, kultūrinės, ekonominės aplinkos bei pedagogų turimų bei nuolat papildomų profesinių kompetencijų. Šios kompetencijos nėra suvokiamos kaip baigtinės, labiau kaip nuolat kintančios, t.y. sąlygojamos paties pedagogo pasiryžimo nuolat tobulinti, reflektuoti, analizuoti bei plėtoti turimas kompetencijas, siekimu įgyti naujų. Tik esant socialinei kompetencijai galimas produktyvus bendradarbiavimas su moksleiviais, jų tėvais, mokytojais, ugdymo institucijomis. Ugdymas gali būti suprantamas kaip kryptingi suaugusiojo veiksmai, kuriais siekiama perduoti vaikams pageidaujamus bruožus ir savybes.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1722 žodžiai iš 4593 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.